- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-29
- Bylos Nr.
- I1-5086-423/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01278-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Urbonienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- K. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1-4).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. vasario pabaigos buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, 8 ir 10 būriuose. Teigė, kad nuolat trūko gyvenamojo ploto, nebuvo vietos laisvai pajudėti, patalpose veisėsi buitiniai parazitai, buvo šalta, drėgna. Pažymėjo, kad karštu vandeniu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę, todėl pareiškėjas negalėjo palaikyti asmens higienos. Be to, dušų įrengimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą. Skunde taip pat nurodė, kad tiekiamas maistas buvo nekaloringas, nekokybiškas, jame trūko maistingų medžiagų. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu, dvasinėmis ir fizinėmis kančiomis. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 10-17) ir papildomuose paaiškinimuose nurodė, jog minimalaus ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Patalpos vėdinamos per atvirus langus, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Pataisos namų dušinė įrengta laikantis nustatytų reikalavimų. Nors Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad nuteistiesiems turi būti leidžiama maudytis po karštu vandeniu ne rečiau, kaip kartą per savaitę, pataisos namai, gerindami nuteistųjų kalinimo sąlygas, prausykloje įrengė vandens šildytuvą bei papildomus dušo ragelius, todėl pareiškėjas galėjo maudytis kiekvieną dieną. Kenkėjų kontrolės paslaugas pataisos namams teikia UAB „Utenos deratizacija“, kuri reguliariai atlieka kenkėjų naikinimo darbus visoje įstaigoje, pagal poreikį arba nuteistųjų nusiskundimus. Maitinimo paslaugas Pravieniškių PN tiekia VŠĮ „Bruneros“, kuri užtikrina tinkamą nuteistųjų maitinimą. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į psichologą. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. vasario mėnesio pabaigos, 8 ir 10 būrių gyvenamosiose patalpose.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas teigia, kad 8 ir 10 būrių gyvenamosios patalpos buvo per mažos, jose gyveno nuo 15 iki 19 asmenų, be to, dalį patalpos užėmė baldai, todėl trūko erdvės.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.
Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 18-19), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose 8 ir 10 būrių patalpose: nuo 2017-07-25 iki 2017-11-14 gyveno 8 būrio 1 brigadoje, kurios plotas – 66,50 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta; nuo 2018-03-22 iki 2019-02-28 gyveno 10 būrio 1 brigadoje, kurios plotas – 64,37 kv. m, joje įrengta 20 miegamųjų vietų. Vadovaujantis šiais duomenimis, pareiškėjui minėtose patalpose teko nuo 3,1 kv. m iki 3,2 kv. m ploto. Byloje nėra jokių šiuos atsakovės atstovo pateiktus įrodymus paneigiančių duomenų. Pareiškėjas ne tik nepagrindė savo teiginių objektyviais rašytiniais ar kitokiais įrodymais, bet ir nedetalizavo tikslaus nuteistųjų skaičiaus kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, nenurodė jų plotų, neišvardijo kartu su juo gyvenusių nuteistųjų vardų, skundą šioje dalyje išdėstė abstrakčiai, vien teigdamas, kad patalpos buvo perpildytos. Be to, pareiškėjas nurodė mažesnį nuteistųjų skaičių, negu atsakovės atstovas. Padalijus byloje nustatytą gyvenamųjų patalpų plotą iš pareiškėjo nurodyto maksimalaus nuteistųjų skaičiaus (19 asmenų), matyti, kad net ir vadovaujantis pareiškėjo argumentais, jam tekęs plotas buvo didesnis nei 3,1 kv. m. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, konstatuotina, kad pareiškėjui ginčijamose patalpose buvo užtikrinta minimalaus ploto norma.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika (žr. EŽTT 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalios ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.
Dėl buitinių kenkėjų
Pareiškėjas nurodė, kad jo gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai kenkėjai.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Ši bendrovė reguliariai atlikdavo vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose (b. l. 22-25).
Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta ir pats pareiškėjas neteigė, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi. Nors skunde teigiama, kad dėl blakių įkandimų pareiškėjas vartojo medikamentus, sirgo alergija, byloje nustatyta, kad į gydytoją ginčo laikotarpiu jis kreipėsi tik tris kartus – dėl kraujosruvos paakyje, peršalimo ir sinusito. Nei vienas iš minėtų nusiskundimų nebuvo susijęs su buitinių parazitų sukeltomis pasekmėmis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai šioje dalyje vertintini kaip nepagrįsti.
Dėl dušų
Pareiškėjas nurodo, kad dušų patalpoje buvo pažeidžiamas jo privatumas, be to, karštu vandeniu galima naudotis tik kartą per savaitę.
Atsakovės atstovo pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad bendroje pataisos namų dušinėje dušo rageliai yra atskirti pertvaromis, o prausyklose įrengti papildomi dušai, atskirti užuolaidomis. Pareiškėjas nedetalizavo, kaip konkrečiai buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis dušu.
Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Be to, LVAT yra pažymėjęs, jog net ir pertvarų duše nebuvimas dažniausiai negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016).
Nagrinėjamu atveju, teismas vertina, kad dušų įrengimas atskiriant juos pertvaromis arba užuolaidomis pakankamai užtikrina besimaudančių asmenų privatumą, taip pat yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo.
Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog karštu vandeniu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę. Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, todėl net ir tokiu atveju pažeidimas negalėtų būti konstatuotas. Tačiau nagrinėjamoje byloje atsakovės atstovas pateikė duomenis, jog 8 ir 10 būrių prausyklose įrengti papildomi vandens šildytuvai ir dušo rageliai, todėl pareiškėjas galėjo maudytis kiekvieną dieną. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.
Dėl maitinimo
Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo, nekokybiško maisto nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, pareiškėjas juos dėsto deklaratyviai, išsamiau jų nepaaiškina, nenurodė, kur, kada, kokiomis aplinkybėmis jam buvo patiektas netinkamas maistas, sukėlęs jam, kaip teigiama, skrandžio veiklos sutrikimus. Kaip jau minėta, į gydytoją pareiškėjas kreipėsi tik dėl kraujosruvos bei kvėpavimo takų sutrikimų, tačiau ne dėl virškinimo trakto. Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos patvirtintą valgiaraštį, maitinimo paslaugas pagal sudarytą sutartį teikia VŠĮ „Bruneros“. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl prasto maitinimo. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai šioje dalyje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Atsakovės atstovui kiltų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, todėl skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstu.
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Pažymėtina, kad Pravieniškių PN psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo K. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.