- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-03
- Bylos Nr.
- P-146-2-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Prienų rajono policijos komisariato
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. prašymą atnaujinti procesą Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-822-423/2008 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Prienų rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 4-11), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Prienų rajono policijos komisariato (toliau – ir Prienų r. PK), 80 000 Lt neturinės žalos atlyginimą. Paaiškino, kad jis buvo laikomas Prienų r. PK areštinėje nuo 2005 m. birželio 16 d. iki 2005 m. birželio 30 d. ir nuo 2005 m. lapkričio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 1 d., iš viso 21 parą. Nurodė, kad areštinėje, kurioje jis buvo laikomas, nesudarytos elementarios žmogiškosios ir higienos sąlygos. Laikymo sąlygos prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatoms, taip pat analogiškiems Lietuvos Respublikos teisės aktams. Laikant pareiškėją Prienų r. PK areštinėje, jam nebuvo užtikrintas kasdieninis vienos valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, kuris turėjo būti suteiktas įstatymo nustatyta tvarka, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nėra sanitarinių mazgų, praustuvų, talpos su geriamu vandeniu, kameros neatitiko normalių buitinių, sanitarijos ir higienos reikalavimų. Be to, 1,5 litro vandens, kurį buvo leidžiama atsinešti į kamerą, neužteko. Areštinėje jis buvo laikomas galiojant Areštinės vidaus tvarkos taisyklėms, kuriose buvo nustatyta tvarka areštinėje laikomus asmenis išvesti į bendro naudojimo tualetą 3 kartus per parą, visiems kitiems atvejams kamerose buvo pastatytos talpos – kibirai fiziologiniams poreikiams atlikti. Šių kibirų turinį išvedimo į bendrą tualetą laiku jie buvo verčiami patys išnešti ir išplauti. Atsisakius tai padaryti, pareigūnai grasino ir šantažavo. Nurodė, kad tai, jog laikymo sąlygos Prienų r. PK areštinėje neatitinka elementarių sanitarijos ir higienos normų, patvirtina ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro raštas. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl tokių netinkamų sąlygų bei dėl to, jog jis savo fiziologinius poreikius turėjo tenkinti kito asmens, esančio kameroje, akivaizdoje, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, diskomfortą, pažeminimą, emocinę depresiją, stresą, tai paveikė jo psichiką, bendrą sveikatos būklę, jam buvo skirtas gydymas.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Prienų r. PK prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19-20) paaiškino, kad areštinėje nėra įrengtas pasivaikščiojimo kiemelis, todėl organizuoti kasdienius vienos valandos pasivaikščiojimus nėra sąlygų. Areštinės kamerose nėra sanitarinių mazgų, praustuvų, todėl ten laikomi asmenys tris kartus per dieną buvo vedami į tualetą, vadovaujantis tuo metu galiojusių Areštinės vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis. Tačiau dienos metu asmenims buvo leidžiama naudotis bendru tualetu pagal poreikį, t. y. dažniau negu numatyta taisyklėse. Pažymėjo, kad asmenys, laikomi areštinės kamerose, privalo rūpintis kamerų švara ir tvarka, todėl vedimo į tualetą metu jie privalo išnešti fiziologiniams poreikiams tenkinti skirtas talpas ir šiukšles. Areštinės pareigūnams nenustatyta pareiga valyti kameras ir išnešti ten laikomų asmenų fiziologiniams poreikiams tenkinti skirtas talpas. Be to, areštinėje laikomiems asmenims nėra normuojamas geriamo vandens kiekis. Vandens galima prisipilti į savo turimą talpą. Neturtint talpos, areštinės pareigūnai, asmeniui paprašius, visuomet išduoda papildomą talpą. Atsakovas pabrėžė, kad psichologinis ar kitoks spaudimas pareiškėjo atžvilgiu niekada nebuvo naudojamas. Nurodė, kad Prienų r. PK areštinė kiekvienais metais yra tikrinama visuomenės sveikatos centro specialistų. Patikrinimų metu nebuvo nustatyta, kad buvimas areštinėje žaloja ten laikomų asmenų sveikatą. Atkreipė dėmesį į tai, kad nors sąlygos, kuriomis yra laikomi asmenys Prienų r. PK areštinėje, iš dalies neatitinka higienos normų reikalavimų, tačiau areštinės eksploatacija Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Ekstremalių sveikatai situacijų centro specialistų neuždrausta. Paaiškino, kad areštinės sąlygoms turi įtakos ilgametis nepakankamas finansavimas. Norint įrengti areštinę pagal nustatytus reikalavimus, reikia lėšų, kurių Prienų r. PK neturi, todėl šią problemą yra numatyta spręsti valstybės mastu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 141 yra patvirtinta Areštinių renovavimo ir asmenų laikymo sąlygų gerinimo 2003-2007 m. programa. Strateginiai šios programos tikslai – užtikrinti areštinėse laikomų asmenų pagrindines žmogaus teises ir laisves, sudaryti areštinėse laikomiems asmenims saugias ir sveikas gyvenamosios aplinkos, o valstybės tarnautojams ir darbuotojams – tinkamas darbo areštinėse sąlygas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu (b. l. 78-80) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad asmuo turi teisę gauti žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimą, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pažymėjo, kad sprendžiant klausimą, ar minėti laikymo areštinėje sąlygų pažeidimai prilygo elgesiui, žeminančiam pareiškėjo orumą, reikia remtis Konvencijos 3 straipsniu, kuriame nurodyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taip pat būtina atsižvelgti į Europos žmogaus teisių teismo praktiką. Nurodė, kad Europos žmogaus teisių teismas 2001 m. liepos 24 d. sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą pažymėjo, jog tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo elgesio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pavyzdžiui, elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei ar dvasiniai būklei ir tam tikrais atvejais nuo nukentėjusiojo amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” Konvencijos 3 straipsnio prasme, teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Europos žmogaus teisių teismas nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamai konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, neatsižvelgiant į praktinius su kalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.
Kauno apygardos administracinis teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Prienų r. PK areštinėje nuo 2005 m. birželio 16 d. iki 2005 m. birželio 30 d. ir nuo 2005 m. lapkričio 24 d. iki 2005 m. gruodžio 1 d. Šioje areštinėje jis buvo 21 parą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 88 patvirtintų Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 74 punkte numatyta, kad areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytas sanitarijos ir higienos taisykles. Prienų r. PK areštinė neatitinka visų Lietuvos higienos normos HN 37-2002 „Areštinės. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215, reikalavimų, kadangi areštinės teritorijoje nėra įrengti pasivaikščiojimo kiemai, kamerose nėra įrengti sanitariniai mazgai (unitazas, praustuvė). Tai patvirtina Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2006 m. gegužės 4 d. pažyma Nr. 4D-2006/1-35 (b. l. 14-16), Ekstremalių sveikatai situacijų centro 2006 m. balandžio 12 d. raštas Nr. 02-273 (b. l. 13). Pažymėjo, kad šios aplinkybės neginčijo ir atsakovo atstovas.
Teismas taip pat nurodė, kad areštinei, atitinkančiai visus higienos reikalavimus, įrengti ir ją aprūpinti reikiamu inventoriumi yra reikalingos piniginės lėšos, kurių skyrimas nepriklauso Prienų r. PK pareigūnų kompetencijai. Areštinių renovavimo ir asmenų laikymo sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 141, 2 punkte nustatyta, kad Areštinių renovavimo ir asmenų sąlygų gerinimo 2003-2007 metų programa įgyvendinama iš Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir Valstybės investicijos programoje numatytų asignavimų. Taip pat nurodoma, kad dešimtyje areštinių, tarp jų ir Prienų r. PK areštinėje, padėtis yra blogiausia, neatitinkanti Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimų. Be to, teismas nurodė, kad 2004-2005 metais buvo numatytas Prienų r. PK areštinės kapitalinis remontas, tačiau dėl lėšų stokos jis buvo atidėtas 2006-2007 metams, o 2007 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-520 numatyta Prienų r. PK areštinę likviduoti nuo 2010 m. sausio 1 d.
Kauno apygardos administracinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra įrodymų, jog būtų pažeistos pareiškėjo teisės dėl areštinės pareigūnų piktnaudžiavimo savo padėtimi ar dėl šiurkštaus elgesio su juo. Nuostatuose numatyta, kad asmenys, laikomi areštinėje, privalo laikytis nustatytų vidaus tvarkos, priešgaisrinės apsaugos, higienos taisyklių, nuolat rūpintis kamerų švara ir tvarka (28.1 p.). Areštinėje laikomi asmenys valo kameras, plauna grindis stebint vidaus posto pareigūnui (141 p.). Prienų r. PK areštinės vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2000 m. kovo 21 d. Prienų r. PK komisaro ir galiojusių pareiškėjo buvimo areštinėje metu, 1.5 papunktyje buvo numatyta, kad areštinėje laikomi asmenys privalo rūpintis kamerų švara, stebint posto pareigūnui išsivalyti kamerą, vedimo į tualetą metu išsinešti fiziologiniams poreikiams skirtus kibirus.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad laikymo sąlygos Prienų r. PK areštinėje nepažeidė pareiškėjo teisių, numatytų Konvencijos 3 straipsnyje. Šio Konvencijos straipsnio prasme jo orumas dėl laikymo sąlygų Prienų r. PK areštinėje nebuvo pažeistas. Teismas vertino, kad minėta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažyma bei Ekstremalių sveikatai situacijų centro raštu nustatyti pažeidimai nežemino pareiškėjo orumo, taip pat laikymo areštinėje sąlygos negali būti laikomos nežmonišku elgesiu su pareiškėju ar jo kankinimu. Todėl konstatavo, kad nenustačius neteisėtos veikos, šiuo aspektu valstybės civilinė atsakomybė negalima. Taigi pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad dėl minėtų areštinės sąlygų pablogėjo jo sveikata, jam buvo diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, yra nepagrįsta. Apibendrindamas, teismas pažymėjo, kad Prienų r. PK pareigūnai, laikydami pareiškėją areštinėje, neatliko jokios neteisėtos veikos, todėl priteisti pareiškėjui žalos atlyginimą nėra pagrindo. Remdamasis nurodytais motyvais, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas padavė Kauno apygardos administraciniam teismui apeliacinį skundą (b. l. 83-88), kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi (b. l. 30) pareiškėjo apeliacinį skundą atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą, ir pareiškėjui neprašant šio termino atnaujinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 str. 3 d. 1 p.). Pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą apeliaciniu skundu dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo panaikinimo, kartu pateikdamas prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą (b. l. 94, 96-102). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 5 d. nutartimi (b. l. 105-106) pareiškėjo prašymo netenkino ir termino apeliaciniam skundui paduoti neatnaujino.
IV.
2011 m. balandžio 20 d. pareiškėjas A. K. išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-822-423/2008, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 8, 9, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.
Šalies argumentai
Prašyme nurodo, kad Kauno apygardos administracinis teismas, priimdamas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimą atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą (byla Nr. 23/04), apie kurį pareiškėjui anksčiau nebuvo žinoma (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.), netinkamai aiškino 2001 m. liepos 24 d. Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) sprendime byloje Valašinas prieš Lietuvą padarytas išvadas, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 109 straipsnio nuostatas ir tiesiogiai suvaržė jo konstitucines teises, dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas (ABTĮ 153 str. 2 d. 3 p.). Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas nėra išsamiai motyvuotas (ABTĮ 153 str. 2 d. 8 p.). Teismas išsamiai nevertino pareiškėjo skundo pagrindų, neįsigilino į pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl žalos, padarytos jo sveikatai, buvo šališkas.
2011 m. spalio 24 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo jis papildo savo prašymą dėl proceso atnaujinimo naujais argumentais. Pareiškėjas kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę procesui administracinėje byloje Nr. I-822-423/2008 atnaujinti (ABTĮ 153 str. 2 d. 2 p.) prašo laikyti Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą. Mano, kad jo laikymo sąlygos Prienų r. PK areštinėje buvo kur kas blogesnės negu laikymo sąlygos, aprašytos nurodytoje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atnaujinti atsisakytina.
ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 8, 9, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais administracinėje byloje Nr.I-822-423/2008, kurioje procesas baigėsi Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo per 14 dienų nuo šio sprendimo paskelbimo dienos. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja kelia klausimus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo motyvų išsamumo, bylos aplinkybių vertinimo, bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, t.y. kelia procesinius klausimais, kurie gali būti keliami pateikiant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas apeliacinį skundą padavė praleidęs įstatymo nustatytus terminus ir Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartimi (b.l.105-106) jo prašymas dėl termino paduoti apeliacinį skundą atnaujinimo nebuvo patenkintas, kadangi buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog terminą paduoti apeliacinį skundą praleido dėl svarbių priežasčių. Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. raštu Nr.TA- 79-08 pareiškėjui buvo išsiųsta nutartis dėl atsisakymo priimti apeliacinį skundą ir grąžintas apeliacinis skundas. Gavęs šiuos teismo grąžintus dokumentus pareiškėjas turėjo teisę tais procesiniais klausimais, kuriuos jis kėlė apeliaciniame skunde ir kurie pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį gali būti pagrindas atnaujinti procesą (pagal pareiškėjo pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9 punktai), kreiptis dėl proceso atnaujinimo, laikydamasis ABTĮ 156 straipsnyje nustatyto 3 mėnesių termino, nes tie klausimai pareiškėjui buvo žinomi nuo to momento, kai jis susipažino su Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu. Pareiškėjas prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr.I-822-423/2008 atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2011 m. balandžio 20 d. (vėliau nei po dviejų metų), t.y. akivaizdžiai praleidęs ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taigi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nustato sąlygą, kad praleistas terminas gali būti atnaujintas tuo atveju, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Jei šios sąlygos nesilaikoma, teismas atsisako atnaujinti terminą. Pareiškėjo 2011 m. balandžio 20 d. prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė konkrečių argumentų, jog atitinkamu konkrečiu laiku jis sužinojo apie aplinkybes, kurios jam suteikė pagrindą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3, 6, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. ABTĮ 157 straipsnis reikalauja, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo būtų nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas 156 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas (ABTĮ 157 str.1 d.6 p.). Tokių aplinkybių pareiškėjas dėl terminų skaičiavimo savo prašyme nenurodė, o tik išvardijo minėtus įstatymo punktus, t.y. nepagrindė šių aplinkybių buvimo, o tuo pačiu ir pagrindo atnaujinti prašymo atnaujinti terminą.
Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo ir Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą, priėmimu, su kuriais siejamas prašymas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių (ABTĮ 153 str.2 d.2 p.) teisėjų kolegija pažymi, kad ši įstatymo norma gali būti taikoma tik tuo atveju, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Tuo atveju, kai asmuo prašo atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, pirmiausia turi būti išsprendžiamas šis klausimas. Todėl teisėjų kolegija spręsdama klausimą ar yra pagrindas atnaujinti terminą paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nevertina iš esmės pareiškėjo argumentų, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu pagrįstumo, o tik pasisako dėl pareiškėjo galimybių sužinoti apie jo nurodytas aplinkybes terminų. Konstitucinio Teismo nutarimai yra skelbiami viešai. Pareiškėjo minimas Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas buvo priimtas ir oficialiai paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ (Žin., 2006, Nr. 90-3529), t.y. prieš du metus iki Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr.I-822-423/2008 priėmimo. Pareiškėjo minimas EŽTT sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) buvo oficialiai paskelbtas 2008 m. lapkričio 18 d. Nuo šios datos iki pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo (2011 m. balandžio 20 d.) praėjo pakankamai didelis laiko tarpas (daugiau nei dveji metai), per kurį pareiškėjas, kuris, jo paties teigimu, išstudijavo „daugybę Europos žmogaus teisių teismo sprendimų“, turėjo galimybę sužinoti ir apie paminėtą sprendimą, tuo labiau, kad šis sprendimas yra viešai prieinamas pasinaudojus įvairiais informacijos šaltiniais, be to, EŽTT sprendimų pareiškėjų bylose prieš Lietuvą skaičius nėra didelis. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytu pagrindu taip pat yra pateiktas akivaizdžiai praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad terminą paduoti prašymą ir pagal šį punktą praleido dėl svarbių priežasčių.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra pagrindo ir šis prašymas netenkinamas. Konstatavimas, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra praleistas be svarbių priežasčių ir todėl neatnaujintinas, vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą. Asmens pateikusio prašymą dėl proceso atnaujinimo argumentai, kuriais jis grindžia savo prašymą dėl proceso atnaujinimo remdamasis atitinkamuose ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies punktuose nurodytais pagrindais, teismo nagrinėjami iš esmės tik tuo atveju, kai nustatoma, kad terminas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo nėra praleistas arba šį terminą atnaujina. Nepatenkinus pareiškėjo prašymo dėl termino paduoti prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr.I-822-423/2008 atnaujinimo, pareiškėjo prašyme išdėstyti argumentai dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 3, 6, 8, 9, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais iš esmės nenagrinėtini.
Remiantis išdėstytais motyvais ir vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas, atnaujinti procesą Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-822-423/2008 atsisakytina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
neatnaujinti pareiškėjui A. K. prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino.
Atsisakyti atnaujinti procesą Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-822-423/2008 pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Prienų rajono policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Nutartis neskundžiama.