Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. N. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą R. B., o būtent: 2018 m. gruodžio 3 d., apie 22.30 val. namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), kambaryje tyčia rankomis suėmė nukentėjusiajai R. B. už plaukų ir juos tempė, ranka sugriebė jai už veido ir spaudė prie lovos, tuo sukeldamas nukentėjusiajai R. B. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamu atveju nuteistasis D. N. neginčija savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikavimo, tačiau kelia bausmės individualizavimo klausimą.

Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Skirdamas bausmes už padarytas nusikalstamas veikas kaltinamiesiems teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iš bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi būti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei.

Patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija nenustatė, kad, skiriant nuteistajam D. N. bausmę, būtų netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo normos.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas nuteistajam D. N. bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis – atsižvelgė į visas tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek ir kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad D. N. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikalto būdamas anksčiau teistas net 10 kartų (b. l. 92–99, 100–103, 104–107, 108–112, 113–120, 139–143, 144–148, 149–163), esant neišnykusiam ir nepanaikintam įstatymų nustatyta tvarka teistumui, taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas yra recidyvistas, baustas administracine tvarka (b. l. 125–127), o tai rodo, kad D. N. išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, kritiškai savo elgesio nevertina, priešingai, toliau pažeidinėja įstatymus. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad D. N. nedirba (b. l. 128), yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalis 13 punktas)).

Nors BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos šios alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus D. N. už jo padarytą nusikaltimą griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis nedirba, skirti jam baudą būtų netikslinga. Įvertinus apelianto asmenybę, taip pat netikslinga būtų skirti jam ir viešuosius darbus, laisvės apribojimą ar areštą – iš bylos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais D. N. buvo skirtos tik laisvės atėmimo bausmės, tačiau net ir jos pastarajam teigiamo poveikio nepadarė – D. N. toliau pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus, o tai rodo jo susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. Skundžiamu nuosprendžiu D. N. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams yra artima minimaliai šios rūšies bausmei (terminuoto laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama nuo 3 mėnesių (BK 50 straipsnio 2 dalis)), taigi daryti išvadą, kad ši bausmė per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka pastarojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį nuosprendį D. N. skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.