- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-12
- Bylos Nr.
- e2A-861-467/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 22-52-3-00459-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- D. S.
- Atsakovas
- Vilniaus
- Kategorijos
- 2.6.29.2Kreditavimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjos Laima Gerasičkinienė, Asta Radzevičienė ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovui Vilniaus regiono kredito unijai dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, vienašalio sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo vykdyti sutartį, tretieji asmenys - antstolis Donatas Kisielius, notaras Rolandas Kirlys.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė D. S. 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Vilniaus regiono kredito unijai, kurį 2017 m. kovo 1 d. patikslino, ir prašė pripažinti nesąžiningomis ir dėl to negaliojančiomis 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutarties Nr. 14-00202 bendrosios dalies 5.11 ir 5.11.1 punktuose įtvirtintas sąlygas, pagal kurias atsakovui Vilniaus regiono kredito unijai suteikiama teisė, jei ieškovė D. S. bent vieną mėnesį vėluoja sumokėti pagal sutartį mokėtinas įmokas (bent vieną paskolos dalį ir/arba palūkanas, delspinigius ar kitokius mokėjimus) ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo unijos rašytinio pareikalavimo dienos, nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą sugrąžinti visą paimtą paskolos sumą, sumokėti iki paskolos sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus; pripažinti nepagrįstu, neteisėtu ir dėl to negaliojančiu atsakovo Vilniaus regiono kredito unijos 2015 m. gruodžio 7 d. atliktą vienašalį 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutarties Nr. 14-00202 nutraukimą; įpareigoti atsakovą Vilniaus regiono kredito uniją vykdyti 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutartį Nr. 14-00202; panaikinti 2016-02-09 vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 1-905, dėl priverstinio išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovo Vilniaus regiono kredito unijos ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovas 2014 m. spalio 2 d. sudarė paskolos sutartį, kurioje nustatytomis sąlygomis ir tvarka atsakovas suteikė ieškovei 280 000 Lt (81 093,51 EUR) paskolą, kurios dalis iki 180 000 Lt (52 131,60 EUR) buvo skirta turimų finansinių įsipareigojimų refinansavimui, o kita dalis - vartojimui. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2034 m. spalio 20 d. Pagal paskolos sutarties specialiosios dalies 2.14.1 ir 2.14.2 punktus paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu.Ieškovei susidūrus su laikinais finansiniais sunkumais, atsakovas 2015-12-07 vienašališkai nutraukė paskolos sutartį. Ieškovė gavo Vilniaus miesto 2 notarų biuro notaro R.Kirlio 2016-01-11 pranešimą dėl pradėto išieškojimo proceso iš įkeisto turto. Ieškovė, laikydama, kad toks vienašalis paskolos sutarties nutraukimas yra neteisėtas, 2016-01-31 pateikė notarui pranešimą apie neteisėtą paskolos sutarties nutraukimą bei išieškojimo iš įkeisto turto negalimumą. Neatsižvelgiant į tai, 2016-02-09 notaras išdavė vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu atsakovui buvo suteikta teisė pradėti priverstinai išieškoti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą skolinio įsipareigojimo sumą su priklausančiomis palūkanomis iš skolininkės D. S. hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus Vilniaus regiono kredito unijos naudai pagal 2014-10-15 Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notarės D. M. patvirtintą hipotekos (įkeitimo) sandorį. Pagal šį 2016-02-09 vykdomąjį įrašą notaras pasiūlė išieškoti iš skolininkės D. S. iš viso 84 136,78 EUR, taip pat sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2015-12-07 iki visiško paskolos išieškojimo dienos ir 5 proc. dydžio metines įstatymines palūkanas nuo visos skolininkės įsiskolinimo sumos (83 952 EUR) nuo 2015-12-07 iki visiško paskolos išieškojimo dienos. Ieškovė 2016-02-09 notaro vykdomąjį įrašą ginčija, prašydama jį panaikinti.Ieškovė nesutinka su vienašaliu paskolos sutarties nutraukimu atsakovo iniciatyva 2015-12-07 ir laiko, kad toks vienašalis sutarties nutraukimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pagal paskolos sutarties pobūdį ir galiojimo trukmę (ilgalaikė sutartis), nepamatuotai griežtas ieškovės piniginių prievolių vykdymo terminų laikymasis nelaikytinas turinčiu esminę reikšmę. Paskolos sutarties pažeidimas nebuvo tyčinis, t.y. ieškovė laikinai nevykdė piniginių prievolių pagal sutartį ne sąmoningai to siekdama, o dėl to, kad objektyviai neturėjo finansinių galimybių. Nors ieškovė kurį laiką nereguliariai mokėjo jai priklausančias mokėti sumas pagal sutartį, tačiau susidariusį įsiskolinimą kiek galėdama dengė.Gavusi 2015-10-08 atsakovo pranešimą dėl skolos ir netesybų sumokėjimo, kuriame paties atsakovo, be kita ko, buvo nurodyta ir galimybė susitarti dėl skolos atidėjimo arba skolos mokėjimo dalimis, ieškovė 2015-11-02 kreipėsi į atsakovą su prašymu, kuriuo prašė labai trumpam terminui atidėti skolos mokėjimo terminą. Ieškovė iki jos 2015-11-02 prašyme nurodyto laiko turėjo gauti pajamų, kurių turėjo pakakti visam buvusiam įsiskolinimui padengti. Tačiau atsakovas šį ieškovės prašymą nepagrįstai ignoravo ir sutartį nutraukė neteisėtai.Ieškovė pažymėjo, kad buvo sudaryta vartojimo sutartis. Ieškovės ginčijamos sutarties sąlygos nebuvo aptartos individualiai, nustatyti reikalavimai pažeidžia šalių pusiausvyrą, neatitinka teisingumo ir protingumo sąlygų. Laiko, kad sutarties pažeidimas negali būti laikomas esminiu, nepaisant to, kad šalys dėl to susitarė. Ieškovės teigimu, teismas turi teisę nukrypti nuo sutarties sąlygų, jei jos prieštarauja teisingumo, sąžiningumo principams.Ieškovė akcentavo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta 20 metų terminui, visa paskolos suma sudaro 81 093,61 EUR, o paskutinio pranešimo apie įsiskolinimą rengimo dieną (2015-11-05) ieškovės pradelstų grąžinti paskolos dalių bendra suma tesudarė 582,07 EUR. Be to, net ir palyginus ieškovės pradelstų sumokėti palūkanų dydį su atsakovės per visą sutarties vykdymo laikotarpį gautinų palūkanų dydžiu, nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš paskolos sutarties. Be to netinkamas ieškovės sutartinių įsipareigojimų vykdymas nedavė ir negalėjo duoti atsakovui pakankamo pagrindo nesitikėti, kad pati sutartis bus įvykdyta ateityje. Ieškovės elgesys negali būti vertinamas eliminavusiu kreditavimo sutartinių santykių tęsimo galimybę. Nors ieškovė kurį laiką nereguliariai mokėjo jai priklausančias mokėti sumas pagal sutartį, tačiau susidariusį įsiskolinimą kiek išgalėdama dengė.Ieškovei netekus vienintelio šeimos būsto, kuriame gyvena kartu su mažamete dukra, kurią augina viena, jos patiriami nuostoliai taptų visiškai neproporcingais (neproporcingai dideliais), lyginant su atsakovo patiriamais. Ieškovė įsitikinusi, kad jos pradelsimas įvykdyti pingines prievoles pagal paskolos sutartį įstatymo prasme neatitinka esminio sutarties pažeidimo kriterijų, o taip pat nesuteikia teisės nutraukti sutartį ir dėl tokių prievolių neįvykdymo per papildomai nustatytą terminą. Be to atsakovo atliktas vienašalis paskolos sutarties nutraukimas akivaizdžiai neatitiko ir pačioje sutartyje įtvirtintos jos nutraukimo tvarkos, dėl to taip pat yra neteisėtas. Atsakovas Vilniaus regiono kredito unija atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Akcentavo, kad paskolos sutartis buvo užtikrinta hipoteka, taigi ieškovės argumentai, susiję su teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų tariamu pažeidimu, kuomet sutartis kvalifikuojama vartojimo sutartimi, viską deklaratyviai akcentuojant mažametės dukros interesų pažeidimais, yra nepagrįsti, neatitinka šalių sudarytos sutarties tikslo ir esmės.Byloje ginčo dėl to, kad ieškovė paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, nėra. Pažymėjo, kad ieškovė savo įsipareigojimų nevykdė sistemingai (paskolos sutarties pažeidimai buvo ne vienkartinio pobūdžio) ir per papildomai suteiktus ilgesnius terminus ieškovės prašymu savo įsipareigojimų taip ir neįvykdė. Laiko, kad atsakovas turėjo neabejotiną teisę paskolos sutartį nutraukti prieš terminą ir kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo.Atsakovo nuomone, ieškovės ieškinio pateikimas, jau vykstant vykdymo proceso veiksmams, yra piktnaudžiavimas procesu ir sąmoningas veikimas prieš kreditorių, t. y. kryptingas siekimas kuo ilgiau „užtęsti“ atsiskaitymą su kreditoriumi ir įvairiomis išgalvotomis priemonėmis kuo ilgiau išvengti hipoteka įkeisto turto pardavimo. Ieškovės finansiniai sunkumai, kaip ji bando traktuoti, buvo ir yra ne laikini, bet iš esmės tęstiniai ir blogi. Ieškovė pradelstas paskolos sutarties įmokas galėjo atlikti gavusi didelę avanso sumą iš potencialaus namo pirkėjo, tačiau ieškovė atsakovui savo įsipareigojimų, net ir disponuodama didele pinigų suma, neįvykdė.Ieškovė sako netiesą, teigdama, kad tik iš 2016-01-11 notaro pranešimo sužinojo apie vienašališkai nutrauktą paskolos sutartį, kad jai apskritai nebuvo žinoma apie paskolos sutarties nutraukimo faktą, nes ieškovė apie netinkamą paskolos sutarties vykdymą ne kartą buvo įspėta tiek telefonu, tiek rašytiniais pranešimais, tiek elektroniniu paštu. Pirmuoju įspėjamuoju raštu atsakovas pareikalavo padengti esamą įsiskolinimą, o pakartotiniu raštu - ne tik sumokėti/padengti įsiskolinimą, bet ir nurodė to neįvykdymo neigiamas pasekmes. Atsakovas laiko esant reikšminga, jog 2015-11-24 pokalbyje su skolininke atsakovo patalpose dalyvavo potencialus atsakovui įkeisto namo pirkėjas. Šio susitikimo metu ieškovė nurodė, kad iki 2015-12-01 pilnai gali įvykdyti savo įsipareigojimus, todėl prašė dar neskubėti ir nenutraukti paskolos sutarties. Įvertinus aplinkybes, kad yra potencialus klientas (jis buvo sumokėjęs 46 000 EUR avansą pagal preliminarią sutartį pardavėjai/skolininkei), kuris norėjo įsigyti atsakovo naudai įkeistą namą, buvo nuspręsta iki 2015-12-01 atidėti sutarties nutraukimo veiksmus. Iki nurodytojo termino skolininkė savo įsipareigojimų taip ir neįvykdė, todėl atsakovas, matydamas ieškovės ketinimų padengti skolą nebuvimą, 2015-12-07 nutraukė sutartį ir pradėjo priverstinio skolos išieškojimo veiksmus.Ieškovė neteisingai nurodo skolos dydį - nenurodė susikaupusių palūkanų/delspinigių, kurios buvo net kelis kartus didesnės ir siekė virš 3 000 EUR. Aplinkybė, kad ieškovei buvo suteiktas ilgesnis laiko tarpas skolai padengti, įrodo atsakovo teisingą ir sąžiningą elgesį ieškovės atžvilgiu, tačiau net ir suteiktas ilgesnis terminas ieškovei buvo nepakankamas įsipareigojimams įvykdyti, todėl ieškovės prašymas dėl paskolos sutarties bendrosios dalies 5.11 ir 5.11.1 punktų pripažinimo nepagrįstais, neteisėtais ir dėl to negaliojančiais yra niekuo nepagrįstas, todėl atmestinas.Atsakovas akcentavo, kad ieškovė taip pat nevykdė pareigos drausti hipoteka įkeistą turtą, dėl ko atsakovas turtą apdraudė. Toks ieškovės pasyvus ir netgi nesąžiningas elgesys papildomai įrodo, kad ji paskolos ir kreditoriaus atžvilgiu elgiasi aplaidžiai, ir kelia riziką, nes hipotekos kreditorius yra priverstas savo lėšomis drausti įkeistą turtą nuo galimų draudžiamųjų rizikų. Ieškovė taip pat be hipotekos kreditoriaus - atsakovo sutikimo ėmė paskolas iš kitų subjektų, nors pagal paskolos sutarties nuostatas to daryti negalėjo. Tokie ieškovės veiksmai akivaizdžiai pablogino jos turtinę padėtį ir nesudarė pagrindo tikėti ieškovės pažadais dėl tinkamo prievolės įvykdymo ateityje. Todėl, įvertinus akivaizdų ieškovės nemokumo faktą, kitų papildomų prievolių prisėmimą, įkeisto turto neapdraudimą ir kt., laikytina, kad paskolos sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai.Trečiasis asmuo antstolis Donatas Kisielius atsiliepimo nepateikė. Teismo posėdyje nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Ieškovė nesilaikė kredito sutarties sąlygų, nesiekė jų vykdyti. Ieškovė nesumokėjo nei vienos įmokos. Bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad ieškovė siekia sukurti dalykinius santykius su Vilniaus regiono kredito unija. Pažymėjo, kad ieškovė prisiėmė papildomų finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams, tame tarpe A. K., kuriam sutiko atlyginti gauto avanso sumą (46 000 EUR). Laiko, kad ieškovė šiuo ieškiniu siekia vien tik vilkinti skolų išieškojimo procesą, ji nėra pateikusi jokių įrodymų galinčių pagrįsti jos galėjimą vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
19. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2014 m. spalio 2 d. sudarė paskolos sutartį, kurioje nustatytomis sąlygomis ir tvarka atsakovas suteikė ieškovei 280 000 Lt (81 093,51 EUR) paskolą, kurios dalis iki 180 000 Lt (52 131,60 EUR) buvo skirta turimų finansinių įsipareigojimų refinansavimui, o kita dalis - vartojimui. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2034 m. spalio 20 d. Pagal paskolos sutarties specialiosios dalies 2.14.1 ir 2.14.2 punktus, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Ieškovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2015-12-07 nutraukė paskolos sutartį.
20. Vilniaus miesto 2 notarų biuro notaras 2016-02-09 atliko vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu atsakovui buvo suteikta teisė pradėti priverstinai išieškoti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą skolinio įsipareigojimo sumą su priklausančiomis palūkanomis iš skolininkės D. S. hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus Vilniaus regiono kredito unijos naudai pagal 2014-10-15 Vilniaus m. 2 notarų biuro notarės D. M. patvirtintą hipotekos sandorį. Pagal šį 2016-02-09 vykdomąjį įrašą notaras pasiūlė išieškoti iš skolininkės D. S. iš viso 84 136,78 EUR, taip pat sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2015-12-07 iki visiško paskolos išieškojimo dienos ir 5 proc. dydžio metines įstatymines palūkanas nuo viso skolininkės įsiskolinimo sumos (83 952 EUR) nuo 2015-12-07 iki visiško paskolos išieškojimo dienos.
21. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė pripažįsta, jog paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, t.y. pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Pažymėjo, kad ieškovė, net ir gavusi 46 000 EUR avanso sumą iš potencialaus jos namo pirkėjo, atsakovui jokios sumos įsiskolinimo dengimui nepervedė. Ieškovės negalėjimą vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimų liudija ir atsakovo pateikta į bylą CREDITINFO informacija apie ieškovės finansinę padėtį. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarties pažeidimai buvo ne vienkartinio pobūdžio, kad ieškovė net ir per papildomai atsakovo suteiktus ilgesnius terminus savo įsipareigojimų neįvykdė bei nepateikė jokio tinkamo įrodymo, kad ji gali vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis CK 4.192 ir 4.193 straipsnių nuostatomis, turėjo teisę paskolos sutartį nutraukti prieš terminą ir kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo.
22. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta jokių dokumentų, liudijančių apie ieškinyje minimos sutarties diskriminuojančias sąlygas, lyginant su kitais kreditų gavėjais, ar kitomis kredito įstaigomis, todėl ieškinį ginčijamų sutarties sąlygų nepripažino negaliojančiomis. Nurodė, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
23. Apeliaciniu skundu ieškovė D. S. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017-06-26 sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
24. Apeliantė laiko, kad teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes byloje. Ieškovė, gavusi pranešimą apie netinkamą sutarties vykdymą, suskubo atsakovui teikti siūlymą dėl mokėjimo atidėjimo, t.y. pati skatino derybas ir dėjo pastangas sutartį vykdyti laikotarpiu, kai ieškovė patyrė laikinus finansinius sunkumus. Tačiau skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta, kaip teismas vertina ieškovės pastangas išsaugoti sutartį. Iš to galima spręsti, kad teismas bylą nagrinėjo neišsamiai, vienpusiškai.
25. Civilinėje byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kaip pasireiškė sistemiškas sutarties pažeidimas ir netinkamas sutarties vykdymas: nėra pridėta nei duomenų apie ieškovės iki sutarties nutraukimo sumokėtas sumas, įmokų datas, kurios konkrečiai įmokos iki sutarties nutraukimo buvo nesumokėtos. Atsakovo pridėta informacija apie ieškovės kitus įsipareigojimus nesudaro pagrindo išvadai, kad sutartis teisėtai buvo nutraukta pagal sutarties bendrosios dalies 5.11 ir 5.11.1 punktus, ir yra visiškai nesusiję su byla.
Šalies argumentai
26. Apeliantės teigimu, teismas turėjo aiškintis, ar pažeidimą apskritai galima laikyti sistemišku. Nepateikta ir visų mokėjimų istorija, iš kurios būtų galima apręsti, ar iki laikinų ieškovės finansinių sunkumų, ji tinkamai ir sąžiningai vykdė įsipareigojimus atsakovui. Be to teismas visiškai nevertino, ar šiuo atveju atsakovo elgesys buvo sąžiningas ir protingas ir proporcingas sutarties nutraukimui, kai nepriemoka sudarė tik 582,07 EUR ir su palūkanomis galėjo būti nesunkiai sudengta per protingą laiką.
Žemesnės instancijos teismas
27. Akcentuoja, kad ieškovė šiuose teisiniuose santykiuose yra vartotoja — silpnesnioji šalis, sutartį sudariusi prisijungimo būdu pagal atsakovo pateiktas sąlygas. Teismas visiškai nepagrįstai laikė, kad ieškovė neva vengia prievolių vykdymo. Nepagrįstas argumentas, kad ieškovė iš gauto 46 000 EUR avanso turėjo mokėti atsakovui, nes avansas nėra užtikrinimo priemonė. Kol ieškovei priklausęs nekilnojamasis turtas nebuvo parduotas, ieškovė negalėjo laisvai disponuoti avanso įmoka.
28. Kategoriškai nesutinka su sprendimo argumentais, kad ieškovės negalėjimą vykdyti prisiimtų finansinių įsipareigojimų, liudija ir atsakovo pateikta į bylą CREDITINFO informacija apie ieškovės finansinę padėtį. Atsakovo pateikti įrodymai aktualūs bylos nagrinėjimo metu, tačiau atsakovas, nutraukdamas sutartį 2015-12-07, šių duomenų neturėjo, jais nesivadovavo, todėl jie negali vertinami, sprendžiant klausimą dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ar sutarties sąlygų sąžiningumo. Atsakovo pateikti dokumentai tik patvirtina kitus ieškovės įsipareigojimus, tačiau jokiais būdais neįrodo, kad ieškovė negali ir ateityje negalės vykdyti įsipareigojimų atsakovui pagal sutartį. Ieškovė dirba, gauna su darbo santykiais susijusias pajamas, be to vykdo individualią veiklą, taigi turi pajamų, iš kurių gali mokėti paskolą atsakovui. Šie įrodymai buvo pristatyti pirmosios instancijos teismui, todėl motyvai, kad ieškovė nepateikė jokio tinkamo įrodymo, kad gali vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus, yra nepagrįsti ir prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui.
Žemesnės instancijos teismas
29. Sutarties bendrosios dalies 5.11 ir 5.11.1 punktuose įtvirtintos sąlygos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra laikomos ir pripažintos kaip nesąžiningos, suteikiančios kredito įstaigai teisę dėl nedidelio mokėjimo vėlavimo nutraukti ilgalaikę sutartį. Pirmosios instancijos teismas ieškovės nesąžiningumą vertino tik pagal jos turimų prievolių kitiems kreditoriams skaičių, tačiau visiškai neatliko sutarties 5.11 ir 5.11.1 sąlygų vertinimo ir analizės, kas yra būtina siekiant nustatyti, ar pastarosios yra sąžiningos ir proporcingos vartojimo sutartyje, kur ieškovė yra silpnesnioji šalis - vartotojas. Civilinėje byloje visiškai nevyko sutarties aiškinimas, todėl teismas negalėjo priimti objektyvaus, teisingo ir motyvuoto sprendimo. Sprendime visiškai nėra motyvų, kaip šis ieškinio bei patikslinto ieškinio klausimas buvo nagrinėtas ir kuo remiantis teismas konstatavo jų teisėtumą. Sprendime akivaizdžiai stinga motyvacijos tiek sutarties sąlygų aiškinimo, tiek sutarties nutraukimo klausimais.
30. Bylą nagrinėjęs teismas visiškai nepasisakė dėl to, ar atsakovas pats nepažeidė sutarties 24 punkto, kuriuo buvo sutarta, kad sutarties nutraukimas įforminamas rašytiniu susitarimu. Nors byloje kilo ginčas, susijęs su vartojimo santykiais, tačiau teisme trečiuoju asmeniu neįtraukta nei Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nei prašyta jos pateikti išvadą, kaip galėtų būti vertinamos sutarties 5.11 ir 5.11.1 punktų nuostatos vartotojų teisių apsaugos aspektu.
31. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatskleidė civilinės bylos esmės, neišsiaiškino, ar ieškovės padarytas mokėjimo pažeidimas buvo tiek svarbus ir esminis, kad būtų nutraukta ilgalaikė sutartis.
Atsiliepimas
32. Atsakovas atsiliepime su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo iš esmės ta pačias aplinkybes, kaip ir atsiliepime ieškinį. Akcentuoja, kad ieškovė savo įsipareigojimų nevykdė sistemingai, net ir per papildomai suteiktus terminus savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl atsakovas turėjo neabejotiną teisę paskolos sutartį nutraukti prieš terminą ir kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, todėl apeliantės argumentai visa apimtimi turėtų būti atmesti kaip nepagrįsti.
33. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas papildomai nurodo, kad skolininkė neteisingai nurodo skolos dydį, nes sutarties nutraukimo momentu jos įsiskolinimas siekė gerokai virš 3 000 EUR. 2015-11-05 dienai (paskutinis įspėjamasis raštas) bendras skolos dydis pagal paskolos sutartį (grafiką), kuris yra pateiktas į bylą, sudarė 3 419,41 EUR. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta tarp verslininko ir fizinio asmens ir kreditavimo sutartimi paskolintos lėšos buvo skirtos fizinio asmens asmeniniams poreikiams tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
34. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
35. Ši byla nagrinėjama ieškovės D. S. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
36. Byloje nustatyta, kad šalys 2014 m. spalio 2 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 14-00202, pagal kurią nustatyta tvarka ir sąlygomis ieškovei D. S. buvo suteikta 280 000 Lt (81 093,51 EUR) dydžio paskola, kurios dalis iki 180 000 Lt (52 131,60 EUR) buvo skirta turimų finansinių įsipareigojimų refinansavimui, o kita dalis - vartojimui. Kreditas turėjo būti grąžintas iki 2034 m. spalio 20 d. Pagal paskolos sutarties specialiosios dalies 2.14.1 ir 2.14.2 punktus paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovei nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Paskolos sutartis atsakovo vienašališkai buvo nutraukta 2015-12-07. Vilniaus miesto 2 notarų biuro notaras 2016-02-09 atliko vykdomąjį įrašą, kurio pagrindu atsakovui buvo suteikta teisė pradėti priverstinai išieškoti hipoteka (įkeitimu) užtikrintą skolinio įsipareigojimo sumą su priklausančiomis palūkanomis iš skolininkės D. S.. Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Ieškovė taip pat iš esmės sutinka, kad paskolos sutartį ji vykdė netinkamai, tačiau tam nurodo, jos teigimu, objektyvias priežastis (paskolos nevykdymo pažeidimas nebuvo tyčinis ir padarytas dėl laikinų finansinių sunkumų).
37. Ieškovė nagrinėjamoje byloje pareiškė keletą reikalavimų, kuriais siekia pripažinti nesąžiningomis ir dėl to negaliojančiomis 2014 m. spalio. 2 d. paskolos sutarties Nr. 14-00202 bendrosios dalies 5.11 ir 5.11.1 punktuose įtvirtintas sąlygas, numatančias galimybę atsakovui vienašališkai nutraukti paskolos sutartį, jei ieškovei ilgiau kaip vieną mėnesį uždelsus sumokėti įmokas, taip pat prašė pripažinti nepagrįstu, neteisėtu ir dėl to negaliojančiu atsakovo 2015 m. gruodžio 7 d. atliktą vienašalį 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutarties nutraukimą, o tenkinus šį reikalavimą – panaikinti notaro vykdomąjį įrašą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad jis yra nepagrįstas ir neįrodytas.
38. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškinyje nurodytų argumentų, nesurinko pakankamai įrodymų, iš kurių galėtų daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovas teisėtai nutraukė kredito sutartį, be to nepasisakė dėl ginčijamų paskolos sutarties sąlygų teisėtumo ieškovės, kaip vartotojos, atžvilgiu, t. y. teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas ir argumentuotas. Teisėjų kolegija, nors iš dalies ir sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, tačiau jis negali būti panaikintas vien šiuo formaliu pagrindu, nes skundžiamas teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 328 straipsnis).
39. Taigi ieškovė ieškiniu prašė pripažinti nesąžiningomis ir dėl to negaliojančiomis 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutarties Nr. 14-00202 bendrosios dalies 5.11 ir 5.11.1 punktuose įtvirtintas sąlygas, pagal kurias atsakovui Vilniaus regiono kredito unijai suteikiama teisė, jei ieškovė D. S. bent vieną mėnesį vėluoja sumokėti pagal sutartį mokėtinas įmokas (bent vieną paskolos dalį ir/arba palūkanas, delspinigius ar kitokius mokėjimus) ir nesumoka šių įmokų per 15 kalendorinių dienų nuo atsakovo rašytinio pareikalavimo dienos, nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą sugrąžinti visą paimtą paskolos sumą, sumokėti iki paskolos sugrąžinimo dienos priskaičiuotas ir nesumokėtas palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus. Ieškovė laiko, kad šios sutarties nuostatos laikytinos prieštaraujančiomis bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančiomis šalių teisių ir pareigą pusiausvyrą ieškovo, kaip vartotojo, nenaudai (CK 6.228⁴ straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios sutarties sąlygos nelaikytinos diskriminuojančiomis, lyginant jas su kitais kreditų gavėjais ar kitomis kredito įstaigomis.
40. CK 6.188 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2014 m. birželio 13 d.) į nacionalinę teisę perkelta 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – ir Direktyva 93/13/EEB). Į paskutinius pakeitimus, padarytus 2011 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/83/ES dėl vartotojų teisių, atsižvelgta 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-700 priėmus dabar galiojantį CK 6.228⁴ straipsnį, kuris yra aktualus ir nagrinėjamoje civilinėje byloje.
41. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal šiuo metu galiojančio CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (anksčiau - CK 6.188 straipsnio 2 dalyje) išdėstytus kriterijus. Teismas turi savo iniciatyva įvertinti nesąžiningą sutarties sąlygos pobūdį, atsižvelgdamas į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remdamasis sudarant sutartį buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties ar sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 201-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017).
42. Pažymėtina, kad CK 6.874 straipsnio 2 dalis suteikia teisę paskolos davėjui reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jeigu, esant numatytam paskolos grąžinimui dalimis, eilinė paskolos dalis negrąžinama. Ši nuostata taikoma ir vartojimo sutartims. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju iš esmės nėra tikslinga detaliai analizuoti, ar kreditavimo sutarties 5.11 ir 5.11.1 punktai pažeidžia vartotojų interesus, kadangi šiuose kreditavimo sutarties punktuose numatyta sąlyga dėl vienašališko sutarties nutraukimo, iš esmės atitinka įstatymo nuostatas. Be to, kaip tvirtina nagrinėjamos bylos duomenys (atsakovo 2015-10-08 pranešimas), ieškovės skola atsakovui susidarė nuo 2015 m. liepos mėnesio, o kreditavimo sutartis buvo nutraukta tik 2015-12-07, po penkių mėnesių, kas akivaizdžiai neprieštarauja sutarties 5.11.1 punkto sąlygai. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškovės ginčijamos sutarties sąlygos nėra nei diskriminuojančios, nei kaip kitaip pažeidžiančios ieškovės, kaip vartotojos, teises.
43. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju vienašališkas sutarties nutraukimas buvo numatytas ir šalių sutartas 2014 m. spalio 2 d. paskolos sutarties Nr. 14-00202 bendrosios dalies 5.11 ir 5.11.1 punktuose, kuriuos pripažinti nesąžiningais ar diskriminuojančiais vartotoją nėra pagrindo.
44. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai, taikytini vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys).
45. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas vartojimo sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016-10-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-415/2016; kt.).
46. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, siekiant įvertinti, ar hipoteka užtikrintos šalių sudarytos paskolos sutarties nustatyta nutraukimo prieš terminą sąlyga yra nesąžininga, svarbiausi yra šie kriterijai: 1) ar pardavėjo arba tiekėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį priklauso nuo to, kad vartotojas neįvykdo pareigos, kuri aptariamuose sutartiniuose santykiuose yra esminė; 2) ar ši teisė numatyta tais atvejais, kai toks neįvykdymas yra pakankamai rimtas, palyginti su paskolos trukme ir suma; 3) ar tokia teise nukrypstama nuo nesant šalių susitarimo taikytinų nuostatų ir dėl to vartotojui, atsižvelgiant į jo turimas procesines priemones, tampa sunkiau kreiptis į teismą ir pasinaudoti teise į gynybą; 4) ar nacionalinėje teisėje numatyta atitinkamų ir veiksmingų priemonių, leidžiančių vartotojui, prieš kurį tokia sąlyga nukreipta, pašalinti vienašališko paskolos sutarties nutraukimo pasekmes. Tokį vertinimą turi atlikti nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į visas ginčo, kurį jo prašoma išspręsti, aplinkybes (žr. ESTT 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Banco Popular Espanol, C-537/12 ir C-116/13, ECLI:EU:C:2013:759, 70, 71 punktus; 2013 m. kovo 14 d. sprendimo Aziz, C-415/11, ECLI:EU:C:2013:164, 73 ir 75 punktus).
47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo pagrįstumo, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo – išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Taigi, jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).
48. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016-05-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016; 2017-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017).
49. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2015-10-08 išsiuntė ieškovei pranešimą, kuriame informavo, jog pagal kreditavimo sutartį yra susidariusi skola nuo 2015 m. liepos mėnesio ir 2015 m. spalio 8 dienai skola siekė 2 325,92 EUR, kurią sudarė 426,44 EUR paskolos dalis, 1 888,79 EUR palūkanos, 10,69 EUR delspinigiai. Atsakovas taip pat 2015-11-05 išsiuntė priminimą dėl skolos ir netesybų mokėjimų, kuriame pažymėta, kad yra susidaręs 3 419,41 EUR dydžio įsiskolinimas, kurį sudaro 582,07 EUR paskolos dalis, 2 819,43 EUR palūkanos, 17,91 EUR delspinigiai. Abu pranešimai, priešingai nei teigia ieškovė, ieškovei buvo įteikti.
50. Taigi nurodytos aplinkybės tvirtina, kad atsakovas nutraukė kreditavimo sutartį praėjus 5 mėnesiams nuo sutarties pažeidimo, įmokos nesumokėjimo ir ieškovės įsiskolinimas atsakovui tuo metu jau viršijo 3 400 EUR sumą, t. y. paskolos nevykdymo pažeidimas nebuvo vienkartinis. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovės prašymu atsakovas pratęsė mokėjimo terminus, bendradarbiavo su ieškove ir siekė išsaugoti sutartį, tačiau ieškovė ir per suteiktą ilgesnį terminą skolos nesumokėjo. Nors ieškovė teigia, kad kreditavimo sutartį vykdė pagal galimybes, tačiau jokių įrodymų nepateikia. Priešingai, iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė per laikotarpį nuo 2015-10-08 iki 2015-11-05 neatliko jokių mokėjimų pagal kreditavimo sutartį. Ieškovė pagal kreditavimo sutartį 2015-10-20 turėjo sumokėti 155,33 EUR (537,37 Lt) kredito sumos ir 522,95 EUR (1 805,63 Lt) palūkanų. Lyginant atsakovo 2015-10-08 ir 2015-11-05 raštus matyti, kad ieškovė neatliko jokių pavedimų atsakovo naudai, nors, kaip rodo ieškovės sąskaitos išrašas, laikotarpiu nuo 2015-11-01 iki 2015-11-05 ieškovė į savo sąskaitą gavo 583,07 EUR (2 013,21 Lt) įplaukų, tačiau net iš dalies nedengė įmokų pagal kreditavimo sutartį. Todėl ne atsakovo, o ieškovės veiksmai vertintini nesąžiningais atsakovo atžvilgiu.
51. Pažymėtina, kad, esant paskolos teisiniams santykiams, nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sąlyga, kreditą išdavusios kredito įstaigos verslas yra indėlių rinkimas ir paskolų teikimas, kredito įstaiga turi vykdyti veiklos rizikas ribojančius normatyvus, todėl paskolas gavusių asmenų mokėjimų atlikimas sutartyse nustatytais terminais yra labai svarbus. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl kreditoriui suteikimas teisės vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi atmestinas ieškovės argumentas, jog dalies įmokų nesumokėjimas negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad aplinkybė, jog skolininkas turi nepilnamečių vaikų, nesudaro pagrindo jiems nevykdyti savo laisvanoriškai prisiimtų prievolių.
52. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad ne ieškovė, o atsakovas vykdė dalį hipotekos sutarties sąlygų, pavyzdžiui, 2015-11-27 savo lėšomis apdraudė įkeistą turtą, nors tai buvo ieškovės pareiga. Ieškovės argumentai, jog ji pati rūpinosi savo turtu ir jo draudimu, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi ieškovė pateikė draudimo liudijimus laikotarpiui nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio, taigi neaktualiu ginčui laikotarpiu.
53. Taigi byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas turėjo pakankamą ir pagrįstą pagrindą vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį, o ieškovė, net ir būdama vartotoja, neturėjo ir negalėjo išvengti laisva valia prisiimtų įsipareigojimų.
54. Atmetus ieškovės reikalavimus dėl sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis bei neteisėto sutarties nutraukimo pripažinimo nepagrįstu, išvestinis reikalavimas dėl vykdomojo įrašo panaikinimo taip pat netenkintas pagrįstai.
55. Kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
56. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.