Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-6218-171/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00849-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.25; 3.21 (S)

2016 m. spalio 6 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės, dalyvaujant pareiškėjui A. G.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovei Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo S. B.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti 2016 m. vasario 5 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos sprendimą Nr. 3R-28 (2.13-1.) (b. l. 1–3).

Paaiškino, kad 2015 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Valstybinę domenų apsaugos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) dėl vaizdo kamerų, sumontuotų ant kaimyno (S. B.) namo, kurios atsuktos į pareiškėjo privačią teritoriją, miegamojo langus. 2016 m. vasario 5 d. pareiškėjas gavo ginčijamą Inspekcijos sprendimą, kad jo skundo nagrinėjimas nutraukiamas, nes nepriklauso Inspekcijos kompetencijai.

Pareiškėjas su sprendimu nesutinka ir mano, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir valstybės įmonės Registrų centro pažymų, kad S. B. nebuvo ir nėra įsigijęs verslo liudijimų ar registravęs individualios veiklos, nepakanka, kad būtų nutrauktas jo skundo nagrinėjimas. Mano, kad vaizdo stebėjimas gali būti vykdomas siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, apginti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą ir kitas asmenų teises ir laisves, tačiau tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankamos ir (arba) netinkamos siekiant išvardytų tikslų ir jeigu duomenų subjekto interesai nėra svarbesni. Inspekcija iš S. B. negavo jokių paaiškinimų, neišsiaiškino, kodėl įrengtos kameros, koks jų matymo kampas ir ar kiti būdai ir priemonės yra nepakankamos pasiekti kol kas niekam nežinomą S. B. tikslą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Pareiškėjo manymu, S. B. negali turėti jokių asmeninių poreikių stebėti jo privatų gyvenimą, todėl Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ADTAĮ) 1 straipsnio 4 punkto nurodymai neturėtų būti priežastis netirti skundo.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir vadovaudamasis jame išdėstytais motyvais prašė jį patenkinti.

Atsakovė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija atsiliepime į skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–33).

Atsakovė remiasi ADTAĮ 1 straipsnio 4 punktu, kuriame nustatyta, kad ADTAĮ netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

Paaiškino, kad, susipažinus su pareiškėjo 2015 m. gruodžio 14 d. skundu, buvo priimtas sprendimas patikrinimą pradėti nuo paklausimų raštu. Tam Inspekcija 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7379(2.13.) „Dėl vaizdo stebėjimo“ paprašė S. B., 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7380(2.13.) valstybės įmonės Registrų centro bei 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7381(2.13.) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodyti visas aktualias skundui nagrinėti aplinkybes. Iš pateiktų atsakymų atsakovė priėjo prie išvados, kad skundo nagrinėjimas nepriklauso jos kompetencijai, nes S. B. vykdė vaizdo stebėjimą kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, todėl skundo nagrinėjimą nutraukė vadovaudamasi ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 46 straipsnio 2 dalimi.

Atsakovės nuomone, paaiškėjus aplinkybėms, jog S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, Inspekcija neturėjo ir neprivalėjo aiškintis bei tirti, kokiems konkrečiai asmeniniams poreikiams jis vykdo vaizdo stebėjimą, ar nustatyti, kokiems tikslams galimai stebimas pareiškėjo privatus gyvenimas, todėl pasiūlė kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl galimo teisės į privatų gyvenimą ir jo slaptumą pažeidimo.

Atsakovės atstovė teismo posėdyje prašo skundą atmesti vadovaudamasi atsiliepime išdėstytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcijoje 2015 m. gruodžio 14 d. gautas pareiškėjo skundas dėl ADTAĮ 19 straipsnio 2 dalies pažeidimo (b. l. 34–35).

Inspekcija 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7379(2.13.) „Dėl vaizdo stebėjimo“ kreipėsi į S. B. dėl paaiškinimo dėl vykdomo stebėjimo vaizdo kameromis (b. l. 49). 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7380(2.13.) taip pat ji kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą su paklausimu, ar adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuo įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, yra registruotas juridinis asmuo (b. l. 50), bei 2015 m. gruodžio 18 d. raštu Nr. 2R-7381(2.13.) kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir prašė pateikti informaciją, ar S. B. užsiima individualia veikla arba dirba pagal verslo liudijimą (b. l. 51).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 22 d. rašte Nr. (27.4-40-4)RD-4837 nurodė, kad S. B. 2015 m. mokestiniu laikotarpiu nebuvo / nėra įsigijęs verslo liudijimų, nebuvo / nėra įregistravęs individualios veiklos pagal pažymą (b. l. 52). Valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro departamentas 2015 m. gruodžio 28 d. rašte Nr. (l.11.6.)s-6288 nurodė, kad duomenų apie įregistruotus juridinius asmenis, adresu: (duomenys neskelbtini), Juridinių asmenų registre nėra (b. l. 53). S. B. 2016 m. sausio 25 d. rašte „Dėl vaizdo stebėjimo“ nurodė, kad jei savo teritorijoje ir vykdo vaizdo stebėjimą, tai tik privačiais tikslais, kad būtų užtikrintas jo teritorijos, jo asmens ir jo turto saugumas (b. l. 56).

Inspekcija 2016 m. vasario 5 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-28 (2.13-1.) nutraukti pareiškėjo skundo, kaip nepriklausančio jos kompetencijai, nagrinėjimą. Sprendime nurodė, kad S. B. paaiškino Inspekcijai, kad „jei mano teritorijoje ir yra vykdomas vaizdo stebėjimas, tai tik privačiais tikslais, kad būtų užtikrintas mano teritorijos, mano asmens ir mano turto saugumas“. Sprendime remiamasi ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartimi byloje Nr. Ik-1824-171/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. N-62-2622/2010.

Sprendime atsakovė priėjo prie išvados, kad S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, todėl ADTAĮ šio asmens atžvilgiu nėra taikomas (b. l. 58–59).

Ginčas byloje kilo dėl Inspekcijos 2016 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. 3R-28 (2.13-1.) teisėtumo ir pagrįstumo, ar Inspekcija teisėtai ir pagrįstai nutraukė pareiškėjo skundo nagrinėjimą konstatavusi, kad S. B. vaizdo stebėjimą vykdo kaip fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja ADTAĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimas Nr. 1156 „Dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos struktūrinės reformos, įgaliojimų suteikimo, Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatų patvirtinimo ir su tuo susijusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų dalinio pakeitimo (Dėl įgaliojimų Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai suteikimo ir Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos nuostatų patvirtinimo)“ (toliau – ir Nuostatai).

ADTAĮ reglamentuoja santykius, kurie atsiranda tvarkant asmens duomenis automatiniu būdu, taip pat neautomatiniu būdu tvarkant asmens duomenų susistemintas rinkmenas: sąrašus, kartotekas, bylas, sąvadus ir kita; taip pat nustato fizinių asmenų, kaip duomenų subjektų, teises, šių teisių apsaugos tvarką, juridinių ir fizinių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę tvarkant asmens duomenis (ADTAĮ 1 straipsnio 2 dalis).

ADTAĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija yra įpareigota prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip vykdomas ADTAĮ. Inspekcijos paskirtis – prižiūrėti duomenų valdytojų veiklą tvarkant asmens duomenis, kontroliuoti asmens duomenų tvarkymo teisėtumą, užkirsti kelią duomenų tvarkymo pažeidimams, užtikrinti duomenų subjekto teisių apsaugą (Nuostatų 2 punktas). Inspekcijos funkcijos, teisės ir pareigos yra įtvirtintos, inter alia (liet. be kita ko), ADTAĮ ir Nuostatuose.

ADTAĮ 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmenų, manančių, kad duomenų valdytojas savo veiksmais (neveikimu) pažeidė ADTĮ, teisė kreiptis su skundu į Inspekciją (b. l. 34–35). Skundą gavusi Inspekcija privalo atlikti tyrimą pagal ADTAĮ dešimtojo skirsnio reikalavimus, taip pat mutatis mutandis (liet. su būtinais (atitinkamais pakeitimais) laikydamasi Viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytų reikalavimų.

Nagrinėjamoje byloje Inspekcija priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą.

Atsakovės sprendime nurodyta, kad nutraukiamas pareiškėjo skundo nagrinėjimas pagal ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad šis ADTAĮ netaikomas, jeigu asmens duomenis tvarko fizinis asmuo ir tik asmeniniams poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti.

ADTAĮ įgyvendina 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva 95/46). ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalimi yra įgyvendinama Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antroji įtrauka, kurioje įtvirtinta Direktyvos 95/46 taikymo išimtis tais atvejais, kai asmens duomenis tvarko fizinis asmuo, užsiimdamas tik asmenine ar namų ūkio veikla, todėl aiškinant šią Įstatymo nuostatą svarbu atsižvelgti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) pateiktą Direktyvos 95/46 nuostatos išaiškinimą.

2014 m. gruodžio 11 d. sprendime Ryneš (C-212/13, ECLI:EU:C:2014:2428) ESTT nagrinėjo klausimą, ar į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje nustatytą išimtį patenka situacija, kai vaizdo stebėjimo sistema, kurią fizinis asmuo įrengė ant savo šeimos namo, siekdamas apsaugoti namo savininkų šeimos turtą, sveikatą ir gyvybę, daromi įrašai nuolatinio įrašymo įrenginyje, o šia sistema stebima ir viešoji erdvė. ESTT nurodė, kad tokios vaizdo sistemos naudojimas, ja taip pat stebint viešąją erdvę, nėra asmens duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrąją įtrauką, taigi tokiai veiklai taikytinos Direktyvos 95/46 nuostatos. ESTT sprendime pažymėjo, kad kamera užfiksuotas asmens atvaizdas, kiek jis leidžia identifikuoti duomenų subjektą, laikytinas asmens duomenimis pagal Direktyvą 95/46; vaizdo stebėjimas iš principo patenka į Direktyvos 95/46 taikymo sritį kaip automatinis duomenų tvarkymas; o stebėjimas darant asmenų vaizdo įrašą, saugomą nuolatinio įrašymo įrenginyje, yra automatinis asmens duomenų tvarkymas (Direktyvos 95/46 15–16 konstatuojamosios dalys, Sprendimo 22, 24–25 punktai). Nagrinėdamas klausimą, ar toks duomenų tvarkymas, koks buvo susiklostęs pagrindinėje byloje, galėtų būti laikomas vykdomu „užsiimant tik asmenine ar namų ūkio veikla“, ESTT pažymėjo, kad, pagal nusistovėjusią teismo praktiką, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 7 straipsnyje įtvirtinta pagrindinės teisės į privataus gyvenimo gerbimą apsauga reikalauja, jog nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neviršytų to, kas yra griežtai būtina (Sprendimo 28 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). ESTT nurodė, kad Direktyvos 95/46 nuostatas, kiek jomis, reglamentuojant asmens duomenų tvarkymą, gali būti keliamas pavojus pagrindinėms laisvėms, visų pirma teisei į privatų gyvenimą, būtina aiškinti atsižvelgiant į pagrindines teises, kurios yra įtrauktos į Chartiją (o Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antroje įtraukoje įtvirtinta nukrypstanti nuostata turi būti aiškinama griežtai (Sprendimo 29 punktas ir jame nurodyta ankstesnė ESTT praktika). Griežtą išimties aiškinimą, ESTT vertinimu, pagrindė ir pati Direktyvos 95/46 nuostatos formuluotė, pagal kurią iš Direktyvos 95/46 taikymo srities pašalintas duomenų tvarkymas, atliekamas užsiimant ne paprastai asmenine ar namų ūkio veikla, bet „tik“ asmenine ir namų ūkio veikla, todėl asmens duomenų tvarkymas patenka į nurodytą išimtį, tik jei jį duomenų tvarkytojas atlieka išimtinai asmeninėje ar namų ūkio sferoje, o kiek vaizdo stebėjimas apima viešąją erdvę ir todėl yra nukreiptas į duomenis tvarkančio asmens privačios sferos išorę, jis negali būti laikomas išimtinai „asmenine ar namų ūkio veikla“ (Sprendimo 30–31, 33 punktai). ESTT sprendime taip pat pažymėjo, kad Direktyvos 95/46 nuostatomis (7 straipsnio f punktu, 11 straipsnio 2 dalimi ir 13 straipsnio 1 dalies d ir g punktais) leidžiama atsižvelgti į duomenų valdytojo teisėtus interesus, kuriuos, visų pirma, sudaro asmens duomenų valdytojo ir jo šeimos turto, sveikatos ir gyvybės apsauga (Sprendimo 34 punktas). Taigi, šiame sprendime ESTT nurodė, kad vaizdo stebėjimo sistemų, darant asmenų vaizdo įrašus, saugomus nuolatinio įrašymo įrenginyje, naudojimas yra laikomas asmens duomenų tvarkymu pagal Direktyvos 95/46 nuostatas ir, kai šia sistema bent iš dalies stebima viešoji erdvė, jis nepatenka į Direktyvos 95/46 3 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje nustatytą išimtį, tačiau pagal Direktyvos 95/46 nuostatas gali būti atsižvelgiama į teisėtus duomenų valdytojo interesus.

Minėtais ESTT išaiškinimais vadovavosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-430-415/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatytos išimties taikymo, kai į kameromis filmuojamą vaizdą patenka ne tik filmuojančiam asmeniui priklausanti namų valdos dalis, tačiau taip pat dalis bendrai naudojamo žemės sklypo, kiemo, asmenys, gyvenantys name, bei į namą ateinantys pašaliniai asmenys. Minėtoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokiu atveju yra pagrindas taikyti Direktyvos 95/46 nuostatas įgyvendinantį ADTAĮ ir ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis netaikytina.

Nagrinėjamu atveju atsakovės pateikiamas ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalies aiškinimas yra formalus ir neatitinka aktualios nurodytos teismų praktikos, o atliktas tyrimas neišsamus – atsakovė nustatė tik faktą, kad vietoje, kurioje įrengtos stebėjimo kameros, nėra registruoti juridiniai asmenys, o S. B. nevykdo individualios veikos ir neturi verslo liudijimo.

Ginčo nėra, kad atsakovė nevertino ir netyrė, kaip ir kur yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, ką jos filmuoja ir kokiu kampu (b. l. 45–47). Kaip išdėstyta anksčiau, nenustačius, ar filmavimas neišeina už filmuojančio asmens privačios nuosavybės ribų, nėra pagrindo taikyti ADTAĮ 1 straipsnio 4 dalį, todėl nėra ADTAĮ 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 46 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo nutraukti tyrimą.

Vadovaudamasis anksčiau minėtu ESTT sprendimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas konstatuoja, kad atsakovė nepagrįstai nusprendė nutraukti pareiškėjo skundo nagrinėjimą. Ginčijamas sprendimas naikintinas remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu kaip neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. G. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2016 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. 3R-28 (2.13-1.).

Įpareigoti Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. G. 2015 m. gruodžio 14 d. skundą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.