Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-05-20 · Administracinė byla Nr. P-438-55-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-20
Bylos Nr.
P-438-55-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Trečiasis asmuo
A. Š., Gražutės regioninio parko direkcijai, Valstybinei
Pareiškėjas
M. G.
Atsakovas
Zarasų rajono savivaldybės administracijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P438-55/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens A. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-923/2010 pagal pareiškėjos M. G. skundą ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, Zarasų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Gražutės regioninio parko direkcijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Alisina“, Utenos apskrities viršininko administracijai, A. Š., R. G., S. B., Genovaitei B. Ž., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl projektavimo sąlygų sąvado, įsakymo ir statybos leidimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja M. G. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 101.

Pareiškėja skunde nurodė, kad 2008 m. gruodžio 18 d. apskrities viršininko sprendimais jai, R. G. ir R. D. atkurtos nuosavybės teisės į 10,13 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, esantį Zarasų rajono savivaldybėje, Bajotiškių kaime, sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nuosavybės teisės į sklypą atkurtos ir užregistruotos tokiomis dalimis: pareiškėjai – 253/1013 žemės sklypo, R. G. – 253/1013 žemės sklypo ir R. D. – 507/1013 žemės sklypo. Visi sklypo bendrasavininkiai 2004 m. rugpjūčio 17 d. pasirašė žemės sklypo naudojimosi tvarkos susitarimą, pagal kurį M. G. ir R. G. gavo teisę naudotis pietine sklypo dalimi, plane pažymėta Nr. 2, o R. D. – šiaurine sklypo dalimi, plane pažymėta Nr. l. R. D. savo sklypo dalį pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB „Alisina“), o vėliau UAB „Alisina“ šią sklypo dalį perleido bendrovės direktoriui S. B.. Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2008 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 157Z-89 ją informavo, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 29 d. išdavė statybos leidimą Nr. 101 gyvenamojo namo, dviejų ūkinių pastatų, pirties ir dviejų pavėsinių statybai miškų ūkio paskirties žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Gražutės regioninio parko teritorijoje, Bajotiškių kaime, Zarasų rajone. Taip pat rašte nurodė, jog minėtas statybos leidimas išduotas galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, todėl pareikalavo sustabdyti statybas. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl statybos leidimo jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype nesikreipė, jokių sutarčių dėl statinių šiame sklype projektavimo darbams atlikti nesudarė ir neįgaliojo kitų asmenų veikti jos vardu, projektuojant ir prašant statybos leidimo statiniams statyti minėtame sklype. Taip pat į ją nesikreipta dėl sutikimo projektuoti ir statyti statinius šiame pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype. Pareiškėja nurodė, kad statybos leidimas statiniams statyti jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype išduotas jos vardu, be jos prašymo, sutikimo ir apie tai net nežinant.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras) kreipėsi į teismą su pareiškimu ir prašė panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės 2006 m. lapkričio 22 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-249; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. I-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, M. G., R. G.“; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. išduotą statybos leidimą Nr. 101.

Pareiškėjas nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė 2006 m. lapkričio 22 d. patvirtino projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-249 gyvenamojo namo su priklausiniais atstatymui UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. priklausiusiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame Bajotiškių kaime, Zarasų rajone. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2006 m. gruodžio 29 d. priėmė įsakymą Nr. I-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, R. G. ir M. G.“. UAB „Alisina“, R. G. ir M. G. statybos leidimas Nr. 101 minėtame žemės sklype statyti gyvenamąjį namą, du ūkinius pastatus, pirtį ir dvi pavėsines išduotas 2006 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjas pažymėjo, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties, be to, Gražutės regioninio parko teritorijoje Antalieptės marių hidrografiniame draustinyje. Prokuroras pareiškimą grindė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, kur pateikiama miško žemės sąvoka, miško žemei priskirianti miško plote esančius miško kelius, kvartalus, technologines ir priešgaisrines linijas, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimtus plotus, poilsio aikšteles, žvėrių pašarų aikšteles, taip pat žemę, skirtą miškui įveisti, ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kur nustatyta, kad miškų ūkio paskirties žemei pagal teritorijų planavimo dokumentus priskiriama žemė, kurią užima miško keliai, kvartalų, technologinės ir priešgaisrinės linijos, medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių užimti plotai, poilsio aikštelės, žvėrių pašarų aikštelės. Prokuroras, remdamasis šių įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatomis, daro išvadą, kad miškų ūkio paskirties žemėje pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir patvirtintus detaliuosius planus leidžiama statyti tik tokius statinius, kurie pagal savo naudojimo paskirtį atitiktų teisės aktuose įtvirtintas pastatų miškų ūkio veiklai savybes (medienos sandėliai ir kiti su mišku susiję įrenginiai). Gyvenamųjų namų, svirnų, klojimų, pirčių ar kitokių Miškų bei Žemės įstatyme nenumatytų pastatų statyba miško ūkio pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties sklype negalima. Prokuroras pareiškime pažymėjo, kad Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ir kituose planuose), todėl, prokuroro manymu, teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negalėjo būti realizuota (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2008 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008, 2008 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje A556-206/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2008 pažymėjo, jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, suteikiančios teisę draustinio teritorijoje atstatyti buvusią sodybą, nenumato sodybos atstatymo galimybių miško žemėje, kurios naudojimą reglamentuoja Miškų įstatymas. Miško žemės naudojimą reglamentuoja specialiosios teisės normos, todėl sprendžiant klausimą dėl buvusios sodybos atstatymo miško žemėje, priskirtoje saugomoms teritorijoms, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas nelaikytinas specialiąja norma Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio atžvilgiu. Darytina išvada, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas suteikia teisę atstatyti sodybą, jei kiti specialūs įstatymai tokios teisės neriboja. Prokuroras nurodė, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006 m. lapkričio 22 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-249, 2006 m. gruodžio 29 d. išduodama statybos leidimą Nr. 101, pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktus, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija prašė spręsti ginčą teismo nuožiūra.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad išduodamas ginčijamą 2006 m. gruodžio 29 d. statybos leidimą Nr. 101 vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymu. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo minimame Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime statybų klausimas sprendžiamas Miškų ir Žemės įstatymų kontekste ir klausimas nenagrinėtas Saugomų teritorijų įstatymo kontekste. Tuo metu, kai buvo išduodami ginčijami dokumentai, nebuvo teismų praktikos, todėl atsakovas neturėjo pakankamo pagrindo neišduoti suinteresuotiems asmenims ginčijamų projektavimo sąlygų sąvado ir statybos leidimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Gražutės regioninio parko direkcija su pareiškėjo pareiškimu sutiko.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra saugomoje teritorijoje, Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografiniame draustinyje, o statybą saugomoje teritorijoje reguliuoja ir reglamentuoja Saugomų teritorijų įstatymas, Gražutės regioninio parko apsaugos reglamentas, Gražutės regioninio parko nuostatai, Specialios žemės ir miško naudojimo sąlygos, Miškų įstatymas, Žemės įstatymas bei kiti teisės aktai ir norminiai dokumentai. Pagrindinė tikslinė šio žemės sklypo naudojimo paskirtis yra miškų ūkio. Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės 2006 m. lapkričio 22 d. patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. PS-249, 2006 m. gruodžio 29 d. Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. I-889, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. išduotas statybos leidimas Nr. 101, 2006 m. lapkričio 7 d. paraiška projektavimo sąlygų sąvadui gauti, Gražutės regioninio parko direkcijos 2006 m. lapkričio 16 d. projektavimo sąlygos išduotos po Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. priimto nutarimo, tačiau šiam nutarimui prieštarauja, todėl neturėjo būti vykdomi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija su pareiškėjų skundu ir pareiškimu sutiko.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad, vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu, miškų ūkio paskirties žemėje negali būti statoma sodyba ar kiti statiniai, nenumatyti įstatyme. Vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, jų apsauga – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Konstitucijos 47 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės parkai, o 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybė rūpinasi atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga. Tokiems objektams nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas. Gražutės regioninis parkas įsteigtas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 1-2913 „Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo“, siekiant išsaugoti vertingas gamtos ir kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti. Parko reglamente nustatyta, kad veiklą parke reglamentuoja Saugomų teritorijų, Statybos ir kiti įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, statybos techniniai reglamentai ir kt. Nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiamas viešasis interesas. Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006 m. lapkričio 22 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-249, 2006 m. gruodžio 29 d. išduodama statybos leidimą Nr. 101, pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą, dėl to šie aktai yra neteisėti ir prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. O pripažinus, kad ginčijamas statybos leidimas Nr. 101 išduotas neteisėtai ir jį panaikinus, naikintini ir kiti statybos dokumentai.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjo prašymu sutiko, prašė jį patenkinti.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), <...>. Nei Miškų, nei Žemės įstatymai nenumato galimybės statyti sodybas ar kitus su miško ūkiu nesusijusius pastatus miškų ūkio paskirties žemėje. Be to, Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime padarė išvadą kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento įtvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 daliai ir Žemės įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. liepos 8 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2008 konstatavo, kad tiek Saugomų teritorijų įstatymas, tiek Miškų įstatymas nustato specifinį atitinkamų teritorijų apsaugos režimą. Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas nelaikytinas specialiąja norma Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir 11 straipsnio atžvilgiu. Taigi tuo atveju, kai byloje klausimas sprendžiamas dėl sodybos, buvusios dabartinėje miško žemėje, priskirtos saugomoms teritorijoms, atstatymo galimybės, taikytinos ir Saugomų teritorijų įstatymo, ir Miškų įstatymo normos. Darytina išvada, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas suteikia teisę atstatyti sodybą, jei kiti įstatymai tokios teisės neriboja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjo prašymu sutiko.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis ginčo sklypui, be kitų specialiųjų naudojimo sąlygų, nustatyti miško naudojimo apribojimai, taip pat nacionalinių ir regioninių parkų bei hidrografinių draustinių specialios naudojimo sąlygos. Pažymėjo, kad Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatos, draudžiančios miškų ūkio paskirties žemėje statyti kitus statinius, nei numato šie įstatymai, galiojo ir ginčijamo statinio projektavimo sąlygų sąvado tvirtinimo, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo priėmimo ir statybos leidimo išdavimo metu. Ginčo žemės sklypas yra saugomoje Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje ir laikytinas gamtiniu draustiniu, todėl jam taikomos ir Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama administracinių teismų praktika, Saugomų teritorijų įstatymas negali būti aiškinamas ir taikomas kaip leidžiantis netaikyti Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo draudimų, tuo tarpu minėti įstatymai nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija su pareiškėjo prašymu sutiko.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pažymėjo, jog atsižvelgiant į teisės aktų reglamentavimą, teismų praktiką (Miškų įstatymo 2 str. 3 d., Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p., LVAT 2008 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje A556-206/2008, Konstitucinio Teismo 2006-03-14 nutarimas) darytina išvada, kad teisės aktai iš principo draudžia statyti bet kokius pastatus miškų ūkio paskirties žemėje, todėl pagal dabar galiojantį teisės aktų nustatytą reglamentavimą nėra svarbūs statybos leidimo išdavimo pažeidimai, nes tiek statybos leidimas, tiek projektavimo sąlygų sąvadas negalėjo būti išduotas – tai imperatyviai draudžia (ir draudė) teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jo nepatenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pažymėjo, kad miškas Bajotiškių kaimo teritorijoje atsirado vėliau nei XIX a. pabaigoje: XX a. pirmoje pusėje čia buvusios sodybos, t.y. maždaug prieš 50 metų. Iki tol žemėlapiuose ginčo žemės sklypo teritorijoje nebuvo žymimi jokie miškai. Todėl ribojant teises, egzistavusias tol, kol medžių savaiminukais apaugusi ne miško žemė nebuvo inventorizuota ir įtraukta į apskaitą kaip miškas, bus pažeidžiamas proporcingumo principas. Nurodė, kad remiantis Gražutės regioninio parko zonavimo pagrindinių nuostatų reglamentavimu, Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio išsaugančioji zona nėra orientuota į miško išsaugojimą, todėl nustatyti ribojimai negali būti laikomi proporcingais, nes tokiu atveju sklypo savininkų teisės yra suvaržomos labiau, nei yra būtina siekiant svarbiausio tikslo – išsaugoti Antalieptės marias. A. Š. taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas nėra pažeistas, nes miškui, jo apsaugos režimui ir gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimui nebuvo padaryta jokios žalos. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, net jei teismo būtų konstatuota, kad buvo padaryti teisės pažeidimai, toks valstybės intereso gynybos būdas, kai prašoma panaikinti administracinius aktus, jau sukėlusius materialinius teisinius padarinius, yra neproporcingas padarytai žalai, o prokuroras, bylinėdamasis vien dėl administracinių aktų panaikinimo ir nesiekdamas buvusios padėties atkūrimo, neracionaliai naudoja valstybės resursus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu prokuroro prašymą patenkino – panaikino Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės 2006 m. lapkričio 22 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-249, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymą Nr. I-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, R. G. ir M. G.“, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. gruodžio 29 d. statybos leidimą Nr. 101, išduotą statytojams UAB „Alisina“, M. G., R. G.. Teismas M. G. atsisakymą nuo skundo priėmė. Administracinę bylą dalyje pagal M. G. skundą atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijai ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui nutraukė.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčo, jog 10,1300 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties, nėra. Byloje taip pat pripažįstama aplinkybė, kad žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra saugomoje, t. y. Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio teritorijoje. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Žemės įstatymo 26 straipsnio 1, 4 dalimis, 21 straipsnio 1 ir 2 punktais, Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 3 punktu, 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, LVAT 2008 m. spalio 13 d. nutartimi administracinėje byloje A63-1721/2008, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu. Teismas konstatavo, kad kadangi žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties, kuriame pagal Žemės įstatymą ir Miškų įstatymą galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio aikštelių, žvėrių pašarų aikštelių statyba, šiame sklype negali būti statomi pastatai esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001-04-10 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai ir Žemės įstatymo (2004-01-27 redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad tiek Miškų įstatyme, tiek Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų (išskyrus Miškų įstatymo 2 str. 3 d. ir Žemės įstatymo 26 str. 1 d. 3 p.), kurios apibrėžtų, kokie statiniai (pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės. Remiantis išdėstytais argumentais, teismas padarė išvadą, kad Zarasų rajono savivaldybės administracija, 2006 m. lapkričio 22 d. patvirtindama projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-249, 2006 m. gruodžio 29 d. išduodama statybos leidimą Nr. 101, pažeidė Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Žemės įstatymo 21 straipsnio 1, 2 punktus, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl termino kreiptis į teismą, prokurorui ginant viešąjį interesą, teismas nurodė, kad bylos duomenys rodo, jog Utenos apskrities viršininko administracija dėl šioje byloje ginčijamų aktų teisėtumo informaciją prokurorui pateikė 2009 m. vasario 5 d. Prokuroras į teismą kreipėsi 2009 m. kovo 5 d. Todėl teismas padarė išvadą, kad prokuroras Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino nepažeidė. Dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas ir prokuroras, vykdydamas savo pareigą, įtvirtintą Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo (Konstitucijos 54 str., Konstitucinio Teismo 2005-05-13 nutarimas). Dėl pareiškėjos M. G. atsisakymo skundo teismas nurodė, kad M. G. 2009 m. gegužės 11 d. pateikė teismui prašymą, kuriame ji pareiškė atsisakymą nuo skundo. ABTĮ 52 straipsnis numato, kad pareiškėjas bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje turi teisę atsisakyti skundo. Kliūčių priimti pareiškėjos atsisakymą nuo skundo nėra. Pareiškėjai skundo atsisakymo procesinės pasekmės žinomos. Teismas pareiškėjos atsisakymą nuo skundo priėmė ir administracinę bylą nutraukė (ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p.).

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Š. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą panaikinti toje dalyje, kurioje nuspręsta panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės 2006-11-22 patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. PS-249; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 įsakymą Nr. 1-889 „Dėl statybos leidimo išdavimo UAB „Alisina“, R. G. ir M. G.“; panaikinti Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2006-12-29 statybos leidimą Nr. 101, išduotą statytojams UAB „Alisina“, M. G., R. G., ir priimti naują sprendimą – prokuroro pareiškimą dėl Zarasų rajono savivaldybės administracijos išduotų projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis buvo skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo byloje esančių aplinkybių.

2. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime nepasisakė, kad argumentų dėl nustatytų ribojimų nepagrįstumo apskritai nėra, tik nurodė, kad jų nėra pakankamai. Tačiau iš teismo sprendimo akivaizdu, jog teismas nesiekė nustatyti visų bylai reikšmingų aplinkybių, kad priimtų teisėtą ir pagrįstą sprendimą bei formaliai įvertino situaciją. Bylai reikšmingos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju proporcingumas yra pažeidžiamas. Tuo labiau, kad „proporcingumas taip pat reiškia, kad tam tikrais atvejais pernelyg griežtas ir mechaniškas įstatymo taikymas gali iškreipti tuo įstatymu siekiamą tikslą ir reikšti piktnaudžiavimą administraciniais įgaliojimais“ (LVAT 2004-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-362-2004). Nebus proporcinga, jeigu bus ribojamos teisės, kurios egzistavo tol, kol medžių savaiminukais apaugusi ne miško žemė nebuvo inventorizuota ir įtraukta į apskaitą kaip miškas, o tai, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, įvyko tik 1998 metais. Be to, Gražutės regioninio parko Antalieptės marių hidrografinio draustinio išsaugančioji zona nėra orientuota į miško išsaugojimą (miškas yra svarbus tik kaip apsauginę funkciją atliekantis veiksnys, o ne pats savaime), todėl nustatyti ribojimai negali būti laikomi proporcingais, nes tokiu atveju savininkų teisės yra suvaržomos labiau, nei yra būtina siekiant svarbiausio tikslo – išsaugoti Antalieptės marias. Be to, nei vienas interesas negali būti laikomas absoliučiu, tačiau šiuo atveju viešasis interesas yra absoliutus: jeigu valstybė nustatytu reguliavimu siekia išsaugoti būtent Antalieptės marias, o ne mišką kaip atskirą objektą, neproporcinga yra neginti privataus intereso (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai, LVAT 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

3. Toks valstybės intereso gynybos būdas, kai pasireiškiama dėl viešojo intereso gynimo (ginant mišką, o ne Antalieptės marias) ir prašoma panaikinti administracinius aktus, jau sukėlusius materialinius teisinius padarinius, ir teismo sprendimu administraciniai aktai panaikinami, yra neproporcingas padarytai žalai. Be to, panaikinus administracinius aktus, o vėliau nugriovus statinius, būtent valstybės mokesčių mokėtojai turės atlyginti statinių savininkams padarytą žalą. Šioje byloje protingas mokesčių mokėtojų pinigų leidimas yra didesnis viešasis interesas negu visapusiškas ir nuoseklus teisės aktų įgyvendinimas.

4. Pareiškėjas rėmėsi LVAT 2009 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-65/2009, kurioje konstatuota, jog pareiškėjo, ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti. Nagrinėjamuoju atveju administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, todėl prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, tačiau pareiškime teismo prašydamas tik panaikinti administracinius aktus, nesiejant to su materialinių teisinių padarinių pašalinimu, akivaizdžiai neapgins viešojo intereso. Kitaip tariant, patenkinus prokuroro reikalavimą, administracinių aktų panaikinimas nesukels siekiamų realių teisinių pasekmių, t. y. realiai neleis apginti viešojo intereso. Priešingai – prokuroras, bylinėdamasis vien dėl administracinių teisės aktų panaikinimo ir nesiekdamas buvusios padėties atkūrimo, neracionaliai naudoja valstybės resursus (LVAT 2009-02-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-88/2009, 2009-03-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-268/2009). Teismas, neįvertinęs, kad administraciniai aktai jau yra sukėlę materialinius teisinius padarinius, neatsižvelgęs į minėtus LVAT išaiškinimus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų. Apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą. Pažymėjo, kad proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas, todėl negalima suabsoliutinti tik vieno iš šių principų. Proporcingumo principo išplėtimas šioje byloje prieštarautų protingumo principui, kuris reiškia, kad gali būti vykdoma tik tokia veikla, kuri nesikerta su viešaisiais visuomenės ir valstybės interesais. Taip pat būtų nepagrįstai ribojamas fundamentalus bei įvairiapusis teisingumo principas, kuris suvokiamas kaip teisingas galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų taikymas. Kadangi žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) yra miškų ūkio paskirties, kuriame pagal Žemės įstatymą ir Miškų įstatymą galima tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio aikštelių statyba, šiame sklype negali būti statomi pastatai esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės arba kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Nurodė, kad draustiniai – tai teritorijos, kuriose saugomos moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingos vietos, jose esantys gamtos ir kultūros paveldo kompleksai ir objektai (vertybės), jų kraštovaizdis, biologinė įvairovė ir genofondas. Taigi draustinis yra vientisa teritorija, todėl miškas bei marios yra neatskiriami objektai. Be to, negalima sutikti su argumentu, kad miškas atlieka tik tam tikras apsaugos funkcijas. Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pažymėjo, kad statyba miško ūkio paskirties žemėje buvo vykdoma ginčijamų administracinių aktų pagrindu, todėl nagrinėjamu atveju prokuroro ginamas interesas yra viešasis interesas, ir prokuroras, vykdydamas savo pareigą, įtvirtintą Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Atsiliepimas

Atsakovas Zarasų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą pakeisti.

Atsakovas nurodė, kad palaiko apelianto nuomonę. Pažymėjo, kad valstybinės institucijos, kurios turi ir turėjo kontroliuoti statybų legalumą, manytina, netinkamai atliko savo pareigas ir, jeigu laiku ir tinkamai būtų užtikrinta statybos leidimo išdavimo kontrolė, šio ginčo nebūtų. Taip pat pabrėžė, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija turinti įgaliojimus ir pareigą užtikrinti statybų teisėtumą bei turėjusi realias galimybes spręsti dėl šioje byloje ginčijamo išduoto statybos leidimo teisėtumo, laiku nesiėmė jokių priemonių, kad statybos leidimą gavusio asmens teisėti lūkesčiai po trejų metų nebūtų paneigiami, nebūtų pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija, turinti įgaliojimus statybų teisėtumo srityje, galėjo informuoti prokuratūrą dėl viešojo intereso pažeidimo išduodant statybos leidimą žymiai anksčiau, jei būtų tinkamai laiku atlikusi savo pareigas. Atsižvelgiant į tai, turi būti taikomas ieškinio senaties terminas pareiškėjo reikalavimui dėl viešojo intereso gynimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad apelianto apeliacinis skundas nepagrįstas ir nesutinka su apelianto pareikštais reikalavimais. Apeliantas ignoruoja Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatų reikalavimus. Tiek Žemės įstatyme, tiek Miškų įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios nustatytų galimybę miško ūkio paskirties žemėje statyti statinius (taip pat – ir pastatus), išskyrus specializuotus statinius: medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), poilsio, žvėrių pašarų aikšteles ir kt. Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, neatsižvelgdamas į proporcingumo principą, nes Gražutės regioninio parko ir Antalieptės marių hidrografinio draustinio paskirtis ir tikslas nėra išsaugoti žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) esantį mišką, yra atmestinas. Pažymėjo, kad įstatymai administracinių teismų kompetencijai nepriskiria spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimų. Tačiau administraciniam teismui patenkinus prokuroro prašymą ir panaikinus ginčijamus administracinius teisės aktus, pareiškėjas Statybos įstatymo ir jo poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka kreipsis į statybos valstybinę priežiūrą atliekančius viešojo administravimo subjektus su prašymu spręsti savavališkos statybos padarinių šalinimo klausimą. Tokiu būdu bus pašalinti jau atlikti statybos darbai ir visiškai apgintas viešasis interesas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad apeliantas netinkamai aiškina teisės atstatyti buvusią sodybą draustinyje atsiradimo momentą. Atkreipė dėmesį į tai, kad teisė atstatyti buvusią sodybą draustinyje atsirado tik tuomet, kai buvo priimta ir įsigaliojo nauja Saugomų teritorijų įstatymo redakcija, t. y. 2001-07-01, kadangi originalioje 1993-11-09 Saugomų teritorijų įstatymo redakcijoje nebuvo numatyta galimybė atstatyti buvusias sodybas draustiniuose. Valstybė saugo tiek miškus, tiek kitus vertingus objektus (vandenis, žemę, augaliją, gyvūniją ir kita). Taigi šioje byloje siekiama išsaugoti mišką, nes būtent Miškų ir Žemės įstatymai nustato, kokie statiniai gali būti statomi miškų ūkio paskirties žemėje, todėl šie įstatymai yra specialūs Saugomų teritorijų įstatymo atžvilgiu, kuris leidžia draustiniuose atstatyti buvusias sodybas. Pažymėjo, kad prokuroras pareiškimu siekia užtikrinti miško, kaip visuomeninės vertybės, išsaugojimą, racionalų naudojimą ir gausinimą. Ir tai, kad panaikinus ginčijamus administracinius aktus, valstybei teks atlyginti statinių savininkams padarytą žalą dėl neteisėtai priimtų sprendimų, nereiškia, kad ekonominės krizės metu galima nesilaikyti įstatymų reikalavimų ir nevykdyti valstybės pareigos, įtvirtintos Konstitucijos 54 straipsnyje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose. Atkreipė dėmesį, kad viešasis interesas reikalauja, jog negali galioti savivaldos institucijų priimti administraciniai teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams, be to, remiantis Statybos įstatymo ir Civilinio kodekso 4.103 straipsnio nuostatomis, pripažinus neteisėtu ir panaikinus statybos leidimą, bus galima spręsti klausimą dėl pasekmių šalinimo (šiuo atveju – dėl pastato likimo), ir tai būtų galutinis viešojo intereso apgynimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atkreipė dėmesį į tai, jog minėtame žemės sklype statyba nėra baigta (pagal 2008-12-05 Statybos patikrinimo aktą Nr. 32 toje statybvietėje yra įrengti tik statinių pamatai). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 211 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.08.02:2002 „Statybos darbai“ 28 punktu „statinio (jo dalies) statybos darbų pabaiga laikoma diena, kai užbaigti visi statinio projekte numatyti statybos darbai, o statinio (jo dalies) statybos pabaiga – diena, kai statinys (jo dalis) nustatyta tvarka pripažįstamas tinkamu naudoti“.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 9 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, o A. Š. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad administracinėje byloje kyla ginčas dėl teisės (viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų pagrindu) vykdyti statybą miškų ūkio paskirties žemėje, o kartu – ir saugomoje (regioninio parko) teritorijoje. Pareiškėjo teigiama, jog tokią teisę suteikę ginčijami aktai turi būti panaikinti kaip prieštaraujantys Žemės įstatymui, o taip pat – Miškų įstatymui. Teismas pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnyje yra numatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Administracinėje byloje yra Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas su istorija, patvirtinantis, kad visas ginčo žemės sklypas – miškų ūkio paskirties. Duomenys, esantys minėtame dokumente – nenuginčyti, o tai reiškia, kad jie teisingi, išsamūs ir jais turi būti vadovaujamasi, todėl jokių abejonių dėl žemės paskirties nekyla.

Apeliacinės instancijos teismas kartu akcentavo, jog tikrinama byla pagal savo faktines aplinkybes bei taikytinus teisės aktus iš esmės yra identiška administracinei bylai Nr. A556-206/2008. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarojoje administracinėje byloje, priimdamas 2008 m. vasario 12 d. nutartį, pažymėjo, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių tarp jų ir sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kitose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti priešingai, todėl apeliacinis skundas aptariama apimtimi pripažintinas nepagrįstu. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo nuomone, net menkiausios, dar galinčios kilti, abejonės šalintinos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. sprendimo pagrindu. Juo pripažinta, kad nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Trečiojo suinteresuoto asmens (apelianto) atstovės iškeltą hipotezę dėl „miško“ sąvokos ir „miškų ūkio paskirties žemės“ definicijos išsiskyrimo apeliacinės instancijos teismas atmetė remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu, kuriame sąvokos „miškas“ ir „miškų ūkio paskirties žemė“ yra sutapatinamos. Antai yra pažymima, jog „Žemės įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės“. Skliausteliuose prie žodžio „miškas“ nurodomas žodžių junginys „miškų ūkio paskirties“ leidžia teigti, kad vartojama „miško“ sąvoka atitinka ir „miškų ūkio paskirties žemės“ apibrėžimą, ir atvirkščiai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose, kuriose ginamas viešasis interesas, yra formuojama ta linkme, kad siekiant apginti viešąjį interesą, kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, neužtenka iškelti reikalavimus dėl teisės aktų panaikinimų, suteikusių teisę atlikti atitinkamus veiksmus. Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. vasario 12 d. nutartyje akcentavo būtinybę įvertinti pasirinktų viešojo intereso gynimo būdų (priemonių) tinkamumą. Minėtoje nutartyje išplėstinė penkių teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo (taip pat prokuroro), ginančio viešąjį interesą, pareikšti materialiniai reikalavimai turi būti tinkami pažeistam viešajam interesui apginti, nes pareiškimo, kuriuo ginamas viešasis interesas, dalykas yra viešojo intereso gynimas, o administracinių aktų panaikinimas ar kitų gynybos priemonių taikymas (uždraudimas atlikti veiksmus, žalos atlyginimo priteisimas ir pan.) yra būdas, kuriuo viešasis interesas gali būti apginamas. Todėl teismas, nagrinėdamas prokuroro reikalavimą panaikinti administracinius aktus, turi nustatyti, ar šių aktų panaikinimas sukels siekiamas teisines pasekmes, t. y., ar iš tikrųjų leis apginti viešąjį interesą. Nenustačius, kad administracinių aktų panaikinimas sukeltų realias teisines pasekmes viešojo intereso gynimui, pareiškėjo reikalavimas turėtų būti netenkinamas, nes keliamų reikalavimų apimtimi nebūtų apgintas viešasis interesas (taip pat žr. 2009 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502–866/2009, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822–242/2009). Laikantis išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartyje suformuluotų taisyklių, kitoje administracinėje byloje buvo pažymėta: „<...> iš bylos medžiagos matyti, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu statybos darbai yra atlikti, statiniai pastatyti bei įregistruoti. Todėl nagrinėjamu atveju viešojo intereso apgynimas nėra įmanomas nekeliant reikalavimų, susijusių su galimai neteisėtos statybos teisinių pasekmių pašalinimu ir buvusios padėties atkūrimu“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-958/2010; procesinio sprendimo kategorija 13.2; 13.3.2; 13.4; 14.3; 55.4).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu statybos darbai neatlikti. Apie statybos baigtumą duomenų nėra. Statiniai nepripažinti tinkamais naudoti. Teisinė registracija neatlikta, todėl nagrinėjamu atveju viešojo intereso (nekilo disputo dėl viešo intereso egzistavimo, todėl šis aspektas plačiau neaptartinas) apgynimas visiškai suvoktinas nekeliant papildomų reikalavimų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras patvirtino, kad galutinio buvusios padėties atstatymo (iki šios dienos yra minimali statybos pradžia) bus siekiama. Priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, apie jį (teismo verdiktą) bus informuota atitinkama valstybės institucija. Pastarajai nepasiekus ginčo vietos pradinės padėties atstatymo viešojo administravimo priemonėmis, prokuroras teigia minėto tikslo sieksiąs teismine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie teiginiai tik įtvirtina teismo priimtiną sprendimą dėl ginčijamų teisės aktų panaikinimo. Be to, kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas, priimtiną sprendimą suponuoja ir racionalaus valstybės resursų naudojimo principas, minimas bei labiau detalizuotas administracinėje byloje Nr. A556 - 958/2010 (procesinio sprendimo kategorija 13.2; 13.3.2; 13.4; 14.3; 55.4). Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes bei parinko tinkamą teisinį kvalifikavimą, o tai lėmė teisėto bei pagrįsto sprendimo priėmimą, kuris negali būti nei panaikintas, nei pakeistas.

V.

Tretysis suinteresuotasis asmuo A. Š. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A556-923/2010.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, jog byloje ginčyti administraciniai aktai dėl trečiajam suinteresuotajam asmeniui A. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo buvo parengti ir išduoti teisėtai ir pagrįstai, remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkte įtvirtintomis teisės normomis. Dėl šių priežasčių, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-923/2010 pažeidė šių teisės norminių aktų nuostatas, kartu pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105, 107 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 ir 72 straipsnių nuostatas bei teisės aktų konstitucingumo prezumpciją. Tretysis suinteresuotasis asmuo akcentuoja, jog administraciniai aktai, dėl kurių vyko ginčas, buvo priimti 2006 m. lapkričio - gruodžio mėn. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime nenagrinėjo klausimo dėl pastatų atstatymo esamose ar buvusiose sodybose galimybės miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemėje, jis taip pat nėra nagrinėjęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" (Žin., 1995, Nr. 106-2379) patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostatos, aiškiai įtvirtinusios, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus, konstitucingumo. Atsižvelgiant į tai, anot trečiojo suinteresuotojo asmens, komentuojama Statybų privačioje žemėje reglamento nuostata galiojo iki pat 2007 m. sausio 31 d., kai Statybų privačioje žemėje reglamento 2, 3, 4, 5 ir 6 punktai buvo pripažinti netekusiais galios (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 106. Kita vertus, 2006 m. kovo 14 d. nutarime Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas patvirtino Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos, numačiusios galimybę draustiniuose atstatyti pastatus esamose ar buvusiose sodybose (neišskiriant miškų ūkio pagrindinės tikslinės paskirties žemės), bei 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos konstitucingumą. Be to, Konstitucinis Teismas nėra nagrinėjęs ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punkto nuostatos, kurioje aiškiai įtvirtinta galimybė Gražutės regioniniame parke atstatyti pastatus esamose ir buvusiose sodybose, konstitucingumo, dėl ko ši Gražutės regioninio parko nuostata taip pat galiojo ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu ir galiojo bei privalėjo būti taikoma nagrinėjant kilusį ginčą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Pagrindus, kuriais remiantis gali būti atnaujintas bylos procesas, numato ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis. Teisėjų kolegija pažymi, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo remiamasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatomis (procesas atnaujinamas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį). Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A556-923/2010 netinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas - Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 13 straipsnio 2 dalies 5 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtinto Gražutės regioninio parko apsaugos reglamento 57 punktą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo" patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog administracinėje byloje Nr. A556-923/2010 buvo kilęs ginčas dėl viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų pagrindu suteiktos teisės UAB „Alisina“, M. G. ir R. G. vykdyti statybą miškų ūkio paskirties žemėje, o kartu ir saugomoje (Gražutės regioninio parko) teritorijoje. Sprendžiant klausimą dėl byloje taikytinų materialinės teisės normų, įtvirtintų Saugomų teritorijų įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintame Statybų privačioje žemėje reglamente bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintame Gražutės regioninio parko apsaugos reglamente būtina atsižvelgti į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio ginčuose yra suformavęs nuoseklią teisminę praktiką bei pateikęs detalią šių teisės normų turinio analizę (žr. 2008 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-206/2008). Priimdamas minėtą procesinį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Šioje administracinėje byloje teismas taip pat pasisakė ir dėl Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, 3 punkto bei Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų taikymo specifikos analogiško pobūdžio situacijoje. Pabrėžtina, jog identiškos išvados dėl šių teisės norminių aktų turinio aiškinimo buvo padarytos ir administracinėje byloje Nr. A556-923/2010.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) „teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose [...]; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina“. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A556-923/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, tokių argumentų nėra išdėstyta ir prašyme dėl proceso atnaujinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog administracinėje byloje Nr. A556-923/2010 išdėstytas ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimas atitinka administracinių teismų praktikoje pripažįstamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, taikytinas ginčo teisiniams santykiams. Atitinkamai, nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas akivaizdus bei esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, jog trečiojo suinteresuotojo asmens A. Š. prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra netenkintas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

trečiojo suinteresuotojo asmens A. Š. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-923/2010 pagal pareiškėjos M. G. skundą ir Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovams Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktoriui, Zarasų rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Gražutės regioninio parko direkcijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Alisina“, Utenos apskrities viršininko administracijai, A. Š., R. G., S. B., Genovaitei B. Ž., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl projektavimo sąlygų sąvado, įsakymo ir statybos leidimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas