Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir nubaustas laisvės atėmimu 10 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 27 d., laikotarpiu nuo 19 val. iki 21.24 val., bute (duomenys neskelbtini), kilus konfliktui su motina B. R., mušdamas ją kumščiais, spardydamas į veidą, galvą, krūtinę, nugarą, kojas, rankas ir kitas kūno vietas, iš viso suduodamas ne mažiau kaip 30 smūgių, ją mindydamas, padarė daugybines poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus ir muštines žaizdas, nedidelį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame didžiajame pusrutulyje, dešinės pusės III–XI ir kairės pusės II–X bei XII šonkaulių lūžius (dešinės pusės IX-XI šonkaulių lūžiai dvigubi, o V šonkaulio lūžgalys pažeidė krūtinplėvę), juosmens I–II slankstelių dešinės pusės skersinių ataugų lūžius, kepenų dešiniosios skilties diafragminio paviršiaus plyšimą, dėl to ji jautė didelį fizinį skausmą ir kančias, daugybiniai šonkaulių lūžiai bei kepenų plyšimas nukentėjusiajai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, o nuo patirtų daugybinių kūno sužalojimų išsivysčius trauminiam hemoraginiam šokui ir B. R. apie 23 val. įvykio vietoje mirus, savo motiną nužudė.

Skunde nurodytais motyvais nustatyta, kad D. P. veika – gyvybės atėmimo būdas buvo itin žiaurus ir tai yra nužudymą kvalifikuojantis požymis; jis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, kuri yra pavojingesnė tyčios forma nei nustatė teismas; nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o veika padaryta esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kurios pabrėžia padidintą nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, lyginant su kitais nužudymais, bei į bausmės skyrimo taisykles, numatytas BK 54 ir 62 straipsniuose, darytina išvada, jog byloje nenustatyta aplinkybių, švelninančių D. P. baudžiamąją atsakomybę tiek, kad būtų galima skirti bausmę, švelnesnę nei jos vidurkis. Aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamą veiką, rodo, jog svarstytina dėl didesnės nei vidutinė bausmės skyrimo. Tačiau kaltinamojo asmenybės charakteristika, kuri nors ir negali sumenkinti padarytos veikos pavojingumo, bei iš dalies veikos motyvas leidžia negriežtinti bausmės, o skirti vidutinio griežtumo bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. P. kaltė padarius nusikaltimą, dėl kurio jis pripažintas kaltu, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, teisingai kvalifikavo nusikalstamą veiką bei paskyrė tinkamą bausmę.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Su tokiu prokuroro apeliacinio skundo teiginiu negalima sutikti.

Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Abiem atvejais kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės neapibrėžtos tyčios atveju jis tokius padarinius numato bendrai, tačiau jų nedetalizuoja, jį tenkina bet kokios pasekmės – sveikatos sutrikdymas ar gyvybės atėmimas, o netiesioginės tyčios atveju – nors ir nesiekia atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leidžia tokiems padariniams kilti.

Apie nuteistojo D. P. kaltės turinį sprendžiama, remiantis byloje surinktų įrodymų viseto analize. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ateidamas pas motiną jis nesiruošė ir neplanavo jos sužaloti, o, kilus konfliktui, suduodamas smūgius jos nužudyti nenorėjo. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, pasiremdamas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82 TPK-19 duomenimis (t. 4, b. l. 21-28), jog D. P. mušė iš pykčio, nusivylimo, bejėgiškumo dėl ilgalaikio motinos girtavimo ir nesėkmingų pastangų pakeisti tokią padėtį. Prokuroras, apeliaciniame skunde atmesdamas tokią smurto priežastį, iš esmės ignoravo minėto ekspertizės akto išvadoje (t. 4, b. l. 28) ekspertų apibūdintą D. P. psichikos būseną, neabejotinai reikšmingą nusikaltimui padaryti.

Toks netiesioginės tyčios aiškinimas atitinka įstatymo reikalavimus (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Nuteistasis taip ir pasielgė: po suduotų smūgių paliko sužalotą motiną nesuteikęs pagalbos.

Ši aplinkybė taip pat rodo nuteistojo neveikus tiesiogine neapibrėžta tyčia, kai norima bet kokių padarinių, įskaitant motinos mirties.

Tyčinės kaltės, pasireiškusios netiesiogine tyčia, konstatavimas nagrinėjamoje byloje bei pirmosios instancijos teismo pateikti argumentai atitinka įstatymo nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistojo D. P. veika turi būti kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą kaip nužudymas, padarytas itin žiauriai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta tokį skundo teiginį kaip neatitinkantį nustatytų bylos aplinkybių.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją ir teismų praktiką nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą (kankinant ar kitaip itin žiauriai), kai kaltininko veika dėl gyvybės atėmimo būdo ar kitų aplinkybių pasireiškia ypatingu žiaurumu.

Nužudymas itin žiauriai yra tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų. Tuo atveju neturi reikšmės, kiek laiko nukentėjusysis po pavartoto smurto iki mirties jautė kūno sužalojimų sukeltą skausmą. Nužudymas itin žiauriai gali būti pripažintas ir tada, kai prieš atimant gyvybę ar jos atėmimo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi (jis verčiamas pats save žaloti ir pan.) arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, arba kai nužudoma suardant žmogaus kūno anatominį vientisumą (pvz., nukertama galva ir pan.), arba kai nukentėjusysis nužudomas artimųjų akivaizdoje, taip sukeliant jiems dideles dvasines kančias. Nužudymas kvalifikuojamas pagal šį kvalifikuojamąjį požymį, jei kaltininkas suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 17 punktas).

Sąvoka ,,itin žiauriai“ yra vertinamasis įstatymo požymis, todėl kiekvienu atveju apie itin žiaurų nužudymo ypatumą teismas daro išvadą, remdamasis objektyviai nustatytomis įvykio aplinkybėmis.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kuriuo grindžiamas prašymas D. P. veiksmus vertinti kaip nužudymą itin žiauriai, yra didelis sužalojimų skaičius ir jų padarymas itin skausmingu būdu.

Byloje nustatyta, tai patvirtina jau minėta specialisto išvada Nr. M 533/08 (03), kad B. R. patirti sužalojimai paaiškinami mažiausiai 30 smūgių į veidą, galvą, krūtinę, nugarą, kojas, rankas ir kitas kūno vietas. Tačiau vien smūgių skaičius negali būti pagrindas vertinti nužudymą kaip padarytą itin žiauriai.

Iš aptariamos specialisto išvados Nr. M 533/08 (03) duomenų matyti, jog muštinė žaizda galvos skliauto kairėje pusėje tikriausiai atsirado nuo trauminio kontakto su buku daiktu, turėjusiu briauną; daugybinės nedidelės apvalios poodinės kraujosruvos rankose bei kairės krūties srityje turėjo atsirasti spaudžiant rankų pirštų galais; dalis sužalojimų galėjo atsirasti griūnant – atsitrenkus į bukus aplinkos daiktus ir kietą pagrindą; daugelis sužalojimų rankose atsirado nukentėjusiajai pasyviai ginantis, prisidengiant rankomis nuo smūgių galvą bei kitas kūno sritis.

Reikia pripažinti, kad B. R. suduoti smūgiai išties buvo daugkartiniai, jie suduoti į įvairias kūno vietas. Iš specialisto išvados Nr. M 533/08 (03) duomenų matyti, jog dauguma sužalojimų atsirado, suduodant iš priekio ir šonų, daugiau – į dešinįjį šoną. Tačiau nuteistasis, padarydamas nukentėjusiajai sužalojimus, nenaudojo jokių papildomų priemonių ar įrankių, kuriais suduodant smūgius būtų sukeltas didesnis fizinis skausmas; dauguma sužalojimų padaryta mušant kumščiais, spardant, minant. Taip pat nenustatyta, kad smurtas prieš nukentėjusiąją buvo vartotas ilgą laiko tarpą, sąmoningai siekiant sukelti kuo didesnį fizinį skausmą ar pailginti kančias.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatytas B. R. gyvybės atėmimo būdas nėra itin išsiskiriantis iš kitų teismų praktikoje dažnai sutinkamų nužudymo būdų, kai veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Nužudymas itin žiauriai gali būti padaromas ir netiesiogine tyčia, nes ši aplinkybė rodo gyvybės atėmimo būdą, o netiesioginė tyčia atimti gyvybę reiškia kaltininko psichinį santykį su padariniais.

Tačiau nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytomis aplinkybėmis pavartotas smurtas neduoda pagrindo daryti išvados, jog B. R. gyvybė atimta itin žiauriai. Juo labiau kad sužalojimų pobūdis (šonkaulių lūžiai, kepenų skilties plyšimas ir pan.) nustatytas tik specialaus tyrimo metu ir negalėjo būti žinomas D. P. atliekant smurto veiksmus bei jo suvoktas kaip itin žiaurus gyvybės atėmimas. Dėl to nuteistojo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.

Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius (nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2009, 2K-519/2009).

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. P. prisipažinimą kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, ne visiškai įvertino šios lengvinančios aplinkybės turiniui keliamus reikalavimus.

Prokuroras teisus teigdamas, kad prisipažinimui padarius nusikalstamą veiką, kaip vienam iš BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos lengvinančios aplinkybės turinio elementui, keliami trys reikalavimai: savanoriškumas, prisipažinimas laiku ir prisipažinimo išsamumas.

Dviejų pirmųjų reikalavimų – savanoriškumo ir prisipažinimo laiku – prokuroras skunde neginčija, tačiau nesutinka su trečiuoju reikalavimu – prisipažinimo išsamumu – motyvuodamas, jog D. P. nepripažino esminių kvalifikavimui reikšmingų objektyvių veikos aplinkybių.

Su tokiu prokuroro apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.

Prisipažinimo išsamumas kiekvienoje konkrečioje byloje yra vertinimo dalykas.

Aplinkybė, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, negali būti vertinama formaliai. Kaltininkas gali klysti vertindamas situaciją ar, juo labiau, veikos juridinį kvalifikavimą. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką bei kaltu dėl padarinių.

Šioje byloje nustatyta, jog nuo pat sulaikymo momento D. P. prisipažino kaltu nužudęs B. R., ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltės nebandė neigti, davė vienodus bei nuoseklius parodymus. Visas nusikaltimo padarymo aplinkybes nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu.

Nors nuteistasis teigė sudavęs nukentėjusiajai tik 5-6 ar 7 smūgius į kairįjį šoną, tačiau tai nereiškia, kaip teigia prokuroras apeliaciniame skunde, kad jis nepripažino esminių aplinkybių.

Kaltininko prisipažinimas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė baudžiamajame įstatyme formuluojamas ne kaip kaltės pripažinimas, o kaip kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Taigi kaltininko prisipažinimas aiškinamas kaip esminių kvalifikavimui reikšmingų padarytos nusikalstamos veikos objektyvių aplinkybių pripažinimas. Prisipažinimui nustatyti įstatymas nereikalauja, kad asmuo pripažintų kaltę visa kaltinimo apimtimi. Jis turi teisę į gynybą. Taigi turi teisę ginčyti kaltinimą, gintis nuo jo, vadovaudamasis inkriminuoto nusikaltimo faktinių aplinkybių savo suvokimu. Faktinių aplinkybių individualus suvokimas gali skirtis nuo kaltinimo formuluočių, todėl tokios teisės negalima atimti ar apriboti, grasinant atsakomybę lengvinančios aplinkybės nepripažinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-420/2006).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis D. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme dėl motinos nužudymo prisipažino, savo kaltės nebandė neigti, jis tik nuolat tvirtino nenorėjęs nužudyti motinos bei teigė neprisimenąs, ar tikrai galėjo suduoti jai tiek daug smūgių ir padaryti tiek sužalojimų, kiek nurodyta teismo medicinos specialisto išvadoje. Tačiau tai nereiškia, kad jis būtų bandęs neigti esmines kaltinimo aplinkybes. Nuteistasis D. P. iš esmės viso bylos proceso metu neneigė priežastinio ryšio tarp jo suduotų smūgių ir nukentėjusiosios mirties.

Atkreiptinas dėmesys, jog šioje byloje iš viso nėra liudytojų, mačiusių, kaip buvo sumušta ir nužudyta B. R. Nepaisant to, D. P. nemėgino tuo pasinaudoti, neiškėlė jokių išgalvotų versijų, o pats savo noru prisipažino ir parodė, kaip ir kodėl sumušė nukentėjusiąją. Visa tai patvirtina, kad šioje byloje nuteistasis kaltu prisipažino savo noru, o ne dėl neginčijamų kitų jo kaltės įrodymų. Be to, jis nemėgino klaidinti ikiteisminio tyrimo ir teismo, o savo parodymais netgi padėjo nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nes iš esmės tik jo parodymais paneigiama kokio nors kito asmens ir kitomis aplinkybėmis B. R. nužudymo galimybė.

Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo nenurodymas visų 30 jam inkriminuotų smūgių ir sužalojimų padarymo mechanizmo nereiškia, kad jis nepripažįsta esminių nusikaltimo padarymo aplinkybių.

Beje, smūgių skaičius yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, sprendžiant kaltės klausimą.

Dėl to nuteistojo prisipažinimas padarius nusikaltimą šioje byloje nekelia abejonių.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nuteistojo D. P. parodymus bei pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Prokuroro apeliacinio skundo argumentas pripažinti nuteistojo D. P. girtumą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.

Beje, šios apeliacinio skundo dalies apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs prokuroras nepalaikė.

Byloje nustatyta, jog D. P. įvykio dieną buvo išgėręs ne daugiau kaip tris skardines alaus, tai padaryta per ilgą laiko tarpą. Liudytoja J. R. teisme teigė, kad, kai po įvykio su nuteistuoju kalbėjo telefonu, nesijautė jį buvus girtą. Nukentėjusysis E. K. teisme parodė, jog įvykio naktį nuo pas jį atvykusio nuteistojo sklido alkoholio kvapas, tačiau girtas jis nebuvo. Kiti liudytojai irgi neparodė D. P. buvus neblaivų. Priešingai, greitosios medicinos pagalbos darbuotojai J. T. ir G. E. teigė D. P. neblaivų neatrodžius, jį tik buvus susijaudinusį, streso būsenos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išgertas nedidelis kiekis alaus per ilgą laiko tarpą neduoda pagrindo teigti, jog nuteistasis D. P. nusikaltimo padarymo metu buvo girtas.

Taigi byloje nėra patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nusikaltimo padarymo metu nuteistasis D. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Dėl to pirmosios instancijos teismas apsvaigimo nuo alkoholio pagrįstai nepripažino kaip atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nes nenustatė, jog išgertas alaus kiekis turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.

Apeliacinės instancijos teismas laikosi baudžiamojoje teisėje galiojančio bendrojo teisės principo in dubio pro reo reiškiančio, kad visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Prokuroras prašymą nuteistajam D. P. skirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę apeliaciniame skunde sieja su tariamai neteisingai nustatytu kaltės turiniu, nuteistojo veiksmų kvalifikavimu ir neteisingai nustatyta atsakomybę lengvinančia bei nenustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija, atmesdama prokuroro argumentus dėl kaltės turinio, veiksmų perkvalifikavimo ir atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybių, konstatuoja, jog už padarytą nusikalstamą veiką nuteistajam D. P. bausmė paskirta tinkamai, motyvuotai ir nėra aiškiai per švelni.

Prokuroro apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.