Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-928-544/2015

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 9 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos D. R. atskirąjį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsisakyta priimti jos pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuotieji asmenys VSDFV Utenos skyrius, Molėtų rajono savivaldybės administracija, A. L.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė atsisakė priimti pareiškėjos D. R. pareiškimą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu ir jį su priedais grąžinti padavusiam asmeniui. Teismas nurodė, kad pareiškimą atsisako priimti nagrinėti teisme todėl, kad teisės aktuose yra nustatyta kitokia – speciali neįgalumo nustatymo asmeniui tvarka ir invalidumo faktas civilinio proceso tvarka nenustatinėjamas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas, o Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320, 338 str.). Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės nuostatas, atsisakydamas priimti pareiškėjos D. R. pareiškimą dėl juridinio fakto, kad jos globotinis A. L. nuo (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas invalidu, nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą.

Pagal CPK 444, 445 str. juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. nuo jo priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas nepriklauso teismo kompetencijai.

Pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str. 1 d. teisę gauti našlaičių pensiją turi mirusiojo vaikai ir įvaikiai iki 18 metų, taip pat vyresni, jeigu jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18 metų ir jeigu jie nuo 18 metų nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai), taip pat mirusiojo vaikai ir įvaikiai, kurie iki 2005 m. liepos 1 d. buvo pripažinti invalidais nuo vaikystės po 18 metų sukakties dienos, tačiau ne vėliau kaip iki dienos, kurią jiems sukako 24 metai, ir jeigu jie nuo pripažinimo invalidais dienos nuolat yra nedarbingi ar iš dalies darbingi (invalidai).

Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas turi juridinę reikšmę, nes nuo jo priklausys, ar pareiškėjos globotinis turės teisę gauti našlaičių pensiją. Kartu su pareiškimu pateikti duomenys išties yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl A. L. neįgalumo datos, tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, šiuo atveju yra nustatyta speciali tokių klausimų sprendimo tvarka.

Neįgalumo lygio nustatymo kriterijų tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2005 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. V-188/A1-84/ISAK-487 (toliau – Tvarka) 12.6. punkte nurodoma, kad nustatydama neįgalumo lygį Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) per 15 darbo dienų nuo šio Tvarkos aprašo 6 ir 8 punktuose nurodytų dokumentų gavimo dienos priima sprendimus dėl asmens neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko ir termino. Kartu pažymėtina ir tai, jog pagal Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V479, 1 punktą, darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašas (toliau – Tvarkos aprašas) reglamentuoja dokumentų, reikalingų darbingumo lygiui nustatyti, pateikimą, darbingumo lygio, termino, atsiradimo laiko, priežasties nustatymą, pakartotinį darbingumo lygio vertinimą, o 2 punkte nurodoma, kad darbingumo lygį nustato NDNT. Pastarojo teisės akto 16¹ punkte numatyta, jog nustatydama darbingumo lygį, jo priežastį ir terminą NDNT turi teisę pasitelkti specialistų iš Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų konsultantų patvirtinto sąrašo klausimams pagal jų kompetenciją spręsti arba, prireikus, kitų reikalingų ekspertų. Prireikus NDNT gali kreiptis į tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią įstaigą dėl papildomo asmens sveikatos ištyrimo. Tvarkos aprašo 27.15 punkte numatyta, jog neįgalumo lygio priežastys yra ligos arba būklės, atsiradusios nuo vaikystės (tik asmenims, kuriems pagal teisės aktus, galiojusius iki 2005 m. liepos 1 d., buvo nustatyta invalidumo priežastis „nuo vaikystės“). Pakartotinai vertinant šių asmenų darbingumo lygį dėl termino pasibaigimo, nurodoma ši priežastis, o pagal 29 punktą tais atvejais, kai asmuo prašo, kad jo darbingumo lygis būtų nustatytas atgaline data, susiejant jį su darbingumo lygio pasikeitimu dėl ligų arba būklių, atsiradusių iki 24 metų, bet ne vėliau, iki jam sukako 26 metai, NDNT gali darbingumo lygį nustatyti atgaline data, jeigu tam yra pateikiama pakankamai duomenų. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas nustatyti jos globotinio neįgalumo atsiradimo laiką patenka į NDNT veiklos kompetenciją ir šiam juridinio fakto nustatymui yra nustatyta atskira tvarka, kuria, pagal bylos duomenis, pareiškėja iki kreipimosi į teismą dienos nebuvo pasinaudojusi. Be to, išvadą, kad pareiškėja pirmiausia turėtų kreiptis į NDNT, papildomai patvirtina ir Ginčų dėl neįgalumo lygi ir darbingumo lygio nustatymo nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. A1-171, nuostatos, pagal kurias pareiškėjas Ginčų komisijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos turi teisę apskųsti ir NDNT priimtus sprendimus dėl neįgalumo lygio, jo priežasties, atsiradimo laiko, termino (6.1. punktas). Tai kartu rodo, jog ginčams dėl neįgalumo lygio, kaip ir jo priežasties bei atsiradimo laiko, teisės aktai numato atskirtą ikiteisminę tvarką, pagal kurią pirmiausia ir turi būti sprendžiamas pareiškėjos nurodomas klausimas.

Pažymėtina tai, kad iš byloje esančios NDNT išduotos darbingumo lygio pažymos DL-1 Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog A. L. darbingumo lygio priežastis yra invalidumas nuo vaikystės (15 b. l.). Taigi ginčas dėl to, kad pareiškėjos globotinis yra invalidas nuo vaikystės, šiuo atveju nekyla, tokia aplinkybė yra nustatyta teisės aktų numatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai bei į pareiškėjos D. R. pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas kartu sprendžia, jog reikalavimas nustatyti juridinį faktą, kad A. L. buvo pripažintas invalidu nuo (duomenys neskelbtini), yra reikalavimas nustatyti faktą, kurio nebuvo, kadangi byloje išties nėra jokių duomenų apie A. L. nuo gimimo nustatytą darbingumo lygį, o dėl aplinkybės, kad jis nuo vaikystės yra invalidas, ginčo nekyla. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėja, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą, nepateikė jokių įrodymų, kad jos turimų dokumentų nepakanka norint realizuoti A. L. teisę į našlaičių pensiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 38 str. 1 d., kadangi byloje esanti VSDFV skyriaus pateikta pažyma dėl našlaičių pensijos suteikimo yra tik informacinio pobūdžio (5 b. l.) ir ja nebuvo išspręstas klausimas dėl našlaičio pensijos skyrimo A. L..

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios nėra pagrindo naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.