Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. R. ieškinį atsakovei VšĮ “Hermis europe” dėl nekilnojamojo turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas iš esmės palaikė reikalavimus, prašydami ginčo butą palikti ieškovo nuosavybėn ir priteisti atsakovei kompensaciją, kuri sudarytų vidurkį verčių, kurios nustatytos pagal atliktas teismo ekspertizes. Ieškovas nurodė, kad turi galimybę išmokėti tokiu principu skaičiuotiną kompensaciją (12 500 Eur + 21 150 Eur) / 2 = 16 825 Eur).

Į teismo posėdį neatvyko atsakovės atstovas. Gautas prašymas nagrinėti bylą atstovui nedalyvaujant. Byla nagrinėtina teismo posėdyje atsakovės atstovui nedalyvaujant teismo posėdyje (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad atsakovė VšĮ “Hermis europe” 2016-04-05 Turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0240/14/02616; 0240/15/00263; 0240/14/03104 įsigijo 1/8 dalį buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 8). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovės daiktinės teisės į ginčo butą įregistruotos 2016-05-27 (1 t., b.l. 9). Nuo 2016-08-08 yra įrašas apie atsakovės nuosavybės teisę į ¼ dalį buto, nes nuosavybės dalis padidėjo 2016-08-04 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu; ieškovui nuosavybės teise priklauso ¾ dalys buto (1 t., b.l. 55-56).

CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Taip konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, kur tik jis gali daryti fizinį–ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą. Transformacija iš bendrosios nuosavybės teisės į asmeninės nuosavybės teisę reiškia, kad daiktas ir teisė į jį tampa mažiau varžomi, todėl tai paprastai lemia daikto vertės rinkoje padidėjimą. Atidalijimą, po kurio atsiranda asmeninė nuosavybė, reikia skirti nuo bendrosios nuosavybės teisės rūšių kitimo (pavyzdžiui, iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės į bendrąją jungtinę).

Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės leidžia pasiekti keletą teisiškai, ekonomiškai ir socialiai reikšmingų rezultatų. Atidalijimo institutas leidžia sumažinti bendraturčių skaičių ir bendrosios nuosavybės apimtį bei atitinkamai išplėsti asmeninės nuosavybės apimtį. Mažesnis bendraturčių skaičius, mažesnė bendrosios nuosavybės apimtis naudingi dviem aspektais: pirma, pasitarnauja konfliktų prevencijai ar sprendimui; antra, paprastai leidžia operatyviau ir pigiau valdyti konkretų objektą. Taigi atidalijimu užtikrinamas išvestinis iš nuosavybės neliečiamumo principo kiekvieno savininko interesas būti vieninteliu savo turto savininku ir pasitarnaujama socialinei taikai bei ekonominiam interesui.

CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi viena atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teismine tvarka sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo. Šios įstatyme nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-780/2003). Šių įstatymo normų (CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 2 dalies) sisteminis aiškinimas reikštų, kad ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti nesutarimą.

Nagrinėjamoje byloje iš esmės ir nekilo ginčas dėl turto atidalijimo tikslingumo, tačiau kilo ginčas dėl kompensacijos už dalintiną turtą dydžio. Atitinkamai savo reikalavimus ir atsikirtimus dėl kompensacijos dydžio šalys grindžia turto vertintojų išvadomis.

Iš šalių susirašinėjimo, kurio turinio neginčijo šalys, matyti, kad ieškovas derybų pradžioje siūlė atsakovei kompensuoti už dalintiną turtą – kainą įsigytą iš varžytynių ir 200 Eurų, atsakovė į tai atsakė pasiūlymu parduoti atsakovui savo dalį už 30 000 Eur arba pirkti ieškovo dalį už 30 000 Eur, o po pirmos instancijos teismo sprendimo kaina „koreguosis“: atsakovė savo dalį pardavinės už 31 000 Eur, o už ieškovės dalį sumokėtų 29 000 Eur, nors turto dalys gana ženkliai skiriasi (1 t. b.l. 58-59).

Atsakovės pateiktame UAB „Krivita“ nekilnojamo turto vertinimo ataskaitoje nurodoma, kad naudojant lyginamąjį metodą, apžiūra atlikta tik iš išorės, ginčo buto rinko vertė 2017-01-05 yra 98 400 Eur (2 t. b.l. 4-41).

Pagal ieškovo prašymą paskirus teismo ekspertizę teismo ekspertas S. R., naudodamas taip pat vertinimo metodą – lyginamąjį, padarė išvadą, kad ginčo buto vertė 2017-03-20 sudarė 79 000 Eur, o šio buto ¼ dalis – 12 500 Eur. Pažymėtina, kad ekspertizės atlikimo metu ekspertas pasirėmė sandoriais, kurių metu buvo parduodama ir lyginamųjų butų dalys, atsižvelgta į viso buto ir jo dalies kainų kitimą priklausomai nuo socialinių ir ekonominių veiksnių įsigyjant tik dalį buto, o šios aplinkybės, teismo nuomone, paprastai leidžia objektyviau nustatyti vertinamo turto rinkos kainą; tuo pačiu matyti, kad ekspertas neturėjo duomenų apie lyginamųjų butų faktinę būklę ir atitinkamai į tai neatsižvelgė (2 t., b.l. 79-166) (CPK 185 straipsnis).

Kilus klausimams dėl gana ženklių verčių skirtumų, kurias nurodė turto vertintojai, teismas, atsižvelgdamas ir į UAB „Capital vertinimas“ nustatytą ginčo buto ¼ dalies tikėtiną kainą – 24 000 Eur (2007-05-25 datai) (2 t., b.l. 171-187), paskyrė pakartotinę ekspertizę atsakovės prašymu. Ją atlikęs teismo ekspertas A. S. padarė išvadą, kad ginčo buto rinkos vertė yra 84 600 Eur, o ¼ dalies – 21 150 Eur (2 t., b.l. 13-46), šią sumą gaudamas tokiu būdu: 84 600 Eur sumą padalino iš 4, tačiau nepagrindžia tik tokio veiksmo atlikimą, kaip kad argumentuoja ¼ dalies apskaičiavimą ekspertas S. R..

Tokiu atveju, atsižvelgdamas į teismo ekspertizių turinį, teismas iš esmės sutinka su ieškovo patikslinta argumentacija, kad teisinga ir protinga būtų nustatyti kompensacijos dydį skaičiuojant vidurkį verčių, kurios nurodomos teismo ekspertų, o tai sudarytų 16 825 Eur sumą (12 500 Eur + 21 150 Eur) / 2) (CK 1.5 straipsnis, CPK 178, 185 straipsniai).

Taigi konstatuotina, kad ieškinys tenkintinas iš dalies, todėl šalims nepriteistina jų patirtos išlaidos, susijusios su turto vertinimu ir teismo ekspertizių atlikimu, ir išlaidos advokatų pagalbai apmokėti, nes tiek ieškovo, tiek atsakovės argumentai dėl kompensacijos dydžio iš dalies nepagrįsti; teisinga ir protinga ieškovui nepriteisti iš priešingos šalies dalies žyminio mokesčio ir negrąžinti permokos už teismo atsisakytą priimti reikalavimą 2 149,83 Eur sumai, skaičiuojant nuo bendros žyminio mokesčio dalies - 375 Eur, nes ieškovui priteistina kompensacija atitinkamai viršija ginčo sumą, o ieškinys patenkintas iš dalies; nepriteistina į valstybės biudžetą išlaidos už procesinių dokumentų įteikimą, nes jų bendra suma sudaro 3,24 Eur, o paskirstant jas šalims iš esmės po lygias dalis, sumos sudarytų mažiau nei 3 Eur (CPK 3 straipsnio 1 ir 7 dalys, 88, 93, 96, 98 straipsniai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263-268, 270 straipsniais,

nusprendžia:

Patenkinti ieškinį iš dalies.

Atidalinti butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), nustatant, kad ieškovui G. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priklauso visas šis butas.

Priteisti iš ieškovo G. R. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei VšĮ “Hermis europe” (juridinio asmens kodas 302526621) 16 825 Eur (šešiolikos tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt penkių eurų) dydžio kompensaciją už atidalintą turtą.

Atmesti ieškinio likusią dalį.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.