- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-13
- Bylos Nr.
- eI3-4802-484/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02879-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- UAB "Lazdijų vanduo"
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lazdijų vanduo“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lazdijų vanduo“ (toliau – ir pareiškėja ar Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – atsakovas ar Departamentas) 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. AS-162 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir apskaičiuotą 27 917 Eur padidinto tarifo mokestį už valstybinius gamtos išteklius sumažinti iki 4 189 Eur.
Pareiškėja skunde nurodo, kad Bendrovė Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje vykdo geriamojo vandens, nuotekų bei paviršinių nuotekų tvarkymą. Pažymi, kad Bendrovė 2018–2020 m. mokestinio patikrinimo laikotarpiu išgautą ir sunaudotą požeminį vandenį apskaitė, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) teikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas (toliau – Deklaracijos), mokėjo valstybei mokesčius už valstybinius gamtos išteklius.
Be to pareiškėja skunde nurodo, kad Bendrovė Sprendime nurodytu mokestiniu laikotarpiu teisės aktuose nustatyta tvarka pildė ir Departamentui per AIVIKS sistemą teikė Vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas (toliau – Ataskaitos) apie išgauto vandens kiekius, nurodydama gręžinius, vietoves, kuriose buvo teikiama vandens tiekimo paslauga ir kitą informaciją.
Pareiškėja skunde pripažįsta, kad Bendrovė vandenvietes, esančias (duomenys neskelbtini) kaimuose, eksploatavo ir žemės gelmių išteklius naudojo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Lietuvos geologijos tarnyba) išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius, tačiau nesutinka su Bendrovei pritaikytos ekonominės sankcijos dydžiu, kuris, anot pareiškėjos, yra neproporcingas (neadekvatus) padarytam pažeidimui.
Pareiškėja pabrėžia, jog Bendrovė neturėjo tikslo tyčia pažeisti įstatymų nuostatas. Bendrovė visuomet vykdė išgauto požeminio vandens apskaitą ir mokėjo mokesčius ir neturėjo tikslo nuslėpti kokią nors informaciją apie išgauto vandens kiekius. Bendrovė pripažįsta, kad organizuoti savo ūkinę veiklą privalo taip, jog teisės aktų nuostatos nebūtų pažeidžiamos, tačiau atkreipia dėmesį, kad Bendrovė ekonominės naudos nesiekė, padarytas pažeidimas nebuvo tyčinis.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde taip pat paaiškina, kad Bendrovė jau keletą dešimtmečių vykdo veiklą, būtiną visuomenei, t. y. užtikrina geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą, moka atlyginimus ir neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondui. Bendrovės veiklos specifika reiškia, kad prioritetas yra viešojo intereso užtikrinimas. Bendrovė daug metų dirbo nuostolingai, kadangi jos vykdoma veikla ir kainos yra reguliuojamos, Bendrovė negali padidinti savo teikiamų paslaugų įkainių. Bendrovė yra įsiskolinusi tiekėjams ir kredito įstaigoms. Skundžiamu Sprendimu Bendrovei paskirta ekonominė sankcija (27 917 Eur) yra didelė ir reikšminga. Tokios sumos praradimas, pareiškėjos teigimu, itin svariai paveiks Bendrovės ekonominę būklę ir turės neigiamą įtaką ateityje. Pažymi, kad visas uždirbamas lėšas Bendrovė skiria savo veiklos gerinimui, t. y. galimybėms užtikrinti kuo kokybiškesnių paslaugų teikimą savivaldybės gyventojams, projektų vykdymui. Pritaikyta ekonominė sankcija iš esmės reiškia, kad atitinkama suma Bendrovė negalės prisidėti prie visos visuomenės ir atskirų jos narių (pvz., negalinčių finansuoti savo įvadų prisijungimo prie centralizuotų vandens ir nuotekų tinklų) interesų ir būtinų poreikių užtikrinimo. Mano, kad 10 kartų (koeficientu 10) padidintas mokestis neatitinka teisingumo, protingumo kriterijų ir prašo jį sumažinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Departamentas atsiliepime nurodo, kad Departamentas atliko planinį teminį UAB „Lazdijų vanduo“ mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2018–2020 metus. Bendrovės ūkinės veiklos paskirtis yra vandens surinkimas, valymas ir tiekimas. Bendrovė veiklą vykdo pagal Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gruodžio 27 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos kontrolės leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo suteikta teisė naudoti (duomenys neskelbtini) telkinių (vandenviečių), esančių (duomenys neskelbtini) teritorijoje, gėlo požeminio vandens išteklius pagal leidimo sąlygas.
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Bendrovė, pažeisdama Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (suvestinė redakcija nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 4 dalies nuostatas, mokestiniu laikotarpiu vandenvietes, esančias (duomenys neskelbtini) kaimuose, naudojo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo ir nebuvo sudariusi su Lietuvos geologijos tarnyba išteklių ar ertmių naudojimo sutarties. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, taikant didesnį mokesčio tarifą, Bendrovei apskaičiuotas mokėtinas 27 917,00 Eur mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius. Departamento tvirtinimu, pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad Bendrovė tokio pobūdžio pažeidimą padarė pirmą kartą, bendradarbiavo su Departamento pareigūnais patikrinimo metu, tinkamai vedė vandens gavybos apskaitą ir nenuslėpė duomenų, teismų formuojamoje praktikoje, nėra vertinama kaip išskirtinės sąlygos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už be leidimo išgautus požeminio vandens išteklius. Pareiškėja, kaip juridinis asmuo, vykdantis ilgametę veiklą, turi pareigą domėtis teisės aktų reikalavimais ir vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, taip pat atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys.
Departamento nuomone, pareiškėjai mokestis taikant didesnį tarifą (koeficientą 10) už be leidimo išgautus valstybinius gamtos išteklius paskaičiuotas pagrįstai ir teisėtai, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad Departamentas yra Aplinkos ministerijos institucija, vykdanti kontrolę ar teisingai apskaičiuojami ir deklaruojami mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius ir iš to jam kyla pareiga taikyti didesnį mokesčio tarifą už nedeklaruotą arba deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį arba už be leidimo išgautus gamtos išteklius (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Departamentas atkreipia dėmesį, jog Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje aiškiai reglamentuojama, kada imperatyviai taikomas padidintas mokesčio tarifas, t. y. už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį. Tvirtinant patikrinimo rezultatus, atsakovui nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas, atlikęs patikrinimą ir priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus.
Departamento teigimu, pareiškėja nenurodė iš esmės jokių ypatingų aplinkybių, į kurias atsižvelgdamas teismas galėtų mažinti mokestį už valstybinius gamtos išteklius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. AS-162 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus pareigūnai, atlikę UAB „Lazdijų vanduo” planinį teminį mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius (toliau – Mokesčiai) patikrinimą už 018, 2019, 2020 metų mokestinius laikotarpius, 2021 m. birželio 28 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.8) PA-3027 (toliau – Patikrinimo aktas).
Patikrinimo akte konstatuota, kad UAB „Lazdijų vanduo“ pateikė Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2006 m. gruodžio 27 d. išduotą Taršos integruotos prevencijos kontrolės (toliau - TIPK) leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodytą, kad gali naudoti (duomenys neskelbtini) telkinių (vandenviečių), esančių (duomenys neskelbtini) teritorijoje., gėlo požeminio vandens išteklius pagal leidimo sąlygas. Įmonė taip pat pateikė Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. kovo 31 d. išduotą TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „Lazdijų vandenys“ veda išgaunamų gamtos išteklių apskaitą, pildo Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas.
Patikrinimo akte pažymėta, kad UAB „Lazdijų vanduo“ Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 už 2018 metų III ketvirtį ir 2019 metų I ir III ketvirčius pateikė ne laiku ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. Dl- 614/VA-99, 12.3 punkto reikalavimus.
Patikrinimo akte, be kita ko, nurodyta, kad UAB „Lazdijų vanduo“ eksploatavo (duomenys neskelbtini) kaimuose esančias vandenvietes, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie aplinkos ministerijos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir tuo Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 2 dalį ir Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, 13 punktą. Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, Patikrinimu aktu paskaičiavo Bendrovei 27 917 Eur mokestį už be leidimo išgautus valstybinius gamtos išteklius – požeminį vandenį, taikydamas didesnį tarifą, t. y. koeficientą 10.
Bendrovė pastabų dėl 2021 m. birželio 28 d. patikrinimo akto Nr. (7.8) PA-3027 nepateikė.
Departamentas 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. AS-162 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2021 m. birželio 28 d. patikrinimo aktą Nr. (7.8) PA-3027 ir juo apskaičiuotą 27 917, 00 Eur sumą.
Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (toliau – Įstatymas) nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).
Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (redakcija galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys ir šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes (Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalis).
Nuo 2020 m. liepos 1 d. galiojančioje Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes išduodami fiziniams ir juridiniams asmenims arba šių asmenų grupėms, veikiančioms pagal jungtinės veiklos sutartis, norintiems naudoti žemės gelmių išteklius ir (ar) žemės gelmių ertmes. Leidimai naudoti žemės gelmių išteklius ar žemės gelmių ertmes yra neterminuoti.
Pagal Žemės gelmių įstatymo, galiojusio iki 2020 m. birželio 30 d. bei galiojančio nuo 2020 m. liepos 1 d., nuostatas leidimus naudoti požeminio vandens išteklius išduoda Lietuvos geologijos tarnyba (Žemės gelmių įstatymo 16 straipsnio 9 dalis, 18 straipsnio 2 dalis).
Pagal Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 6 d. nutarimo Nr. 621 redakcija), 5 punktą (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 454 redakcija, galiojusi iki 2020 m. birželio 30 d.) Lietuvos geologijos tarnyba išduoda leidimus ir sudaro žemės gelmių išteklių (išskyrus angliavandenilius) ir ertmių naudojimo sutartis (toliau – sutartis) su fiziniais ar juridiniais asmenimis ar šių asmenų grupėmis, veikiančiomis pagal jungtinės veiklos sutartis (redakcija įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – Taisyklės).
Pagal Taisyklių (galiojusių iki 2020 m. birželio 30 d.) 13 punkto antrą pastraipą, jeigu iš telkinio išgaunama (planuojama išgauti) mažiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo ir gamybinio vandens per parą arba vandeniu aprūpinama mažiau kaip 50 asmenų, o paimtas vanduo nenaudojamas ūkinei komercinei veiklai, leidimu naudoti išteklius laikomas teisės aktų nustatyta tvarka užregistruotas gręžinio pasas.
Byloje ginčo, jog UAB „Lazdijų vanduo“ eksploatuoja (duomenys neskelbtini) kaimuose esančias vandenvietes (toliau – vandenvietės), nėra.
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Bendrovė Departamentui per AIVIKS sistemą teikė Vandens naudojimo apskaitos metines ataskaitas (toliau – Ataskaitos) apie 2018-2020 metais išgauto vandens kiekius, nurodydama gręžinius, vietoves, kuriuose buvo teikiama vandens tiekimo paslauga. Remiantis bylos duomenimis taip pat neginčytinai nustatyta, jog Bendrovė veiklą vykdė, turėdama TIPK leidimą. Ataskaitose yra deklaruotas 2018–2020 metais išgautas iš vandenviečių vandens kiekis. Byloje ginčo, jog Ataskaitose deklaruotas vanduo buvo tiekiamas gyventojams, nėra.
Pareiškėja pripažįsta, kad iš vandenviečių išgavo daugiau kaip 10 kub. metrų požeminio geriamojo gėlo per parą ir vandeniu aprūpino daugiau kaip 50 asmenų. Todėl atsakovas pagrįstai Sprendime konstatavo, jog pareiškėja 2018–2020 metais iš vandenviečių išgavo apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos geologijos tarnybos leidimas.
Pažymėtina, kad pareiškėja pripažįsta, jog ji apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius iš vandenviečių išgavo, neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos leidimo.
Taip pat nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad mokestis už valstybinius gamtos išteklius administruojamas pagal Mokesčių administravimo įstatymą (Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio punktas). Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio Įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Angliavandenilių išteklių mokesčio ir Miškų įstatymus. Ar šio Įstatymo 13 straipsnio 6 ir 8 punktuose nurodyti mokesčiai teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti, patikrina, taip pat konsultacijas šių mokesčių mokėjimo klausimais teikia tik Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija. Dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų įstaigų ir institucijų atliekamų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo, įstaigų ir institucijų bei jų pareigūnų veiksmų apskundimo Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos netaikomos. Minėtus teisinius santykius reguliuoja šių institucijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei atitinkami administruojamų mokesčių įstatymai (Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu teikė Deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai ir mokėjo Įstatymo nustatyto dydžio mokesčius už išgautus valstybinius gamtos išteklius.
Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.
Įvertinus Patikrinimo akte nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjos vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo 2 priedo 1 punkto a) ir c) papunkčių nuostatas. Pareiškėja mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. Nr. (7.8) PA-3027 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu, kurio suma – 27 917,00 Eur, ir ją patvirtino.
Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikytinas didesnis mokesčio tarifas.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).
Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pareiškėja Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad valstybinius gamtos išteklius išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, pripažįsta. Bylos duomenys rodo, jog mokestį už išgautus gamtos išteklius padidintu tarifu Departamentas apskaičiavo, remdamasis pačios pareiškėjos vesta išgautų gamtos išteklių apskaita. Kaip matyti iš Patikrinimo akto, jokio nuslėptų gamtos išteklių kiekio Departamentas nenustatė. Bendrovė išgautus valstybinius gamtos išteklius deklaravo ir mokėjo mokesčius už išgautus valstybinius gamtos išteklius. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėja neturėjo jokios tyčios nuslėpti išgautus gamtos išteklių kiekius ir taip išvengti pareigos laiku sumokėti mokesčius valstybei. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu. Byloje įrodymų, patvirtinančių, jog valstybės biudžetui yra padaryta esminė ir neatitaisoma žala, nėra.
Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, daro išvadą, kad sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta, neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pakanka minėtą mokestį už be leidimo išgautus valstybinių išteklių kiekius apskaičiuoti, taikant koeficientą 2.
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. AS-162 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas 27 917 Eur mokestis padidintu tarifu, taikant koeficientą 10, keistinas, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius iki 5 583 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lazdijų vanduo“ skundą patenkinti.
Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2021 m. rugpjūčio 2 d. sprendimo Nr. AS-162 „Dėl mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kuria uždarajai akcinei bendrovei „Lazdijų vanduo” patvirtintas mokestis už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius padidintu tarifu – 27 917, 00 (dvidešimt septyni tūkstančiai devyni šimtai septyniolika eurų) pakeisti, sumažinant mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius už 2018–2020 metų mokestinius laikotarpius iki 5 583, 00 Eur (penkių tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt trijų) eurų.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.