- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- 2S-1908-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19416-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- L. M.
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. N2-26889-726/2014 pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui V. M. dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, kuria atmestas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė L. M. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu nustatytą atsakovo V. M. bendravimo su vaiku tvarką.
Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. laikinai pakeisti teismo sprendimu patvirtintą atsakovo ir vaiko bendravimo tvarką: uždrausti išvežti vaiką iš jo gyvenamosios vietos 10 dienų laikotarpiui pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu patvirtintą bendravimo tvarką bei nustatyti laikinąją atsakovo bendravimo su vaiku tvarką.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 7 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-6694-859/2014 pagal pareiškėjų L. M. ir V. M. pareiškimą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, buvo patvirtinta pareiškėjų sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje pareiškėjai susitarė dėl pareiškėjo V. M. bendravimo tvarkos su nepilnamete dukra. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, nepanaikintas. Pritaikius ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų pakeistas teismo sprendimas dar neišnagrinėjus bylos iš esmės, bei teismas pasisakytų dėl ieškinio esmės, jo neišnagrinėjęs.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė L. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Nurodo, kad pasirašyti sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių siekė kaip galima greičiau ir dėl emociškai įtemptos būsenos neįvertino galimų bendravimo tvarkos pasekmių mažametės dukros sveikatai. Kai atsakovas pradėjo bendrauti su vaiku pagal teismo sprendimu nustatytą bendravimo tvarką, mažametė dėl nuolatinės įtampos ir jaučiamos paėmimo iš namų baimės pradėjo skausmingai išgyventi išsiskyrimus su mama (ieškove). Taigi, ieškovė su dukra kreipėsi į psichologę, kuri neabejodama pateikė išvadą, kad dukros paėmimas iš namų taip dažnai ir tokiam ilgam laikui yra netinkamas ir daro įtaką mažametės mergaitės psichologinei būsenai. Bylos nagrinėjimas gali užtrukti pakankamai ilgai, todėl, nesant laikinųjų apsaugos priemonių, vaiko sveikatos būklė kentės dėl neapgalvotų šalių veiksmų, nors vaiko interesai negali nukentėti nei dėl šalių veiksmų, nei dėl teismo sprendimo. Teismas, tvirtindamas šalių pasirašytą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, turėjo įvertinti bendravimo su mažamečiu vaiku tvarką, nustatydamas pereinamąjį laikotarpį, kas reiškia, kad tokios šalių pasirašytos sutarties dėl bendravimo tvarkos sąlygų privalėjo ex officio netenkinti, tačiau to nepadarė. Atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymą, teismas laikė aukščiau ne mažamečio vaiko interesus, bet 2014 m. kovo 7 d. sprendimą, kuriuo nustatyta mažamečio vaiko interesus pažeidžianti bendravimo tvarka.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą atsakovas ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė nepagrindė savo prašyme nurodytų aplinkybių. Iš ieškovės pateikto rašto dėl lankymosi psichologo konsultacijoje matyti, kad jame išdėstyta psichologės nuomonė apie ieškovės papasakotas situacijas, taip pat matyti, kad pati psichologė objektyviai jokio susiklosčiusios situacijos tyrimo neatliko, mažametis vaikas psichologiniam tyrimui pristatytas nebuvo. Visa tai, ką psichologei ir teismui nurodo ieškovė, neatitinka realybės. Tarp atsakovo ir mažametės dukros yra susiformavęs stiprus tėvo ir vaiko psichologinis ryšys. Deja, ieškovė nepilnametį vaiką pradėjo naudoti kaip įrankį savo nepagrįstiems tikslams pasiekti – ieškovė nuo pat santuokos pradžios jokių pajamų negaudavo, gyvendavo išimtinai iš atsakovo lėšų, po santuokos nutraukimo nurodė atsakovui, kad šis savo lėšomis išnuomotų jai atskirą butą, taip sudarydamas jai galimybę kartu su dukra gyventi atskirai nuo jos motinos, tačiau atsakovas paaiškino, kad neturi tokių galimybių, be to, kartu su ieškove jau negyvena santuokoje. Reaguodama į tai, ieškovė pareiškė, jog tokiu atveju atsakovas neturės galimybių matytis su dukra, nes dažni atsakovo apsilankymai ieškovės motinos bute erzina ieškovės motiną. Ieškovė psichologei pateikė koncentruotą kryptingą tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdama, kad psichologė pateiktų atitinkamą nuomonę, kurią ieškovė galėtų, piktnaudžiaudama jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, teikti į civilinę bylą kaip įrodymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės prašymą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Šeimos bylose šių priemonių taikymo pagrindas yra būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės (CPK 3.65 str. 1 d.).
Kaip teisingai nurodo atsakovas, ieškovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo – tam tikrų aplinkybių, įrodančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti neturtinės vaiko teisės – neįrodė. Šalių pateiktų procesinių dokumentų (jų argumentų) analizė leidžia daryti išvadą, kad konfliktiniai, priešiški santykiai yra susiklostę tarp tėvų, tačiau įrodymų, kad teismo sprendimu nustatyta bendravimo su vaiku tvarka (vertinant preliminariai) pažeistų nepilnamečio vaiko neturtines teises ir (ar) interesus, išskyrus ieškovės teiginius ir šių teiginių pagrindu suformuluotų, taigi, objektyvumo ir visapusiškumo kriterijų neatitinkančių, psichologo rekomendacijų, byloje nėra.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neturi teisinio pagrindo išsamiai analizuoti, vertinti byloje šalių pateiktų įrodymų ir nustatyti aplinkybes, kurios yra ieškinio pagrindas, ir kurias įvertinus bus išspręsti ieškinio reikalavimai, t. y. tarp šalių kilęs ginčas dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo. Todėl tai, ar teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka iš tikrųjų pažeidžia vaiko interesus ir yra keistina atsižvelgiant į faktinę situaciją, galės būti nustatyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Šioje proceso stadijoje, nenustačius nei akivaizdaus, nei preliminaraus vaiko interesų pažeidimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismo sprendimo privalomumo principu (CPK 18 str.).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.