Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Argensta“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1424-480/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Argensta“ ieškinį atsakovui V. K. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ,,Rudesta“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl sąlygų deliktinei civilinei atsakomybei taikyti

Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Nagrinėjamu atveju apeliantė UAB ,,Argensta“, siekdama apginti savo galimai pažeistas teises, pareiškė ieškinį dėl žalos, patirtos atsakovui V. K. piktnaudžiaujant įstatymo suteiktomis teisėmis (CK 1.137 str. 3 d.), atlyginimo, t. y. prašo priteisti iš delikto kilusią žalą. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji civilinių teisinių santykių dalyvių pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, ši teisės norma yra bendrųjų civilinių teisinių santykių principų – sąžiningumo, teisingumo, protingumo išraiška, ji įpareigoja elgtis taip, kaip analogiškoje situacijoje elgtųsi bonus pater familias (apdairus, rūpestingas ir atidus žmogus); šios pareigos pažeidimas sukuria įstatyme nustatytą žalos atlyginimo prievolę (CK 6.263 str. 2 d.). Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes tik toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Pažymėtina, kad bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus), priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Neįrodžius bet kurios iš nurodytų sąlygų, civilinė atsakomybė negalima.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės

Neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ir tiesiogiai įstatyme ar sutartyje nustatytų pareigų nevykdymas arba draudžiamų veiksmų atlikimas, ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 246 str. 1 d.). Laikoma, kad asmuo yra kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę jis nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str. 3 d.). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje skelbiama, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis kiekvienas asmuo privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. CK 1.137 straipsnio 3 dalyje taip pat yra įtvirtintas draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises, ar įstatymų saugomus interesus, ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Pagal tokį reguliavimą žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę.Apeliantė tiek pareikšdama ieškinį, tiek pateikdama apeliacinį skundą laikosi nuoseklios pozicijos, kad atsakovo V. K. veiksmai buvo neteisėti, nes šis, veikdamas savo vadovaujamos įmonės, trečiojo asmens BUAB ,,Rudesta“ vardu, bei būdamas jos vieninteliu akcininku vedė derybas dėl taikos sutarties sudarymo piktnaudžiaudamas teise, t. y. žinodamas, jog įmonė faktiškai jos negalės įvykdyti (buvo ruošiamasi jos restruktūrizavimo procesui). Be to, atsakovo veiksmų neteisėtumą apeliantė sieja ir su civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas vykdomojo rašto pagal šalių pasirašytą taikos sutartį išdavimo klausimas, atliktais procesiniais veiksmais, nurodydama, kad atsakovas, norėdamas užvilkinti skolos išieškojimą, į nurodytą bylą teikė nepagrįstus procesinius prašymus. Pirmosios instancijos teismas su apeliantės argumentais nesutiko ir atsakovo piktnaudžiavimo teise kaip pagrindo jo veiksmus vertinti neteisėtais nenustatė. Taigi teisėjų kolegija pirmiausiai aptaria atsakovo veiksmų teisėtumo klausimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantės ir trečiojo asmens įmonės 2015-03-17 sudarė statybos subrangos sutartį bei 2015-07-14 pasirašė jos priedą Nr. 1. Pagal šią sutartį ir jos priedą apeliantė įsipareigojo iki 2015-08-21 atlikti fermentavimo tunelių, biofiltrų, komposto brandinimo aikštelės, dviejų bioreaktorių, technologinės įrangos pastato, biskaidžių atliekų pastogės statybos darbus, biodujų deginimo žvakės pamatų, drenažinės talpos, nusodintuvo, kondensato šulinio įrengimo darbus, o trečiasis asmuo BUAB ,,Rudesta“ įsipareigojo už kokybiškai ir laiku atliktus darbus sumokėti apeliantei 137 050 Eur atlyginimą (specialiųjų sąlygų 5, 6, 7 p., papildomo susitarimo 4, 5 p., bendrųjų sąlygų 5.1, 5.2. p.). Atsakovas neginčija fakto, kad jo vadovaujama įmonė neįvykdė minėta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir per sutartyje nustatytus terminus su apeliante pilnai neatsiskaitė, skola yra 101 147,31 Eur. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais – 2015-09-30 baigiamuoju darbų pridavimo aktu, 2016-01-07 trečiojo asmens BUAB ,,Rudesta“ išrašyta delspinigių sąskaita, 2016-01-07 trečiojo asmens pranešimu dėl sutarties vykdymo ir baudos įskaitymo, nustatė tokią faktinę aplinkybę, kad ir atsakovo vadovaujama įmonė taip pat turėjo apeliantei priešpriešinių pretenzijų dėl sutartinių įsipareigojimų tinkamo vykdymo – apeliantė laiku neatliko visų sulygtų darbų ir juos perdavė trečiajam asmeniui praėjus beveik mėnesiui nuo sutarto termino pabaigos. Iš bylos medžiagos matyti, kad į tai reaguodamas bei vadovaudamasis sutarties specialiųjų sąlygų 8 punktu, trečiasis asmuo apskaičiavo 70 180 Eur baudą, kurią įskaitė į apeliantei mokėtiną sumą. CK 6.983 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad taikos sutartimi šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Iš byloje esančios šalių 2016-05-10 sudarytos ir Kauno apylinkės teismo 2016-05-18 nutartimi patvirtintos taikos sutarties turinio matyti, kad šalys tarpusavio nuolaidomis bei derybomis sureguliavo visus ginčytinus klausimus dėl subrangos sutarties vykdymo. Taikos sutartyje buvo susitarta ir dėl trečiojo asmens įsiskolinimo už atliktus darbus mokėjimo jam išdėstymo, ir dėl trečiojo asmens pretenzijų apeliantei, susijusių su atliktų darbų kokybe bei jų savalaikiškumu, atsisakymo (taikos sutarties 3 p.). Vadinasi, šia taikos sutartimi iš esmės buvo pasiektas abiems šalims priimtinas kompromisas, atidedant trečiajam asmeniui skolos mokėjimą ir ją išdėstant ir kartu trečiajam asmeniui atsisakant pretenzijų apeliantės atžvilgiu dėl darbų atlikimo terminų bei jų kokybės. Todėl, priešingai nei teigia apeliantė, abipusių nuolaidų būdu sudaryta taikos sutartis buvo naudinga ne tik trečiajam asmeniui, bet ir jai pačiai, taigi savaime taikos derybų eigą ir jų rezultatą vertinti kaip atsakovo, trečiojo asmens vadovo, neteisėtus veiksmus nėra jokio pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad derybų dėl taikos sutarties vedimo momentu trečiasis asmuo turėjo daugiau kreditorių ir buvo jau faktiškai nemokus, todėl dar ir dėl šios priežasties atsakovo veiksmai yra neteisėti. Iš bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) galima spręsti, kad iki sudarant taikos sutartį bei vėliau trečiasis asmuo iš tiesų turėjo ir kitų kreditorių, o ši aplinkybė atsakovui, kaip įmonės vadovui, neabejotinai buvo žinoma. Tačiau ir pačiai apeliantei, verslo subjektui, turinčiam ne tik ilgametę verslo praktiką statybų srityje, bet ir sutarčių rengimo, derinimo ir pasirašymo praktiką, turėjo ir galėjo būti suprantama, kad vien pats faktas, jog įmonė siekia skolos išdėstymo dalimis, pati atsisakydama savo interesų gynimo (reikalauti netesybų) liudija apie sudėtingą jos finansinę padėtį. Informacija, susijusi su juridinio asmens turimais įsiskolinimais valstybės biudžetui, yra viešai prieinama (pvz. www.rekvizitai.lt portalas) lygiai taip pat yra prieinama informacija, susijusi su teismuose nagrinėjamomis bylomis, kuri viešai skelbiama www.teismai.lt portale. Apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių jos domėjimąsi savo skolininkės turtine padėtimi, arba kad kuri nors informacija, galinti padėti įvertinti trečiojo asmens įmonės mokumą ir gebėjimą vykdyti prisiimamus taikos sutartyje įsipareigojimus, apeliantės reikalavimu jai nebuvo suteikta (slepiama). Pažymėtina, kad būtent tokį apeliantės elgesį suponuotų atidaus, rūpestingo ir protingo, savo teisėmis besirūpinančio asmens elgesio standartas. Taikos sutartis, kaip ir bet kuris kita sandoris, yra šalių suderintos valios aktas, todėl apeliantė manydama, jog sudaroma sutartis jai nėra naudinga, pažeidžia jos teisėtus interesus, galėjo jos nesudaryti. Kita vertus, atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmai, siekiant derybų būdu išspręsti kilusius finansinius sunkumus su kreditoriais ir rasti galimybes nors ir dalimis, bet atsiskaityti pagal įmonės prievoles, priešingai nei teigiama skunde, vertintini pozityviai ir nėra jokio teisinio pagrindo tokius veiksmus kvalifikuoti kaip neteisėtus. Aplinkybės, kad sudarant taikos sutartį atsakovo vadovaujama įmonė jau turėjo ketinimų ar ruošėsi kreiptis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, ar analogiškų taikos sutarčių su kitais įmonės kreditoriais sudarymas, taip pat negali būti kvalifikuojamos kaip piktnaudžiavimas teise ar teisei priešingas (teisės draudžiamas) ir todėl neteisėtas įmonės vadovo elgesys. Restruktūrizavimo bylos inicijavimas yra vienas iš įstatyme numatytų būdų juridiniams asmenims, turintiems laikinų finansinių sunkumų, bet nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto. Taip pat negalima sutikti su apeliante, kad atsakovas jau sudarydamas taikos sutartį žinojo, jog ji nebus vykdoma (neketino jos vykdyti). Teisėjų kolegijos vertinimu, šią aplinkybę akivaizdžiai paneigia vien jau toks faktas, kad trečiasis asmuo, nors nežymiai ir praleisdamas sutartyje nustatytą terminą, vis tik 2016-06-27 sumokėjo apeliantei pirmąją ir didžiausią iš numatytųjų įmokų pagal taikos sutartį – 17 148,31 Eur. Dėl vėluojamos įmokos apeliantei iniciavus teisme vykdomojo rašto pagal taikos sutartį išdavimo procedūrą, tolimesnis taikos sutarties vykdymas pagal jos sąlygas savaime nutrūko. Tuo leidžia įsitikinti teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys (CPK 179 str. 3 d.) – apeliantė, trečiajam asmeniui nežymiai praleidus taikos sutartyje numatytą terminą įmokai sumokėti, ne tik iš karto kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, bet kreipėsi į teismą ir dėl bankroto bylos trečiajam asmeniui iškėlimo. Ir nors apeliantė realizavo jai tiek CPK, tiek ĮBĮ suteiktas kreditoriaus teises, tačiau tokiais veiksmais neabejotinai buvo apsunkintas taikos sutarties vykdymas, o taip pat, labai tikėtina, ir įmonės galimybė restruktūrizuotis. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos nustatytus ir aptartus faktus, konstatuoja, kad atsakovo veiksmai, siekiant sudaryti taikos sutartį, negali būti vertinami kaip jo piktnaudžiavimas teise, taigi pirmosios instancijos teismo išvada dėl veiksmų teisėtumo nebuvo paneigta. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nebuvo teisėti ir atsakovo procesiniai veiksmai, atlikti Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2SP-14287-375/2016 pagal apeliantės prašymą išduoti vykdomąjį raštą priverstiniam 2016-05-18 teismo nutartimi patvirtintos taikos sutarties vykdymui. Šiame kontekste visų pirma būtina atkreipti dėmesį į tai, kad civilinis procesas bylose vyksta pagal tiesiogiai įstatyme nustatytą tvarką, kurios turi laikytis tiek teismas, tiek ir proceso dalyviai. Civilinio proceso teisės normos turi užtikrinti veiksmingą asmens teisės į teismą įgyvendinimą abiem ginčo šalims, o ne tik tam asmeniui, kuris inicijuoja konkretų ginčą ar bylą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad tinkamas teismo procesas grindžiamas lygybės teismui, viešumo, rungimosi, teisės būti išklausytam teisme ir kitais visuotinai pripažintais demokratiniais principais (Konstitucinio Teismo 1997-10-01 nutarimas). Šalių procesinės teisės yra lygios. Vienos šalies teisės atitinka kitos šalies teises, pavyzdžiui, ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsakovas turi teisę gintis nuo pareikšto ieškinio pateikdamas atsikirtimus į ieškovo reikalavimą arba pareikšdamas priešieškinį ir t. t. (Konstitucinio Teismo 1996-12-19 nutarimas). Todėl civilinio proceso teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad pasiektas rezultatas neprieštarautų šiems principams.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl šių principų yra nurodęs, kad, teismui sprendžiant ginčą, konstitucinės teisės į teisingą teismą garantija lygiais pagrindais naudojasi tiek į teismą besikreipiantis, tiek ir nuo jo reikalavimų besiginantis asmuo. Bylą nagrinėjantis teismas jiems turi sudaryti vienodas ir tinkamas galimybes naudotis įstatyme įtvirtintomis procesinėmis teisėmis ginant savo teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, jog procesinio šalių lygiateisiškumo principas reiškia, jog kiekvienai bylos šaliai turi būti sudarytos galimybės, įskaitant ir įrodymus, pristatyti savo bylą vienodomis sąlygomis, kurios neleistų nė vienai iš bylos šalių atsidurti blogesnėje padėtyje nei jo oponentas (Dombo Beheer B. V. v. Netherlands, No. 14448/88, 27 October 1993, para. 33). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas, atstovavimo pagal įstatymą pagrindu gindamas trečiojo asmens interesus, aktyviai naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis, t. y. 2016-06-27 pateikė atsiliepimą į apeliantės prašymą išduoti vykdomąjį raštą, 2016-08-23 prašymą atidėti teismo posėdį, 2016-08-26 atsiliepimą į atskirąjį skundą, 2016-09-08 atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016-08-31 nutarties išduoti vykdomąjį raštą. Tačiau ir pati apeliantė jai suteiktomis teisėmis toje byloje naudojosi lygiai ta pačia apimtimi bei aktyvumu, t. y. 2016-06-20 pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, 2016-07-07 prašymą bei 2016-07-22 pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, 2016-07-28 atskirąjį skundą, 2016-09-16 atsiliepimą į trečiojo asmens atskirąjį skundą. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas, reaguodamas į apeliantės pateiktus procesinius dokumentus ir teikdamas atsikirtimus į juos, tiesiog naudojosi įstatyme įtvirtintomis ir jam, kaip bylos šalies atstovui, garantuotomis procesinėmis teisėmis (CPK 42 str. 5 d., 334 str. 1 d., 335 str. 1 d., 646 str. 3 d.). Todėl nagrinėjamu konkrečiu atveju veiksmai, atlikti įgyvendinant procesines tiesės normas, nėra ir negali būti vertinami kaip priešingas teisei elgesys ar, juo labiau, piktnaudžiavimas teise, sukeliantis žalą antrajai to proceso šaliai. Papildomai pažymėtina, kad teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiomis CPK 335 straipsnio 2 dalies bei 646 straipsnio 3 dalies nuostatomis, bet kokiu atveju privalėjo suteikti galimybę priešingai šaliai pateikti atsiliepimus į prašymą bei atskirąjį skundą ir nepriklausomai nuo to, ar priešinga šalis tokiomis teisėmis pasinaudojo ar ne, tęsti bylos nagrinėjimą tik suėjus įstatyme numatytiems terminams iki kada šie procesiniai dokumentai galėjo būti pateikti. Be to, 2016-08-23 prašymas atidėti teismo posėdį teismo nebuvo patenkintas ir jokių neigiamų procesinių pasekmių apeliantei nesukėlė. Faktas, kad trečiojo asmens vardu į bylą dėl vykdomojo rašto išdavimo teikiamuose procesiniuose dokumentuose išdėstyta pozicija bei susiklosčiusios situacijos vertinimas nesutapo su apeliantės pozicija, pats savaime taip pat nelemia būtent tokio atsakovo atliktų procesinių veiksmų įvertinimo, kurio nagrinėjamoje byloje siekia apeliantė.

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

CK 6.249 straipsnyje aptariama žala suprantama kaip tokios išlaidos ar turto netekimas arba jo sužalojimas, kurių atsirado dėl skolininko neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. kurių kreditorius nebūtų patyręs, jeigu skolininkas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų. Žalos faktas ar jos dydis nėra preziumuojami, todėl kiekvienu konkrečiu atveju ir tokias sąlygas turi įrodyti ieškovas, o teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-474-684/2016). CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, reiškia, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę taip, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Byloje nekilo ginčo, kad trečiasis asmuo pilna apimtimi nėra įvykdęs savo prievolių apeliantei pagal subrangos ar šalių pasirašytą taikos sutartį, likusi skola 84 000 Eur. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.), trečiojo asmens bankroto bylą nagrinėjančio Šiaulių apygardos teismo 2017-07-13 nutartimi patvirtini įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, iš jų trečiąją eile – apeliantės 84 000 Eur reikalavimas (civilinė byla Nr. eB2-157-210/2018). Apeliantė teisingai nurodė, kad didžioji dalis įmonės turto yra įkeista ir be jos patvirtinti dar 145 kreditorių reikalavimai. Tačiau net ir esant tokiam turto ir skolų balansui negalima vienareikšmiška išvada, jog šis jos reikalavimas (kuri nors reikalavimo dalis) ateityje nebus patenkintas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad, nebaigus trečiojo asmens turto realizavimo procedūrų, iš viso negali būti nustatyta ar apeliantei buvo padaryta konkretaus dydžio žala, kurios atlyginimo priteisimo ji prašo iš atsakovo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal CK 2. 50 straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės teise priklausančiu turtu ir neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus (CK 2.50 str. 2 d.). Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, atsakovas, net ir būdamas trečiojo asmens vieninteliu akcininku, asmeniškai neatsako už ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens neįvykdytas prievoles, nenustačius jo, kaip įmonės valdymo organo arba dalyvio, visų be išimties civilinės atsakomybės konkrečiam valdytos įmonės kreditoriui sąlygų. Teisėjų kolegija atmeta kaip aiškiai stokojančius pagrįstumo ir neįrodytus taip pat ir tokius apeliantės teiginius, kad jeigu nebūtų sudaryta taikos sutartis ir / ar vilkinamas vykdomojo rašto jai įvykdyti išdavimas, apeliantė būtų gavusi užmokestį už atliktus darbus. Pati apeliantė skunde pripažino faktus, kad trečiojo asmens įmonė turėjo ir daugiau kreditorių bei mokumo problemų, kad jos finansinė padėtis nebuvo gera ir stabili, pati siekė šios įmonės bankroto. Kokie priešingi faktiniai duomenys leidžia apeliantei tvirtinti, kad būtent taikos sutarties sudarymo procesas sukliudė jai gauti apmokėjimą už darbus nėra įvardijama, juolab kad ginčas teisme dėl nesumokėtos skolos priteisimo net nebuvo inicijuotas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė būtinųjų sąlygų atsakovo deliktinei civilinei atsakomybei kilti, t. y. jo veiksmų neteisėtumo, kaltės, žalos, jai padarytos kuriais nors neteisėtais atsakovo veiksmais, ir jos dydžio bei priežastinio ryšio tarp veiksmų ir žalos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo ir tokius argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė išreikalauti iš trečiojo asmens BUAB ,,Rudesta“ dokumentus apie įmonės atsiskaitymus su kreditoriais laikotarpiu nuo 2016-06-15 iki 2016-12-31, taip pat nepagrįstai atsisakė sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta trečiojo asmens bankroto byla, kurioje gali būti nustatytos šiai bylai esminės aplinkybės, susijusios su apeliantės galimybe atgauti skolą bei atsakovo atsakomybe. Civilinio proceso įstatyme nurodoma, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė neįrodė prašomų išreikalauti įrodymų sąsajumo su nagrinėjamu ginču, dėl ko teismas 2017-02-09 protokoline nutartimi leido atsakovui nevykdyti teismo išduoto liudijimo tiems įrodymams gauti. Apeliantė savo reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo grindė CK 1.137 straipsnio 3 dalyje numatyto draudimo piktnaudžiauti teise pažeidimu bei laikėsi nuoseklios pozicijos, kad atsakovas šį draudimą pažeidė tokiais veiksmais: 1) sudarydamas taikos sutartį; 2) netinkamai naudodamasis procesinėmis teisėmis (faktinis ieškinio pagrindas). Prašyti išreikalauti įrodymai dėl įmonės vykdytų atsiskaitymų su kitais kreditoriais, tačiau atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo grindžiamas CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje numatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimu, t. y. apeliantės pirmumo teisės gauti atsiskaitymą, lyginant su kitų kreditorių teise, pažeidimu. Todėl tokie įrodymai nei patvirtintų, nei paneigtų faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes, jog atsakovo vadovaujama įmonė iki sudarant taikos sutartį turėjo realią galimybė atsiskaityti su apeliante, juo labiau kad buvo prašoma išreikalauti duomenys apie atsiskaitymus su kitais kreditoriais, vykdytus po taikos sutarties sudarymo. Nėra pagrindo sutikti ir su tokiais apeliantės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą nagrinėjamą bylą sustabdyti iki bus priimtas sprendimas trečiojo asmens bankroto byloje. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatytas vienas privalomųjų civilinės bylos sustabdymo pagrindų – kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinama, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-09-14 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-390/2012; 2012-11-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Faktų įrodomoji, prejudicinė ar privalomoji galia sustabdomoje byloje turi būti tokia reikšminga, jog, jų nenustačius, sustabdoma byla negali būti išnagrinėta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2013). Nagrinėjamu atveju neidentifikavus atsakovo veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės, kitų aplinkybių nustatymas prarado teisinį aktualumą, nes jam civilinė atsakomybė ieškinyje nurodytu faktiniu pagrindu negalėtų būti taikoma. Teisėjų kolegija sutinka ir su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad į bylą pateiktų įrodymų šiuo konkrečiu atveju pakako tinkamam ir teisingam ginčo išnagrinėjimui. Trečiojo asmens bankroto byloje nesprendžiamas jos valdymo organo narių civilinės atsakomybės klausimas, o vien faktas, kad įmonė tam tikru momentu tapo nemokia, nagrinėjamai bylai esminės reikšmės neturi. Taip pat sutiktina ir su teismo išvada, kad tokį prašymą patenkinus ir bylą sustabdžius iki sprendimo bankroto byloje priėmimo, šios bylos nagrinėjimas užsitęstų ir tokiu būdu būtų pažeistas CPK įtvirtintas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas (CPK 7 str.). Vadinasi, nagrinėjamos bylos proceso sustabdymas dėl bankroto bylos proceso, kurioje įrodomieji ar prejudiciniai faktai nagrinėjamai bylai negalėtų būti nustatyti, nebuvo reikalingas ar teismui privalomas, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su apeliantės procesinių teisių pažeidimu, atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą spręsti taip, kaip to siekia apeliantė, nenustatė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliantės UAB ,,Argensta“ apeliacinį skundą, jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 93 str.). Atsakovas prašė priteisti 1 416,70 Eur bylinėjimosi išlaidų bei pateikė jas pagrindžiančius įrodymus. Iš kartu su šiuo prašymu pateiktų paslaugų suteikimo aktų matyti, kad dalį prašomų išlaidų sudaro 509,20 Eur išlaidos, patirtos rengiantis 2017-03-16 teismo posėdžiui, kelionės bei atstovavimo jame išlaidos, kitą dalį – 907,50 Eur išlaidos, patirtos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad dalis prašyme nurodytų išlaidų yra patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau jas patvirtinantys įrodymai šiam teismui nebuvo pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str.) ir atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl jas patvirtinantys įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau, dalies išlaidų – 509,20 Eur, iš apeliantės nepriteisia. Kitos atsakovo prašyme įvardijamos ir patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą išlaidos neviršija teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių jų dydžių (Rekomendacijų 8.11. p.), jos pripažintinos pagrįstomis ir atsakovui kompensuotinomis išlaidomis (CPK 98 str. 1, 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Argensta“ (j. a. k. 301545558) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus ir 50 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.