Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas P. P. kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas atnaujinti dėl svarbios priežasties praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą pateikti į nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) papildomus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus – 2021 m. gegužės 3 d. Kauno regioninio archyvo pažymą dėl žemės Nr. (10.6E) V10-1101 (su priedais) ir 2021 m. birželio 3 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentą Nr. R4-1929 (su priedais).

2. Pareiškėjas pareiškime nurodė:

2.1. Kėdainių rajono agrarinės reformos tarnybai 1991 m. lapkričio 29 d. buvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į G. J., K. sūnaus, mirusio (duomenys neskelbtini), įpėdinių nuosavybės teise turėtą žemę – 13 ha, visų tuometinių pretendentų, tame tarpe ir pareiškėjo, vardu. Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6 ha žemės sklypą, o jo seseriai V. T. E. – į 6,25 ha sklypą. Pareiškėjas 2002 m. spalio 31 d. pateikė NŽT prašymą, kuriame nurodė, kad senelis J. G. (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 20 ha žemės, nors atkuriant nuosavybės teises buvo grąžinta tik 12,25 ha žemės, o likusios dalies žemės neatgavo, prašė šį klausimą spręsti, tačiau negavo NŽT atsakymo.

2.2. Pareiškėjas 2017 m. kovo 21 d. NŽT pateikė skundą dėl neatkuriamų nuosavybės teisių į likusią žemės dalį, tačiau NŽT 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu atmetė skundą, nurodydama, kad pareiškėjo sesuo V. T. E. pradiniame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodė ne 20 ha, tačiau 13 ha. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4240-561/2017 pareiškėjo skundą dėl nurodyto NŽT sprendimo atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Nesutikdamas su tuo, pareiškėjas 2020 m. sausio 23 d. pateikė individualų skundą Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kuris 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. KT82-A-S77/2020 atsisakė jį priimti nagrinėti.

2.3. Pareiškėjas 2021 m. balandžio 21 d. teismams administracinėse bylose nurodžius, kad dokumentų nuosavybės teisėms į likusią žemę atkurti nepakanka, pasitaręs su nuosavybės teisių atkūrimo srities specialistais, atsižvelgdamas į teismų motyvus, Kauno regioniniam archyvui ir Lietuvos centriniam valstybės archyvui pateikė prašymus dėl K. G., jo sūnaus J. G., mirusio (duomenys neskelbtini), ir jo vaikų nuosavybės teise iki nacionalizavimo turėtos žemės.

2.4. Kauno regioninis archyvas 2021 m. gegužės 3 d. išdavė pažymą dėl žemės Nr. (10.6E) V10-1101 (su priedais), kurioje pateikti 1947–1948 m. (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinės knygos duomenys, pagal kuriuos J. G. sūnus G. P. 1945 m. valdė 12,7 ha žemės, o J. G. dukra V. G. (taip dokumente) 1947 m. ir 1948 m. valdė atitinkamai 12,66 ha ir 12,25 ha žemės. V., mirusi (duomenys neskelbtini), ir P. G. (mirties data nežinoma) buvo pareiškėjo motinos brolis ir sesuo.

2.5. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2021 m. birželio 3 d. pareiškėjui išdavė dokumentą Nr. R4-1929 su priedais, kuriuose pateikti duomenys apie 1938 m. (duomenys neskelbtini) kaimo išskirstymo viensėdžiais planą su savininkų valdomų žemės teisių paskelbimo ir kitais susijusiais duomenimis. Dalis dokumentų buvo nauji lyginant su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. vasario 25 d. pažymėjime Nr. F24-9 nurodytais.

2.6. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 24 d. pateikė papildomą prašymą NŽT priimti sprendimą dėl likusios neatkurtos dalies nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir pridėjo gautus naujus dokumentus, tačiau NŽT 2022 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. 91D-4942-(14.9.104) atmetė pareiškėjo prašymą.

2.7. Pareiškėjas 2023 m. sausio 13 d. pateikė skundą NŽT direktoriui, prašydamas įpareigoti Kėdainių teritorinį skyrių tenkinti pareiškėjo 2022 m. lapkričio 24 prašymą „Dėl likusios neatkurtos dalies nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ natūra atkuriant nuosavybės teises į dar likusį žemės plotą, valdytą buvusių savininkų P. G. (J. sūnaus) ir A. S. ir V. G., tačiau NŽT 2023 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1SS-88-(7.5.) pareiškėjo prašymo netenkino.

2.8. Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT sprendimu, 2023 m. kovo 9 d. pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-6438-809/2023 atsisakė priimti pareiškėjo skundą, išaiškino pareiškėjui, kad dėl Kėdainių teritorinio skyriaus sprendimo skundą jis gali paduoti Kauno apygardos administraciniam teismui. 2023 m. balandžio 19 d. Regionų administracinio teismo Kauno rūmuose pareiškėjo iniciatyva iškelta administracinė byla Nr. I3-1263-422/2024 dėl 2023 m. kovo 9 d. Kėdainių teritorinio skyriaus sprendimo. NŽT šioje byloje 2023 m. gegužės 11 d. pateiktame atsiliepime nurodė, kad naujus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pareiškėjas pateikė NŽT tik 2022 m. lapkričio 24 d., t. y. beveik 19 m. praleidęs įstatymo nustatytą terminą ir nepateikė teismo nutarties, kuria praleistas terminas nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų pateikimui būtų atnaujintas.

2.9. Pareiškėjas prašymo atnaujinti terminą papildomiems dokumentams pateikti nebuvo pateikęs, kadangi manė, kad tai jis padarė dar 2002 m. spalio 31 d. pateikdamas pareiškimą dėl likusios žemės dalies nuosavybės teisių atkūrimo, kuris buvo pateiktas nepraleidus įstatyme nustatyto termino. Kadangi Regionų administracinio teismo Kauno rūmų administracinės bylos Nr. I3-1263-422/2024 nagrinėjimo metu NŽT raštu ir žodžiu pateikė atsikirtimus dėl praleisto termino naujiems įrodymams pateikti atnaujinimo būtinumo, siekdamas pašalinti bet kokias abejones, pareiškėjas pateikė prašymą dėl termino atnaujinimo. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė ir nuosavybės teisių į 20 ha žemės turėjimą patvirtinančius dokumentus, ir dokumentus, kad pareiškėjo senelis J. G. buvo 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų karys savanoris, kurio dukra S. G. (P.) (pareiškėjo motina) pripažinta pasipriešinimo (rezistencijos) dalyve.

2.10. Administracinis sprendimas dėl pareiškėjo 2002 m. spalio 31 d. pateikto prašymo atkurti likusias nuosavybės teises buvo priimtas praėjus 15 metų, t. y. 2017 m. balandžio 27 d., todėl sprendžiant dėl termino atnaujinimo turi būti atsižvelgiama ir į NŽT neveikimo trukmę, taip pat į tai, kad pareiškėjo skundo netenkinimo pagrindai 2017 m., kuriems pritarė ir administraciniai teismai, nebuvo susiję su pareiškėjo termino praleidimu ir jo neatnaujinimu, todėl laikotarpis iki 2019 m. rugsėjo 25 d. vertintinas kaip nepriklausantis nuo pareiškėjo veiksmų.

2.11. Po 2019 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 priėmimo, pareiškėjas aktyviai sprendė savo galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus kreipdamasis į kelis nagrinėjamos srities klausimų specialistus, teisininkus. Pareiškėjui patarta inicijuoti individualų konstitucinį skundą ir jį 2020 m. sausio 23 d. pareiškėjas inicijavo, tačiau jo prašymą atsisakyta nagrinėti. Pareiškėjas, siekdamas apginti savo interesus, pateikė detalesnius užklausimus valstybės archyvams dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Šiuos dokumentus pareiškėjas gavo 2021 m. gegužės–birželio mėnesiais. Kadangi 2021 m. gegužės–birželio m. gauti dokumentai nėra iš esmės nauji, o tik papildantys iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateiktus dokumentus, pareiškėjas iš karto po jų gavimo nesikreipė į teismą su pareiškimu atnaujinti praleistą terminą. Tai, kad NŽT šių dokumentų nelaikė pakankamais, rodo jos veiksmų formalumą ir neveikimą, o šios aplinkybės nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir vertintinos kaip svarbios priežastys praleistam terminui atnaujinti.

2.12. Pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad NŽT priims išsamų bei motyvuotą sprendimą ir dėl likusios, 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendime nenurodytos žemės dalies, nes pradiniai dokumentai apie J. G. įpėdinių valdytą bendrą 20 ha žemės plotą buvo nurodyti ir 1994 m. vasario 25 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. F-249 ir vėlesniuose, iki 2003 m. gruodžio 31 d. nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktuose dokumentuose. Papildomų įrodymų rinkimas, kiti teisiniai veiksmai buvo atlikti adekvačiais terminais, pagal realias galimybes, kiek tai leido pareiškėjo sveikatos būklė, 2020 m. kovo mėn. prasidėjusi visuotinė Covid-19 pandemija ir su ja susiję absoliutūs judėjimo, betarpiško kreipimosi į specialistus, valstybės įstaigas, teisines institucijas maksimalūs apribojimai ir panašios faktinės aplinkybės taip pat prisidėjo prie praleisto termino.

2.13. J. G. (G.) įpėdinė, pareiškėjo motina S. P. mirė (duomenys neskelbtini) iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, gyvų tiesioginių liudytojų, kurie turėtų visus įmanomus nuosavybės dokumentus, juos žinotų ir paaiškintų ar padėtų teikiant užklausimus nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo.

2.14. NŽT atmetė pareiškėjo 2022 m. lapkričio 24 d. prašymą dėl likusios dalies žemės ploto atkūrimo nurodydama jau kitus, bet ne termino dokumentams pateikti praleidimo, pagrindus. NŽT neišaiškino arba klaidingai išaiškino pareiškėjui, į kurią instituciją jis turi kreiptis dėl administracinio sprendimo apskundimo, kaip numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas. NŽT pareiškėjui teiktame dokumente nenurodė, kad yra būtina atnaujinti įstatyme nustatytą terminą siekiant, kad Kauno regioninio archyvo 2021 m. gegužės 3 d. pažyma dėl žemės Nr. (10.6E) V10-1101 (su priedais) ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. dokumentas Nr. R4-1929 (su priedais) būtų išnagrinėti iš esmės, jais nesivadovavo sprendžiant pareiškėjo prašymą nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

2.15. Dėl visų šių aplinkybių praleistas terminas šiuo atveju laikytinas labiau nesusipratimu, nesusikalbėjimu tarp pareiškėjo ir NŽT, jai nesilaikant viešojo administravimo principų. Pareiškėjas visą laiką vertino, kad kiekvieno naujo, papildomo, prie pradinių nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų, pateikimui nėra reikalingas naujas teismo procesas. NŽT konkrečiai ir oficialiai nė karto neatsakius į šį klausimą, pareiškėjas buvo sąmoningai klaidinamas, todėl iš karto nesikreipė dėl praleisto termino atnaujinimo į teismą. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys šiuo konkrečiu atveju pripažintinos svarbiomis ir praleistas terminas atnaujintinas.

Šalies argumentai

4.1. Pareiškėjas kartu su savo seserimi V. T. E. 1991 m. lapkričio 29 d. pateikė prašymą tuometinei Kėdainių rajono agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. J., s. K. 13 ha žemės plotą, buvusį (duomenys neskelbtini). Pagal pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius ir giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodančius dokumentus, įvertinus pretendentų tarpusavio susitarimą, Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6 ha, Kauno apskrities viršininko 1999 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 53-11725 V. T. E. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,25 ha buvusių savininkų P. G., S. V. G. 12,25 ha žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), grąžinant žemę natūra. Atkūrus nuosavybės teises į šią žemę, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nurodytų pretendentų atžvilgiu pagal 1991 m. lapkričio 29 d. prašymą buvo užbaigtos.

4.2. Pareiškėjas 2002 m. spalio 31 d. kreipėsi į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nurodydamas, kad jo senelis J. G., (duomenys neskelbtini) iš viso turėjo 20 ha žemės. Prie prašymo nebuvo pridėti jokie nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Tuo pačiu klausimu pareiškėjas kreipėsi ir 2017 m. kovo 23 d. bei 2017 m. rugpjūčio 7 d. Pareiškėjui buvo atsakyta NŽT 2017 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 1SS-1138-(7.5) ir NŽT Kėdainių skyriaus (toliau – ir Kėdainių skyrius) 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. 9SD-2043-(14.9.104.). Šiais raštais buvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises, nurodyta, kad pagal nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1994 m. vasario 25 d. pažymėjimą Nr. F24-9 buvę savininkai valdė tik 12,25 ha žemės. Šį atsakymą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4240-561/2017 skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1099-552/2019 teismo sprendimą paliko nepakeistą.

4.3. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 24 d. vėl kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 8 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, pridėdamas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. gautus dokumentus, kurių duomenys iš dalies yra analogiški 1994 m. vasario 25 d. pažymėjime Nr. F24-9 nurodytiems duomenims. Į šį prašymą pareiškėjui atsakyta NŽT Kėdainių skyriaus 2022 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 9SD-4942-(14.9.104.) ir NŽT raštu Nr. 1SS-88-(7.5.). Juose buvo nurodyta, kad P. P. ir V. T. E. atkūrus nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų P. G., S. V. G. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 12,25 ha žemės (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra užbaigtos. Nuosavybės teisės į J. G. 8 ha žemės negali būti atkuriamos, kadangi iš šio savininko žemė nebuvo nacionalizuota.

4.4. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiami ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Atkūrimo įstatyme aiškiai nustatyta pagal kokius dokumentus gali būti atkuriamos nuosavybės teisės ir patys piliečiai juos turi pateikti kartu su prašymu arba iki nustatyto termino institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiga pateikti tokius dokumentus priskirta patiems pretendentams, o ne institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismui neatnaujinus praleisto termino, pretendentų pateikti institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai arba teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo negali būti nagrinėjami ir nuosavybės teisė negali būti atkurta.

4.5. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad nurodytą terminą jis praleido dėl to, kad NŽT neatsakė į pareiškėjo 2002 m. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į papildomą žemės plotą ir kad nė viename atsakyme nenurodė, jog reikia kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo, taip pat dėl to, jog 2017 – 2019 m. laikotarpiu dalyvavo teismų procesuose, o po to konsultavosi su specialistais bei teisininkais dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų, NŽT nuomone, negali būti laikomos svarbiomis termino praleidimo priežastimis.

4.6. Nuo to laiko, kai Kauno apskrities viršininko 1999 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę iki to laiko, kai pareiškėjas 2024 m. kreipėsi į teismą dėl termino atnaujinimo, praėjo daugiau kaip 20 m. Pareiškėjas, pateikęs 2002 m. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią žemę, prie prašymo nepridėjo jokių nuosavybės teises į žemę patvirtinančių dokumentų ir iki 2017 m. nesidomėjo šio prašymo nagrinėjimo eiga. Pareiškėjas, 2021 m. gavęs iš archyvo naujus, jo manymu, duomenis apie žemę, šiuos nuosavybės teisę tariamai patvirtinančius dokumentus juos pateikė tik 2022 m. lapkričio 24 d., t. y. beveik 19 m. praleidęs įstatymo nustatytą terminą, o taip pat ne iš karto kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.

4.7. Pareiškėjo nurodytos priežastys dėl praleisto termino yra subjektyvios, kurios objektyviai negalėjo sutrukdyti pareiškėjui kreiptis į archyvus dėl papildomų dokumentų gavimo, o praleidus terminą jiems pateikti, kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo per protingą terminą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių jis praleido nustatytą terminą, nepateikė įrodymų, kad, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, per visą minėtą laikotarpį neturėjo galimybių gauti atitinkamų archyvinių dokumentų ar jų negavo dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių. Informacijos ar dokumentų stoka, kai patys asmenys, norėdami įgyvendinti savo teises ir interesus, jais nesidomi, yra subjektyvi, nuo pačių asmenų valios priklausanti priežastis. Todėl pareiškėjo pasyvus elgesys, jo nurodytos priežastys nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir praleistas terminas negali būti atnaujinamas. Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pasirinkti tinkamą elgesio modelį ir realizuoti savo teises, tačiau kadangi elgėsi pasyviai, to nepadarė. Tokias pasekmes lėmė ne neteisėti NŽT veiksmai, o paties pareiškėjo nepakankamai atidus, aktyvus ir rūpestingas elgesys.

Šalies argumentai

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su savo seserimi V. T. E. 1991 m. lapkričio 29 d. tuometinei Kėdainių rajono agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko G. J., s. K. (jų senelio) 13 ha žemės plotą, buvusį (duomenys neskelbtini). Patikrinus gautus dokumentus ir įvertinus pretendentų susitarimą, 1999 m. kovo 19 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr. 13-10562 pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6 ha žemės, o jo seseriai – į 6,25 ha žemės, iki nacionalizacijos valdytos J. G. įpėdinių. Pareiškėjas 2022 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į NŽT dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 8 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, pridėdamas iš Kauno regiono valstybės archyvo 2021 m. gegužės 3 d. pažymą Nr. (10.6E)V10-1101 bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. gautus dokumentus. Kėdainių skyriaus 2022 m. gruodžio 15 d. raštu Nr. 9SD- 4942-(14.9.104.), o pastarąjį pareiškėjui apskundus, ir NŽT raštu Nr. 1SS-88-(7.5.) nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūros yra užbaigtos. Dėl šių administracinių sprendimų pareiškėjas kreipėsi į teismą ir Regionų administraciniam teismui nagrinėjant pagal pareiškėjo skundą užvestą administracinę bylą Nr. I3-1263-422/2024, pareiškėjas pateikė skundą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyto ir praleisto termino atnaujinimo.

Šalies argumentai

8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2020 m. sausio 23 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, ginčydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 13 punkto atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. KT82-A-S77/2020 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą pripažindamas, kad iš esmės pareiškėjas kelia ne aptartos nuostatos konstitucingumo klausimą, o jos taikymo klausimą. Praėjus beveik 3 m. po Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo sprendimo, pareiškėjas vėl kreipėsi į Kėdainių skyrių, pridėdamas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. ir iš Kauno regioninio archyvo 2021 m. gegužės 3 d. gautus dokumentus, siekdamas, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į likusią neatkurtą žemės dalį – 8 ha. NŽT atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą ir dėl to pareiškėjui pateikus skundą, bylos nagrinėjimo metu Regionų administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I3-1263-422/2024, 2023 m. gegužės 11 d. atsiliepime Nr. DOK-14825, be kita ko, nurodžius, kad yra pasibaigęs terminas naujiems dokumentams pateikti, 2024 m. sausio 9 d. pareiškėjas kreipėsi dėl termino atnaujinimo į Kauno apylinkės teismą, vėliau – į Vilniaus apylinkės teismą ir 2024 m. vasario 5 d. – į Regionų administracinį teismą. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad po galutinio ir neskundžiamo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. sprendimo priėmimo pareiškėjui jau neabejotinai buvo žinoma, kad pakanka duomenų atkurti nuosavybės teises tik į 12,25 ha žemės plotą, o siekiant atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo nurodomus papildomus 8 ha, jis turėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, papildomai kreipėsi į archyvus ir su Kauno regiono valstybės archyvo 2021 m. gegužės 3 d. pažyma Nr. (10.6E)V10-1101 bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. birželio 3 d. raštu Nr. R4-1929 gautais dokumentais tik 2022 m. lapkričio 24 d. kreipėsi į Kėdainių skyrių, nors terminas nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti jau buvo pasibaigęs. Teismas pažymėjo, jog dėl termino atnaujinimo pareiškėjas kreipėsi tik 2024 m. sausio 9 d. Taigi, net ir gavęs, pareiškėjo nuomone, papildomus dokumentus, įrodančius turėtos žemės nuosavybės faktą, dėl termino atnaujinimo tuoj pat po jų gavimo nesikreipė.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo pareiškimą.

Šalies argumentai

17.3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartyje nurodytas argumentas „siekiant atkurti nuosavybės teises į pareiškėjo nurodomus papildomus 8 ha žemės, jis turėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo„ šioje byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumui įtakos negali turėti, nes su Atkūrimo įstatymo termino praleidimu šis vertinimas visiškai nenusijęs; teisėjų kolegija šios nutarties priėmimo metu neturėjo ir negalėjo žinoti apie galimybę gauti naujus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teises; esminė ginčo priežastis, kad NŽT nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų dokumentų; tik po to, kai NŽT priimtų administracinį sprendimą, kad nepakanka dokumentų nuosavybėms teisės patvirtinti į likusį neatkurtą žemės plotą, atsirastų teisinis pagrindas nustatyti juridinį faktą ir kreiptis dėl jo nustatymo į teismą.

Šalies argumentai

19.3. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad J. G. įpėdinė, pareiškėjo motina, mirė (duomenys neskelbtini) iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad blogas to meto faktų žinojimas būtų sutrukdęs jam rinkti įrodymus. Taigi teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis dėl praleisto termino ir priėmė pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo pareiškimą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, kad dėl objektyvių bei nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, jis negalėjo gauti naujų įrodymų ir pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo teismui per protingą terminą.