Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. sausio 31 d. sprendimo Nr. 20-11-IL-00726-e (b.l. 11) atsisakyti išduoti pareiškėjui neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2014 m. sausio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Licencijavimo padalinį, prašydamas

įregistruoti dujinį (garsinį) revolverį „Umarex“, 5.6 mm (22 short), Nr. 5444427 savigynai (b.l. 27) ir išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus (b.l. 26) .

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 (toliau GŠKĮ) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-127 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – Taisyklės) pagrindu buvo atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad L. S. 1972 m. rugsėjo 14 d. Ukmergės rajono teismo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 111 str. 1 d. už tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį BK numatyta didžiausia bausmė viršija tris metus laisvės atėmimo. Nustačius tokias aplinkybes, ginčijamu 2014 m. sausio 31 d. Kauno apskrities VPK sprendimu Nr. 20-11-IL-00726-e „Dėl atsisakymo išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus“, vadovaujantis GŠKĮ (2010-11-18 redakcija Nr. XI-1146) 17 str. 1 d. 2 p. (B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 str. 2 d. 1 p. (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo) prašomas leidimas išduotas nebuvo (b. l. 18).

Pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau mano, kad esant išnykusiam teistumui, bei dar iki naujos Įstatymo redakcijos turint ginklą, jam turėtų būti taikomos ne aptartos GŠKĮ nuostatos, griežtinančios atsakomybę, o ankstesnė šio Įstatymo redakcija.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2010 m. lapkričio 18 d. pakeitimo įstatymu pakeitus Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nustatančią sąrašą atvejų, kada asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, buvo nustatyti griežtesni apribojimai, negu galioję anksčiau. Pagal GŠKĮ 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011 m. kovo 1 d., C kategorijai priskiriami ir dujiniai pistoletai (revolveriai). Ginklų ir šaudmenų įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Taigi pareiškėjo įsigytas ginčo ginklas jo prašymo išduoti neterminuotą leidimą šiuos ginklus laikyti (nešiotis) padavimo metu buvo priskirtas ginklų, kurių negali įsigyti ir turėti nepriekaištingos reputacijos kriterijų neatitinkantis asmuo, kategorijai.

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012). Įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu - skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškinamas nurodytas teisės normas yra pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013; 2014 m. sausio 27 d. administracinėje byloje Nr. A662-337/2014).

Analizuojant Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nustatančias Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, akcentuotina, jog jomis įtvirtintos konkrečios taisyklės, turėjusios užtikrinti ir principo lex retro non agit įgyvendinimą, esant susiklosčiusiems atitinkamiems teisiniams santykiams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013).

Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (pirminė redakcija) buvo nurodyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. To paties straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamam ginčui aktualioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyta, kad asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-733 redakcija terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Šiems asmenims, jeigu jie pateikia įsigijimą patvirtinančius dokumentus, netaikomas šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nustatytas 21 metų amžiaus reikalavimas. Jiems taikomas 18 metų amžiaus reikalavimas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, taip pat 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013, 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-233/2013.

Lietuvos Vyriausias administracinis teismas 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013 teismo nurodytų teisės normų analizės pagrindu padarė išvadą, kad asmuo, turėdamas ginklą, atitinkantį Įstatymo 5 straipsnio 6 ir 8 punktus, turėjo iki 2014 m. sausio 1 d. (vėliau terminas pratęstas iki 2014 m. liepos 1 d.) pateikti prašymą gauti leidimą

laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Teismas pabrėžė, jog tai padarius, tokį prašymą sprendžianti institucija (šiuo atveju atsakovas), kiekvienu atveju turi įvertinti, ar toks leidimas konkrečiu atveju gali būti išduodamas. Remiantis Įstatymo 17 straipsniu, vienas iš aspektų, kurie turi būti patikrinti – tai, ar asmuo yra nepriekaištingos reputacijos. Atvejai, kai asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, nustatyti Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje. Įstatymo (naujos redakcijos) 18 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyti griežtesni reikalavimai, nei buvo prieš tai, todėl pateikus prašymą dėl leidimo po šio įstatymo įsigaliojimo, taikomi griežtesni reikalavimai. Išimtis, t. y. dvi būtinos komuliatyvios sąlygos, kurioms esant šie griežtesni reikalavimai netaikomi, nustatyti pačioje Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, t. y., pirma, jie netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, antra, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju 2011 m. vasario 28 d. pareiškėjas turėjo ginklą, tačiau neturėjo leidimo laikyti ginklus ar nešiotis ginklus (prašymą išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. sausio 30 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos apibrėžimas, o ankstesnėje redakcijoje apibrėžiama sąvoka.

Kolegijos nuomone, ta aplinkybė, jog ankstesnė Įstatymo redakcija pareiškėjo turėto ginklo laikymui apskritai nereikalavo jokio leidimo, nes toks ginklas buvo priskiriamas D kategorijai, nėra teisiškai reikšminga. Būtent taip šią aplinkybę vertino ir LVAT Išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, pabrėždama, kad iš Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies inter alia matyti, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešioti ginklus. Taigi, išplėstinės kolegijos nuomone, asmuo, nors anksčiau jo turimiems ginklams ir nereikėjo leidimo, įsigaliojus Įstatymo pataisoms turėjo imperatyvią prievolę šiuos ginklus legalizuoti, t. y. nustatyta tvarka gauti leidimą juos laikyti ar nešiotis, o Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies formuluotė aiškintina kaip reguliuojanti tik Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, numatančios, kokie asmenys yra nelaikomi nepriekaištingos reputacijos, švelnesnių ribojimų prioritetą prieš griežtesnius, jei švelnesni ribojimai laiko požiūriu atsirado pirmiau už griežtesnius.

Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-854/2013 pažymėjo, kad nuo 2012 m. liepos 12 d. įsigaliojusi nauja Pakeitimo įstatymo 2 dalies 4 straipsnio redakcija aiškiai apibrėžė, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į ginklų, kaip nuosavybės objektų, kurių civilinė apyvarta yra ribojama, prigimtį, nebūtų pagrįsta situacija, kai asmeniui, remiantis tuo, jog iki pasikeitusio teisinio reguliavimo leidimo laikyti (nešiotis) jo turimus ginklus nereikėjo ir jam nebuvo keliamas nepriekaištingos reputacijos asmens reikalavimas, jam vėliau būtų leidžiama legalizuoti turimus ginklus, neatsižvelgiant į tai, kad legalizavimo metu jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Šis teisės aktų aiškinimas, priešingai nei ginčo atveju teigia pareiškėjas, nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes atitinkami teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nebuvo nustatytas reguliavimas, įpareigojantis turėti leidimą tam tikrų kategorijų ginklams, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Be to, Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatos, nustatančios Įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, įtvirtino konkrečias taisykles, turėjusias užtikrinti ir minėto principo lex retro non agit įgyvendinimą.

Pabrėžtina ir tai, kad išplėstinė teisėjų kolegija taip pat aptarė ir ankstesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2012 m. kovo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012, 2012 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012, 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1561/2012), kurioje buvo

aiškinama, jog Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis dėl neleistinumo griežtesnio teisinių santykių reglamentavimo taikymo atgal galioja inter alia tokiose situacijose, kai pagal iki 2011 m. kovo 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją buvęs nereikalingu leidimas turėti dujinius pistoletus ir senovinius ginklus, nes jie tuo metu buvo priskiriami D kategorijai, tapo reikalingu (būtinu) pagal naujos redakcijos Įstatymą, taigi iš esmės ir ginčo situacijoje. Pagal šią ankstesnę praktiką analogiškose situacijose asmenys, padavę prašymus išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei juos registruoti, buvo vertinami kaip atitinkantys Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus ta prasme, kad naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo dieną (2011 m. kovo 1 d.) jie buvo įsigiję ir turėjo ginčo ginklus, o aplinkybė, dėl kurios jų atžvilgiu galėjo būti taikomas apribojimas turėti šiuos ginklus, taip pat buvo atsiradusi iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, tokia teismų praktikos raida dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, kokia yra suformuojama šia nutartimi, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant dėl žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumo užtikrinti tinkamą ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas Ukmergės rajono teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 111 straipsnio 1 dalį, todėl jis pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas teigia, jog laikytinas turinčiu nepriekaištingą reputaciją, nes jo teistumas yra išnykęs. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. vasario 28 d. neturėjo leidimo laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams, jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Todėl nustačius, jog jis neišpildė būtinosios sąlygos leidimui gauti – buvimo nepriekaištingos reputacijos – vadovaujantis

Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą atsisakė išduoti pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.