Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-58-949/2014 pagal ieškovų I. R., nepilnamečių R. R., R. R. ir D. R., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą ieškovės I. R., ieškinį atsakovei D. R. dėl skolos priteisimo bei pagal trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. R. savarankišką reikalavimą atsakovei D. R. dėl reikalavimo teisės į dalį paskolintų lėšų pripažinimo ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. sausio 8 d. priėmė įsakymą dėl minėtos skolos ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininkės kreditorei. Skolininkė D. R. pateikė prieštaravimus.

Atsakovė D. R. su ieškiniu sutiko iš dalies, pripažino, kad buvo sudaryta sutartis dėl 107000 Lt paskolos suteikimo, paskolos sutartis buvo pasirašyta kaip garantas, kad sutuoktiniai R. R. ir I. R. grąžins paskolą bankui. Grąžinus paskolą bankui namas, kurio įsigijimui buvo panaudoto pagal sutartį atsakovei paskolintos lėšos ir imama paskola, turėjo būti perrašytas sutuoktiniams, ieškovei paprašius, atsakovė pasirašė paskolos raštelį. Nurodė, kad paskolinti pinigai nepilnamečiams vaikams nepriklauso, atsakovė pripažino trečiojo asmens reikalavimą. Teigė, kad pinigai buvo panaudoti šeimos poreikių tenkinimui, investuoti į namą, teismo leidimas paskolinti vaikams priklausančius pinigus nebuvo gautas, todėl skola turi būti priteisiama I. R. ir R. R. lygiomis dalimis.

Trečiasis asmuo atsakovės pusėje R. R. pareiškė savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti jam reikalavimo teisę į ½ dalį atsakovei D. R. 2007-01-23 paskolos sutartimi paskolintų lėšų ir priteisti jam iš atsakovės D. R. 53500 Lt asmeninės nuosavybės teise. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas 2014-03-31 nutartimi panaikino Šiaulių apylinkės teismo 2013-11-25 sprendimą dalyje dėl I. R. santuokos metu įgytų 107000 Lt pripažinimo jos asmenine nuosavybe ir šioje dalyje atsakovės priešieškinį atmetė. Teigė, kad santuokos metu kaip kompensacija gautos lėšos buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes kompensacijos išmokėjimo metu ieškovai R. R., R. R. ir D. R. buvo nepilnamečiai ir civilinio veiksnumo neturėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

Apeliantai teigia, kad teismas neįsigilino nei į teisės aktais nustatytas valstybės garantijos turėtojų teises ir pareigas, nei į Šiaulių apygardos teismo nutarties privalomąsias išvadas.Nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, bendraieškiams buvo išduota valstybės garantija, kurios jie nebūtų gavę, jeigu nebūtų nuomininkės J. S. šeimos nariai. Mano, kad atsižvelgiant į šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalį, jie visi turi reikalavimo teisę bendrosios nuosavybės teise, atsirandančią iš valstybės garantijos, tačiau teismas darė priešingą įstatymo nuostatai išvadą, kad kompensacija nėra susieta su konkretaus kiekvieno šeimos nario asmeniu ir nesuteikia atskiriems šeimos nariams reikalauti konkrečios išmokėtos kompensacijos dalies. Todėl mano, kad tokia išvada negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.Taip pat nurodo, kad pateiktuose oficialiuose dokumentuose yra duomenys, kad remiantis 1998 m. balandžio 29 d. gyvenamosios patalpos savininkui grąžintame name nuomos sutarties Nr. 22 5 punktu, nuomininko šeimos nariai, gyvenantys kartu su juo, naudojasi tomis pačiomis teisėmis kaip ir nuomininkas ir vykdo visas pareigas, kylančias iš nuomos sutarties. 2003 m. gruodžio 17 d. prašyme dėl garantijos parinkimo I. R. nurodė nuomininko šeimos narius, pagal įstatymą turinčius teisę į nuomojamą gyvenamąją patalpą - I. R., R. R., R. R., D. R., taip pat, kad Valstybės garantijos turėtojai yra I. R., R. R., R. R., D. R., todėl iš naujo šių aplinkybių įrodinėti nereikia. Tačiau Pirmos instancijos teismas, neatsižvelgdamas į savivaldybės išduotus oficialius dokumentus, kurie laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.), darė įrodymais nepagrįstą išvadą, kad valstybės garantija yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nors aukštesnysis teismas 2014-03-31 nutartyje pateiktomis išvadomis bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nenustatė ir nepatvirtino. Teigia, kad santuokos sudarymo faktas nėra pakankamas pagrindas besąlygiškai pripažinti visą sutuoktinių turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes sutuoktiniams santuokos metu įgytas turtas gali priklausyti ir bendrosios dalinės nuosavybės teise.Teigia, kad sistemiškai aiškinant paminėto įstatymo ir CK nuostatas, nuomininko šeimos narius, kurie visi yra valstybės garantijos turėtojai, galėjo sieti tik bendrosios dalinės nuosavybės santykiai, o ne bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės santykiai ir tuose valstybės garantijos turėtojų santykiuose trečiasis asmuo R. R. galėjo dalyvauti tik kaip nuomininko šeimos narys bendrosios dalinės nuosavybės teise.Apeliantų teigimu, teismas darė ydingą išvadą, kad valstybės garantijos suteikimo metu nepilnamečiai ieškovai R. R., R. R. ir D. R. civilinio veiksnumo neturėjo (CK 2.5 straipsnio 1 dalis) ir savarankiškų teisių į kompensacijos dalį neįgijo. Teismo išvados ydingumas pasireiškia tuo, kad teismas negali savo sprendimu panaikinti CK nustatyto draudimo suvaržyti uzufrukto teisę, nes vaikai savo turtines teises įgyvendina per tėvus. Nepilnamečiai vaikai garantijos suteikimo metu buvo ne tik garantijos turėtojai, kuriems kiekvienam buvo suteiktos minėto įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nustatytos bendrosios nuosavybės teisės (įskaitant ir reikalavimo teisę), bet ir gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai, turintys tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamosios patalpos nuomos sutarties, kaip ir nuomininkai (CK 6.589 str.). Todėl ieškovė, įrašydama nepilnamečius vaikus į valstybės garantijos turėtojus, tvarkė nepilnamečių vaikų turtą – turtines teises išimtinai vaikų interesais, tam, kad jie visi gautų jiems priklausančią piniginę kompensaciją, kurios atitinkamas dalis ieškovė naudojo uzufrukto teise.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė I. R. iš pradžių teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. R. 107000 Lt skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas, vėliau, ieškovė I. R., nepilnamečiai R. R., R. R. ir D. R., atstovaujami atstovės pagal įstatymą ieškovės I. R., pateikė pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės D. R. kiekvienam ieškovui po 21400,00 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovės I. R. ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei I. R. iš atsakovės D. R. 21400,00 Lt skolą, o ieškovų R. R., R. R. ir D. R. ieškinio reikalavimus atmetė, trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais reikalavimą tenkino visiškai ir pripažino trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais R. R. reikalavimą į ½ dalį atsakovei D. R. 2007-01-23 paskolos sutartimi paskolintų lėšų, priteisė trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais R. R. iš atsakovės D. R. 53500,00 Lt skolą. Teismas sprendimą grindė trečiojo asmens R. R. nurodyta aplinkybe, jog valstybės garantijos suteikimo metu nepilnamečiai ieškovai R. R., R. R. ir D. R. civilinio veiksnumo neturėjo (CK 2.5 straipsnio 1 dalis) ir savarankiškų teisių į kompensacijos dalį neįgijo. Teismas pripažino, kad reikalavimo teisė priteisti atsakovei paskolintą 107000,00 Lt sumą, įgytą santuokos metu, po santuokos nutraukimo priklauso ieškovei I. R. ir R. R. lygiomis dalimis.

Pagal CPK 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. CK 1.137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Minėtas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 str. nustatytu dispozityvumo principu. Šis principas reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalis byloje ieškiniu ir trečiojo asmens pareiškimu reikštų reikalavimų yra susiję su šeimos teisiniais santykiais, todėl šioje byloje taikytinos ir CPK 376 str. 3 d. nurodytos tokio pobūdžio bylų nagrinėjimo taisyklės.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo sprendimas yra prieštaringas, pažeidžiantis CK 3.117 straipsnyje nustatytą sutuoktinių nuosavybės teisės lygybės prezumpciją ir neatitinkantis CPK 263 straipsnyje teismo sprendimui keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad reikalavimo teisė priteisti atsakovei paskolintą 107000,00 Lt sumą, įgytą santuokos metu, po santuokos nutraukimo priklauso ieškovei I. R. ir R. R. lygiomis dalimis, trečiajam asmeniui R. R. priteisė 53500,00 Lt, o ieškovei I. R. – 21400,00 Lt. Be to, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, trečiajam asmeniui R. R. priteisdamas 53500,00 Lt, o ieškovei I. R. – 21400,00 Lt, išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Pažymėtina, kad byloje ginčo dėl atsakovės prievolės nebuvo, atsakovė pripažino 107000 Lt dydžio skolą, net ieškovei ir pateikus pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, ieškovė neatsisakė materialinio reikalavimo iš atsakovės priteisti 107000 Lt skolą, ieškinio dalyko pakeitimas buvo susijęs su bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymu, todėl išnagrinėjus bylą iš esmės liko neišspręstas reikalavimas dėl 32100 Lt skolos priteisimo, motyvų dėl šios reikalavimo dalies skundžiamame teismo sprendime nėra. Nepaisant to, kad ieškovų R. R., R. R. ir D. R. ieškinio reikalavimai buvo atmesti, priimtu teismo sprendimu Šiaulių apylinkės teismas užkirto ieškovei I. R. kelią susigrąžinti skolą, atsiradusią 2007-01-23 paskolos raštelio pagrindu, kurios atsakovė iš esmės neginčijo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šios bylos kontekste svarbi ta aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju materialiniai reikalavimai yra kildami iš paskolos teisinių santykių, o apeliantai, sudarant paskolos sutartį (pasirašant paskolos raštelį), nedalyvavo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau paminėtas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas tarp šalių kilusį ginčą, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla, o apeliacinės instancijos teisme materialinių reikalavimų pagrįstumo nustatymas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos tvarka visa apimtimi, todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, neanalizuoja apeliacinio skundo argumentų, susijusių su byloje pareikštų materialinių reikalavimų pagrįstumu (CPK 4, 21 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.