Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas skundais (b.l. 4-7, 24) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą laikotarpiu nuo 2014-11-12 iki 2015-02-19.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. (teismas vadovaujasi redakcijomis, galiojusiomis iki 2016-07-01) numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Asmeniui padaryta žala turi būti atlyginta, kai institucija (arba jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo kalinamas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos. Kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas patalpoje, kurioje vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Teismas pabrėžia, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus nutarimais už bausmės atlikimo režimo pažeidimus nuo 2014-11-12 iki 2014-11-26, nuo 2014-11-25 iki 2014-12-11, nuo 2014-12-12 iki 2014-12-22, nuo 2014-12-23 iki 2015-01-06, nuo 2015-01-21 iki 2015-02-04, nuo 2015-02-05 iki 2015-02-19 buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 1. Kameros plotas 28,77 kv. m., kameroje įrengtos 8 lovos, todėl kiekvienam nuteistajam teko 3,6 kv. m. asmeninio gyvenamojo ploto. Tai duoda pagrindą išvadai, kad minimalaus ploto norma pažeista nebuvo (b.l. 33-34, 39-42, 51-81). Taigi, skundo motyvas dėl ploto normos pažeidimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str.).

Teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, taip pat daro išvadą, kad drausminių nuobaudų skyrimo procedūros pareiškėjo atžvilgiu iš esmės nebuvo pažeistos. Pats pareiškėjas teismui jokių akivaizdžių neteisėtumo aplinkybių nenurodė. Pateikti duomenys (b.l. 53, 54, 55, 56, 59-61, 64-67, 70-41, 74-76, 79-81) patvirtina, kad pareiškėjas administracijos atstovams nenurodė jokių svarbių argumentų dėl atsisakymo gyventi konkrečiame būryje ir, tuo pačiu, nevykdė reikalavimų eiti į paskirtą būrį. Pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti dėl to rašytinius paaiškinimus. Teismui pareiškėjas nenurodė, kad jam nebuvo leista dalyvauti drausmės komisijos posėdyje ir pateikti paaiškinimus. Be to, prieš patalpinant į baudos izoliatorių, pareiškėjas kiekvieną kartą buvo patikrintas sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo, taip pat buvo supažintas su nutarimais skirti drausmines nuobaudas bei nutarimais dėl laikino izoliavimo. Teismas taip pat laiko nepagrįstu pareiškėjo skundo motyvą, jog baudos izoliatoriaus kameroje bausmę jis atliko kartu su rūkančiais asmenimis. Paminėtuose nutarimuose dėl pareiškėjo nubaudimo, pareiškėjas yra asmeniškai pasirašęs, jog sutinka būti rūkančiųjų kameroje (b.l. 52, 57, 62-63, 68-69, 72-73, 77-78). Pareiškėjas teismo posėdžio metu negalėjo paaiškinti, kodėl jis drausminių nuobaudų neginčijo teisės aktų nustatyta tvarka, nors tam visas galimybes turėjo. To pasėkoje teismas daro išvadą, kad pareiškėją patalpinant į baudos izoliatorių administracijos atstovai jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė ir todėl nėra pagrindo neturtinei žalai atsirasti (ABTĮ 57 str.).

Dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų teismas pabrėžia, kad pataisos namų bausmės atlikimo patalpų dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, šiluminės aplinkos ir santykinės oro drėgmės normas reglamentuoja 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" (toliau – HN 76:2010). 2015-01-30 Alytaus visuomenės sveikatos centro kompetentingi specialistai atliko operatyvų patikrinimą pataisos namuose, tame tarpe ir baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, kurioje tuo metu bausmę atliko pareiškėjas ir jokių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nenustatė. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2015-02-09 Patikrinimo akte Nr. PA-15 (b.l. 43-50) konstatavo, jog baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 remonto darbai baigti 2010 m. birželio mėn. Kameros iki lubų atitvertoje dalyje buvo naujai įrengtas tualetas, naujai įrengta elektros instaliacija, apšvietimas. Kamera aprūpinta naujais baldais ir inventoriumi. Tačiau nuteistieji piktybiškai gadina ir laužo kameroje esantį inventorių, baldus, šviestuvus, duris, langus elektros instaliaciją. Kameroje Nr. 1 sienos dažytos šviesiais dažais, ant sienų pelėsio nebuvo. Kameroje yra du langai, languose įdėti stiklo paketai, tikrinimo metu langai buvo atviri. Kameroje įrengtas dirbtinis apšvietimas liuminescencinėmis lempomis, vėdinimas vykdomas natūraliu būdu per atidarytus langus, nepažeidžiant HN 76:2010 24 p. reikalavimų. Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1 taip pat buvo atlikti ir mikroklimato ir dirbtinės bei natūralios apšvietos matavimai. Remiantis šiluminės aplinkos 2015-02-02 matavimo protokolu Nr. F-M-17, oro temperatūra kameroje Nr. l 0,1m aukštyje 18,1° C, 1,1m. aukštyje 18,1°C.; santykinė oro drėgmė rasta kameroje Nr.l 0,1m aukštyje 44%, 1,1m. aukštyje 44 % ; oro judėjimo greitis kameroje - 0,05 -0,06m/s. HN 76:2010 26 p. numato, kad šaltuoju metų periodu oro temperatūra turi būti 18°C - 22°C, santykinė oro drėgmė 35-60%, oro judėjimo greitis 0,05m/s- 0,15m/s. Pagal šios laboratorijos 2015-02-02 dirbtinės apšvietos matavimo protokolą Nr. F-A-13 baudos izoliatoriaus kameroje Nr. l buvo išmatuota dirbtinė apšvieta siekė 207 lx ir atitiko HN 76:2010 22 p. reikalavimus (turi būti ne mažiau 200 lx). Remiantis natūralaus apšvietimo 2015-02-02 tyrimo protokolu Nr. F-NA-2 baudos izoliatoriaus kameroje Nr. l natūralios apšvietos koeficientas nevertintas vadovaujantis HN 76:2010 2 p., kadangi ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiuo atveju, atliekant pastato rekonstrukciją, reikėtų padidinti langų plotą. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjo argumentai šioje dalyje taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Teismas tuo pačiu pabrėžia, kad patikrinimas buvo atliktas Visuomenės sveikatos centro specialistų, dydžių nustatymui buvo naudojami prietaisai, todėl skundo patenkinimui objektyviai negali pakakti liudytojų (kartu atlikusių bausmę) parodymų (ABTĮ 57 str.).

Higienos normos HN 76:2010 68 p. nustato, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pataisos namuose sudarytas nuteistųjų maudymosi duše grafikas, patvirtintas 2013-08-07 direktoriaus įsakymu Nr. 4-4940. Pataisos namuose pasinaudoti šiltu dušu kartą savaitėje sąlygos sudarytos, todėl HN 76:2010 68 p. reikalavimas pažeistas nebuvo. Patikrinimo metu tarakonų, žiurkių ar pelių patalpose nepastebėta (b.l. 43-50). Byloje nėra jokių įrodymų, kad kitu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, jam atliekant bausmę pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 1, nebuvo užtikrintos tinkamos bausmės atlikimo sąlygos. Taip pat teismui pateiktos 2010-02-26 Statybos – remonto darbų rangos sutarties Nr. 52 duomenys patvirtina, kad Pataisos namų baudos izoliatoriaus pastate buvo realiai atliekami statybos ir remonto darbai (b.l. 82-88).

Teismas taip pat konstatuoja, kad pareiškėjui buvo suteikta galimybė 1 valandą pasivaikščioti gryname ore ir administracijos atstovai jokių teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės neginčija. Pareiškėjo netenkina pasivaikščiojimo pradžios laikas. Teismas tai nelaiko pakankamu pagrindu neturtinei žalai atsirasti, kadangi pasivaikščiojimo laikas nustatomas oficialiai patvirtintuose grafikuose, o pareiškėjo nepasitenkinimas susijęs su objektyviai atsiradusiais režimo reikalavimais, kurie sukelia pareiškėjui juridiškai pateisinamus nepatogumus.

Aukščiau nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės neduoda pagrindo išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų ir buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 str. nuostatas. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, kad bausmės atlikimo sąlygos Pataisos namuose realiai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo (ABTĮ 57 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 (Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai nurodė, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas pilnoje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. (A. K. ) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.