- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-14
- Bylos Nr.
- e2A-1377-613/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Erinija Kazlauskienė, Almantas Padvelskis
- Pareiškėjas
- R. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Neįgalumo
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinis skyrius, Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis laikotarpiu nuo 1983-09-23 iki 1992-11-12 buvo neįgalus nuo vaikystės. Nurodė, kad 1983-09-23, t. y. kai jis buvo 14 metų amžiaus, jis pasijautė blogai ir buvo išvežtas į ligoninę, jam buvo diagnozuota cukraligės I tipo sunki forma – kefacitozė. Nors jo neįgalumas iki pilnametystės nebuvo konstatuotas jokiame dokumente, tačiau jo sveikatos būklė visiškai atitiko neįgalumo kriterijus: artimieji privalėjo juo rūpintis kaip neįgaliuoju, jis negalėjo atlikti įprastinių darbų, savimi pasirūpinti. Pareiškėjas nurodė, kad privalėjo naudoti 60–70 vnt. insulino per parą, dėl cukrinio diabeto blogėjo jo atmintis, būdavo sunku susikaupti, skaudėdavo galvą. Gydytojų komisijos sprendimu jis būdavo atleidžiamas nuo egzaminų, jam skiriama speciali fizinio pasirengimo grupė. Pažymėjo, kad nors faktiškai jis yra neįgalus nuo 1983-09-23, tačiau neįgalumas jam nustatytas tik 1992-11-12, kadangi iki pilnametystės jis negalėjo imtis jokių veiksmų neįgalumui konstatuoti, o jo artimieji nesuprato ir nežinojo tokios procedūros. Šiuo metu jam nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, priežastis – ligos ar būklės, atsiradusios iki 24 metų. Pagal Lietuvos Respublikos pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį, teisę gauti našlaičių pensiją turi asmenys, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais iki 18 metų, bet ne vėliau kaip iki 24 metų. Kadangi jis turi duomenis, patvirtinančius, kad jis pripažintas neįgaliuoju po 18 metų, minėta pensija jam nebuvo skirta.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-06-06 sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė.Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog yra visos įstatyme nustatytos sąlygos, suteikiančios teisę pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010-12-14 nutarimu, padarė išvadą, jog invalidumą konstatuoti gali tik kompetentingos įstaigos. Šiuo atveju, iki pareiškėjui sukako 18 metų, tokį sprendimą turėjo priimti Gydytojų konsultacinė komisija.Teismas taip pat pažymėjo, jog pagal Pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį viena iš būtinųjų sąlygų gauti teisę į našlaičių pensiją yra pripažinimo invalidais (iki 2005 m. liepos 1 d.) momentas – nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmą kartą invalidu pripažintas buvo 1992-11-12, t. y. būdamas 23 metų amžiaus. Tačiau 1992-11-12 ekspertizės akte nurodyta, kad pareiškėjo invalidumo priežastis yra „bendras susirgimas“. Taigi, minėtu ekspertizės aktu pareiškėjas nebuvo pripažintas invalidu nuo vaikystės. Ši aplinkybė nebuvo nustatyta ir vėlesnių patikrinimų metu. Pareiškėjas nurodė, jog jo invalidumą nulėmė cukraligės I tipo sunki forma, kuri jam diagnozuota dar nesulaukus pilnametystės. Minėta aplinkybė buvo žinoma ir 1992-11-12 ekspertizės atlikimo metu, taip pat ir vėlesnių patikrinimų metu, tačiau aplinkybė, kad pareiškėjas buvo neįgalus nuo vaikystės, nebuvo konstatuota.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Teisme gautas pareiškėjo apeliacinis skundas. Apeliantas prašo:Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą ir pareiškėjo R. L. pareiškimą tenkinti, t. y. nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. L. laikotarpiu nuo 1983-09-23 iki 1992-11-12 buvo neįgalus; arbaPanaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą ir, manant, kad byloje nepakanka įrodymų prašomam juridiniam faktui nustatyti, paskirti šioje civilinėje byloje medicininę ekspertizę; arbaPanaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų šioje byloje išsiaiškinti atsakymai į klausimus: 1) Ar R. L. laikotarpiu nuo 1983-09-23 iki 1992-11-12 sirgo sunkiomis nepagydomomis ligomis, jeigu taip, kokiomis ir kokios jų pasekmės?; 2) Ar R. L. laikotarpiu nuo 1983-09-23 iki 1992-11-12 sirgo cukriniu diabetu ir kokia forma, kokios šios ligos pasekmės?; 3) Ar R. L. nuo 1992-11-12 serga sunkiomis nepagydomomis ligomis, jeigu taip, kokios jų pasekmės?Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:Teismas neįvertino įrodymų, konstatavęs, jog įrodymų tenkinti apelianto prašymą šioje byloje nepakanka, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pareiškėjas savo būklei, jog dar iki 18 metų jis buvo neįgalus, teismui įrodyti pateikė: darbingumo lygio pažymą, neįgaliojo pažymėjimą, išrašą iš ambulatorinės kortelės, epikrizės duomenis, medicinos dokumentų išrašus, gydymo stacionare istoriją, informaciją apie profilaktinius sveikatos patikrinimus, diabetinės pėdos ir opų priežiūros dokumentus. Apelianto nuomone, įrodymų buvo pateikta pakankamai, teismas nepagrįstai jais nesivadovavo padarydamas išvadą, kad įrodymų neužtenka.Ši byla yra susijusi su viešuoju interesu, teismas joje turi būti aktyvus. Teismas, manydamas, kad nepakanka byloje pateiktų įrodymų spręsti dėl apelianto neįgalumo nuo vaikystės fakto, galėjo paskirti ekspertizę. Byloje privalo būti paskirta ekspertizė. Neskirdamas ekspertizės teismas pažeidė LR CPK 212–219 straipsnių nuostatas.Apeliantas negali būti diskriminuojamas našlaičio pensijos atžvilgiu vien dėl tos priežasties, kad jam nebuvo konstatuotas neįgalumas, nors faktiškai jis yra ir buvo neįgalus.Teisme taip pat gautas suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus atsiliepimas į apeliacinį skundą, su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nekvestionavo klausimo dėl apelianto pateiktų įrodymų (medicininių dokumentų) pakankamumo, siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad apeliantas 1983-09-23–1992-11-12 laikotarpiu buvo neįgalus nuo vaikystės. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog aplinkybė, kad apeliantas sirgo cukriniu diabetu, buvo žinoma ir 1992-11-12 ekspertizės atlikimo metu, taip pat kitų patikrinimų metu, tačiau neįgalumas apeliantui nebuvo nustatytas. Kitų dokumentų, patvirtinančių šią aplinkybę, pareiškėjas teismui nepateikė. Atsiliepimas į apeliacinį skundą taip pat grindžiamas argumentais, kuriais suinteresuotas asmuo VSDFV Klaipėdos skyrius grindė atsiliepimą į pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.CPK 444 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal O. M. B. ir kt. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-535-969/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).CPK 444 straipsnio 2 dalyje išvardyti atvejai, dėl kokių juridinių faktų nustatymo teismas nagrinėja bylas. Be CPK 444 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose nustatytų juridinių faktų, teismas taip pat nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalį teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).Pažymėtina, jog šiuo atveju yra nustatyta speciali tokių klausimų sprendimo tvarka. Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 (toliau – Tvarka), 12.6 punkte nurodoma, kad nustatydama neįgalumo lygį Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) per 15 darbo dienų nuo šio Tvarkos aprašo 6 ir 8 punktuose nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimus dėl asmens neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko ir termino. Kartu pažymėtina ir tai, jog pagal Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V479, 1 punktą Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) reglamentuoja dokumentų, reikalingų darbingumo lygiui nustatyti, pateikimą, darbingumo lygio, termino, atsiradimo laiko, priežasties nustatymą, pakartotinį darbingumo lygio vertinimą, o 2 punkte nurodoma, kad darbingumo lygį nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba (toliau – NDNT). Pastarojo teisės akto 16¹ punkte numatyta, jog nustatydama darbingumo lygį, jo priežastį ir terminą NDNT turi teisę pasitelkti specialistų iš Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. V-688 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašo patvirtinimo“ (toliau – Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų sąrašas), klausimams pagal jų kompetenciją spręsti, kuriems už darbą mokama iš einamiesiems metams NDNT skiriamų valstybės biudžeto asignavimų, arba, prireikus, kitų reikalingų ekspertų. Prireikus, NDNT gali kreiptis į tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą dėl papildomo asmens sveikatos ištyrimo. Tvarkos aprašo 27.15 punkte nustatyta, jog neįgalumo lygio priežastys yra ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės (tik asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“). Pakartotinai vertinant šių asmenų darbingumo lygį dėl termino pasibaigimo, nurodoma ši priežastis, o pagal 29 punktą tais atvejais, kai asmuo prašo, kad jo darbingumo lygis būtų nustatytas atgaline data, susiejant jį su darbingumo lygio pasikeitimu dėl ligų arba būklių, atsiradusių iki 24 metų, bet ne vėliau, iki jam sukako 26 metai, NDNT gali darbingumo lygį nustatyti atgaline data, jeigu tam yra pateikiama pakankamai duomenų. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas nustatyti jo neįgalumo atsiradimo laiką patenka į NDNT veiklos kompetenciją ir šiam juridinio fakto nustatymui yra nustatyta atskira tvarka, kuria, pagal bylos duomenis, pareiškėjas iki kreipimosi į teismą pasinaudojo. Be to, išvadą, kad neįgalumo priežasties nustatymas yra NDNT kompetencija, papildomai patvirtina ir Ginčų dėl neįgalumo lygio ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, nuostatos, pagal kurias pareiškėjas Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turi teisę apskųsti ir NDNT priimtus sprendimus dėl neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino (6.1 punktas). Tai kartu rodo, jog ginčams dėl neįgalumo lygio, kaip ir jo priežasties bei atsiradimo laiko, teisės aktai nustato atskirtą tvarką, pagal kurią ir turi būti sprendžiama dėl pareiškėjo neįgalumo priežasties nustatymo.Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-388/2010).Atkreiptinas dėmesys, jog NDNT 2007-02-12 sprendimu Nr. 243 (T. 2, b. l. 242-246) pareiškėjui nustatyta darbingumo lygio priežastis – „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“. Minėto NDNT sprendimo pareiškėjas neskundė. Pareiškėjas 2013-03-13 kreipėsi į NDNT dėl pakartotinio darbingumo lygio priežasties pakeitimo, NDNT 2013-03-22 raštu Nr. R-10311 (T. 1, b. l. 25) netenkintas pareiškėjo prašymas pakeisti pareiškėjo darbingumo lygio priežastį iš „ligos arba būklės, atsiradusios iki 24 metų“, į „ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės“. Šį raštą pareiškėjas apskundė Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuri 2013-05-03 priėmė sprendimą Nr. 649 atsisakyti priimti pareiškėjo skundą, nes padarė išvadą, jog NDNT 2013-03-22 raštas Nr. R-10311 negali būti tapatinamas su sprendimais, kuriuos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi ir Ginčų nagrinėjimo tvarkos 6.1–6.5 punktais, pareiškėjas turi teisę skųsti komisijai, o komisija – nagrinėti ir priimti vieną iš Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 23 straipsnio 13 dalyje nurodytų sprendimų. Minėtą Ginčų komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013-11-11 priimtu sprendimu (T. 2, b. l. 160–164) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Taigi, akivaizdu, jog pareiškėjo pareiškimas neatitinka trečios iš išvardytų juridiniam faktui nustatyti reikalingų sąlygų, t. y. šis faktas nustatytas NDNT sprendimu, todėl toks juridinis faktas pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatas negali būti nustatinėjamas.Tokia praktika, jog pareiškimas dėl darbingumo lygio priežasties nustatymo nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, yra formuojama apygardos teismų (Panevėžio apygardos teismo 2015-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-928-544/2015). Tokia teismų formuojama praktika taip pat atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2010-12-14 nutarimą, kuriame Konstitucinis Teismas sprendė dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog invalidumas – tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Kompetentinga įstaiga neįgalumo priežasčiai nustatyti, kaip jau minėta, yra NDNT.Nustačius, jog faktas dėl neįgalumo priežasties nustatymo nenustatinėjamas teisme civilinio proceso tvarka, konstatuotina, jog tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, o priėmęs tokį pareiškimą turėjo bylą nutraukti CPK 293 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu, kai byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą atmetė. Tiek atmetus pareiškimą, tiek nutraukus civilinę bylą pareiškėjui atsiranda tos pačios procesinės pasekmės (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 293 straipsnio 1 punktas). Pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kadangi byla išspręsta iš esmės teisingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytas procesinės teisės normų pažeidimas negali būti pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog net jei pareiškėjo prašymu būtų nustatytas juridinis faktas, t. y. kad pareiškėjas yra neįgalus nuo vaikystės, jam šio fakto nustatymas nesukurtų civilinių teisių ir pareigų, nes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai). Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinis faktas neturi juridinės reikšmės, nes nuo jo nepriklausys, ar pareiškėjas turės teisę gauti našlaičių pensiją.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-06-06 sprendimą palikti nepakeistą.