Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Longlita“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimo dėl nuostolių atlyginimo civilinėje byloje Nr. 2-1297-413/2011 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Amilina“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Longlita“ dėl nuostolių atlyginimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 dalys), todėl byla nagrinėjama pagal atsakovo apeliacinio skundo teisnius bei faktinius argumentus.

Byloje sprendžiamas vežėjo atsakomybės už prarastą krovinį klausimas.

Dėl vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą ir vežėjo atleidimo nuo atsakomybės sąlygų

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju šalių teisiniai santykiai kyla iš tarptautinio krovinio vežimo sutarties. Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2006, 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006, kt.). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).

Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimas grindžiamas CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, iki jo perdavimo momento ir CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią krovinys laikomas prarastu, jeigu jis, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, per 30 dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas – nepristatomas per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį priėmė vežėjas. Tarp šalių nėra ginčo, kad krovinys, atsakovo vežtas pagal šalių 2008-11-17 pasirašytą Krovinių vežimo sutartį (t.I, b.l. 15-18), transporto užsakymą 101458_PulD (t. I, b.l. 30), krovinio priėmimo-perdavimo aktą (t.I., b.l. 31) ir CMR važtaraštį Nr. 0001904 (t. I, b.l. 32), krovinio gavėjui nėra pristatytas, nes jis yra sulaikytas Rumunijoje, remiantis Rumunijos Bihoro mokesčių policijos 2010-04-10 surašytu „Baudos skyrimo už pažeidimus protokolu“ (t. I., b.l. 34 – 43). Pastebėtina, kad pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 31 „Dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR) (toliau – LAT Senato nutarimas) 39 punktą, krovinys laikomas prarastu, jei jis nepristatytas gavėjui arba pristatytas netinkamam gavėjui, o CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalis krovinio nepristatymą sieja su termino jį pristatyti praleidimu, bet ne su įrodymais, kad krovinys sunaikintas, pagrobtas arba yra dingęs. Teisės teorijoje tokia situacija, kai krovinys nors realiai ir egzistuoja ir yra žinoma jo buvimo vieta, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių jis nustatytais terminais nebuvo pristatytas gavėjui, vadinama fiktyviu krovinio praradimu. Taigi, nors krovinys šiuo atveju fiziškai nėra dingęs, nes jis yra konfiskuotas Rumunijos valdžios pareigūnų, CMR konvencijos prasme jis laikomas prarastu, kadangi nustatytais terminais nepristatytas gavėjui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugpjūčio 8 d. teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR), apžvalgoje Nr. A2-14 (toliau – LAT apžvalga) nurodyta, kad praradimu taip pat laikomas krovinio ilgalaikis areštas, nes krovinys negali būti greitai atgautas.

CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė, tačiau CMR konvencijoje taip pat siekiama subalansuoti vežėjo ir asmens, reiškiančio vežėjui pretenzijas, padėtį, numatant tam tikras vežėjo gynybos priemones. Vežėjas CMR konvencijoje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalį, kuria remdamasis apeliantas įrodinėja, jog jam šiuo atveju netaikytina atsakomybė už krovinio praradimą, vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. LAT Senato nutarimo 4 punkte, taip pat kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011) nurodyta, jog teismai, aiškindami CMR konvenciją, privalo vadovautis bendraisiais tarptautinės teisės aiškinimo principais, įtvirtintais 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 31-33 straipsniuose, remtis autentiškais CMR konvencijos tekstais, kurie yra prancūzų ir anglų kalbomis, nes oficialiame CMR konvencijos vertime į lietuvių kalbą yra lingvistinių netikslumų. LAT apžvalgoje nurodyta, jog vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagrindai, įtvirtinti CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte, iš originalo kalbos išversti netiksliai ir ne iki galo. Tikslesnis vertimas turėtų būti: „Tačiau vežėjas yra atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu praradimas, sugadinimas ar pavėluotas pristatymas įvyko dėl ieškovo netinkamų veiksmų ar aplaidumo, dėl ieškovo duotų nurodymų, o ne dėl vežėjo netinkamų veiksmų ar aplaidumo, dėl paslėptų prekių defektų, arba dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio“. Tarptautinėje praktikoje tokios aplinkybės paprastai vadinamos force majeure ir cas fortuit. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad jeigu vežėjo atsakomybei taikoma CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis, tai jo civilinės atsakomybės prievolei atsirasti pakanka dviejų reikšmingų aplinkybių - byloje turi būti nustatytas žalos faktas ir nuostolių dydis, o vežėjas galėtų būti atleidžiamas nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pagrindu, jei įrodys, kad vežėjas padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas tam, kad galima būtų išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau negalėjo išvengti šių įvykių, kitaip tariant, įrodinėtinas tiek aplinkybių, tiek ir jų pasekmių neišvengiamumas (LAT Senato nutarimo 27 punktas). Atsakomybę šalinančių pagrindų įrodinėjimo našta pagal CMR konvencijos 18 straipsnio 1 dalį tenka vežėjui, t.y. vežėjas turi įrodyti, kad krovinys prarastas, jo trūksta ar pristatytas ne laiku dėl CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nurodytų aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2012).

Apeliantas įrodinėja, kad jis buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, kiek buvo įmanoma tokioje situacijoje, t.y., apelianto teigimu, jis prieš kelionę tinkamai patikrino automobilį ir kelionės pradžioje automobilis buvo techniškai tvarkingas, transportavimo metu automobilis sugedo dėl išorinių faktorių, kurių vairuotojas negalėjo pastebėti; norint pašalinti automobilio gedimą, reikėjo iškrauti krovinį, tuo tikslu buvo išrašytas naujas važtaraštis. Tai, kad vežėjas neteisingai užpildė naują CMR važtaraštį, neteisingai nurodydamas išsikrovimo vietos pavadinimą ir adresą (DSV pavadinime trūksta žodžio, o adresas pasikeitė prieš mėnesį, gavėjui persikėlus į kitą gatvės pusę), apelianto nuomone, nepaneigia vežėjo sąžiningumo ir pareigingumo tomis aplinkybėmis. Apelianto teigimu, krovinio perkrovimas nėra draudžiamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad pradiniame CMR važtaraštyje Nr. 0001904 nebuvo instrukcijos, draudžiančios krovinio perkrovimą, veždamas krovinį keliomis transporto priemonėmis, vežėjas nepažeidė sutarties, jis nepakeitė krovinio gabenimo maršruto, nes bet kuriuo atveju ieškovo krovinį būtų gabenęs per Rumunijos teritoriją, kadangi kito kelio tiesiog nėra, o papildomo krovinio gabenimas, taip pat kaip ir pavėlavimas išvykti nesąlygojo krovinio sulaikymo ir konfiskavimo. Apelianto teigimu, krovinys buvo sulaikytas dėl neteisėtų Rumunijos valdžios institucijų pareigūnų veiksmų, už kuriuos jis nelaikytinas atsakingu. Be to, apeliantas įrodinėja, kad jis, elgdamasis maksimaliai rūpestingai, ėmėsi visų priemonių, siekdamas, kad Rumunijos Bihoro mokesčių policijos 2010-04-10 surašytas „Baudos skyrimo už pažeidimus protokolas“ būtų panaikintas, o krovinys grąžintas, t.y. jis pasamdė Rumunijoje advokatus, dalyvavo teismo posėdyje, o teismui priėmus jo atžvilgiu neigiamą sprendimą, jį apskundė.

Bylos duomenimis, krovinio sulaikymą Rumunijoje sąlygojo visuma aplinkybių: kelionės metu apelianto vairuotojas išrašė naują CMR važtaraštį Nr. 0002063 (t. II, b.l. 69), jame nurodęs kitą, lyginant su pradiniu krovinio CMR važtaraščiu Nr. 0001904, krovinio gavėją, krovinio iškrovimo vietą, krovinio svorį, transporto priemonės registracijos numerį ir 13-oje važtaraščio grafoje („Siuntėjo nurodymai“) įrašęs „Plomba 035156“ bei šį važtaraštį pateikė Rumunijos pareigūnams, sustabdžiusiems vilkiką. Rumunijos mokesčių policijos pareigūnai nustatė, kad važtaraštyje nurodytu adresu krovinio gavėjas neegzistuoja, o krovinio gavėju važtaraštyje nurodytas asmuo atsisakė patvirtinti krovinio siuntimo jam faktą. Be to, vilkike buvo rasta prekių, kurios nebuvo nurodytos pateiktame važtaraštyje, o plomba buvo pažeista. Dėl šių priežasčių Rumunijos pareigūnai įtarė, kad vilkike esančios prekės yra skirtos jas nelegaliai platinti Rumunijos teritorijoje, todėl krovinį sulaikė ir areštavo. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad iš esmės krovinio sulaikymą ir areštavimą Rumunijoje, taigi, krovinio praradimą CMR konvencijos prasme, lėmė atsakovo vairuotojo veiksmai – klaidingų duomenų nurodymas naujai jo išrašytame CMR važtaraštyje. Apelianto teigimu, šios aplinkybės negali sudaryti pagrindo jo atsakomybei konstatuoti, nes naujo važtaraščio surašymas buvo būtinas, atsižvelgiant į iškilusį poreikį krovinį perkrauti ir tai buvo suderinta su ieškovu, o klaidingų duomenų nurodymas krovinį lydinčiame dokumente vertintinas kaip suklydimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vežėjo atsakomybės sampratą, yra konstatavęs, kad vežėjo kaltė suprantama kaip: 1) žalos padarymas tyčia; 2) žalos padarymas veiksmais, kurie pagal bylą nagrinėjančio teismo taikomus įstatymus prilyginami tyčiniams. Civilinėje atsakomybėje pagal teisinę reikšmę tyčinei kaltės formai gali būti prilyginamas didelis neatsargumas. Lietuvos nacionalinėje teisėje tiesiogiai didelis neatsargumas nevertinamas tyčia, bet teisiniai tyčinių veiksmų ir didelio neatsargumo padariniai neretai yra vienodi. Pagal teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2007), kad pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiai prilygintu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti. Ar vežėjo veiksmai atitinka elementariai atidų ir rūpestingą elgesį kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiama, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes. Vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 punkto pagrindu (dėl aplinkybių, kurių negalėjo numatyti, bei pasekmių, kurioms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio) tik tuo atveju, jei įrodys teismui, kad ėmėsi visų reikiamų saugumo priemonių ir padarė viską, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau negalėjo išvengti šių įvykių (LAT Senato nutarimo 27 punktas). Teisės teorijoje išsakyta pozicija, kad muitinės tarnybų ir kitų valdžios institucijų veiksmai laikomi neišvengiamomis aplinkybėmis tik tuo atveju, jei nėra jokios vežėjo kaltės ir jis konkrečioje situacijoje niekaip negalėjo daryti įtakos valstybinės valdžios institucijų veiksmams (D. Ambrasienė, E. Sinkevičius „Vežėjo civilinė atsakomybė pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją ir jos draudimas“).

Vertinant, ar apelianto veiksmai nagrinėjamos situacijos kontekste laikytini atitinkančiais sąžiningo ir pareigingo vežėjo standartą, t.y. ar apeliantas padarė viską, kas įmanoma tam, kad būtų galima išvengti žalos, tačiau įvykių, sąlygojusių žalą, negalėjo išvengti ir pasekmėms užkirsti kelio, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad apelianto įrodinėjama aplinkybė, jog naujo važtaraščio surašymas buvo suderintas su ieškovu, neparemta bylos duomenimis. Nors CMR konvencijoje nėra konkrečiai nurodyta, kuri vežimo sutarties šalis (siuntėjas ar vežėjas) surašo duomenis į CMR važtaraštį, CMR konvencijos 7 bei 12 straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, kad siuntėjas, kaip asmuo, disponuojantis kroviniu iki jo pristatymo gavėjui momento, nurodo tokius duomenis, kaip gavėjas, gavėjo adresas (krovinio pristatymo vieta) ir kita. Vadovaujantis CMR konvencijos 14 straipsnio 1 dalimi, vežėjas, negalintis sutarties vykdyti važtaraštyje numatytomis sąlygomis iki krovinys pasieks paskirties vietą, privalo gauti asmens, disponuojančio kroviniu (šiuo atveju – siuntėjo) instrukcijas ir tik tuo atveju, jeigu aplinkybės leidžia vežti krovinį nukrypstant nuo važtaraštyje numatytų sąlygų ir tuo atveju, jei vežėjas negalėjo gauti instrukcijų iš asmens, disponuojančio kroviniu, jis turi imtis priemonių, kurios, jo manymu, geriausiai atitiktų kroviniu disponuojančio asmens interesus (14 str. 2 d.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vežėjas, negalėdamas toliau vykdyti vežimo sutarties dėl transporto priemonės gedimo, privalėjo gauti ieškovo instrukcijas dėl tolimesnių veiksmų. Byloje duomenų, kad dėl tokių instrukcijų jis kreipėsi ir/ar jas gavo, nėra, ieškovas gi byloje neigia davęs kokias nors instrukcijas ar sutikęs su važtaraščio perrašymu. Ieškovo versija laikytina labiau tikėtina ir dėl to, kad, atsakovo teigimu, jis apie susiklosčiusią situaciją informavo ieškovo atstovą 2010 m. balandžio 9 d., tuo tarpu naujo važtaraščio Nr. 0002063 surašymo data – 2010 m. balandžio 8 d., taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad net jei atsakovas ir informavo ieškovą, jis tai padarė jau po naujo važtaraščio surašymo, t.y. negavęs dėl to ieškovo sutikimo. Darytina išvada, jog atsakovui nepateikus įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes dėl naujo važtaraščio surašymo suderinimo su ieškovu, jis turėtų prisiimti atsakomybę už vežimo sutarties vykdymą, nukrypus nuo ieškovo išduotame važtaraštyje nurodytų sąlygų ir dėl to kilusias pasekmes. Be to, apeliantas (jo vairuotojas), savo iniciatyva surašydamas naują važtaraštį, nurodė klaidingus duomenis - neegzistuojantį gavėją (kuris, kaip vėliau paaiškėjo, apskritai atsisakė priimti krovinį), klaidingą adresą, krovinio svorį ir kita. Tad jeigu naujo važtaraščio surašymą ir galima būtų vertinti kaip veikimą, atsižvelgiant į nenumatytas kliūtis vežimo sutarties vykdymui, kurių vežėjas negalėjo numatyti ir jų išvengti (tuo atveju, jeigu pagal bylos aplinkybes būtų galima spręsti, kad toje situacijoje vežėjas neturėjo galimybės gauti siuntėjo instrukcijų), apelianto elgesys, įrašant klaidingus duomenis į važtaraštį ir būtent šį važtaraštį pateikiant Rumunijos pareigūnams, negali būti vertinamas kaip vežėjo elgesys, atitinkantis rūpestingo ir apdairaus asmens standartą. Pažymėtina, jog apeliantas yra krovinių vežimo verslu užsiimantis subjektas, verslininkas, kuriam turi būti žinomos krovinį lydinčių dokumentų pildymo bei vežimo sutarties sąlygos. Šiuo gi atveju būtent neteisingų duomenų važtaraštyje nurodymas ir sąlygojo krovinio sulaikymą ir konfiskavimą. Todėl sutiktina ir su ieškovo pozicija, kad Rumunijos institucijų veiksmų atsakovas galėjo išvengti, pateikdamas siuntėjo užpildytą pradinį važtaraštį ar net ir jo paties surašytą važtaraštį, tačiau su teisingais duomenimis, bei pateikdamas ir kitų vilkike buvusių prekių važtaraščius Atsižvelgiant į nurodytą, konstatuotina, kad paties vežėjo veiksmai nulėmė krovinio konfiskavimą, bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo vežėjo veiksmus traktuoti kaip maksimaliai atidžius ir rūpestingus, todėl nėra pagrindo atleisti jį nuo atsakomybės CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nustatytas faktines šios bylos aplinkybes egzistuoja teisinis pagrindas taikyti vežėjo atsakomybę už krovinio praradimą, nes aplinkybių atleidžiančių jį nuo atsakomybės, nagrinėjamoje byloje apeliantas neįrodė. Apelianto argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bei kvalifikavo vežėjo veiksmus, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylos sustabdymo

Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesustabdė bylos nagrinėjimo, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme iki kol bus baigta nagrinėti administracinė byla Rumunijoje pagal atsakovo skundą dėl Rumunijos Bihoro mokesčių policijos 2010-04-10 surašyto „Baudos skyrimo už pažeidimus protokolo“. Apelianto teigimu, Rumunijos teismo sprendimas turės prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, nes panaikinus skirtą baudą, turės būti grąžintas ir krovinys. Nesant įsiteisėjusio Rumunijos Oradea teismo sprendimo, nėra pagrindo konstatuoti ir apelianto vairuotojo kaltę dėl administracinio teisės pažeidimo bei atsakovo kaltę dėl kontrabandos. Kita vertus, apelianto teigimu, tuo atveju, jeigu skundas dėl 2010-04-10 baudos skyrimo už pažeidimus protokolo bus atmestas, ieškovui skirta 6 000 lėjų bauda liks galioti ir ieškovas, norėdamas išsiieškoti šią baudą iš atsakovo, turės atnaujinti procesą šioje byloje, todėl bylos sustabdymas atitiktų ir proceso koncentruotumo principą.

Vadovaujantis CPK 162³ straipsniu, bylos sustabdymas – procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės. Pagal civilinės bylos sustabdymo pagrindus įstatymas išskiria dvi bylos sustabdymo rūšis: privalomąjį bylos sustabdymą (CPK 163 str.) ir fakultatyvųjį bylos sustabdymą (CPK 164 str.). Pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo pareiga tokiu atveju sustabdyti bylą paaiškinama siekiu išvengti prieštaringų sprendimų tarpusavyje susijusiose bylose, taip pat tuo, kad nereikėtų tų pačių faktų nustatinėti kelis kartus, būtų taupoma tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo lėšos ir laikas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011). Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005).

Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į aukščiau apeliacinės instancijos teismo pateiktus išaiškinimus, kad CMR konvencijos prasme krovinys laikomas prarastu, o prielaidas krovinio praradimą nulėmusioms aplinkybėms atsirasti sudarė apelianto veiksmai ir apeliantas neįrodė egzistuojant CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, galinčių atleisti jį nuo atsakomybės už krovinio praradimą, laikytina, kad administracinės bylos, nagrinėjamos Rumunijos teismuose, baigtis neturės įtakos šiai bylai, nes ji nepaneigs apelianto civilinės atsakomybės. Šiuo atveju nėra nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse įvardintų sąlygų, kurioms esant Lietuvoje ir Rumunijos teisme nagrinėjamos bylos būtų vertinamos kaip neatsiejamai susijusios, kuriose būtų nustatinėjami tokie patys faktai, tad nėra pagrindo konstatuoti, jog Rumunijos teisme nagrinėjama administracinė byla turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija pritaria ieškovo pozicijai, kad tuo atveju, jei Rumunijos teismas panaikins skundžiamą protokolą, konstatavęs, kad krovinys buvo sulaikytas neteisėtai, vadovaujantis CMR konvencijos 20 straipsnio 4 dalimi, vežėjas turės teisę disponuoti atgautu kroviniu pagal Rumunijos įstatymus bei imtis kitų veiksmų, siekiant apginti savo interesus (pavyzdžiui, reikalauti žalos, padarytos neteisėtais Rumunijos pareigūnų veiksmais, atlyginimo).

Atsižvelgiant į nurodytą, manytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nestabdė bylos nagrinėjimo iki kol Rumunijos teismas priims galutinį sprendimą, taip pat nėra pagrindo bylos nagrinėjimą stabdyti ir apeliacinės instancijos teisme. Be to, remiantis ieškovo pateiktu krovinio kokybės sertifikatu Nr. 006650_LPKR, krovinio galiojimo laikas baigėsi 2012 m. balandžio 2 d., todėl krovinys laikytinas prarastu ne tik teisine, bet ir fizine prasme, tad netgi Rumunijos institucijoms krovinį grąžinus, tai nenuneigs fakto, kad CMR konvencijos prasme krovinys laikytinas prarastu, o administracinės nuobaudos panaikinimas nepaneigs vežėjo civilinės atsakomybės prieš krovinio siuntėją.

Dėl ieškovo prašymo atnaujinti terminą atsiliepimui į atsakovo apeliacinį skundą pateikti

Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti. Termino praleidimo priežastį grindžia tuo, kad, pirmosios instancijos teismui nurodžius neteisingą ieškovo atstovo adresą, nei ieškovas, nei ieškovo atstovas pranešimo apie apeliacinį skundą negavo, o vėliau, ieškovo atstovo atskiru prašymu, apeliacinis skundas buvo gautas jau pasibaigus nustatytam terminui.

Kadangi atsiliepimas pateiktas 2011 m. rugpjūčio 5 d., klausimui dėl jo priėmimo ir termino atnaujinimo spręsti taikytinos teisės normos (CPK 318 str.), galiojusios tuo metu. Pagal iki 2011-10-01 galiojusią CPK 318 straipsnio redakciją, atsiliepimas į apeliacinį skundą turėjo būti pateiktas ir jo priėmimo klausimas sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme.

Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes, t.y., kad Kauno apygardos teismas sprendimą išsiuntė ieškovo atstovui adresu K. Kalinausko g. 13, Vilnius, nors ieškovo atstovo adresas yra Lvovo g. 25, Vilnius ir ieškovo atstovui pasikreipus, Lietuvos apeliacinis teismas UAB „Longlita“ apeliacinio skundo nuorašą ieškovo atstovui išsiuntė 2011-07-29 (t. II, b.l. 136). Teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą atsiliepimo į apeliacinį skundą termino atnaujinimui, todėl ieškovo prašymas tenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui teisinės pagalbos išlaidas, susijusias su pretenzijos atsakovui parengimu, teigdamas, kad ieškovui teiktos teisinės paslaugos nesusijusios su krovinio sulaikymu, o susijusios su jau pasibaigusia Panevėžio miesto apylinkės teismo civiline byla, kurioje teismas priteisė UAB „Longlita“ iš AB „Amilina“ užmokestį už ankstesnius krovinio transportavimus. Teisėjų kolegija pastebi, kad šiam teiginiui pagrįsti apeliantas nepateikė jokių įrodymų. Teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovui iš apelianto 2 268,75 Lt dydžio išlaidas, susijusias su pretenzijos atsakovui parengimu ir 2 856,96 Lt atstovavimo išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pirmąją grupę išlaidų patvirtina byloje esanti 2010-05-31 PVM sąskaita-faktūra AJB Nr. 183 (t. I, b.l. 63) ir jos apmokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas (t. I, b.l. 64). Minėtoje sąskaitoje pateikta suteiktų paslaugų išklotinė patvirtina, kad į sąskaitą įtrauktos paslaugos, susijusios su dokumentų dėl AB „Amilina“ priklausančio krovinio sulaikymo Rumunijoje, analize ir teisinės išvados parengimu bei pretenzijos UAB „Longlita“ dėl žalos atlyginimo ir netesybų sumokėjimo, susijusio su krovinio sulaikymu Rumunijoje, parengimu. Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį, praradus krovinį, be jo vertės, užmokesčio už vežimą ir kitų išlaidų, turi būti kompensuojamos kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo išlaidos minėtoje sąskaitoje advokatų kontoros suteiktoms paslaugoms apmokėti yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su netinkamo vežimo įvykdymu, todėl laikytinos išlaidomis, susijusiomis su vežimu, kurias privalo atlyginti vežėjas. Be to, vadovaujantis CK 6.249 straipsnio 4 dalimi, šios išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu bei nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka, įskaičiuojamos į nuostolius, todėl konstatavus, kad už ieškovo nuostolius atsakingas apeliantas, iš jo ši suma priteista pagrįstai. Antrąją išlaidų grupę patvirtina byloje esančios PVM sąskaitos faktūros su atliktų darbų išklotinėmis ir jų apmokėjimą patvirtinantys sąskaitos išrašai (t. II, b.l. 91 – 108). Atliktų darbų išklotinėse išvardintos teisinės paslaugos susijusios su ieškovo interesų atstovavimu šioje byloje, o ne apelianto apeliaciniame skunde minimoje Panevėžio miesto apylinkės teisme nagrinėtoje byloje, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų nuomone, teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) ir atsižvelgdamas į patenkintų reikalavimų dalį iš apelianto ieškovo naudai priteisė 2 856,96 Lt atstovavimo išlaidų.

Ieškovas iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo pabaigos pateikė prašymą atlyginti 7 423,72 Lt dydžio išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pateikdamas šių išlaidų dydį ir jų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, laikytina, kad apeliacinės instancijos teisme byla išspręsta ieškovo naudai, todėl jo turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijose įtvirtintais maksimaliais dydžiais bei atsižvelgdama į tai, kad ieškovo interesams, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atstovavo tie patys advokatai, mažina ieškovui iš apelianto priteistinų atstovavimo išlaidų dydį iki 1 200 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Longlita“ (įmonės kodas 110051834, buveinė – J. Basanavičiaus g. 12, Vilnius) ieškovui akcinei bendrovei „Amilina“ (įmonės kodas 147031669, buveinė – J. Janonio g. 12, Panevėžys) 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) atstovavimo išlaidų.