Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-544-124/2013

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-10-31
Bylos Nr.: 2A-544-124/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-47-3-01689-2012-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Laisvė Aleknavičienė (pran.), Vytautas Kursevičius, Danutė Matiukienė
Atsakovas: I. M.
Ieškovas: UAB „Teisininkas“

Kategorijos

44.2pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja teisėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-544-124/2013

Teisėja S. Sakalauskienė Teisminio proceso Nr. 2-47-3-01689-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 44.2;121.14. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 31 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės, kolegijos teisėjų: Vytauto Kursevičiaus, Danutės Matiukienės,teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo I. M. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-35-187/2013 pagal ieškovo UAB „Teisininkas“ ieškinį atsakovui I. M. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo I. M. 23066,58 Lt įsiskolinimą, 1604,02 Lt dydžio palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas(2-4 b. l.).

Ieškovas nurodė, kad 2012-05-03 tarp UAB „Teisininkas“ ir UAB „GIPM Casa noastra“ buvo pasirašyta „Reikalavimo perleidimo sutartis“ Nr. 12-04, pagal kurią UAB „GIPM Casa noastra“ pardavė kreditorinį reikalavimą į I. M. skolą. Ieškovas informavo skolininką I. M. apie kreditorinio reikalavimo perleidimą, pranešimuose nurodė, kad perpirko kreditorinį reikalavimą iš UAB „GIPM Casa noastra“ ir tapo „Naujuoju kreditoriumi“, nurodė, kad jei piniginės lėšos nebus apmokėtos iki nurodytos dienos, UAB „Teisininkas“ kreipsis į teismą dėl priverstinio kreditorinio įsiskolinimo išieškojimo teisminiu keliu, tačiau jo reikalavimas nebuvo patrenkintas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (42 b. l.) atsakovas I. M. prašė ieškinį atmesti, nes UAB „GIPM Casa noastra“ šiuo metu yra išregistruotas iš juridinio asmens registro , o jis yra buvęs akcininkas ir direktorius, šiai įmonei jokių įsiskolinimų neturėjo, apie ieškinyje nurodomą skolą nieko nežino, apie Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 12-04 sudarymą ar jos vykdymą nebuvo informuotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Telšių rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (93–95 b. l.) ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo I. M. 23 066,58 Lt įsiskolinimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 692,00 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB ,,Teisininkas naudai.

Teismas nurodė, kad 2012-05-03 UAB ,,Teisininkas“ ir BUAB „GIPM Casa noastra“, sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 12-04, pagal kurią ieškovas UAB „Teisininkas“ įgijo reikalavimo teisę į skolininko I. M. 23 066,58 Lt skolą ir visus kitus reikalavimus, jeigu tokie pagal Sutartį atsirastų ateityje. Reikalavimo teisę ieškovas įgijo perdavimo akto pasirašymo dieną, kuris pasirašomas po pinigų perdavimo, o būtent 2012-05-29. Kad atsakovas I. M. turėjo skolą, tai yra įsipareigojimus BUAB „GIPM Casa noastra“ įrodo šie rašytiniai įrodymai: paties I. M. rašytas prašymas bankroto administratoriui M. V., kuriame jis prašė leisti už įmonėje BUAB „GIPM Casa noastra buvusį turtą – šešis automobilius ir kompiuterį sumokėti turto likutinę vertę sumoje 23916,58 Lt. Tai patvirtino ir 2011-04-06 Šiaulių apygardos teismo nutartis, iš kurios matyti, kad BUAB „GIPM Casa noastra“ administratoriaus įgaliotiniui leista priimti iš I. M. 23 916,58 Lt už neperduotą likusį turtą, įvertintą pagal likutinę vertę. Atsakovas dalį savo įsipareigojimo įvykdė, sumokėjo 2011-06-21 150,00 Lt ir 2011-09-30 – 700,00 Lt, liko nesumokėjęs 23066,58 Lt sumą, į kurią teisę perleido ieškovui.

Teismas nurodė, kad skola, į kurią įgijo teisę ieškovas, yra susidariusi už automobilius, kuriuos atsakovas perdavė tretiesiems asmenims gera valia, to neginčijo ir pats atsakovas, tai yra buvo perduoti tretiesiems asmenims kaip kompensacija pagal jo patvarkymą, už perduotus kitiems asmenims automobilius atsakovas įsipareigojo atlyginti, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė. Pats skolos patvirtinimas - įsipareigojimas surašytas raštu, atitinka paskolos sutarties formą ir reikalavimo perleidimo sutarties formą. Teismas nurodė, kad ieškovas yra įgijęs reikalavimo teisę (LR CK 6.101 str.), o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis prievolę būtų įvykdęs pradiniam kreditoriui ar ieškovui, nepateikė įrodymų, kad skolos dokumentas nepatvirtintas ar kad jis būtų nuginčytas. Atsakovas su pradiniu kreditoriumi nebuvo numatę netesybų ar palūkanų mokėjimo, todėl teismas padarė išvadą, kad ieškinio dalis dėl 1604,02 Lt palūkanų priteisimo yra nepagrįsta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas I. M. apeliaciniu skundu (98–100 b. l.) prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2013-03-18 d. sprendimą dalyje, kurioje patenkintas ieškinys ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2012-05-03 dienos Reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 12-04 ieškovui yra perleista negaliojanti reikalavimo teisė reikalauti iš atsakovo, kaip įmonės vadovo, nuostolių atlyginimo už neperduotą bendrovei turtą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį, o nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo kalti veiksmai - tai turto (automobilių) neperdavimas bankroto administratoriui, tačiau bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad bendrovės automobiliai yra pas trečiuosius asmenis, t.y. atsakovas realiai neturėdamas šių automobilių, jų negali perduoti. Iškėlus BUAB „GIPM Casa noastra“ bankroto bylą, Atsakovas nebegali veikti šios bendrovės vardu, pareigą surasti turtą privalėjo bankroto administratorius, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nedarė.

2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai atsakovo ir BUAB „GIPM Casa noastra“ santykius kvalifikavo kaip paskolinius: paskolos sutartis yra priskiriama realinių sutarčių grupei, ji laikoma sudaryta nuo pinigų ar kito paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui, tuo tarpu BUAB „GIPM Casa noastra“ niekuomet atsakovui nėra perdavusi nei pinigų, nei kito paskolos sutarties dalyko.

3. 2012-05-03 Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 12-04 pažeidžia ir kreditorių interesus, nes jiems nebuvo suteikta galimybė atitinkamomis sąlygomis (už 100 Lt) įsigyti reikalavimo teisę į atsakovą ir tokiu būdu galimai bent iš dalies patenkinti savo kreditorinius reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (125–127 b. l.) ieškovas prašo Telšių rajono apylinkės teismo 2013-03-18 sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad I. M. buvo ne tik UAB „G. C. noastra“ direktorius, bet ir vienintelis įmonės akcininkas, todėl bet kokie priimti jo kaip vadovo veiksmai turėjo neprieštarauti UAB„G. C. noastra“ įmonės veiklai, Šiaulių apygardos teismo nutartimi atsakovas buvo įpareigotas pateikti įmonės turtą, tačiau to įpareigojimo nevykdė, o pasirinko neperduoto turto kompensavimo būdą. Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. B2-319-372/2011 sutiko, kad I. M. į įmonės kasą įneštų 23 916,58 Lt už negrąžintus 6 įmonei priklausančius automobilius. Ieškovas mano, kad savo veiksmais buvęs UAB „G. C. noastra“ direktorius ir vienintelis akcininkas įmonei padarė didžiulę žalą, paaiškinimas ir dokumentais patvirtino savo ankščiau atliktus veiksmus teisingais dėl skolos atsiradimo, tačiau pareikalavus atlyginti padarytą žalą, I. M. visokiais veiksmais, skundais bando šios žalos mokėjimo išvengti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo I. M. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad bankrutuojanti įmonė UAB „GIPM Casa noastra“ 2012-05-03 atlygintine reikalavimo perleidimo sutartimi perleido ieškovui reikalavimo teisę į 23 066,58 Lt žalos atlyginimą į atsakovą, buvusį šios įmonės vadovą bei akcininką. Naujasis kreditorius pranešė atsakovui apie reikalavimo perėmimą tinkamu būdu, kelis kartus atsakovui išsiųsdamas pranešimą, reikalavimą apmokėti skolą(12-15,30-31 b. l.). Šie dokumentai išsiųsti registruotu laišku, įteikti paštui. Atsakovui nesumokėjus skolos nei naujam, nei ankstesniam kreditoriui, naujasis kreditorius kreipėsi į teismą dėl skolos, palūkanų priteisimo. Bylos bei LITEKO duomenimis nustatyta, kad įmonei UAB „GIPM Casa noastra“ 2010-08-26 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi pagal VSDFV Telšių skyriaus ieškinį buvo iškelta bankroto byla, o 2012-06-13 priimtas teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos(139-142 b. l.). Pagal bylų duomenis atsakovas buvo šios įmonės vadovas ir akcininkas.

Sutiktina su apelianto argumentu, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai kvalifikavo teisinius santykius, esančius reikalavimo pagrindu, juos įvardindamas paskoliniais santykiais (CK 6.871 str. 1 d.).Paskolos sutartis yra realinė ir pagal ją yra perduodami pinigai ar daiktai. Šiuo atveju ieškovo reikalavimo pagrindas kreditorinio reikalavimo perdavimas priteisti skolą, kurią pats atsakovas patvirtino ir išdavė skolos dokumentą (CK 6.101 str.1 d.,104,107str.2 d.).Šios skolos pagrindas buvo fakto patvirtinimas-skolos pripažinimas, atlyginti įmonei padarytus nuostolius, atsakovui neperdavus bankroto administratoriui bendrovės turtą. Tai, kad atsakovas patvirtino savo skolą įmonei, šis faktas negali pakeisti teisinių santykių kvalifikacijos, tik atsakovas pripažino savo pareigą atlyginti žalą įmonei, išduodamas skolos dokumentą (CK 6.107 str.2 d.). Nesutiktina su apelianto nuomone, kad 2012-05-03 Reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovui buvo perleista negaliojanti reikalavimo teisė. Teisiniai santykiai tarp įmonės, pardavusios reikalavimo teisę ir atsakovo, buvo skolos pripažinimas atlyginti žalą, kas nėra draudžiama įstatymo, nepatenka į CK 6.102 straipsnyje numatytų draudžiamų perduoti reikalavimų sąrašą. Teismui iškėlus skolininkui bankroto bylą, atsiranda materialiniai teisiniai bankroto padariniai ir pradeda veikti materialiosios bankroto teisės normos. Iškėlus bankroto bylą, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas); įmonės valdymo organai privalo perduoti įmonės bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 p.).Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Atsakovo vadovaujamos įmonės UAB „G. C. noastra“ finansiniuose dokumentuose buvo užfiksuota, kad bankroto iškėlimo dieną įmonėje buvo konkretus turtas, t.y. 6 automobiliai bei kompiuteris, viso 23916,58 Lt sumai, t.y. turtas įvertintas konkrečia pinigų suma. Atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą tretiesiems asmenims. Nustačius šiuos faktus, šį turtą jis privalėjo natūra perduoti bankroto administratoriui. Nustačius, kad šis turtas buvo prarastas ar neperduotas dėl juridinio asmens valdymo organo-šiuo atveju buvusio direktoriaus kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo) bei nesant dokumentų, patvirtinančių prarasto turto vertės sumažėjimą, direktorius turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto vertei, nurodytai bendrovės finansiniuose dokumentuose (CK 2.87,6.245-6.249, 6.263 straipsniai). Taigi įstatyme nustatyta specifinė įmonės vadovo atsakomybė, nustačius jo neveikimą ar netinkamą pareigų atlikimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1d.).Įmonės vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai santykiai), tai reiškia, kad jis turi veikti išimtinai tik įmonės interesais, veikti sąžiningai, rūpestingai, atidžiai, kvalifikuotai. Atsakovas nurodo, kad nebuvo jo kaltės, nes automobilius perdavė darbuotojams kaip atlyginimą už darbą, o buhalterė neįformino šio turto perdavimo. Atsakovas atsakingas ne tik už turto išsaugojimą, jo perdavimą, tačiau ir už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą ,už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka (BAĮ 21 str.).Neveikus taip, kaip įpareigoja įstatymai, įmonės vadovas yra atsakingas už įmonei padarytą žalą. Taigi, atsakovo veiksmai pripažintini kaltais dėl turto neišsaugojimo, todėl jam ir turėjo atsirasti pareiga atlyginti žalą. Šiuo atveju tinkamai pareigų nevykdė ne bankroto administratorius, bet įmonės vadovas, ką atsakovas ir pripažino, pateikdamas prašymą bankroto administratoriui (16-17 b. l.), kuriuo prašė leisti už įmonėje buvusį turtą sumokėti jo likutinę vertę, t. y. 23 916,58 Lt. Šiuo pareiškimu atsakovas pripažino savo kaltę dėl netinkamai atliktų vadovo pareigų, neįforminus automobilių perdavimo konkretiems asmenims operacijų, šio turto praradimas niekaip neįformintas įmonės buhalterinėje apskaitoje, šis pareiškimas dėl skolos pripažinimo iki reikalavimo teisės perleidimo nebuvo nuginčytas, yra galiojantis. Taigi atsakovas pripažino faktą dėl žalos padarymo, ką procesiškai įformino (CPK 187 str.).Šiame prašyme bei apskaitos dokumentuose užfiksuotas žalos dydis -23 916,58Lt(16-27 b. l.).Žalos dydį patvirtino ir 2011m. balandžio 6 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi bankroto byloje Nr.B2-319-372/2011(11 b. l.).Šie faktai yra prejudiciniai ir iš naujo nustatinėti jų nereikia(CPK 182 str.). Pažymėtina, kad atsakovas iš dalies ir vykdė įsipareigojimą, pagal skolos dokumentą sumokėdamas 850 Lt(28-29 b. l.).Taigi nepagrįstas atsakovo argumentas dėl negaliojančios reikalavimo teisės perdavimo.

Kadangi atsakovas išdavė skolos dokumentą, patvirtino skolą, kas patvirtinta ir teismo nutartimi, o reikalavimas yra perleistas ir šis dokumentas yra perduotas naujam kreditoriui, skolininkas (šiuo atveju atsakovas) neturi teisės atsikirsti naujam kreditoriui motyvuodamas tuo , kad prievolė buvo apsimestinė ar fiktyvi arba kad perleidimas draudžiamas, jeigu naujasis kreditorius reikalavimo perleidimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie šias aplinkybes (CK 6.107 straipsnio 2 dalis).Tokių aplinkybių nenustatyta, todėl atsakovas, išdavęs skolos dokumentą, šiomis aplinkybėmis ir nebegali remtis. Be to atsakovas ir nereiškė jokio priešpriešinio ieškinio. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs kad ieškovas yra įgijęs reikalavimo teisę, tam yra išduotas skolos dokumentas, pagrįstai priteisė naujam kreditoriui likusią atsakovo nesumokėtą skolą 23 066,58 Lt (CK 6.101,1 d.,6.104 str.,6.107 str.2 d.).

Apeliantas nurodo, kad tokiu reikalavimo perleidimu buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Tačiau ši aplinkybė neįtakoja priimto teismo sprendimo teisėtumo, pagrįstumo, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Ieškovo atstovė pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes kreditorė kreipėsi į teismą dėl reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia apie priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, pagrįstumą pagal aplinkybes buvusias jo priėmimo metu. Esant atitinkamoms aplinkybėms ,atsakovas turi galimybę pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo apelianto argumentais naikinti pagrįstą teismo sprendimą, todėl atmeta apeliacinį skundą. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovo valstybei priteistina žyminio mokesčio už apeliacinį skundą nepriemoka 485 Lt, kurios sumokėjimas buvo atidėtas 2013-04-22 dienos pirmosios instancijos teismo nutartimi(CPK 96 straipsnio 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo I. M. 485,00 Lt(keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Laisvė AleknavičienėVytautas KursevičiusDanutė Matiukienė