- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-16
- Bylos Nr.
- e2A-1097-258/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32340-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Rita Kisielienė
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- R. M. C.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S. (santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Šį reikalavimą pareiškė, siekdamas įgyti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodė, kad S. S. yra pareiškėjo prosenelė. Ji gimė Lietuvoje ir buvo Lietuvos piliečių dukra, todėl laikytina buvusi Lietuvos Respublikos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 str. 4 d. 1921-02-26 iš Londono į Pietų Afriką vykusiųjų sąrašas patvirtina, kad S. M. iš Nepriklausomos Lietuvos atvyko į Pietų Afriką 1921 m., būdama Lietuvos Respublikos piliete. 2018-03-15 J. B.-Din (Žydų konfesinio teismo) išduotoje pažymoje nurodyta, kad po imigravimo į Pietų Afriką M. šeimos nariai (M. M., J. M. ir S. S.) buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais Pietų Afrikoje. Lietuvos archyvai neturi jokios informacijos, kad S. S. būtų netekusi Lietuvos pilietybės, todėl yra pagrindas pareiškimą tenkinti.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjo kartu su pareiškimu pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad S. S. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Lietuvos archyvų išduoti dokumentai nepatvirtina, kad S. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi minėti archyvai jokių duomenų apie S. S. gimimą, gyvenimą, mokymąsi ar darbą Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15 neturi. Nors S. S. tėvai M. M. ir J. M. buvo gavę užsienio pasus, tačiau po 1920 m., kuomet pačiai S. S. buvo suėję 17 metų, ir jei ji būtų turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, jai pagal 1919 m. gruodžio 23 d. Pasų įstatų 2 str. būtų buvęs išduotas pasas, tačiau tokių duomenų Lietuvos archyvai neturi. S. S. tėvui J. M. užsienio pasas buvo išduotas tik 1926 m., o motinai M. M. – 1928 m., kai S. S. buvo pilnametė ir pagal pareiškėjo pateiktą laivo „Gaika“ 1921-2-26 keleivių sąrašą jau buvo išvykusi iš Lietuvos, todėl tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje jos teisinei padėčiai įtakos neturėjo. J. S. S. galėjo būti laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymą 1 paragrafą, ji, išvykusi iš Lietuvos 1921-02-26, vadovaujantis šio įstatymo 6 paragrafu (paskelbtu 1922-06-22), privalėjo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, ir pristačiusi savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasą, o to nepadarius per nurodytą laikotarpį, ji galėtų atgauti Lietuvos pilietybę tik pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus, tačiau duomenų apie Lietuvos paso gavimą nėra. Net jei S. S. būtų įgijusi pilietybę, atsižvelgiant į tai, kad pragyveno Pietų Afrikoje daugiau nei 2 metus be pertraukos, ten sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, galima teigti, kad ji prilygintina asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės pagal 1939-08-08 Lietuvos pilietybės įstatymo 20 str. 1 p., kaip asmuo, dvejus metus negyvenęs Lietuvoje ir nutraukęs ryšius su ja. Pareiškėjo pateiktas J. B.-Din (žydų konfesinio teismo) 2018-03-15 raštas nelaikytinas patikimu įrodymu, nes jame nurodyta tikrovės neatitinkanti ir kitiems duomenims prieštaraujanti informacija dėl S. S. atvykimo į Pietų Afriką 1926 m. Be to, šis teismas turi jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S. (taip pat žinoma kaip S., santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos – M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas nurodė, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kad pareiškėjas R. M. C. galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.
4. Teismas iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018-01-17 nustatė, kad archyvas negavo saugoti Mažeikių žydų bendruomenės 1903-1905 metų metrikų knygų, todėl išduoti archyvo pažymos apie S. M., J., gimimą negali (el.b.t.1, l. 71). Šio archyvo 2017-12-08 rašte nurodyta, kad dokumentų patvirtinančių, jog S. M. (M., M.) S., g. (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė, archyve saugomuose fonduose nerasta (el.b.t.1, l. 72). S. S. mirties liudijime nurodyta, kad jos gimimo vieta ir tautybė – Lietuva (el.b.t.1, l. 64). Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Lietuvos istorijos archyve nėra duomenų, jog S. M. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos pilietė, nereiškia, kad šio fakto nebuvo, kadangi, kaip patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio mėnesio raštas, nemažai dokumentų karo metais buvo sunaikinta, išvežta į Vokietiją ar Rusiją. Dalis dokumentų nebuvo perduota ir iki šiol saugoma bažnytinėse institucijose ar yra dingę (el.b.t.3, l. 123).
5. Teismas taip pat nustatė, kad S. S. (M.) tėvai – J. M. ir M. M. (el.b.t.1, l. 64). Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažymos nustatė, kad J. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, ten pat gyveno, 1926 m. gavo užsienio pasą (el.b.t.1, l. 70). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad M. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, 1928 m. gavo užsienio pasą (el.b.t.1, l. 78). Į bylą pateikta jos užsienio paso kopija (el.b.t.1, l. 84). Užsienio pasus jie galėjo gauti tik grąžindami vidaus pasą (1919-12-05 Pasų įstatų 20 str.). Vadinasi, J. M. ir M. M. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais.
6. Teismas nurodė, kad 1919-01-09 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 str. 4 p. numatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai. Kadangi S. (S.) M. (S.) buvo J. M. ir M. M. vaikas, gimęs Lietuvoje, teismas padarė išvadą, kad ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens nuomone, kad pagal 1919-12-23 Pasų įstatų 2 str. kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalėjo turėti pasą. Duomenų, kad pasą būtų turėjusi S. (S.) M., byloje nėra. Kita vertus, jei jų būtų, nebūtų pagrindo ir nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pati aplinkybė, kad nėra duomenų apie S. M. pasą, nepatvirtina, kad ji jo tikrai neturėjo. Taip pat ši aplinkybė nepaneigia, kad faktiškai S. M. (M.) buvo Lietuvos Respublikos pilietė kaip J. ir M. M., Lietuvos piliečių, vaikas, nes šie įstatai nenumatė pilietybės netekimo dėl to, kad nėra išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas (Pasų įstatų 17 punktas).
7. Teismas iš laivo „Gaika“ keleivių, 1921-02-26 vykusių iš Londono į Pietų Afriką, sąrašo nustatė, kad S. M. iš Lietuvos išvyko būdama jos piliete (el.b.t.1, l. 73-75). Pastarąją aplinkybę patvirtina ir Žydų konfesinio teismo 2018-03-15 pažyma, kurioje nurodyta, jog po imigravimo į Pietų Afriką M. šeimos nariai (M. M., J. M. ir S. M.) buvo laikomi Lietuvos piliečiais, gyvenančiais Pietų Afrikoje (el.b.t.1, l. 56). Apeliacinės instancijos teismas jau yra pripažinęs tinkamu analogišką įrodymą kaip įrodinėjimo priemonę pilietybei nustatyti civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019 (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis), todėl atsakovo argumentą dėl Žydų konfesinio teismo pažymos kaip netinkamo įrodymo teismas atmetė.
8. Teismas, spręsdamas dėl S. S. Lietuvos pilietybės išlaikymo iki 1940-06-15, pažymėjo, kad jokių duomenų byloje, paneigiančių, kad ji pilietybę išlaikė, nėra. 1922-06-22 laikinojo įstatymo apie pilietybę norma dėl Lietuvos pilietybės įgijimo registracijos tvarka netaikytina, nes S. (S.) M. išvyko iš Lietuvos jos pilietybę turėdama. Teismas nurodė, kad nors 1939 m. pilietybės įstatymas numatė pilietybės neteikimo pagrindus, tačiau pagal šio įstatymo 26 str. dėl Lietuvos pilietybės atėmimo sprendė Ministrų taryba Vidaus reikalų ministro siūlymu, o 27 str. numatė, jog pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimas turėjo būti skelbiamas Vyriausybės Žiniose. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra ir pagrindo išvadai, kad S. (S.) S. (M.) iki 1940-06-15 neteko Lietuvos pilietybės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:
9.1. J. B.-Din (Žydų konfesinio teismas) yra religine santvarka paremta institucija, Migracijos departamento nuomone, ji neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, o juo labiau faktą dėl Lietuvos Respublikos iki 1940 m. birželio 15 d. Kaip nurodyta aukščiau, pripažindamas žydų konfesinio teismo raštą kaip įrodymą, teismas nedetalizavo ir nepaaiškino, kokiais kriterijais remiasi patvirtindamas minėto rašto teisėtumą. Migracijos departamentas atliko tyrimą siekdamas išsiaiškinti procesą, kurio metu išduodamas žydų konfesinio teismo raštas. Tyrimo metu paaiškėjo, kad asmeniui, norinčiam gauti žydų konfesinio teismo raštą, užtenka įkelti rašytinius dokumentus internetu ir užpildyti prašymo formą, nurodant kokius faktus prašoma nustatyti. Teismas, kuriame viešai prieinamais duomenimis, dirba vos vienas teisėjas („Dayanim“) įvertinęs pateiktus dokumentus išduoda minėtą raštą. Pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių dokumentų, kuriuos pateikė J. B.-Din žydų konfesiniam teismui, kuris nustatė, kad S. S. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Visa ši aplinkybių visuma leidžia pagrįstai teigti, kad J. B.-Din žydų konfesinis teismas neturi jokių oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.
9.2. Žydų konfesinio teismo rašte yra nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, jog S. S. atvyko kartu su savo tėvu J. (J.) M. ir dar kitais 6 vaikais į Pietų Afriką 1926 m. Pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad S. S. į Pietų Afriką atvyko 1921 m., be to, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad S. S. 1922 m. sudarė santuoką. Taigi, net pačio pareiškėjo teismui pateikti įrodymai prieštarauja J. B.-Din žydų konfesinio teismo rašte nurodytai informacijai. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė duomenų apie tai, kokiais dokumentais remdamasis J. B.-Din žydų konfesinis teismas išdavė minėtą raštą.
9.3. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių S. S. giminystės ryšį su J. ir M. M.. Pareiškėjas nei teismui, nei Migracijos nepateikė duomenų galinčių patvirtinti, kad S. S. yra J. ir M. M. dukra. Migracijos departamentui buvo pateiktas vos vienas dokumentas, iš kurio būtų galima spręsti apie minėtų asmenų giminystės ryšį – „Konfidencialūs duomenys, esantys 1913-ųjų metų Turto administracijos akte“ (Pareiškėjas šį dokumentą įvardina kaip – „Pietų Afrikos Respublikos pranešimas apie mirtį“). Verta pažymėti, kad šis dokumentas yra išduotas užsienio valstybės atitinkamos institucijos ir jis nėra legalizuotas ar patvirtintas pažyma (Apostille) taip, kaip to reikalauja Aprašo 5 punktas.
9.4. Pirmosios instancijos teismas nustatinėdamas juridinę reikšmę turintį faktą rėmėsi J. M. ir M. M. atitinkamai 1926 m. ir 1928 m. išduotais užsienio pasais ir neįvertino fakto, kad tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje vyresniam nei 17 metų asmeniui įtakos neturėjo. Pagal 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę Laikinojo įstatymo 4 punktą, Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečio vaikai. S. S. jau buvo pilnametė – pasų išdavimo metais jai būtų 23 ir 25 metai. Duomenų, kad jiems būtų išduoti asmens liudijimai ar pasai iki 1920 metų, t. y. iki S. S. sukankant 17 metų, nėra.
9.5. Atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą laivo „Gaika“ keleivių, 1921 m. vasario 26 d. vykusių iš Londono į Pietų Afriką sąrašą, kuriame nurodyta S. M. ji jau buvo išvykusi iš Lietuvos, todėl tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje jos teisinei padėčiai įtakos neturėjo. Apie tai, kad J. M. ar M. M. būtų išduoti Lietuvos piliečių pasai prieš S. S. tampant pilnamete, nėra jokių duomenų, todėl niekaip negalime daryti pagrįstos išvados, kad ji buvo Lietuvos piliečių vaikas.
9.6. Nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad nėra jokių duomenų byloje, paneigiančių, kad S. S. išvykusi į Pietų Afrikos Respubliką išlaikė pilietybę. Pažymi, kad nėra jokių dokumentų patvirtinančių, kad S. S. apskritai buvo įgijusi Lietuvos pilietybę, todėl tikėtina, kad duomenys apie tai, kad ji prarado Lietuvos pilietybę neegzistuoja. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos institucijos nesidomėjo S. S., bei nepradėjo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedūros, tik dar labiau patvirtina abejones, kad ji apskritai buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę. Pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, S. S. duktė G. C. gim. (duomenys neskelbtini) yra Pietų Afrikos Respublikos pilietė. Atsižvelgiant į tai, kad Pietų Afrikos Respublikoje tik 1996 m. „The bill of rights“ teisės aktu buvo įteisintas Ius Soli „žemės“ principas, kuris leido ne piliečių vaikams įgyti Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, galima daryti prielaidą, kad dar iki 1927 m. S. S. natūralizavosi ir jos duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę kaip piliečių vaikas.
9.7. 1938 m. vasario 11 d. priimtoje Lietuvos Konstitucijos 13 straipsnio l dalyje buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“. Įvertinus tarpukario Lietuvos Konstitucijų nuostatas dėl dvigubos pilietybės, matyti, kad įstatymas draudė tuo pačiu metu būti Lietuvos ir kitos valstybės piliečiu, todėl atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus duomenis susijusius su S. S. išvykimu ir gyvenimu Pietų Afrikos Respublikoje, įvertinus tai, kad ten sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, galima pagrįstai teigti, kad jeigu S. S. ir būtų įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, atsižvelgiant į minėtų Konstitucijų nuostatas, ji galėtų būti prilyginta asmeniui, netekusiai Lietuvos Respublikos pilietybės.
9.8. Kadangi pareiškėjas nepateikė nei tiesiogiai, nei netiesiogiai Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančių dokumentų, o Lietuvos valstybės archyvai neturi jokių duomenų, nei apie kad S. S. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., jos gimimo faktą, nekilnojamąjį turtą, darbą ar gyvenimą Lietuvoje labiau tikėtina, kad S. S. galėjo išvykti į Pietų Afrikos Respubliką kaip Carinės Rusijos pilietė. Atsižvelgiant ir į tai, kad J. B.-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018 metais išduotas raštas, kuriame nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, (tuo labiau, kad dokumentas net nėra legalizuotas ar patvirtintas pažyma „Apostille“) negali būti laikomas patikimu dokumentu, patvirtinančiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Taip pat pažymi, kad 2018 metais išduoti kitų valstybių dokumentai, kuriuose nurodyta, kad S. S. atvyko iš Lietuvos Respublikos ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ypač atsižvelgiant į tai, kad nei pats pareiškėjas, nei Lietuvos valstybės archyvai neturi jokių duomenų apie tokio asmens ne tik Lietuvos Respublikos pilietybę, bet netgi gyvenimą Lietuvoje, negali patvirtinti gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. turėjimo fakto.
Atsiliepimas
10. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-30 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:
10.1. Skundžiamame sprendime teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, remdamasis ne vien tik Pietų Afrikos Respublikos J. B.-Din (žydų konfesinio teismo) nurodyta informacija kaip vieninteliu įrodymu. Teismas vertino visumą byloje esančių įrodymų, jų tarpusavio ryšį, atsižvelgė į tai, kad visi įrodymai yra neprieštaringi ir patvirtina tas pačias aplinkybes apie Pareiškėjo prosenelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas taip pat buvo įrodinėjamas ir kitais netiesioginiais įrodymais, tarp jų ir Lietuvos archyvų išduotais dokumentais.
10.2. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad S. S. gimimo vieta, tautybė (Lietuva) bei S. S. tėvai (J. M. ir M. M.) nurodyti ir jos mirties liudijime (el.b.t.1, l. 64). Taip pat teismas nustatė, kad ir Lietuvos archyvų išduoti dokumentai patvirtina S. S. tėvų gyvenimą Lietuvoje bei turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad J. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, ten pat gyveno, 1926 m. gavo užsienio pasą (el.b.t.1, l. 70). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad M. M. gimė (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, 1928 m. gavo užsienio pasą (el.b.t.1, l. 78). Į bylą pateikta jos užsienio paso kopija (el.b.t.1, l. 84). Taip pat teismas rėmėsi į bylą pateikta laivo „Gaika“ keleivių, 1921-02-26 vykusių iš Londono į Pietų Afriką, sąrašo kopija, kuri patvirtina, kad S. M. iš Lietuvos išvyko būdama Lietuvos piliete (el.b.t.1, l. 73-75).
Žemesnės instancijos teismas
10.3. Teismas pagrįstai rėmėsi 2019-12- 12 Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019 dėl Žydų konfesinio teismo raštų kaip įrodinėjimo priemonės pilietybei nustatyti vertinimo, kadangi ši praktika suformuota analogiškoje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
10.4. J. B.-Din (žydų konfesinio teismo) raštas yra Lietuvos Respublikos ratifikuotos tarptautinės sutarties nustatyta tvarka (pažyma Apostille) legalizuotas oficialusis dokumentas, kuris laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), todėl yra patikimas bei tinkamas įrodymas juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti.
10.5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai, įskaitant S. S. mirties liudijimo kopiją, buvo įrišti į vieną bendrą paketą su kitų šeimos narių dokumentais ir patvirtinti viena pažyma Apostille (el.b.t. 1, l. 8). Taigi apeliantas nurodo klaidinančias aplinkybes, neva dokumentas nėra patvirtintas pažyma Apostille. Apelianto nurodomas faktas, kad S. S. mirties liudijimas yra išduotas užsienio valstybės institucijos, nesuteikia pagrindo abejoti tokio dokumento įrodomąja galia. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018-01-17 rašte nurodyta, kad archyvas negavo saugoti Mažeikių žydų bendruomenės 1903-1905 metų metrikų knygų, todėl išduoti archyvo pažymos apie S. M., Joselio, gimimą negali (el.b.t. 1, l. 71). Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio mėnesio raštas patvirtina, kad nemažai dokumentų karo metais buvo sunaikinta, išvežta į Vokietiją ar Rusiją. Dalis dokumentų nebuvo perduota ir iki šiol saugoma bažnytinėse institucijose ar yra dingę (el.b.t. 3, l. 123). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad nurodytas aplinkybes pareiškėjas gali įrodinėti kitais rašytiniais įrodymais, nepriklausomai, ar jie išduoti Lietuvos, ar kitos šalies institucijų.
10.6. Migracijos departamento 2019-11-08 teikimu Nr. 13P-265 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019-11-25 įsakymu Nr. 1V-942 M. J. C., gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Lietuvos Respublikos pilietybė M. J. C. atkurta tuo pagrindu, kad jo prosenelė M. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Taigi Migracijos departamentas yra pripažinęs giminystės ryšį tarp M. J. C. ir M. M. įrodytu, t. y., kad M. M. yra M. J. C. prosenelė. M. J. C. yra Pareiškėjo tėvas (el.b.t.1, l. 16). S. S. yra M. J. C. senelė (el.b.t.1, l. 24, 50.). Taigi esant įrodymų dėl nurodytų tarpusavio giminystės ryšių (Pareiškėjo tėvo giminystės ryšio su senele ir prosenele), M. J. C. senelė S. S. yra jo prosenelės M. M. dukra.
10.7. Duomenų, kad J. M. ir M. M. būtų išduoti asmens liudijimai ar pasai iki 1920 metų, t. y. iki S. S. sukankant 17 metų, nėra. Be to, pažymima, kad atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą laivo „Gaika“ keleivių, 1921-02-26 vykusių iš Londono į Pietų Afriką sąrašą, kuriame nurodyta S. M., ji jau buvo išvykusi iš Lietuvos, todėl tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje jos teisinei padėčiai įtakos neturėjo. Apie tai, kad J. M. ar M. M. būtų išduoti Lietuvos piliečių pasai prieš S. S. tampant pilnamete, nėra jokių duomenų.
10.8. Nesant duomenų apie tikslią vidaus pasų išdavimo datą yra nepaneigta aplinkybė, kad pasai buvo išduoti iki S. S. sukankant 17 metų, o priešingas Migracijos departamento aiškinimas laikytinas tik prielaida. Pažymėtina, kad 1919-01-09 Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę įsigaliojimo metu S. S. buvo 16 m. amžiaus. Be to, pagal byloje esančius duomenis, S. S. išvyko iš Lietuvos tik 1921 m., t. y. jau galiojant Laikinajam įstatymui apie Lietuvos pilietybę.
10.9. Pareiškėjo patekti rašytiniai įrodymai neprieštarauja vienas kitam, jų turinys vieningai patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjo prosenelė S. S. gimė Lietuvoje. Ji ir jos tėvai gyveno Mažeikiuose iki 1940 m. birželio 15 d. Pareiškėjo prosenelės tėvai buvo Lietuvos piliečiai. Pareiškėjo prosenelė į Pietų Afrikos Respubliką atvyko 1921 metais, būdama Lietuvos pilietė. Migracijos departamentas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelė iki 1940 m. birželio 15 d. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
10.10. Jokiais įrodymais yra nepagrįstos apeliaciniame skunde dėstomos prielaidos, neva dar iki 1927 m. S. S. natūralizavosi ir jos duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę kaip piliečių vaikas (byloje net nėra įrodymų, kada S. S. duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.
12. Apeliacinis procesas vyksta dėl teismo sprendimo, kuriuo buvo tenkintas pareiškėjo R. M. C. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad S. S. (taip pat žinoma kaip S., santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos – M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini) Mažeikiuose, Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.
13. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2006; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008).
14. Asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki Pilietybės įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Pilietybės įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, turintiems teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai. Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikimo tvarką reguliuoja Pilietybės įstatymo 38 straipsnis.
15. Asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, be kita ko, prideda dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis (Pilietybės įstatymo 387 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami norint patvirtinti, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. J. P. įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis). Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (šiuo atveju – Migracijos departamentas (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017-11-29 nutarimu Nr. 988 patvirtintu nutarimu „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.1 papunktį)) konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).
16. Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų patvirtinančių S. S. giminystės ryšį su J. ir M. M.. Pasak apelianto, pareiškėjas nei teismui, nei Migracijos departamentui nepateikė duomenų galinčių patvirtinti, kad S. S. yra J. ir M. M. dukra. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Visų pirma, S. S. (M.) giminystės ryšį su J. ir M. M. patvirtina pareiškėjo pateiktas dokumentas „Konfidencialūs duomenys, esantys 1913-ųjų metų Turto administracijos akte“, kuriame nurodyta, kad S. S. (M.) tėvai yra J. ir M. M.. Šiame akte taip pat nurodyta, kad S. S. (M.) vaikai yra R. J. S., G. C. (S.), J. S.. Apeliantas nurodo, kad šiuo dokumentu vadovautis nereikėtų, nes dokumentas išduotas užsienio institucijos ir nėra legalizuotas pažyma Apostille. Susipažinusi su nurodytu dokumentu, teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu, nes šio dokumento autentiškumas patvirtintas Pietų Afrikos Respublikos notaro. Be to, nėra pagrindo nesutikti su pareiškėju, kad pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentai, įskaitant S. S. mirties liudijimo (konfidencialūs duomenys, esantys 1913-ųjų metų Turto administracijos akte) kopiją, buvo įrišti į vieną bendrą paketą su kitų šeimos narių dokumentais ir patvirtinti viena pažyma Apostille. Kaip matyti, elektroninėje byloje pateikiamos atskiros dokumentų kopijos kartu su tuo pačiu notaro antspaudu bei atskiru lapu „Apostille“.
17. Vertinant S. S. ir J. su M. M. giminystės ryšį svarbi aplinkybė yra ta, kad 2019-11-08 teikimu Nr. 13P-265 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019-11-25 įsakymu Nr. 1V-942 M. J. C., gim. (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje, buvo atkurta Lietuvos Respublikos pilietybė. Kaip nurodo pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybė M. J. C. atkurta tuo pagrindu, kad jo prosenelė M. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog būtent tuo pagrindu buvo atkurta M.J. C. pilietybė apeliantas neneigė. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. J. C., kuriam atkurta pilietybė, yra pareiškėjo tėvas, o S. S. yra M. J. C. senelė. M. J. C. gimimo liudijime nurodyta, kad jis yra G. S. sūnus. Kaip minėta šios nutarties 16 punkte G. S. yra S. S. (M.) dukra. Visą šį giminystės ryšį patvirtina Žydų konfesinio teismo 2018-03-15 parengta pažyma. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laiko įrodyta aplinkybe, kad S. S. yra J. ir M. M. dukra. Tuo labiau, kad įrodymų, kurių pagrindų būtų galima suabejoti tokia išvada apeliantas nepateikė.
18. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas juridinę reikšmę turintį faktą, rėmėsi J. M. ir M. M. atitinkamai 1926 m. ir 1928 m. išduotais užsienio pasais ir neįvertino fakto, kad tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje vyresniam nei 17 metų asmeniui įtakos neturėjo. Apeliantas pažymi, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. priimto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę Laikinojo įstatymo 4 punktą, Lietuvos Respublikos piliečiais buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečio vaikai. S. S. (M.) jau buvo pilnametė – pasų išdavimo metais jai būtų 23 ir 25 metai. Duomenų, kad jiems būtų išduoti asmens liudijimai ar pasai iki 1920 metų, t. y. iki S. S. (M.) sukankant 17 metų, nėra. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.
19. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp 1921-02-26 vykusių iš Londono į Pietų Afriką sąrašą buvo įtraukta S. S. (M.). Taigi, S. S. (M.) tėvų užsienio pasų išdavimo metu S. jau buvo išvykusi iš Lietuvos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad S. S. (M.) tėvams buvo išduoti užsienio pasai 1926 m. ir 1928 m. nepaneigia aplinkybės, kad jie nebuvo Lietuvos piliečiais. Priešingai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad užsienio pasus J. M. ir M. M. galėjo gauti tik grąžindami vidaus pasą (1919-12-05 Pasų įstatų 20 str.), nes užsienio pasams, leidimams ir vizoms duoti taisyklių (Vyriausybės žinios, 1928-05-10 Nr. 271) 11 str. a) dalyje įtvirtinta, kad užsienio pasai su vizomis ar be jų duodami pristačius vidaus pasą. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad S. S. iš Lietuvos 1921 metais išvyko turėdama tą pačią kaip ir jos tėvų – Lietuvos – pilietybę. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad pilietybę S. M. tėvai galėjo įgyti tik nuo užsienio pasų gavimo. Kita vertus, apeliantas jau yra pripažinęs, kad M. M. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos piliete ir tuo pagrindu pareiškėjo tėvui M. J. C. atkūrė pilietybę.
20. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra jokių duomenų byloje, paneigiančių, kad S. S. (M.) išvykusi į Pietų Afrikos Respubliką išlaikė pilietybę. Šį argumentą grindžia tuo, kad nėra jokių dokumentų patvirtinančių, kad S. S. apskritai buvo įgijusi Lietuvos pilietybę, todėl tikėtina, kad duomenys apie tai, kad ji prarado Lietuvos pilietybę neegzistuoja. Taip pat nurodo, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, S. S. duktė G. C. gim. (duomenys neskelbtini) yra Pietų Afrikos Respublikos pilietė. Atsižvelgdamas į tai, kad Pietų Afrikos Respublikoje tik 1996 m. „The bill of rights“ teisės aktu buvo įteisintas Ius Soli „žemės“ principas, kuris leido ne piliečių vaikams įgyti Pietų Afrikos Respublikos pilietybę, apeliantas daro prielaidą, kad dar iki 1927 m. S. S. (M.) natūralizavosi ir jos duktė įgijo Pietų Afrikos Respublikos pilietybę kaip piliečių vaikas. Pažymėtina, kad šioje byloje teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius duomenis, pripažino labiau tikėtiną išvadą, kad S. S. turėjo Lietuvos pilietybę, todėl su apelianto argumentu, kad S. S. šios pilietybės nebuvo įgijusi ir atitinkamai neįgijus pilietybės nebuvo pagrindo jos prarasti, laiko nepagrįstu. Be to, nesant duomenų apie įstatymo nustatytos pilietybės praradimo procedūros vykdymą S. S. (M.) atžvilgiu, spręstina, jog Lietuvos pilietybės ji nebuvo praradusi. Apelianto argumentas, kad iki 1927 m. S. S. natūralizavosi ir tai patvirtina jos dukters G. C. turima Pietų Afrikos Respublikos pilietybė, kurią ji įgijo kaip piliečių vaikas, nėra pagrįstas įrodymais. Be to, šiuo atveju neatmestina tikimybė, kad G. C. galėjo įgyti pilietybę nebūtinai pagal motinos kaip vieno iš tėvų pilietybę.
21. Apeliantas taip pat nurodo, kad J. B.-Din (Žydų konfesinis teismas) yra religine santvarka paremta institucija ir neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčių faktų, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi Beth-Din Žydų konfesinio teismo pažyma. Teisėjų kolegijos vertinimu, jog J. B.-Din (Žydų konfesinio teismo) 2018-03-15 pažyma gali būti laikomos įrodymais (kad ir netiesioginiu). Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, apylinkės teismas J. B.-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymų nelaikė prejudiciniais faktais (CPK 183 straipsnis), o aptartus įrodymus vertino kitų įrodymų kontekste, t. y. tikrino, ar J. B.-Din (Žydų konfesinio teismo) pažymose nurodytos aplinkybės neprieštaringos, ar juose nurodytos aplinkybės tiesiogiai ar netiesiogiai sutampa (patvirtinamos) su kitais byloje esančiais įrodymais. Apeliantas nepripažįsta šio įrodymo ir tuo pagrindu, kad žydų konfesinio teismo rašte yra nurodyta tikrovės neatitinkanti informacija, kad S. S. atvyko kartu su savo tėvu J. (J.) M. ir dar kitais 6 vaikais į Pietų Afriką 1926 m. Atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė dokumentą, patvirtinantį, kad S. S. į Pietų Afriką atvyko 1921 m., be to, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad S. S. 1922 m. sudarė santuoką. Pažymėtina, jog tarp šalių nebuvo ginčo, kad S. S. atvyko į Pietų Afriką 1921 m., o ne 1926 m. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad šiame rašte padarytas rašymo apsirikimas dėl datos. Kadangi aptariamas rašytinis įrodymas nebuvo vienintelis įrodymas, kuriuo pareiškėjo pareiškimas patenkintas, o buvo vertinama įrodymų ir faktų visuma, Žydų konfesinio teismo pažyma dėl joje neteisingai nurodytų S. S. išvykimo iš Lietuvos metų negali būti laikoma įrodymu, neturinčiu įrodomosios galios.
22. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.