Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-882-232/2011 pagal ieškovės T. S. ieškinį atsakovams „Velva Trading Inc.“, S. A. ir R. P..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatas. Anot apelianto, paskolos sutartis yra realinis sandoris, todėl paskolos teisiniams santykiams atsirasti nepakanka vien šalių susitarimo/ketinimo. Apelianto nuomone, nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina paskolos santykių tarp šalių buvimą pagal 2000 m. balandžio 19 d. sutartį, nes nenustatytas esminis šių santykių požymis – pinigų perdavimo atsakovų nuosavybėn faktas ir atsakovų įsipareigojimas grąžinti juos ieškovei. Pagal formuojamą teismų praktiką, tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tačiau ieškovė, įrodinėdama, jog atsakovui firmai „Velva Trading Inc“ paskolino sutartyje įvardintas pinigines lėšas, tepateikė tik susitarimą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sutarta pinigų suma buvo tikrai perduota. Anot apelianto, liudytojų, kurie yra ieškovės sutuoktinis bei geras pažįstamas, parodymų teismas neturėjo laikyti pakankamais ir objektyviais įrodymais, galinčiais neginčijamai patvirtinti, kad ginčo skolos suma tikrai buvo perduota atsakovams.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnį. Sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties teksto formuluotė „Mes pasiskoliname 30 tūkst. Dol. Vienerių metų laikotarpiui..“, pasak apelianto, neginčijamai įrodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Teismas, konstatuodamas, kad firmos „Velva Trading Inc“ skolinimasis iš ieškovės sutuoktinio V. S. buvo įprastinė verslo praktika, neįvertino, kad tai nebuvo ieškovės įprastinė veiklos praktika.Visi proceso dalyviai pripažino, kad kažkokia dalis pinigų toliau firmos apyvartoje buvo ir po to, kai apeliantas pardavė savo turėtas akcijas. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovės sutuoktinis kurį laiką ir toliau sėkmingai kreditavo verslą ir gaudavo iš to pajamas, kad egzistavo kiti susitarimai, nei pateiktas ketinimų lapelis teismui. Pažymėtina, kad firmos „Velva Trading Inc“ pradėjo ieškoti ieškovės sutuoktinis, o ne pati ieškovė, tačiau teismas į tai neatsižvelgė.Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177, 178, 185 straipsnių nuostatas, nes nepateikė išsamaus kiekvieno atsakovo išdėstytų motyvų teisinio įvertinimo, nenurodė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, neapsvarstė ir nepasisakė dėl aplinkybės, kokiais leistinais įrodymais ieškovė įrodinėjo faktą, jog ji perdavė atsakovams pinigus. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.245 straipsnio 5 dalies nuostatas. Maksimalios pastangos, kurias dėjo ieškovė, ieškodama firmos „Velva Trading Inc.“, yra vertintinos kaip tapačiai protingam žmogui nesuprantama įvykių eiga. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė rėmėsi nežinojimu, todėl siuntinėjo užklausimus į netinkamas organizacijas, sudarinėjo komercines sutartis su privačiais detektyvais. Anot apelianto, niekas jam jokių pretenzijų neturėjo, neįteikė jokio reikalavimo dėl garanto atsakomybės, nepaklausė, jeigu turėjo interesą, kur iš ties yra ta firma, kas tai per firma, ar turi turtą, sąskaitas ir t. t. Be to, ieškovės kviestas liudytojas E. G. patvirtino, kad ieškovės sutuoktinis dažnai lankėsi ofise (jo name), bendravo su juo, tačiau kažkodėl nesugebėjo išsiaiškinti dėl firmos rekvizitų. Šie beveik po aštuonerių metų nuo teisės atsiradimo apginti pažeistas teises pagal sutartį veiksmai, netitinkantys protingo žmogaus požiūrio, įrodo, kad visas šis procesas buvo atliekamas tik dėl akių, turint tikslą tariamą skolą gauti iš Lietuvoje esančio ir lengviausiai pasiekiamo apelianto S. A..Apeliantui, kaip verslininkui, teismas taikė padidintus apdairumo, rūpestingumo ir sąžiningumo reikalavimus ir nurodė, jog jis, prieš parduodamas akcijas, turėjo pasidomėti, ar įvykdyta prievolė, kurią garantavo ir kurios terminai buvo suėję. Tačiau apeliantui nebuvo žinoma apie kokią nors ieškovės paskolintą piniginių lėšų sumą, todėl jam jokie klausimai dėl to nekilo. Atsakovas žinojo ir niekada neneigė, kad ieškovės sutuoktinis buvo pastovus firmos kreditorius ir kad firmos apyvartoje pastoviai buvo naudojami ir V. S. (ieškovės sutuoktinio) pinigai. Pastarasis buvo informuotas apie apelianto pasitraukimą iš verslo, tačiau S. S. savo valia ir toliau pasiliko firmoje „Velva Trading Inc.“ kartu su R. P. pagal tokią pat susiformavusią verslo kreditavimo praktiką.Garantija, kaip specialus sandoris, neatleidžia garanto gavėjo nuo pareigos savo teisėmis naudotis sąžiningai, rūpestingai, kad nebūtų pažeisti bendrieji teisės principai, kuriais grindžiami šalių tarpusavio santykiai, kylantys iš civilinių teisinių santykių. Šios aplinkybės, anot apelianto, nepaneigia garanto teisės išsiaiškinti, ar reikalavimai jų pateikimo momentu yra pagrįsti ir sąžiningi. Pretenziją įvykdyti reikalavimą geruoju iš ieškovės apeliantas gavo 2008 m. rugsėjo 10 d. ir tik tada sužinojo esąs neva skolingas ieškovei pagal jos pateiktą 2000 m. balandžio 19 d. ketinimų lapelį. Tokios aplinkybės, kai kreditorius nepateikė skolos atsiradimo faktą patvirtinančių dokumentų, įrodančių piniginių lėšų perdavimą, iš skolininko „Velva Trading Inc.“ skolos nereikalavo 8 metus, nepateikė teismui įrodymų, jog siekė susigrąžinti skolą, kai suėjo skolos mokėjimo terminas, ieškovė skolininko pradėjo ieškoti tik tuo metu, kai skolininkas nutraukė veiklą Lietuvoje, suponuoja faktą, kad skolos ginčo raštelio pagrindu ir nebuvo.

Skirtingai nei teigia apeliantas, vadovaujantis lingvistiniu teksto reikšmės nustatymo principu, žodis „pasiskoliname“ reiškia ir pinigų priėmimo faktą. Taigi, ir pinigų perdavimo faktą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog 2000 m. balandžio 19 d. nebuvo sudaryta paskolos sutartis.Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad žodis „pasiskoliname“ reiškia tik ketinimą ateityje pasiskolinti pinigus. Kadangi pinigai buvo perduoti iš vakaro prieš pasirašant sutartį ieškovės namuose, firmos „Velva Trading Inc.“ biure pasirašyta paskolos sutartis buvo tik formalumas, įteisinęs jau įvykusį pinigų perdavimo faktą.Ieškovė su apeliantu buvo seni draugai, vienas kitu pasitikėjo, tarp jų buvo susiklosčiusi verslo praktika, t. y. ieškovė skolindavo apeliantui ir jo partneriui R. P. pinigų ir gaudavo palūkanų. Ieškovė neturėjo pagrindo nepasitikėti apeliantu, jai buvo žinoma, kad S. A. ir R. P. buvo sąžiningi verslininkai, ankstesnės paskolos fiziniams asmenims buvo gražintos laiku, palūkanos buvo mokamos, o ir jie buvo seni draugai. Todėl nėra pagrindo abejoti, kad tarp šalių buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Anot ieškovės, negalima teigti, jog faktas, kad E. G. buvo išduotas skolos lapelis su firmos antspaudu, paneigia 2000 m. balandžio 4 d. paskolos sutarties buvimą, nes ši yra be firmos rekvizitų.Nepagrįsti apelianto argumentai, kad ieškovės parašo nebuvimas paskolos sutartyje paneigia paskolos sutarties buvimą. Pagal teismų praktiką, paskolos sutartis yra vienašalė sutartis, nes pareigos, kylančios iš šios sutarties (grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas už naudojimąsi paskolos dalyku), tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas šios sutarties pagrindu įgyja teises (reikalavimo teisę susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su atlygiu už paskolą arba be jo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2008). Pažymėtina, kad apeliantas neneigia, kad pasirašė skolos lapelį, neneigė skolos ir po akcijų pardavimo, teigė, jog skolą grąžins R. P.. Taigi, tai įrodo, jog apeliantas pripažino ieškovei skolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2005).Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Apeliantas, kaip ir ieškovė, taip pat yra suinteresuota bylos baigtimi šalis, jo parodymuose yra daug neatitikimų ir prieštaravimų.Pagrįstai pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijama paskolos sutartis buvo sudaryta, konstatavo, jog tinkamai neįvykdžius sutarties pagrindiniam skolininkui firmai „Velva Trading Inc.“, apeliantui kyla subsidiarinė atsakomybė. Skirtingai nei teigia apeliantas, ieškovė dėjo maksimalias pastangas surasti firmą „Velva Trading Inc.“ ir pateikė pretenzijas, tačiau nei vieno iš jų atsakymų negavo. Apeliantas atsakymo į pretenzija taip pat nepateikė. Ieškovė kreipėsi į privačių detektyvų biurą, taip pat i oficialią instituciją - policiją, kuri atsisakė vykdyti ikiteisminį tyrimą, nes ieškovę su atsakovais, jų manymu, sieja civiliniai sutartiniai santykiai.Apeliantas teigia, kad parduodamas firmos akcijas, jis jautėsi pagrįstai niekam neskolingas. Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas, prieš parduodamas akcijas, veikė pagal padidintus verslininkui reikalavimus ir dėjo maksimalias pastangas išsiaiškinti 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutarties įvykdymo faktą. Kaip posėdžio metu apeliantas nurodė, jis nesigilino į sutarties tekstą, o jį tiesiog pasirašė R. P. paliepimu, nesigilino į vedamą firmos buhalteriją, nes ji buvo vedama jo bendrasavininkio R. P. anglų kalba.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Šioje byloje ieškovės T. S. pareikštą ieškinį dėl skolos priteisimo pirmosios instancijos teismas patenkino ir priteisė ieškovei 120 000 Lt skolos, bylinėjimosi išlaidas bei palūkanas nuo priteistos sumos iš atsakovo „Velva Trading Inc.“, kaip paskolos gavėjo, o nesant galimybės sprendimą įvykdyti iš šio atsakovo, teismas nusprendė priteistą sumą išieškoti iš atsakovų S. A. ir R. P. solidariai, kaip garantavusių už paskolos gavėjo įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymą ir atsakingų pagal paskolos sutartį subsidairiai.

Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas S. A. savo apeliaciniu skundu, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.875 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes, apelianto nuomone, nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina paskolos santykių tarp šalių buvimą pagal 2000 m. balandžio 19 d. sutartį: nėra nustatytas esminis šių santykių požymis – pinigų perdavimo atsakovų nuosavybėn faktas ir atsakovų įsipareigojimas grąžinti juos ieškovei. Pasak apelianto, ieškovė, įrodinėdama, jog atsakovui firmai „Velva Trading Inc“ ji paskolino sutartyje įvardintas pinigines lėšas, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog sutarta pinigų suma buvo tikrai perduota.

Atsižvelgdama į šį apeliaciniame skunde išdėstytą argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalies nuostatą, paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje; šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas.

2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje, kurios pagrindu ieškovė prašo priteisti negrąžintą paskolą, užfiksuota: ,,Mes, R. P., (....), ir S. A., (...), firmos VELVA TRADING INC. vardu (...) pasiskoliname iš T. S. (...) 30 (trisdešimt) tūkstančių JAV dolerių 1 (vieneriems) metams.“

Lietuvos Aukščiausiasis teismas, formuodamas sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo praktiką, sprendžiant klausimą, ar paskolos sutartis pripažintina sudaryta, ar ne, pažymėjo, kad sutarties tekste žodis „pasiskolino“ negali būti suabsoliutintas pripažįstant, jog tokio žodžio buvimas aiškiai patvirtina pinigų perdavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 11 d., nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2013). Tačiau kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje esančius įrodymus teismas įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010).

Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti tai, kad šioje byloje nėra pareikštas paskolos gavėjo reikalavimas, ginčijant paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigai pagal paskolos sutartį jam nebuvo perduoti ar jų buvo perduota mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyje. Pinigų perdavimo paskolos gavėjui aplinkybės neginčijo ir atsakovas S. A., savo atsiliepimuose į ieškinį, teigdamas, kad paskolos gavėjas buvo atsakovas „Velva Trading Inc.“, o ne jis (S. A.), rašytinės garantijos sutarties jis nepasirašė, ir nėra įrodyta, kad paskolos gavėjas yra nemokus, todėl prievolės vykdymo nukreipimas į garantą yra neteisėtas ir jis (S. A.) yra netinkamas atsakovas (83-85, 157-159 b. l., 1 t.). Atsiliepime į patikslintą ieškinį šis atsakovas taip pat neigė gavęs pinigus pagal paskolos sutartį bei nurodė, kad jam nėra žinoma, ar pinigus pagal aptariamą paskolos sutartį gavo atsakovas „Velva Trading Inc.“, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas (apeliantas) pripažino, kad pinigus skolinosi verslui, jie buvo perduoti „Velva Trading Inc.“ grynaisiais, Staponavičiai buvo paskolinę ne tik 30 000, bet ir daugiau paskolų, paskolos negrąžino, nes pinigai toliau buvo naudojami versle (170- 171 b. l., 2 t.). Taigi, byloje yra pakankamai duomenų išvadai, jog paskolos sutartis tarp ieškovės ir atsakovo „Velva Trading Inc.“ buvo sudaryta, pinigai pagal šią paskolos sutartį buvo perduoti, esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą, nėra, o aplinkybė, kad paskolos sutartyje nėra specialiai aptartas sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas, šios išvados nepaneigia, ir apelianto teiginys, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina paskolos santykių pagal 2000 m. balandžio 19 d. sutartį tarp šalių buvimo, yra nepagrįstas.

Nustačius, kad paskolos sutartis buvo sudaryta ir paskolos dalykas paskolos gavėjui buvo perduotas, apelianto nurodytos aplinkybės, kad jam pardavus savo turėtas akcijas, dalis pinigų toliau buvo firmos (paskolos gavėjo) apyvartoje, kad firmos „Velva Trading Inc“ pradėjo ieškoti ne pati ieškovė, o jos sutuoktinis, kuris ir toliau sėkmingai kreditavo verslą ir gaudavo iš to pajamas, esminės reikšmės šios bylos išsprendimui negali turėti, nes ieškinys šioje byloje yra pareikštas dėl atsakovų prievolių, kilusių iš konkrečios paskolos sutarties, vykdymo ir tik šios konkrečios sutarties sudarymo bei vykdymo aplinkybės, šalių valia, buvusi ją sudarant, ir turi esminę reikšmę šios bylos išsprendimui.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu konstatuodamas, kad paskolos raštelyje, kuris tuo pačiu metu yra ir garantija, apibrėžtas ne garantijos, bet ja užtikrintos prievolės (paskolos atidavimo), terminas (vieneri metai), kuriam suėjus kreditoriaus teisė reikalauti iš garantų subsidiarios atsakomybės atsiranda, o ne pasibaigia, iš esmės pripažino, kad 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartį pasirašę atsakovai S. A. ir R. P. tuo pačiu vienašališkai įsipareigojo atsakyti kredito davėjai (ieškovei), jei paskolos gavėjas (firma „Velva Trading Inc“) savo prievolės neįvykdys arba ją įvykdys netinkamai, t .y. garantavo už paskolos gavėjo prievolės pagal paskolos sutartį tinkamą įvykdymą. Teismas taip pat pripažino, kad atsakovų garantija yra neterminuota. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų atsakovas savo apeliaciniu skundu neginčija, tačiau teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.245 straipsnio 5 dalies nuostatas, netinkamai taikė CK normas, reglamentuojančias garantijos sampratą bei subsidiarinės atsakomybės atiradimą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė dėjo maksimalias pastangas, siekdama išieškoti skolą iš pagrindinio skolininko.

Atsižvelgdama į šiuos bei su jais susijusius atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.245 straipsnis apibrėžia civilinės atsakomybės sampratą ir jos rūšis. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatą, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Šioje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė priteisti 2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutarties pagrindu perduotus pinigus, kaip paskolos dalyką (skolos sumą), iš atsakovo firmos „Velva Trading Inc“, kaip paskolos gavėjo, ir subsidiariai iš atsakovų S. A. bei R. P., kaip garantų, garantavusių paskolos gavėjo prievolės pagal paskolos sutartį tinkamą įvykdymą. Taigi, pareikšto ieškinio esmė – reikalavimas įvykdyti prievoles, kurios atsakovams atsirado sudarytos sutarties pagrindu. Reikalavimas taikyti civilinę atsakomybę, t. y. atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), šioje byloje nėra pareikštas. Todėl CK 6.245 straipsnio nuostatos šioje byloje netaikytinos ir teigti, jog buvo pažeistos, nėra jokio pagrindo.

Garantijos sampratą ir garanto prievolės ribas nustato CK 6.90 – 6.92 straipsniai. Pagal CK 6.90 straipsnio 1 dalies nuostatą, garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Garanto prievolė yra subsidiari ir ją riboja garantijoje nustatyta suma. Tai reiškia, kad kreditorius pirmiausia turi pareikalauti įvykdyti prievolę iš skolininko, ir tik šiam atsisakius vykdyti prievolę ar neįvykdžius per nustatytą terminą, šios prievolės įvykdymo jis gali reikalauti iš garanto.

2000 m. balandžio 19 d. paskolos sutartyje yra nurodyta: ,,Garantu skolinamajai sumai yra firmos ir asmeninis turtas“. Taigi, atsakovų, kaip garantų, prievolės ribos sutampa su suteiktos paskolos suma ir šia suma atsakovai S. A. bei R. P. prisiėmė atsakyti paskolos davėjai subsidiariai, t. y. papildomai, tuo atveju, jeigu prievolę paskolos gavėjas atisakys vykdyti arba neįvykdys per nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė dėjo maksimalias pastangas, siekdama išieškoti skolą iš pagrindinio skolininko: nustačius, kad skolininkas „Velva Trading Inc“ registruotas ne Lietuvoje, o Belize, ir Lietuvoje veiklos nevykdo, o su juo susijusio asmens R. P. buvimo vietos nustatyti nepavykus, darytina pagrįsta išvada, kad kreditorius tinkamai įvykdė savo pareigą pareikalauti įvykdyti prievolę iš skolininko ir šis prievolės neįvykdė ir teigti, kad kreditorius savo teisėmis naudojosi nesąžiningai, nerūpestingai ar pažeidė bendruosius teisės principus, nėra pagrindo. Tokio pagrindo nesudaro ir aplinkybė, kad pretenzija įvykdyti reikalavimą geruoju apeliantui buvo pateikta tik 2008m. rugsėjo 10 d., t. y. po to, kai pagrindinio skolininko ieškovei nepavyko rasti.

Apelianto teiginys, kad jam, nebuvo žinoma apie kokią nors ieškovės paskolintą piniginių lėšų sumą, negali būti pripažįstamas pagrįstu, nes jis, pasirašydamas paskolos sutartį ir tuo pačiu patvirtindamas, kad skolinamos sumos grąžinimą garantuoja savo asmeniniu turtu, negalėjo nežinoti, už kokią pinigų sumą jis garantuoja, t. y. kokia yra skolinamoji suma, kuri yra nurodyta toje pačioje paskolos sutartyje, kurios visas tekstas yra viename lape (3 b. l., 1 t.).

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177, 178, 185 straipsnių nuostatas, nes nepateikė išsamaus kiekvieno jo išdėstyto motyvo teisinio įvertinimo, nenurodė, kodėl atmeta tam tikrus įrodymus, neapsvarstė ir nepasisakė dėl aplinkybės, kokiais leistinais įrodymais ieškovė įrodinėjo faktą, jog ji perdavė atsakovams pinigus.

Atsižvelgdama į šį atsakovo apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.