Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. G. ir trečiojo asmens Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarės R. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-485-324/2013 pagal ieškovės J. G. M. ieškinį atsakovams D. Š., V. G., trečiasis asmuo Kauno miesto 20-ojo notaro biuro notarė R. V., dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė D. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Šalių ir teismo procesiniai dokumentai jai įteikti bei apie teismo posėdžius pranešta viešo paskelbimo būdu (CPK 130 str.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Byla išnagrinėta pagal asmens, kuris neturi subjektyvinės teisės kreiptis į teismą, ieškinį. Apeliantas jokių ieškovės teisių ir įstatymo saugomų interesų savo veiksmais nepažeidė, todėl ieškovė neturėjo subjektyvinės teisės ginčyti hipotekos lakšto ir hipoteka užtikrintos prievolės įvykdymo iš įkeisto turto. Nepripažindamas šios aplinkybės, teismas netinkamai taikė CPK 4 ir 5 straipsnius. Teismas nesilaikė įstatyme (CPK 177 str., 197 str. 2 d., 185 str.) bei teismų praktikoje įtvirtintų įrodymų vertinimo nuostatų, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Todėl teismo išvada, jog notarine forma patvirtintos ieškovės valios ydingumą įrodo sandorio sudarymo aplinkybės, nors šiame oficialiame rašytiniame įrodyme (CPK 197 str. 2 d.) nustatyti faktai jokiais leistinais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus, nebuvo ginčijami ar paneigti, nepagrįsta. Paneigti oficialiame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes kitomis įrodinėjimo priemonėmis galima tik išimtiniais atvejais. Ieškovė turi teisininkę dukterį, pati savarankiškai buvo susiradusi ir advokatą, kai pareiškė šį ir ankstesnį ieškinį, kas rodo, jog ji žinojo kur kreiptis teisinės pagalbos. Prekiaudama turguje, kur prekiauja ir D. Š. sesuo, ieškovė galėjo išsiaiškinti ar ši iš tiesų ketina parduoti butą, iš kurio pinigų atsakovė D. Š. ketino grąžinti paskolą. Todėl nėra pagrindo vertinti, kad įkeisdama butą ir pasirašydama hipotekos lakštą ieškovė nieko nesuprato.Jokia bylos medžiaga nepagrindžia teismo nustatytos aplinkybės, kad ieškovės suklydimą apsprendė atsakovės D. Š. apgaulė. Sprendime nėra nurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė ši apgaulė, ši aplinkybė teismo nebuvo tirta. Vien tik argumentas, kad D. Š. apgaulę netiesiogiai įrodo pastarosios vengimas kontaktuoti su bylos šalimis bei dalyvauti civilinės bylos nagrinėjime, nėra neginčijamas apgaulės įrodymas, kuris patvirtintų ieškovės suklydimą.Teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 1.89 straipsnį, be pagrindo nesirėmė kategoriška ekspertizės akto išvada, kad ieškovė geba priimti savarankiškus sprendimus, susijusius su savo turto teisinio likimo pakeitimu, klaidingai nurodydamas, jog ekspertizės atlikimo metu nebuvo vertintas konkretus hipotekos lakšte esančio teksto suvokimas. Byloje nenustatyta, kad ieškovės asmenybės sutrikimai 2008-09-16 hipotekos lakšto pasirašymo metu buvo tokio intensyvumo ir ryškumo, kad galėtų įtakoti intelektinės bei valios funkcijas, sutrikdyti jos gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Neteisingai ir teismo išvada, kad paskolos sutarties šalių nesąžiningumą įkaito davėjos atžvilgiu įrodo nuslėptas paskolos atlygintinumo faktas. Ši išvada grindžiama vien prielaidomis, byloje nesant jokių objektyvių paskolos sandorio atlygintinumo įrodymų. Sprendime nenurodyta, kuo konkrečiai pasireiškė kiekvienos iš paskolos sutarties šalių nesąžiningumas (CK 6.67 str.). Susitarimo tarp jo ir atsakovės D. Š. dėl palūkanų mokėjimo nebuvo, jų iš atsakovės nėra gavęs, todėl tai niekaip negalėjo turėti įtakos kitokios ieškovės valios dėl turto įkeitimo susiformavimui. Jis, kaip kreditorius, yra sąžiningas įkeitimo teisės turėtojas, ginčijamas hipotekos lakštas atitinka visus įstatymo reikalavimus, todėl visos prievolės, kilusios iš šios sutarties, turi būti vykdomos, juolab, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie suklaidintų ieškovę. Sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu dėl suklydimo, jeigu suklydusio asmens teises galima apginti kitais būdais. Tai reiškia, kad jeigu ieškovė patyrė ar gali patirti nuostolių, dėl paskolos gavėjos D. Š. kaltės įkeitusi savo turtą, ji turi teisę reikšti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo D. Š., kurios naudai savo valia ir rizika įkeitė butą, o ne reikalauti hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Į apeliantų prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka kolegija neatsižvelgia, tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).

Apeliaciniai skundai atmestini.

Nenustačius absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), jo teisėtumas bei pagrįstumas peržiūrimas pagal apeliaciniuose skunduose suformuotas faktines bei teisines ribas (CPK 320 str.), patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo institutą, ar teisinagi nustatė faktines aplinkybes ir ar tinkamai aiškino bei taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias hipotekos sandorio pripažinimą negaliojančiu ieškinyje įvardintais įstatyminiais pagrindais – pagal CK 1.89, 1.90 bei 1.91 straipsnius.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus tris ieškinyje nurodytus sandorio ginčijimo pagrindus, konstatavo, kad šio sandorio negaliojimą lemia ieškovės suklydimas, įtakotas atsakovės D. Š. apgaulės. Atsakovė nuslėpė esminę aplinkybę, kad ji neturi nei finansinių galimybių, nei ketinimų vykdyti savo skolinius įsipareigojimus apeliantui V. G., ką žinodama ieškovė savo turto hipotekos lakštu ir, juo labiau, mažai pažįstamo asmens (D. Š.) naudai nebūtų įkeitusi. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada bei teismo sprendime įvardijamos įstatymo normos, kuriomis, tenkindamas ieškinį, teismas rėmėsi (CK 1.90 str. ir 1.91 str.), reiškia, kad sandorio negaliojimas pagal CK 1.89 straipsnio nuostatas skundžiamu sprendimu nėra pripažintas. Todėl apeliacinių skundų argumentai, kad nurodytos teisės normos taikymui ir sandorio pagal ją negaliojimui byloje prielaidų nėra (nėra nustatytas ieškovės neveiksnumas), teisiškai neaktualūs ir išsamiau neaptarinėtini. Teismo ekspertizės akte pateiktą asmeninį psichologinį ieškovės įvertinimą teismas nagrinėjo kitame kontekste, t. y. spręsdamas dėl ydingai susiformavusios jos valios. Pasisakyti dėl ieškovės atliktų vienų ar kitų veiksmų, dėl įvairių veiksnių, įskaitytinai ir individualių ieškovės savybių, įtakos jos valios formavimosi procesui, teismą įpareigojo faktinis bei teisinis ieškino pagrindas, nes pagal CK 1.90 ar 1.91 straipsnius nuginčyti sandoriai laikomi turintys valios trūkumų. Taigi teisėjų kolegija nesutinka su kitokia abiejų apeliantų nuomone dėl ieškinio patenkinimo pagrindo (pagrindų) ir su tuo susijusius skundų atgumentus atmeta.

Dėl reikalavimo teisės ir piktnaudžiavimo teise

Apelianto V. G. skunde keliamas ieškovės teisės pareikšti šį ieškinį klausimas, tvirtinant, kad jokių ieškovės teisių jis nėra pažeidęs. Tokie apeliacinio skundo argumentai taip pat atmestini. Viena vertus, apie teisių (ne)pažeidimą sprendžiama ne ieškinio priėmimo, o tik jo išnagrinėjimo iš esmės procesinėje stadijoje, t.y. priimant byloje baigiamąjį procesinį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priėmęs ieškinį ir išnagrinėjęs šį ginčą iš esmės, konstatavo ieškovės teisių pažeidimo dėl atsakovų veiksmų ar neveikimo faktą. Antra vertus, sandoriai, kuriuos siekiama pripažinti negaliojančiais ieškinyje įvardintu teisiniu pagrindu, įstatymo leidėjo yra priskiriami prie nuginčijamų sandorių kategorijos (CK 1.78 str. 2 d.). Tokie sandoriai nors jie nėra negaliojantys patys savaime (niekiniai), tačiau jų (ne)galiojimas gali būti patikrintas suinteresuoto asmens reikalavimu. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti įstatymų nurodyti asmenys, įskaitytinai ir tokį sandorį sudaręs asmuo. Neabejotina, kad būdama hipotekos sandorio šalimi ieškovė turėjo subjektinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, šią teisę jai užtikrina Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.137 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 ir 2 dalys. Ieškovės konstitucinės teisės kreiptis į teismą negali paneigti jokios aplinkybės, jos negali apriboti ir apeliaciniuose skunduose apeliantų akcentuojamas pačios ieškovės neapdairumas ir nerūpestingumas, prieš sudarant sandorį nepasitarus su teisinių žinių turinčiais asmenimis dėl atliktinų veiksmų teisinių padarinių bei jų reikšmės, atitinkamai ir nesusilaikymas nuo veiksmų, galinčių sukelti jai neigiamas teisines pasekmes, atlikimo. Be tol, šioje byloje aktualu tai, kad ieškovės elgseną ir atliktus veiksmus sąlygojo būtent atsakovės D. Š. apgaulė, ir tokiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai paneigti byloje nėra jokių duomenų.

Konstatavus, kad ieškovė turi subjektinę teisę į ieškinio pareiškimą ir nenustačius jokių faktinių aplinkybių, kad šią teisę jį įgyvendina netinkamai, nesąžiningai arba piktnaudžiaudama procesu, apelianto V. G. prašymas dėl CPK 95 straipsnyje numatytų priemonių taikymo aiškiai nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl įrodinėjimo instituto taikymo

Abu apeliantai savo skunduose nesutinka ir su byloje esančių įrodymų įvertinimu. Teisėjų kolegija atmeta apelianto V. G. skundo argumentus, kad notarine forma patvirtintos ieškovės valios ydingumas ir šiame sandoryje nurodytos aplinkybės negalėjo būti ginčijamos liudytojų parodymais , nes šis sandoris turi oficialaus rašytinio įrodymo galią.

Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialius rašytinius įrodymus (lot. prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 str. 2 d.). Didesnė dokumento įrodomoji galia reiškia, jog jo įrodomosios galios negalima nuginčyti žodžiu (pvz., šalių duodamais paaiškinimais, liudytojų parodymais) ar kitais rašytiniais įrodymais, išskyrus kitus oficialius rašytinius įrodymus. CPK 197 straipsnio 2 dalies lingvistinė sandara bei naudojami žodžių junginiai leidžia spręsti, jog įstatymų leidėjo valia ši taisyklė taikytina dokumento turiniui, t.y. laikomos visiškai įrodytomis oficialiuose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotos vienokios ar kitokios teisiškai reikšmingos aplinkybės (juridiniai faktai). Analogiškas reglamentavimas nustatytas Notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje, kur yra teigiama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai (pavyzdžiui, prievolės dalykas, prievolės šalys, jų įsipareigojimų pobūdis, mastas, vykdymo tvarka ar terminai) yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Vadinasi, jokių kliūčių ginčyti taip pat ir notaro patvirtintą sandorį bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais nėra. Be to, įstatymai neįtvirtina ir tiesioginio draudimo kaip įrodinėjimo priemonėmis remtis sandorį sudariusių asmenų ar liudytojų paaiškinimais, juos ginčijant teisme (CPK 177 str. 3 d.). Priešingu atveju apskritai būtų paneigta ar esmingai apsunkinta galimybė nukentėjusiajai šaliai ginčyti notaro patvirtintą sandorį remiantis valios trūkumo faktu, jos ydingumu ar klaida ją suformuojant, nes jokiais kitais oficialiais įrodymais to įrodyti nebūtų galima. Taigi, kolegijos vertinimu, draudimas tokiose situacijose atsižvelgti į asmenų (sandorio šalių ar liudytojų) paaiškinimus nebūtų nei protingas, nei sąžiningas, nei teisingas. Todėl į šiuos skundo argumentus kolegija taip pat neatsižvelgia.

Įrodinėjimo byloje tikslas tai teismo įsitikinimas, pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos proceso įstatymo normose, t. y. CPK 185 straipsnyje. Šios teisės normos esmė yra ta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kolegijos vertinimu, teismas įrodinėjimo taisyklių nepažeidė, teisingai sprendė dėl kiekvieno iš įrodymų įrodomosios reikšmės bei aplinkybių, kurias jie patvirtina. Apie ekspertizės akto įrodomąją reikšmę šioje nutartyje jau buvo pasisakyta ir teisėjų kolegija savo motyvų nekartoja, pripažindama, kad eksperto išvados įvertinimas tame kontekste, kuriame teismas ja rėmėsi, buvo tinkamas ir apspręstas ginčo pobūdžio (CPK 218 str.). Apelianto V. G. skundo argumentai, kad sprendime nėra nurodyta kuo konkrečiai pasireiškė apgaulė ir kad teismas tokių aplinkybių netyrė, neatitinka faktinės situacijos. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra nurodyta, ką teismas pripažino apgaule: atsakovė D. Š. nuslėpė nuo ieškovės ketinimus paskolos savo būsimam kreditoriui (apeliantui) negrąžinti; nuslėpė, kad atsakovės sesuo taip pat neketina parduoti savo buto už D. Š. skolas; nuslėpė, kad paskolos grąžinti per 3 mėnesius ji objektyviai ir nebūtų galėjusi dėl finansinės savo padėties bei turimų skolų (savo turtinę padėtį žinojo ir nepasakė to ieškovei); nuslėpė, kad paskola yra atlygintinė. Pastaroji išvada, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nėra grindžiama vien tik teismo prielaidomis, kurių nepatvirtina jokie bylos įrodymai. Paskolos sandorio atlygintinumą įrodo ir paties apelianto pripažinimas pirmosios instancijos teisme, kad jis tikėjosi gauti įstatymines palūkanas, ir duomenys apie kitus apelianto sudarytus paskolos sandorius su turto įkeitimu (t. 2, b. l. 34-41), kas, priimant domėn tikimybių pusiausvyros principą, leidžia padaryti atitinkamas išvadas apie skolinimo verslą ir finansinės naudos iš tokios veiklos gavimą. Kitoks paskolų asmeninėmis apelianto lėšomis suteikimo iki tol jam nepažįstamiems asmenims interpretavimas prieštarautų ekonominei logikai.

Dėl sandorio negaliojimo pagrindų ir kreditoriaus (ne)sąžiningumo

Ieškovė prašė pripažinti negaliojančia jos pasirašytą sutartinės hipotekos lakštą kaip sandorį, sudarytą nesant tikrosios jos valios dėl atsakovų apgaulės ir nesąžiningų veiksmų. CK 1.91 straipsnyje įvardijama apgaulė yra sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių, kai apgaulės turinį sudarančius veiksmus atlieka kita sandorio šalis ar kitas asmuo, nesantis sandorio šalimi. Apgaule gali būti sudarytas ir vienašalis sandoris. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, t.y. teigiant, ko nėra, taip pat apgaule gali būti kitos sandorio šalies tylėjimas (CK 1.91 str. 5 d.), kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės, kurias žinodama antroji šalis sandorio nebūtų sudariusi. Apgaulė yra taip pat ir tada, kai pats asmuo neteisingai suvokia savo sudaromo sandorio esmę ar aplinkybes, o kitas asmuo, tą žinodamas, pasinaudoja tokiu suklydimu. Tokiu atveju yra pažeidžiami sutarčių laisvės, lygiateisiškumo principai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė hipotekos sandorį (t.1, b.l. 10-12), kurio ji įkeitė kreditoriui, apeliantui V. G., vienintelį savo gyvenamąjį būstą už menkai pažįstamos atsakovės D. Š. paskolos prievolę (t. 1, b.l. 13-14), sudarė dėl atsakovų apgaulės ir nesąžiningų veiksmų. Tiek kreditoriaus, tiek sandorius tvirtinusios notarės apeliacinių skundų argumentai kitokiai teisėjų kolegijos išvadai susiformuoti neleidžia. Ir įkeičiamo daikto tris kartus didesnė, nei paskolos dalykas, vertė, leidžianti pripažinti aiškią disproporciją tarp užtikrinamo apelianto intereso ir užtikrinimo priemonių, ir abiejų atsakovų elgesys, ir ieškovės asmenybės ypatumai, kuriuos nustatė bei ekspertizės akte įvardijo teismo ekspertai (t. 1, b.l. 179-182), t.y. jos primityvumas, menkos savižinos galimybės, paklusnumas, naivumas, patiklumas bei konstatuotas lengvas psichikos sutrikimas, suteikia prielaidas vertinimui, kad atsakovė D. Š. pasinaudojo menka ieškovės orientacija, neteisingu situacijos supratimu ir ją apgavo, nurodžiusi, kad paskolą grąžins pati per 2-3 mėnesius, nors to daryti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, net neketino. Apeliantas, viena vertus, nėra CK 1.91 straipsnio 7 dalyje nurodomas sąžiningas trečiasis asmuo, prieš kurį negalėtų būti panaudotas dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu faktas, kadangi jis pats buvo sutartinių santykių dalyvis, pasirašė hipotekos lakštą, kuris yra sudarytas jo naudai. Kita vertus, apie apgaulę žinojo arba turėjo žinoti, taigi nebuvo sąžiningas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-167/2013). Nagrinėjamoje byloje šis išaiškinimas reiškia, kad sąžiningu gali būti laikomas tik toks asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti nepažįstamas asmuo, turintis neatidėliotinų poreikių ir siekiantis pasiskolinti ne kredito įstaigoje, yra finansiškai pajėgus vykdyti įsipareigojimus, ypač užtikrinant paskolą ne paties skolininko, o kito, senyvo ir ne itin raštingo asmens, turto įkeitimu, kuris pasidomėjo savo skolininko ir įkaito davėjo ryšiais ar santykiais. Todėl kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentais, kad apelianto V. G. interesas buvo nukreiptas ne į paskolos dalyko (pinigų) susigrąžinimą, o į jo išsiieškojimą iš įkeisto ieškovės turto su pakankamai ženkliomis nustatytomis netesybomis, kurios, esant ginčui, net negalėtų būti laikomos protingomis. Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010-03-24 nutartyje (t.1, b. l. 15) apskaičiuotas galutinis skolos dydis - 133 700 Lt, lyginant su paskolintąja 70 000 Lt suma (t.1, b.l. 13), taip pat patvirtina tokio apelianto intereso, kaip ekonominės naudos gavimą iš turto pardavimo, dominavimą. Taigi toks kreditoriaus pasyvumas tikėtinai patvirtina aplinkybę, kad atsakovės D. Š. mokumas jam buvo nesvarbus, dar daugiau, jis suvokė paskolos negrąžinimo per tris mėnesius realumą. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai ir sprendimo motyvams dėl apelianto nesąžiningumo.

Kadangi ginčijamą hipotekos sutartį ieškovė, nepaisant jos tikslo padėti atsakovei gauti paskolą, pasirašė dėl atsakovės D. Š. apgaulės, šiai nuslepiant tikruosius savo ketinimus negrąžinti paskolos, konstatuotina, kad ji suklydo dėl sandorio esmės, dėl jo, kaip išvestinės iš pagrindinės prievolės, pobūdžio. Ieškovė hipotekos lakštą pasirašė nežinodama dėl savo pareigos grąžinti paskolą už atsakovę neišvengiamumo, nors tokių teisinių padarinių - besąlygiškai grąžinti skolą už atsakovę ir perimti jos prievolę apeliantui V. G., ji nesiekė. Pastarojo pasyvumas sudarė sąlygas būtent tokiems neišvengiamiems padariniams atsirasti. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino sandorį negaliojančiu pagal CK 1.91 straipsnį. Esminių sandorio aplinkybių nesuvokimas kliudė susiformuoti laisvai ieškovės valiai. Tačiau nustačius, kad ieškovė suklydo dėl atsakovės tyčinių veiksmų, sandoris pripažintinas negaliojančiu tik CK 1.91 straipsnio pagrindu, o CK 1.90 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos. Teismų praktikoje jau suformuota taisyklė, kad abu kartu šie teisiniai pagrindai nederinami. Tiek dėl suklydimo (CK 1.90 str.), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (CK 1.91 str.) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią contra voluntatem. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu tik CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis c.b. Nr. 3K-3-126/2011).

Nors pirmosios instancijos teismas šalių veiksmus vertino kaip atitinkančius abiejų teisinių pagrindų sudėtį, ieškovės veiksmus - ir suklydimo rizikos (ne)prisiėmimo aspektu pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį, sandorio pripažinimas negaliojančiu pagal abu teisinius pagrindus pats savaime neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ar pagrįstumo (CPK 328 str.).

Dėl kitų ieškovės teisių gynimo būdų

Abu apeliantai savo skunduose nurodo, kad ieškovės teisė gali būti apgintos ir kitu būdu, nepripažįstant sandorio, negaliojančiu, nes ji, siekdama išsaugoti įkeistą turtą, turi teisę įvykdyti prievolę už D. Š. ir įgyvendinti atgręžtinio reikalavimo teisę (CK 4.195 str., 6.101 str. 4 d. 3 p., 6.112 str. 2 p.), arba reikalauti nuostolių atlyginimo iš šios atsakovės, jeigu butas būtų parduotas varžytinėse. Su tokiais skundų argumentais teisėjų kolegija taip pat negali sutikti. Pripažinus, kad hipotekos sutartis negalioja pagal CK 1.91 straipsnį, CK 1.90 straipsnio 7 dalies nuostatos, taikytinos pačios šalies suklydimo atveju, nėra teisiškai aktualios jos tyčinio suklaidinimo atveju. Be to, nagrinėjamos bylos atveju nukentėjusio (t.y. apgauto) asmens, teismo sprendimu tokį faktą konstatavus, gyvenamojo būsto pardavimo nekompensuoja žalos iš tikėtinai nemokaus asmens priteisimas, nes, viena vertus, tokio sprendimo priėmimas dar negarantuoja tokios skolos išieškojimo (greito išieškojimo), antra vertus, tokia priemonė negali būti laikoma adekvačiu pažeistų teisių ir interesų gynimo būdu, kuris yra aptariamas CK 1.90 straipsnio 7 dalyje. (CK 1.137 str.). Pažymėtina ir tai, kad ieškinio šioje byloje patenkinimas neatima teisės ir pačiam kreditoriui kreiptis į teismą dėl paskolos sutarties vykdymo, pareiškiant reikalavimus savo skolininkei D. Š..

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad ginčijamo hipotekos lakšto panaikinimas pažeidžia civilinių santykių stabilumą ir pažeidžia kreditoriaus teisę išsireikalauti skolą iš hipoteka įkeisto turto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sandorio išsaugojimas, nustačius asmens teisių bei interesų pažeidimą, nėra dominuojantis ar prioritetinis principas ir ypač tokioje situacijoje, kai asmuo buvo apgautas ir teisme įrodo apgavystės faktą. Kitoks aiškinimas prieštarautų pamatiniam CPK 2 straipsnyje įtvirtintam tikslui - ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, interesus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė turėjo 1500 Lt teisinės pagalbos išlaidų, rengiant atsiliepimą į abiejų apeliantų skundus (t. 2, b.l. 156-157). Jų kompensavimo šaliai klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“. Išlaidų dydis, priimant domėn poreikį atsikirsti į dviejų apeliacinių skundų argumentus, neviršija 8.11 punkte nustatyto dydžio, taigi šios išlaidos ieškovei kompensuotinos pilnai, priteisiant jos naudai iš kiekvieno apelianto po 750 Lt (CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. G. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir notarės R. V. po 750 (septynis šimtus penkiasdešimt) litų iš kiekvieno J. G. M. naudai.