- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-20
- Bylos Nr.
- 1A-689-511-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00945-2013-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eligijus Gladutis, Jolanta Raščiuvienė, Pranas Šimkus
- Kaltinamasis
- A. G.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei, dalyvaujant
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-06-27 nuosprendžio, kuriuo A. G. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 182 str. 1 d., jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
A. G. išteisintas iš kaltinimo tuo, kad jis 2013 m. rugsėjo 16 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, turėdamas tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą – pinigus, pasinaudojęs internetiniame portale (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios J. G. patalpintu skelbimu dėl krovinio pervežimo iš Prancūzijos į Lietuvą, paskambinus ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) J. G. ir susitaręs, jog jai perveš krovinį iš Prancūzijos, paprašė, kad pinigus už avansą, t.y. 1000 litų, pervestų per (duomenys neskelbtini)paštą, esantį (duomenys neskelbtini), A. G.. Nukentėjusiajai J. G. pervedus savo individualios įmonės pinigus, t.y. 1000 litų, A. G. už krovinio pervežimą, ji sutartu laiku krovinio negavo, pinigų jai niekas negrąžino ir tokiu būdu savo naudai A. G. užvaldė svetimą nukentėjusiajai priklausantį turtą, t.y. pinigus, bendros 1000 Lt vertės.
Šalies argumentai
Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014-06-27 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: A. G. pripažinti kaltu pagal BK 182 str. 1 d. ir skirti jam 9 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 str. paskirtą bausmę subendrinti su 2013-03-04 nuosprendžiu paskirta bausme ir skirti galutinę 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuroro nuomone, teismo išvada, kad A. G. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d., yra nepagrįsta ir neteisinga, nes neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas byloje įrodymus vertino remdamasis ne išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o apibendrinta išvada, kad kaltinimas daugiau grįstas prielaidomis, o ne faktais. Teismas tinkamai neįvertino nukentėjusiosios J. G. ir A. G. parodymų, telefono Nr. (duomenys neskelbtini) pokalbių išklotinių, nusikalstamos veikos aplinkybių eigos, t.y. neįvertino šių įrodymų atskirai ir viseto, dėl ko pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas. Prokuroras mano, kad yra pakankamai įrodymų A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d.
Iš J. G. parodymų matyti, kad ją apgavo asmuo prisistatęs Dariaus vardu ir bendravęs su ja telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Atlikus telefono Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinių analizę, buvo nustatyti 5 kontaktai su J. G. telefonu. Ir kontaktų metu su J. G. ir per visą išklotinių laikotarpį, kriminalinės žvalgybos tyrimo duomenimis, telefonas Nr. (duomenys neskelbtini) jungėsi prie bazinės stoties adr. (duomenys neskelbtini), ta pačia kryptimi. Šis asmuo ar asmenys naudojosi neregistruojama išankstinio apmokėjimo kortele. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad taip (duomenys neskelbtini) pataisos namuose kalintys asmenys, ieškodami apgaulės aukos, susisiekė J. G. ir prieš ją panaudojo apgaulę, kas nulėmė J. G. apsisprendimą padaryti perlaidą A. G., kuris buvo nurodytas kaip autovežio vairuotojas.
Nusikalstamos veikos padarymo būdas rodo, kad buvo veikiama pagal iš anksto apgalvotą planą – telefonu buvo ieškoma asmenų, iš kurių, panaudojus apgaulę, buvo išvilioti pinigai. Žinoma, apgavę J. G., nenustatytas asmuo ar asmenys negalėtų įvykdyti nusikalstamos veikos iki pabaigos - tai yra užvaldyti turto. Tam reikėjo bendrininko dalyvavimo, kuris galėtų paimti pervestus pinigus. Tai sudaro prielaidas manyti, kad tarp nenustatyto asmens, kuris telefonu apgavo J. G. ir pinigus nuėmusio A. G. buvo susitarimas. Reikia įvertinti ir tai, kad J. G. padarius perlaidą, pinigai greitai buvo paimti. Todėl akivaizdu, kad A. G. ėjo į (duomenys neskelbtini) paštą jau būdamas bendrininkų informuotas apie tai, kad apgautas žmogus padarė perlaidą.
Teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai konstatavo, kad A. G. veika tik formaliai atitinka nusikaltimo požymius, nors pats A. G. iš dalies pripažino savo kaltę, ir tokią A. G. veiką vertino tik kaip civilinį deliktą vien dėl to, kad kaltintojas nepateikė kaltinančių įrodymų, kurie patvirtintų sukčiavimo požymius, t.y. tyčios ir apgaulės buvimą A. G. veikoje. Prokuroro manymu, A. G. tyčią padaryti nusikalstamą veiką, galima nustatyti iš paties A. G. parodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių.
Teismas nevertino nenuoseklių A. G. parodymų, o būtent, kad susitikęs su pažįstamu D. šis pasiūlė per jo įmonę tvarkyti vežimo dokumentus, kad būtų mažesni mokesčiai, tačiau perdavimai buvo padaryti jo vardu ir jau tai su įmonės buhalterija neturi nieko bendro. A. G. priklausanti VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, yra įsiskolinusi, yra areštuotos sąskaitos, todėl jis taip pat negalėjo tvarkyti piniginių lėšų per įmonės sąskaitą, nes jos būtų areštuotos. Su nukentėjusiąja buvo bendraujama telefonu, kuris rišosi su telekomunikaciniais bokštais, esančiais (duomenys neskelbtini), A. G. buvo nurodytas, kaip autovežio vairuotojas, tačiau jis autovežio niekada nevairavo. Taigi iš šių duomenų akivaizdu, kad A. G. už leidimą pasinaudoti jo sąskaita ir asmeniniais duomenimis ir pinigų nuėmimą tikėjosi gauti asmeninės naudos, piniginio atlygio, tyrimo metu negalėjo nurodyti ir apibūdinti asmens vardu D., su kuriuo jis neva susitikęs susitarė dėl pinigų pervedimo, negalėjo nurodyti jokių pastarojo anketinių ir kontaktinių duomenų, negalėjo nurodyti jokių autovežio duomenų, nei asmens, kuris neva žadėjo suteikti laisvas vietas ant autovežio duomenų. Tyrimo surinktais duomenimis akivaizdu, kad A. G. nurodytas asmuo D., su nukentėjusiąja pagal telekomunikacijų analizės duomenis niekada nesijungė iš Panevėžio miesto, visi skambučiai jungėsi iš bazinės stoties adr. (duomenys neskelbtini). Visų šių duomenų visuma rodo, kad A. G. buvo susitaręs su bendrininkais, ir kad jo vaidmuo buvo apgaulės būdų įgytus pinigus išgryninti ir perduoti juos bendrininkams, kuriuos jis pagal jo paties parodymus perdavė D.. Taigi akivaizdu, kad jis veikė bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, buvo pasiskirstę vaidmenimis. Todėl teismas privalėjo vertinti šiuos duomenis kaip A. G. tyčios įrodymą ir negalėjo remtis A. G. nenuosekliais, nelogiškais parodymais, nes tyčia ir subjektyvioji pusė negali būti nustatyta tik pagal kaltinamojo parodymus, turi būti vertinami visi bylos duomenys, nusikalstamos veikos ypatumai. Skunde pažymima, kad šio pobūdžio bylose asmenys yra pasiskirstę vaidmenimis, vieni veikė iš įkalinimo įstaigos organizuodami apgaulę, o A. G. būdamas laisvėje padėjo iki galo realizuoti apgaulę, t.y. apgaulės būdu išviliotus pinigus išgrynino, susitarus, jog už tai jam bus atlyginta. Teismas turėjo vertinti tai, kad baudžiamojoje teisėje svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius, bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius. Tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia.
Teismo posėdyje prokuroras prašė tenkinti apeliacinį skundą, o išteisintasis ir jo gynėjas prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su A. G. išteisinimu pagal BK 182 str. 1 d., ginčija įrodymų vertinimą, tvirtina, kad byloje yra pakankamai įrodymų A. G. pripažinti kaltu pagal minėtą straipsnį. Tačiau teisėjų kolegija, su šia prokuroro nuomone nesutinka ir pripažįsta, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos pagrindu išteisinamasis nuosprendis priimtas pagrįstai.
Asmuo gali būti pripažintas BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo bendrininku, kai jis suvokia, jog dalyvauja sukčiavime – t. y., jog svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai įgyjami, turtinė prievolė panaikinama ar jos išvengiama apgaule.
A. G. pateiktas kaltinimas dėl sukčiavimo bendrininkų grupėje apgaule užvaldant J. G. turtą – pinigus. Iš esmės kaltinimas A. G. grindžiamas prielaida, kad nors su J. G. bendravo ir apgaule, kad užvaldyti jos turtą naudojo kiti asmenys, tačiau kadangi asmens, bendravusio su J. G., telefonas veikė (duomenys neskelbtini) pataisos namų zonoje, bei, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys patys išgryninti pinigų negalėjo, tai A. G., į kurio sąskaitą nenustatyto asmens nurodymu buvo pervesti pinigai, kuriuos A. G. išgrynino, buvo sukčiavimo bendrininkas. Pats prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog tai sudaro prielaidas manyti, kad tarp nenustatyto asmens, kuris telefonu apgavo J. G. ir pinigus nuėmusio A. G. buvo susitarimas. Tačiau tokio susitarimo buvimas ir aplinkybė, jog A. G., leisdamas pasinaudoti savo įmonės sąskaita ir išgryninęs pinigus, žinojo apie asmens, kurio prašymu jis veikė, nusikalstamus kėslus ir suprato, jog kartu su kitais asmenimis daro jam inkriminuotą nusikaltimą, turi būti įrodyta ir grindžiama ne prielaida, o įrodymais. Tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų byloje nesurinkta. Prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Nukentėjusioji J. G. parodė, jog krovinio pervežimo reikalais bendravo ir tarėsi su kitu asmeniu. Jokių kontaktų dėl krovinio pervežimo su A. G. ji neturėjo, A. G. sąskaitą, į kurią ji pervedė 1000 Lt, jai nurodė kitas asmuo, prisistatęs D.. Byloje esančios telefoninių pokalbių išklotinės rodo, kad D. pasivadinęs asmuo nukentėjusiajai skambino iš telefono, kuris kontaktų metu jungėsi prie bazinės stoties adresu (duomenys neskelbtini), kur yra įkalinimo įstaiga, tačiau jokių duomenų, kad A. G. dėl šios veikos būtų turėjęs kontaktų ir taręsis su šioje įstaigoje kalinčiais asmenimis, ar, kad jam žinotinai būtų turėjęs kokių nors ryšių tiesiogiai ar per tarpininkus su asmenimis, kurių telefonai veikė minėtos bazinės stoties zonoje, byloje nėra. Iš bylos matyti, jog A. G. nenurodė asmens, prašiusio pasinaudoti jo sąskaita ir išgryninti pinigus, anketinių duomenų, teigdamas, kad jo pavardės nežino, kad tas asmuo šiuo metu yra užsienyje, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, jog A. G. tam asmeniui leido pasinaudoti sąskaita ir išgrynino pinigus, ne tikslu gauti ir išgryninti pinigus už transporto paslaugas, ką tvirtino išteisintasis, o siekiant apgauti nukentėjusiąją. Byloje taip pat nepateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog A. G. banko sąskaita buvo atidaryta ar sistemingai naudota nusikaltimų darymo schemoms įgyvendinti, ar kokių kitų duomenų, kurie leistų neabejotinai spręsti, jog A. G. buvo žinoma apie kitų asmenų nusikalstamus kėslus, siekiant apgauti nukentėjusiąją. Pažymėtina ir tai, jog A. G. savo asmens duomenų nuo nukentėjusiosios neslėpė, apsunkinimų atgauti sumokėtus pinigus nesudarė bei, sužinojęs, kad dėl minėto pinigų pervedimo J. G. nukentėjo ir patyrė turtinės žalos, žalą pats jai atlygino – grąžino į jos sąskaitą pervestus pinigus.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, A. G. kaltę neabejotinai patvirtinančių įrodymų nesurinkta, o prielaidomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Todėl A. G. išteisintas pagrįstai.
Panaikinti nuosprendį skunde nurodytais motyvais pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.