Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3555-467/2018 pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Balsita“ dėl skolos priteisimo ir pagal atsakovės ieškinį ieškovei dėl valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo niekine arba nutraukimo, sutarties sąlygų pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sutarties prieštaravimo įstatymo imperatyvui

15. Byloje nustatyta, kad šalis nuo 2009-05-12 siejo valstybinės žemės pirkimo–pardavimo išsimokėtinai teisiniai santykiai dėl valstybei priklausiusio 1 959 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbiami), pardavimo atsakovei už 48 186,40 Eur sumą (sutarties 2.1. p.). Atsakovė, prieš sutarties sudarymą sumokėjusi pradinę 9 637,28 Eur įmoką (sutarties 4 p.) bei įsipareigojusi 38 549,12 Eur kainos likutį sumokėti apeliantei iki 2023-01-15 14 (iš viso 14 įmokų po 2 753,51 Eur) (sutarties 5 p.), 2017-10-02 atliko vos vieną 1 544,37 Eur mokėjimą ir kitų iš šios sutarties jai kylančių piniginių prievolių neįvykdė. Apeliantė kartu su ieškiniu pateikė skolos, netesybų ir palūkanų apskaičiavimo 2017-10-20 lentelę Nr. 49-20-1, iš kurios matyti, kad 5 479,25 Eur suma, kuri, suformavus ieškinio dalyką, įvardijama kaip delspinigiai, iš tiesų yra atsakovei priskaičiuotos palūkanos.

16. Iš VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016-12-16 išrašo, esančio byloje, matyti, kad ginčo žemės sklypas, vėliau parduotas atsakovei 2009-05-12 sutartimi, buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus (kadastro duomenų nustatymo data 2007-12-03), jo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, o nuo 2008-04-07 šis sklypas įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu. Šiame sklype nuo 2001-04-19 yra įregistruota atsakovės UAB „Balsita“ nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą (pastatą – kiaulidę), kurį atsakovė įgijo 2001-02-26 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Taip pat išraše pažymėtas ir toks juridinis faktas, kad atsakovė 2009-05-12 yra sudariusi šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

17. Į bylą yra pateiktas Vilniaus apskrities viršininko 2007-12-12 įsakymas Nr. 2.3.-13751-(01), kuriuo patvirtinta, be kita ko, ir žemės sklypo Nr. 902, suformuoto (duomenys neskelbiami) teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-14 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, ribos, plotas ir pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis, papildytas visos šios teritorijos, priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projektas, o prie įsakymo pridėti sąrašas asmenų, pageidaujančių papildyti suprojektuotų žemės sklypų žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriame įrašyta ir UAB “Balsita“, siekianti nuomoti iš valstybės 0,20 ha sklypą kitai (pramonės ir sandėliavimo) paskirčiai (įsakymo priedas Nr. 1), ir suderintas bei patvirtintas žemės sklypo planas, kuriame suprojektuotos sklypo ribos (priedas Nr. 2). Byloje yra ir 2007-12-03 žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas, parengtas naudotojai UAB „Balsita“, pasirašytas gretimų sklypų savininkų / naudotojų (A. B., P. K., D. K.).

18. Ginčo 2009-05-12 sutartis buvo sudaryta atsakovės UAB „Balsita“ 2008-01-11 prašymo pagrindu, kuriame prašoma suderinti naudojamos sklypo Nr. 902 ribas ir parengti Vilniaus apskrities viršininko įsakymą dėl kadastro duomenų patikslinimo sklypo pirkimo išsimokėtinai tikslu. Byloje nekilo šalių ginčas, kad visos privalomos administracinės procedūros pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti buvo atliktos: sklypo ribos 2007-12-03 paženklintos vietoje, sudaryta žemės sklypo Nr. 902 (duomenys neskelbiami) kadastrinių matavimų byla, kurioje pažymėtas ir sklype esantis pastatas – dirbtuvės ir apskaičiuota vidutinė rinkos jo vertė, gautas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2008-02-19 pranešimas, kad atsakovei suformuotas sklypas Nr. 902 yra laisvame žemės plote, į kurį nėra pretendentų nuosavybės teise atkurti, priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2008-03-19 įsakymas Nr. 2.3-3393-(01) parduoti atsakovei šiuo įsakymu nustatyto ploto bei atitinkamų žymėjimų plane žemės sklypą išsimokėtinai, kuriame nustatyta ir naudojimo paskirtis, ir nominali indeksuota žemės sklypo vertė, ir parduodamo sklypo kaina, pavedant Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui įregistruoti suformuotą sklypą VĮ Registrų centre ir, pirkėjai sumokėjus 20 proc. kainos dalį, sudaryti su ja pirkimo–pardavimo sutartį. Nei vienas ir administracinių aktų nebuvo nagrinėjamoje byloje ginčijamas.

19. Apeliacinis skundas visų pirma grindžiamas argumentais, kad teismo sprendimas priimtas išimtinai ginant atsakovės interesus, neatsižvelgiant į sutarties išsaugojimo principą, neteisingai nustačius egzistuojantį pagrindą susiklosčiusius santykius paneigti dėl sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia priėjęs prie išvados, kad, nesuprojektavus sklype privažiavimo kelio, toks sklypas apskritai negalėjo tapti civilinės apyvartos objektu (CK 6.306 str.). Tokia teismo pozicija grindžiama teismo nustatytais žemėtvarkos projektų rengimo, žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos, kurią teismas pripažino imperatyvia, pažeidimais. Kitaip tariant, teismo nuomone, Metodikos ir Taisyklių atitinkamų nuostatų nepaisymas, formuojant pardavimo objektą, teikia pagrindą paneigti sutartinius nuosavybės teisės santykius, galiojusius beveik dešimtmetį. Teisėjų kolegija pritaria apeliantės skundo argumentams, kad tokia teismo pozicija stokoja pagrįstumo.

20. Įstatymo leidėjo nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str.). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis, nes privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Tokia atveju sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu būtina nustatyti, ar yra toks visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija.

21. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo padarinių, svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas. Sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta.

22. Teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014).

23. Valstybinės žemės perleidimo tvarka detaliai reglamentuota Žemės įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų. Sprendžiant dėl juose įtvirtinto teisinio reglamentavimo privalomumo aktuali kasacinio teismo praktika, pagal kurią, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2013).

24. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šalių sutartį niekine ir todėl negaliojančia, neteisingai įvertino byloje analizuotų administracinių procedūrų įtaką bei jų reikšmę sutarties galiojimui, ir nepagrįstai sprendė dėl jų imperatyvaus pobūdžio. Taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2007-06-07, kai rengtas žemės sklypo ribų paženklinimo aktas (2007-12-03) ir priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2008-03-19 įsakymas dėl leidimo paduoti sklypą ir jo pardavimo sąlygų, 19 punkte nurodyta, kad projekto rengėjas žemės sklypus formuoja arba pertvarko pagal planavimo organizatoriaus pageidavimus, jeigu jie neprieštarauja apskrities viršininko leidime nurodytoms planavimo sąlygoms ir šioms Taisyklėms; prie statinio ar įrenginio gali būti formuojamas tik vienas žemės sklypas, reikalingas statiniui ar įrenginiui eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo tiesioginę paskirtį (32 p.); prie kiekvieno žemės sklypo turi būti privažiavimo kelias arba nustatomas žemės servitutas (29 p.). Taisyklių IV dalyje, kurioje yra nustatomi reikalavimai žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto turiniui, nurodoma, kad projekto sprendinių brėžinyje sutartiniais ženklais pažymimi valstybinės ir vietinės reikšmės keliai (38.3. p.), žemės plotai, kuriuose teisės aktų nustatyta tvarka siūloma nustatyti žemės servitutus (38.4. p.). Pagal šių Taisyklių 51.8 punktą, projektas tvirtinamas apskrities viršininko įsakymu, kuriame, be kita ko, nurodomi naujai nustatyti arba panaikinti apskrities viršininko nustatyti žemės servitutai arba siūlymai žemės savininkams tarpusavyje susitarus nustatyti servitutus. Vien tokios tuo metu galiojusios redakcijos norminio akto formuluotės, kaip „privažiavimo kelias arba nustatomas žemės servitutas“, „nustatyti žemės servitutai arba siūlymai žemės savininkams tarpusavyje susitarus nustatyti servitutus“ nepatvirtina šių nuostatų imperatyvumo kaip sąlygos paneigti tokių planavimo dokumentų pagrindu prieš dešimtmetį susiklosčiusius teisinius santykius. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas citavo neaktualios (šiuo metu galiojančios) Taisyklių redakcijos 42 punktą, tačiau ir jame nurodoma alternatyva – numatomi keliai arba siūlomi servitutai. Taigi atsakovė būtų galėjusi kelti klausimą nebent dėl parengto žemės sklypo projekto turinio ydingumo, nesant jame pasiūlymų, kaip galėtų būti išspręstas servituto kitiems asmenims priklausančiuose sklypuose nustatymas, tokį klausimą kelti projektuotojams, galėjo atsisakyti nuo sutarties sudarymo, tačiau jos priešieškinio argumentai, kad servitutai privalomai turėjo būti nustatyti administraciniais aktais prieš sudarant sutartį, nėra pagrįsti.

25. Teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia atitinkamų Metodikos punktų imperatyvumo kaip besąlyginio pagrindo pirkimo–pardavimo sutarčiai pagal CK 1.80 straipsnį nuginčyti. Metodikos 47 punkto nuostata, kad žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų ribų, su privažiuojamaisiais keliais, kad jų ribos projektuojamos sutapatinant su keliais, melioracijos kanalais, upeliais, kitais situacijos kontūrais, kad žemės sklypų ribos turi sutapti su stabiliais kraštovaizdžio kompleksais ir objektais, upių ir ežerų, kitų vandens telkinių krantais, miškų, valstybinės reikšmės kelių ir geležinkelių žemės ribomis, eiti upelių ar griovių viduriu, senomis ežiomis, kad lygumose dirbamų laukų žemės sklypai turi būti projektuojami tiesiomis linijomis yra rekomendacinio pobūdžio reikalavimai projektuotojams ir anaiptol nereiškia, kad pirkimo–pardavimo sandoris negalėtų būti sudarytas dėl žemės sklypo, kuris šių rekomendacijų neatitinka, pavyzdžiui, dėl sklypo su netaisyklingomis ribomis. Asmenys, kurių naudai vykdomas projektavimas, gali kelti atitinkamus reikalavimus projektuotojams, tačiau, pažymėtina, šis turi derinti tiek naujai formuojamų sklypų, tiek ir jau esančių žemės naudotojų bei savininkų interesus.

26. Taisyklių 20.4 punkte taip pat nurodoma, kad kadastro vietovėje žemėtvarkos projektą rengiantis autorius patikrina, ar prie visų patvirtintame žemėtvarkos projekte suprojektuotų žemės sklypų galima privažiuoti esamais ar suprojektuotais keliais, arba, alternatyviai, ar yra nustatyti reikalingi kelio servitutai. Nustačius, kad ne prie visų žemės sklypų yra privažiuojamieji keliai, parengia asmenų, kuriems suprojektuoti šie žemės sklypai, sąrašą, jame nurodo fizinio asmens vardą ir pavardę ar juridinio asmens pavadinimą, žemės sklypo projektinį numerį ir bloko, kuriame yra žemės sklypas, numerį, bei pasiūlymus dėl privažiuojamųjų kelių prie šių žemės sklypų suprojektavimo ar kelio servituto nustatymo. Parengtas sąrašas pateikiamas žemėtvarkos skyriui, kuris, išnagrinėjęs pateiktus pasiūlymus, nurodo projekto autoriui, rengiant žemėtvarkos projektą, laisvos valstybinės žemės fondo žemėje suprojektuoti privažiuojamuosius kelius prie suprojektuotų žemės sklypų ar kelio servitutus, arba pakviečia žemės ar miško savininkus, patikėtinius ir pasiūlo jiems sudaryti tarpusavio sutartį dėl reikalingo kelio servituto nustatymo jų nuosavybės ar patikėjimo teise valdomuose žemės ar miško sklypuose. Nagrinėjamu atveju nėra jokios galimybės nustatyti, ar prieš dešimtmetį buvo gretimos su ginčo žemės sklypu laisvos valstybinės žemės, kurioje bent jau teoriškai buvo galimybė suprojektuoti privažiuojamuosius kelius ar kelio servitutus, tokių reikalavimų savalaikiai (prieš pasirašydama ginčo sutartį) atsakovė nekėlė, administracinių procedūrų neginčijo, sutartį pasirašė, taigi jai pačiai tenka tokio elgesio (suklydimo dėl perkamo daikto) rizika.

27. Kita vertus, nurodytos aplinkybės ir neturi jokios įtakos pačios sutarties galiojimui ar negaliojimui. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu norminių aktų bei įstatymo (CK 6.306 str.) aiškinimu, ginčo teisiniu kvalifikavimu, ir konstatuoja, kad ginčo žemės sklypas, skirtas atsakovei priklausančiam nekilnojamam daiktui naudoti pagal paskirtį, net ir nustačius žemės sklypo projektavimo klaidas galėjo būti civilinės apyvartos objektu, kitaip tariant, jis ir galėjo, ir turėjo būti parduotas atsakovei kaip jame esančio nekilnojamojo daikto savininkei. Valstybinės žemės pardavimas vykdomas teisės aktais nustatyta formalizuota tvarka, tam tikrais įstatymuose nustatytais atvejais valstybinės žemės pardavimo sandorio sudarymas imperatyviai draudžiamas, todėl tokiais atvejais valstybinės žemės pardavimo procedūros negalimos. Pagal Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima (valstybinės reikšmės parkų, miškų, kelių ir t. t.), vadinasi, tik tokia žemė negalėtų būti civilinėje apyvartoje ir parduodama.

28. Teisėjų kolegija neturi prielaidų nesutikti ir su tokia apeliantės pozicija, kad atsakovė, daugelį metų dar ir iki žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo būdama nekilnojamojo daikto savininke, neabejotinai žinojo faktinę naudojimosi sklypu situaciją, o keldama sutarties nuginčijimo dėl privažiavimo kelių arba servitutų nebuvimo klausimą siekia pateisinti sutarties nevykdymą.

29. Kaip nustatyta iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir atsakovės parengtų procesinių dokumentų turinio, apeliantei reikalaujant sutartyje numatytos kainos sumokėjimo, atsakovė siūlė derėtis ir pateikė pasiūlymus dėl tolesnio ginčo sutarties vykdymo. Jos atstovų parengtame 2016-11-25 rašte apeliantei buvo pateiktas pasiūlymas nutraukti ginčo sutartį ir grąžinti sklypą valstybei, o vėliau sudaryti šios sklypo nuomos sutartį, arba iš karto pakeisti sutartį nuomos sutartimi (įvykdyti novaciją). Nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-05-09 priimtu įsakymu dėl skolos už žemės sklypą pritesimo, taip pat pareikšdama priešieškinį, atsakovė nurodė ir tokias aplinkybes, kaip jai dabar per didelė žemės sklypo kaina ar apeliantės nepagrįstas atsisakymas derėtis dėl sutarties modifikavimo, suformuluodama priešieškinyje alternatyvų reikalavimą pakeisti sutarties sąlygą, nustatančią perkamo daikto kainą.

30. Vadinasi, atsakovė žino, kaip jai naudotis nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir be suprojektuoto privažiavimo kelio, jokių kliūčių naudotis žeme anksčiau nematė, o ir toliau nemato, tik siekia tą daryti kitokiu – nuomos teisiniu pagrindu. Dar daugiau, net ir 2016 metų prasidėjus šalių susirašinėjimui dėl ginčo sutarties vykdymo, atsakovė 2017-10-02 sumokėjo apeliantei įmokos dalį už įgytą nuosavybėn išsimokėtinai žemę, nors, jos teigimu, nuo 2016 metų esą jau sužinojusi apie privažiavimo prie sklypo kelio nebuvimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesuprojektuoto privažiavimo kelio ar administraciniais aktais nenustatytų servitutų argumentai atsakovei yra tik formalus pretekstas sutarčiai nusiginčyti ir pasiekti minėtų ketinimų (dėl sutarties modifikavimo į kitokio pobūdžio teisinius santykius), juolab, kaip ne kartą minėta, ginčo sklype yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamais daiktas, kurio naudojimui ir eksploatavimui žemės sklypas yra reikalingas ir būtinas.

31. Teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė šalių 2009-05-12 sudarytos žemės sklypo pirkimo–pardavimo galiojimo klausimą, taip pat neteisingai taikė restituciją, įpareigodamas grąžinti valstybės nuosavybėm žemės sklypą, o apeliantę – grąžinti atsakovei visas iš jos gautas už žemės sklypą įmokas. Toks restitucijos būdas reikštų dešimtmetį trukusį neatlygintinį naudojimąsi viešąją nuosavybe, valstybės turtu, o tai pažeistų ir viešąjį interesą.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad ginčas išspręstas neteisingai, teismo sprendimas panaikintinas (CPK 330 str.). Tačiau teisėjų kolegija negali tenkinti apeliacinio skundo dalies, kuria prašoma patenkinti ieškovės ieškinį.

33. Ginčą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, patenkindamas vieną iš trijų alternatyvių atsakovės reikalavimų, dėl šios priežasties iš esmės neišnagrinėjo kitų atsakovės reikalavimų (dėl sutarties nutraukimo arba dėl jos sąlygos, nustatančios kainą, pakeitimo), taip pat, tenkindamas priešieškinio reikalavimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, atsakovės ieškinio dėl skolos pagal šį sandorį priteisimo netenkino vieninteliu argumentu – neliko pačios sutarties, iš kurios kildinamas toks reikalavimas.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, neišnagrinėjus pirmiau aptartų kitų atsakovės priešieškinio reikalavimų, nėra galimybės pasisakyti ir dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo. Todėl pripažintina, kad neatskleista bylos esmė ir bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.), priešingu atveju galėtų būti pažeistos šalių įstatymo garantuojamos teisės būti išklausytoms, teikti byloje paaiškinimus, taip pat jų teisė į apeliaciją. Tokios pat pozicijos, kad tokio pobūdžio trūkumai nešalintini apeliacinės instancijos teisme, laikėsi ir kasacinis teismas byloje, kurioje buvo susiklosčiusi labai panaši situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2013).

35. Bylą grąžinant nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jame bus išspręstas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.