Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andrius Ignotas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko V. B. (V. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio I. G. pareiškimą dėl skolininko V. B. atsakomybės už teismo paskirto įpareigojimo nevykdymą, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims R. P., D. P., N. M., V. M..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu buvo patvirtinta V. B. ir R. P., D. P., S. S., N. M., V. M. taikos sutartis. V. B. nevykdant šios taikos sutarties sąlygų, buvo išduotas vykdomasis raštas Nr. 2-84-39/2003 dėl taikos sutarties 4 ir 4.2 punktų sąlygų įvykdymo, pagal kuriuos V. B. atitekus taikos sutarties 1 punkte nurodytoms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), taikos sutarties šalys – V. B. ir R. bei D. P. įsipareigoja per tris mėnesius nuo patalpų, nurodytų taikos sutarties 1 punkte įregistravimo registre V. B. vardu dienos sudaryti sutartį: V. B. turi perduoti 16 buto bendraturčių R. bei D. P. nuosavybėn palėpėje numatytą įrengti ne mažiau kaip 27,19 kv. m patalpą, pastogės patalpų plano dalyje 29-2 pažymėtą skaičiumi 3, o už tai jie turi perduoti V. B. nuosavybėn jiems priklausančias teises į 876/10000 dalis (20,29 kv. m) rūsio patalpų bei 408/10000 dalis (18, 62 kv. m) palėpės patalpų. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 22 d. nutartimi skolininkui V. B. nustatė naują dviejų mėnesių terminą teismo sprendimu patvirtintos taikos sutarties sąlygoms įvykdyti. Antstolis I. G. 2011 m. spalio 18 d. surašė Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą vykdomojoje byloje Nr. 0008/07/01434, kurį perdavė teismui, prašydamas, remdamasis CPK 771 straipsnio 5 dalimi, spręsti V. B. atsakomybės klausimą už teismo įpareigojimo nevykdymą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjoVilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutarties teisėtumo klausimą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikino ir atmetė antstolio I. G. pareiškimą dėl įpareigojimo nevykdymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (bylos Nr.3K-3-437/2013) panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad nagrinėjamas antstolio pareiškimas nesvarstytinas taikant CPK 771 straipsnio nuostatas, nes skolininko prievolė yra turtinio pobūdžio, tačiau antstolio nurodymas į CPK 771 straipsnį pareiškime ar prašyme dėl baudos skolininkui skyrimo teismo nesaisto. Todėl iš naujo sprendžiant V. B. atsakomybės klausimą tikslu nustatyti, ar apskritai yra pagrindas skirti baudą V. B., teisme tirtinos aplinkybės ir faktai, susiję su taikos sutarties vykdymu, įvertinant, ar objektyviai galimas ir įmanomas Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento vykdymas (pagal byloje esančią medžiagą ir kt.).

Todėl nagrinėjamoje byloje vertintina, ar objektyviai galimas Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimo, kuriuo patvirtinta taikos sutartis, ir jo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento vykdymas, tuo pačiu, ar yra galimas apskritai baudos skyrimas V. B..

V. B. neneigia, kad taikos sutartį vykdė netinkamai. Jis tvirtina, kad vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimu patvirtintą taikos sutartį galimai buvo suklydęs įregistruodamas savo nuosavybės teisę į visas 179,61 kv.m. pastogės patalpas (indeksas plane 29-2; unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Tokiu būdu jam nuosavybės teisės nepagrįstai buvo įregistruotos ir į 6,08 kv. m. ploto bendro naudojimo palėpės patalpas (bendrosios dalinės nuosavybės 40,19 kv. m. ploto koridoriuje). Šios aplinkybės neneigia ir suinteresuoti asmenys.

Bylos duomenys patvirtina, kad V. B. atidalijo iš jo vardu įregistruotos 179,61 kv. m. palėpės 29-2 patalpos ir suformavo D. ir R. P. 23,17 kv. m. patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (indeksas plane 29-9) ir 2008-09-10 įregistravo ją kaip atskirą turtinį vienetą. Tačiau suinteresuotų asmenų tvirtinimu, aptarta suformuota patalpa neatitinka pagal taikos sutarties sąlygas patalpai sulygtų charakteristikų – bendro patalpos išplanavimo, patalpos vientisumo, patalpos matmenų bei ploto (suformuotos patalpos naudingas plotas mažesnis). Todėl D. ir R. P. nepripažįsta, kad šių patalpų perdavimas jiems būtų tinkamas taikos sutarties salygų įvykdymas.

V. B. nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2³⁹-84/2003 posėdžio metu buvo keltas klausimas dėl patalpų padalijimo galimybės. VĮ „Registrų centras“ išreiškė poziciją, kad palėpės grindų perdanga medinė ir gali neatlaikyti papildomų konstrukcijų, todėl palėpės dalijimas galimas tik pagal nešančiąsias sienas. V. B. tvirtinimu, priimant teismo sprendimą, kuriuo patvirtinta taikos sutartis, nebuvo atsižvelgta į VĮ „Registrų centras“ pastabas, dėl to vėliau kilo kliūčių registruojant patalpas, t.y. V. B. teko pirma atidalinti vieną būsimą patalpą išilgai pagal laikančiąją sieną ir tik po to gautą patalpą padalinti turtiniais vienetais, vieną iš kurių jis suformavo P.. Teismas sutinka su V. B. argumentu, kad, atsižvelgiant į tai, kad palėpės grindų perdanga yra medinė, todėl palėpėje formuojamų patalpų sienos (apkrovos) negali būti formuojamos bet kurioje vietoje, o atsižvelgiant į laikančiąsias konstrukcijas, laikantis Statybos įstatymo ir Statybos techninių reglamentų nuostatų. V. B. tvirtinimu, jis nepažeidė techniniais reglamentais nustatytų normų, tačiau dėl to turėjo formuoti patalpas, neatitinkančias taikos sutarties sąlygų. Suinteresuoti asmenys nepateikė duomenų, kad V. B. turėjo techninę galimybę patalpas formuoti kitaip, kad jos atitinktų ne tik taikos sutarties sąlygas, bet tai būtų neprieštaravę teisės normoms, reglamentuojančioms rekonstrukcijos vykdymą.

Taikos sutarties 4.2 punktas nustatė prievolę ne tik V. B. atlikti veiksmus – perduoti D. P. ir R. P. nuosavybėn palėpėje numatomą įrengti ne mažiau kaip 27,19 kv. m. patalpą, bet ir susinteresuoti asmenys turėjo priešpriešinius įsipareigojimus – perduoti V. B. nuosavybėn jiems priklausančias teises į 905/10000 dalis (20,95 kv. m.) rūsio patalpų bei 422/10000 dalis (19,23 kv. m.) palėpės patalpų. Suinteresuoti asmenys D. P. ir R. P. nepateikė teismui duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad jie tinkamai vykdė taikos sutartimi jų pačių prisiimtus priešpriešinius įsipareigojimus – suformavo ir įregistravo patalpas, skirtas perduoti V. B. (II t., b.l. 165-169, III t., b.l. 7-19).

D. P. ir R. P. pateikia teismui prieštaringą poziciją dėl objektyvios galimybės įvykdyti Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimą, kuriuo patvirtinta taikos sutartis, ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį dokumentą. Nors sunteresuoti asmenys tvirtina, kad nurodyto teismo sprendimo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento vykdymas objektyviai įmanomas (II t., b.l. 168), tačiau kartu pripažįsta, kad V. B. beveik visas palėpės patalpas, įgytas teismo sprendimo pagrindu, pažeisdamas taikos sutartį bei suinteresuotų asmenų teises, pardavė tretiesiems asmenims, todėl vykdymas yra apsunkintas, bet įmanomas pripažinus nurodytus V. B. ir trečiųjų asmenų sandorius ar jų dalis negaliojančiais CK 1.78 str. ir 1.80 str. numatytais pagrindais – niekiniais ar nuginčijus paties skolininko iniciatyva - CK 1.79 str. ir 1.90 str. numatytais pagrindais, kaip sudarytus dėl suklydimo. Taigi iš esmės suinteresuoti asmenys pripažįsta, kad neinicijavus naujų teisminių ginčų, Vilniaus apygardos teismo 2003 m. lapkričio 5 d. sprendimo ir jo pagrindu išduoto vykdomojo dokumento vykdymas nėra objektyviai įmanomas.

Byloje nustatyta, kad V. B. jo vardu įregistruotas 179,61 kv. m. palėpės patalpas atidalijo atskirais vienetais ir pardavė tretiesiems asmenims. Todėl tretiesiems asmenims perleidus palėpės patalpas, teismo vertinimu, V. B. šiuo metu objektyviai nebegali performuoti ir suinteresuotiems asmenims D. P. ir R. P. perduoti taikos sutarties sąlygas atitinkančių patalpų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad taikos sutarties sąlygų vykdymas šiuo metu yra objektyviai negalimas. Civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est (lot. – iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma). Todėl, teismo vertinimu, baudos skyrimas V. B. už taikos sutarties sąlygų ir antstolio įpareigojimų nevykdymą yra netikslingas. Šalys šiuo metu gali pasirinkti kitą savo teisių gynimo būdą (pavyzdžiui ginčydami V. B. sudarytus sandorius ir prašydami atnaujinti procesą, prašyti teismo priteisti kompensaciją ir kt.).

Atsižvelgiant į aptartą, ginčijama pirmosios instancijos nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - pareiškėjo antstolio I. G. pareiškimas dėl baudos V. B. skyrimo atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - pareiškėjo antstolio I. G. pareiškimą dėl baudos V. B. skyrimo atmesti.