Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2019-12-30 · Civilinė byla Nr. e2YT-38848-964/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-12-30Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-06-16Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-30
Bylos Nr.
e2YT-38848-964/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-32340-2019-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Loreta Šiškienė
Pareiškėjas
R. M. C.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Dainius Ambrazaitis
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-38848-964/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32340-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.3.1.; 3.2.6.1; 3.4.5.2. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 30 d.VilniusVilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Loreta Šiškienė
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Anželikai Krus -Šelginskich,dalyvaujant pareiškėjo R. M. C. atstovui advokatui Dainiui Ambrazaičiui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. M. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S. (santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Šį reikalavimą pareiškė, siekdamas įgyti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodė, kad S. S. yra pareiškėjo prosenelė. Ji gimė Lietuvoje ir buvo Lietuvos piliečių dukra, todėl laikytina buvusi Lietuvos Respublikos piliete pagal 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 str. 4 d. 1921-02-26 iš Londono į Pietų Afriką vykusiųjų sąrašas patvirtina, kad S. M. iš Nepriklausomos Lietuvos atvyko į Pietų Afriką 1921 m., būdama Lietuvos Respublikos piliete. 2018-03-15 J. B.-D. (Žydų konfesinio teismo) išduotoje pažymoje nurodyta, kad po imigravimo į Pietų Afriką M. šeimos nariai (M. M., J. M. ir S. S.) buvo laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais Pietų Afrikoje. Lietuvos archyvai neturi jokios informacijos, kad S. S. būtų netekusi Lietuvos pilietybės, todėl yra pagrindas pareiškimą tenkinti.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškėjo kartu su pareiškimu pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad S. S. iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Lietuvos archyvų išduoti dokumentai nepatvirtina, kad S. S. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kadangi minėti archyvai jokių duomenų apie S. S. gimimą, gyvenimą, mokymąsi ar darbą Lietuvos Respublikoje iki 1940-06-15 neturi. Nors S. S. tėvai M. M. ir J. M. buvo gavę užsienio pasus, tačiau po 1920 m., kuomet pačiai S. S. buvo suėję 17 metų, ir jei ji būtų turėjusi Lietuvos Respublikos pilietybę, jai pagal 1919 m. gruodžio 23 d. Pasų įstatų 2 str. būtų buvęs išduotas pasas, tačiau tokių duomenų Lietuvos archyvai neturi. S. S. tėvui J. M. užsienio pasas buvo išduotas tik 1926 m., o motinai M. M. – 1928 m., kai S. S. buvo pilnametė ir pagal pareiškėjo pateiktą laivo „Gaika“ 1921-2-26 keleivių sąrašą jau buvo išvykusi iš Lietuvos, todėl tėvų teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje jos teisinei padėčiai įtakos neturėjo. Jeigu S. S. galėjo būti laikoma Lietuvos Respublikos piliete pagal Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymą 1 paragrafą, ji, išvykusi iš Lietuvos 1921-02-26, vadovaujantis šio įstatymo 6 paragrafu (paskelbtu 1922-06-22), privalėjo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, ir pristačiusi savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasą, o to nepadarius per nurodytą laikotarpį, ji galėtų atgauti Lietuvos pilietybę tik pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus, tačiau duomenų apie Lietuvos paso gavimą nėra. Net jei S. S. būtų įgijusi pilietybę, atsižvelgiant į tai, kad pragyveno Pietų Afrikoje daugiau nei 2 metus be pertraukos, ten sukūrė šeimą, susilaukė vaikų, galima teigti, kad ji prilygintina asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės pagal 1939-08-08 Lietuvos pilietybės įstatymo 20 str. 1 p., kaip asmuo, dvejus metus negyvenęs Lietuvoje ir nutraukęs ryšius su ja. Pareiškėjo pateiktas J. B.-D. (žydų konfesinio teismo) 2018-03-15 raštas nelaikytinas patikimu įrodymu, nes jame nurodyta tikrovės neatitinkanti ir kitiems duomenims prieštaraujanti informacija dėl S. S. atvykimo į Pietų Afriką 1926 m. Be to, šis teismas turi jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo R. M. C. atstovas pareiškimą palaikė. Pažymėjo, kad pareiškėjo prosenelės tėvai M. ir J. M. negalėjo neturėti Lietuvos vidaus pasų, kadangi Lietuvos centrinio archyvo pateiktos pažymos yra apie jiems atitinkamai 1928 m. ir 1926 m. išduotus užsienio pasus, kurių jie nebūtų gavę, jei nebūtų turėję vidaus pasų. M. ir J. M. gimė ir gyveno (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad jie svetimšaliai, ir pilietybę įgijo po 1919 m., nėra. Nuosekli teismų praktika patvirtina, kad Žydų konfesinio teismo oficialūs dokumentai, patvirtinti Apostile, yra tinkami įrodymai bylose dėl asmenų turėtos Lietuvos pilietybės iki 1940-06-15, o klaida į bylą pateiktoje Žydų konfesinio teismo pažymoje apie S. M. atvykimo į Pietų Afriką metus nepaneigia fakto, kad visa šeima atvyko į šią šalį 3-ame dešimtmetyje ir kad jei buvo Lietuvos piliečiai. Lietuvos centrinis valstybės archyvas neturi duomenų nei apie S. M. turėtos Lietuvos pilietybės netekimą iki 1940-06-15, nei apie jos abiejų tėvų – J. ir M. M. turėtos Lietuvos pilietybės netekimą iki 1940-06-15. Pareiškėjo prosenelei netaikytina 1922-06-22 Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymo nuostata dėl registravimosi pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, nes pareiškėjo prosenelė buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki išvykimo į užsienį. Ji išvyko iš Lietuvos būdama Lietuvos Respublikos piliete. Ji nelaikytina ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekusiu asmeniu pagal 1939-08-08 Lietuvos pilietybės įstatymo 20 str. 1 p., nes pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimas turėjo būti skelbiamas Vyriausybės žiniose, o tokį faktą patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 8 punktas). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, jog šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą. Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005,2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2009 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad pareiškėjas R. M. C. yra S. S. (S., M., M.) provaikaitis. Tai patvirtina ir byloje esatys įrodymai (el. b. t.1, l. 16, 24, 50, 52). Tačiau nėra rašytinių įrodymų, kad pastaroji buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2019-06-25 rašte nurodė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad jo prosenelė S. M. iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (el.b.t.1, l. 7). Atsižvelgiant į tai, šis faktas nustatinėjamas teisme.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15. PĮ 38 str. 5 d. nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Taigi dokumentų, kuriais remiantis galima nustatyti pilietybės turėjimo faktą, sąrašas nėra baigtinis.

Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018-01-17 rašte nurodyta, kad archyvas negavo saugoti Mažeikių žydų bendruomenės 1903-1905 metų metrikų knygų, todėl išduoti archyvo pažymos apie S. M., J., gimimą negali (el.b.t.1, l. 71). Šio archyvo 2017-12-08 rašte nurodyta, kad dokumentų patvirtinančių, jog S. M. (M., M.) S., g. (duomenys neskelbtini), gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė, archyve saugomuose fonduose nerasta (el.b.t.1, l. 72). Visgi S. S. mirties liudijime nurodyta, kad jos gimimo vieta ir tautybė – Lietuva (el.b.t.1, l. 64). Kita vertus aplinkybė, kad Lietuvos istorijos archyve nėra duomenų, jog S. M. gyveno Lietuvoje ir buvo Lietuvos pilietė, nereiškia, kad šio fakto nebuvo, kadangi, kaip patvirtina Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019 m. sausio mėnesio raštas, nemažai dokumentų karo metais buvo sunaikinta, išvežta į Vokietiją ar Rusiją. Dalis dokumentų nebuvo perduota ir iki šiol saugoma bažnytinėse institucijose ar yra dingę (el.b.t.3, l. 123).

S. S. (M.) tėvai – J. M. ir M. M. (el.b.t.1, l. 64). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad J. M. gimė (duomenys neskelbtini), ten pat gyveno, 1926 m. gavo užsienio pasą (el.b.t.1, l. 70). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-12-08 pažyma patvirtina, kad M. M. gimė (duomenys neskelbtini), 1928 m. gavo užsienio pasą (el.b.t.1, l. 78). Į bylą pateikta jos užsienio paso kopija (el.b.t.1, l. 84). Užsienio pasus jie galėjo gauti tik grąžindami vidaus pasą (1919-12-05 Pasų įstatų 20 str.). Vadinasi, J. M. ir M. M. buvo Lietuvos Respublikos piliečiais.

1919-01-09 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 str. 4 p. numatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai.

Kadangi S. (S.) M. (S.) buvo J. M. ir M. M. vaikas, gimęs Lietuvoje, darytina išvada, kad ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Kaip teisingai nurodė suinteresuotas asmuo, pagal 1919-12-23 Pasų įstatų 2 str. kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalėjo turėti pasą. Duomenų, kad pasą būtų turėjusi S. (S.) M., byloje nėra. Kita vertus, jei jų būtų, nebūtų pagrindo ir nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą. Be to, pati aplinkybė, kad nėra duomenų apie S. M. pasą, nepatvirtina, kad ji jo tikrai neturėjo. Taip pat ši aplinkybė nepaneigia, kad faktiškai S. M. (M.) buvo Lietuvos Respublikos pilietė kaip J. ir M. M., Lietuvos piliečių, vaikas, nes šie įstatai nenumatė pilietybės netekimo dėl to, kad nėra išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas (Pasų įstatų 17 punktas).

Į bylą pateikta laivo „Gaika“ keleivių, 1921-02-26 vykusių iš Londono į Pietų Afriką, sąrašo kopija patvirtina, kad S. M. iš Lietuvos išvyko būdama jos piliete (el.b.t.1, l. 73-75). Pastarąją aplinkybę patvirtina ir Žydų konfesinio teismo 2018-03-15 pažyma, kurioje nurodyta, jog po imigravimo į Pietų Afriką M. šeimos nariai (M. M., J. M. ir S. M.) buvo laikomi Lietuvos piliečiais, gyvenančiais Pietų Afrikoje (el.b.t.1, l. 56). Apeliacinės instancijos teismas jau yra pripažinęs tinkamu analogišką įrodymą kaip įrodinėjimo priemonę pilietybei nustatyti civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019 (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nutartis), todėl atsakovo argumentus dėl Žydų konfesinio teismo pažymos kaip netinkamo įrodymo atmeta.

Sprendžiant dėl S. S. Lietuvos pilietybės išlaikymo iki 1940-06-15, pažymėtina, kad jokių duomenų byloje, paneigiančių, kad ji pilietybę išlaikė, nėra. 1922-06-22 laikinojo įstatymo apie pilietybę norma dėl Lietuvos pilietybės įgijimo registracijos tvarka netaikytina, nes S. (S.) M. išvyko iš Lietuvos jos pilietybę turėdama.

1939 m. rugpjūčio 8 d. „Vyriausybės žiniose“ Nr. 656 paskelbtame Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad Lietuvos pilietybės netenka svetimos valstybės pilietybę priėmęs asmuo. To paties įstatymo 22 straipsnyje nurodyta, kad Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu.

Nors 1939 m. pilietybės įstatymas numatė pilietybės neteikimo pagrindus, tačiau pagal šio įstatymo 26 str. dėl Lietuvos pilietybės atėmimo sprendė Ministrų taryba Vidaus reikalų ministro siūlymu, o 27 str. numatė, jog pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimas turėjo būti skelbiamas Vyriausybės Žiniose. Nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra ir pagrindo išvadai, kad S. (S.) S. (M.) iki 1940-06-15 neteko Lietuvos pilietybės.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pilietybės įstatymo 2 str. 7 d. numato, kad Lietuvos Respublikos piliečio palikuonimi laikytinas asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės, nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos prosenelė S. S. (S. S., M., M.) laikytina turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu, pareiškėjas įgyja teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Teismas nepatyrė procesinių dokumentų siuntimo išlaidos, todėl jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 444-445 straipsniais,

nusprendė:

pareiškėjo R. M. C. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. S. (taip pat žinoma kaip S., santuokinės pavardės variacija S., iki santuokos - M., M.), gimusi (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kad pareiškėjas R. M. C. galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Loreta Šiškienė