Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų Bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. A. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalyje (dėl 2023 m. rugpjūčio 30 d.), ir jam skirta 25 (dvidešimt penkių) parų arešto bausmė;

M. A. pripažintas kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalyje (dėl 2023 m. rugsėjo 5 d.), ir jam skirta 30 (trisdešimt) parų arešto bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimis, M. A. skirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta subendrinta bausmė – 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu, ir M. A. skirta bausmė – 30 (trisdešimt) parų areštas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo M. A. kaltės padarius baudžiamuosius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 5 dalyje. Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. A. neginčija savo kaltės dėl padarytų baudžiamųjų nusižengimų ir jų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašo ją sušvelninti ar skirti jam viešuosius darbus. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, pasisako tik dėl tos nuosprendžio dalies, kuria išspręstas bausmės M. A. skyrimo klausimas.

6. Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

7. Skundžiamu nuosprendžiu M. A. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl dviejų baudžiamųjų nusižengimų, numatytų BK 178 straipsnio 5 dalyje, padarymo. Baudžiamajame įstatyme už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas. Nors pirmosios instancijos teismas M. A. paskyrė griežčiausios rūšies bausmes, pagal BK 178 straipsnio 5 dalį – areštą, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bausmės skyrimą reglamentuojančios BK normos buvo pritaikytos neteisingai ir dėl to M. A. buvo nubaustas per griežtai.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, skirdamas apeliantui bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad M. A. padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas baudžiamiesiems nusižengimams (BK 12 straipsnis), atitinkamai įvertino jo kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), nusikalstamos veikos stadiją (veikos baigtos). Skiriant bausmes nuteistajam taip pat atsižvelgta į tai, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs baudžiamuosius nusižengimus, tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Bausmės skyrimui neabejotinai aktualu ir nuteistojo asmenybės vertinimas, ką nagrinėjamu atveju itin atidžiai išanalizavo apylinkės teismas konstatuodamas, kad M. A. ankščiau ne kartą teistas, dominuoja analogiškų nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei darymas, teistumas neišnykęs, eilę kartų baustas už smulkias vagystes, paskirtų baudų nemoka, nedirbantis, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad M. A. linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio reikalavimų, nesistengia pakeisti savo elgesio, todėl jam skundžiamu nuosprendžiu už baudžiamuosius nusižengimus, numatytus BK 178 straipsnio 5 dalyje, paskirta griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – areštas, kurių dydžiai parinkti artimi vidurkiui už baudžiamuosius nusižengimus (BK 49 straipsnio 3 dalis).

9. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK 61 straipsnio pakeitimai, kuriais buvo panaikinta bausmės vidurkio taisyklė. Minėto įstatymo 61 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir, taip pat nustato skiriamos bausmės dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, naujoji BK 61 straipsnio 2 dalies redakcija šiuo atveju M. A. teisinės padėties lengvinimo aspektu niekaip neįtakoja, kadangi teismas įvertinęs nuteistojo asmenybės charakteristiką, jo daromų veikų pakartotinumą, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes pastarajam paskyrė bausmes neperžengdamas sankcijoje numatytų ribų, dėl to jų keisti, mažinti jų trukmę, aukštesnės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo.

10. Be to, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, apylinkės teismas paskirtas bausmes sudėjo iš dalies ir paskyrė subendrintą 45 parų arešto bausmę. Kadangi M. A. savo kaltę pripažino visiškai ir baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, apeliantui paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 30 parų arešto bausmė. Šios bausmės laikyti neadekvačia ar neproporcinga nuteistojo asmenybei ir jo padarytų veikų pobūdžiui ir ją dar labiau švelninti, ar skirti švelnesnę bausmės rūšį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, teisėjų kolegija nemato jokio teisinio pagrindo. Priešingai, bylos duomenys apie sistemingą apelianto nusikalstamą elgesį rodo, kad jis nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų ir neatsisako savo kriminalinių polinkių, analogiškus nusikaltimus daro pakartotinai.

11. Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia ir asmens nubaudimas. Šiuo atveju nuteistasis jau ne pirmą kartą darydamas analogišką veiką ir žinodamas apie gresiančią bausmę, ir vis dėlto pasirinkęs pakartotinai daryti nusikalstamas veikas, prisiėmė ir galimas neigiamas pasekmes, kurias jam sukuria bausmės taikymas ir jos vykdymas. M. A. atsainus požiūris į jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą, nekritiškumas savo veiksmams bei elgesio nekeitimas, taip pat tai, jog anksčiau taikytos poveikio priemonės M. A. jokios teigiamos įtakos nepadarė, leidžia spręsti, kad BK 41 straipsnio 4 punkte numatytas tikslas – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apelianto atžvilgiu pasiektas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu M. A. už abi veikas parinkta bausmės rūšis, nustatyti dydžiai, paskirtų bausmių bendrinimas iš dalies sudedant, be to, atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, paskirtos bausmės sumažinimas vienu trečdaliu, ir 30 parų arešto bausmės paskyrimas, yra tinkama ir adekvati bausmė, proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, nuteistojo asmenybei užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą.

12. Apibendrindama visa, kas išdėstyta ankščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo bei bendrinimo taisyklės pažeistos nebuvo. Tai, kad paskirta subendrinta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė netenkina subjektyvių apelianto lūkesčių, neįpareigoja teismo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau bausmės už padarytas nusikalstamas veikas skiriamos individualizuotai, įvertinus aplinkybių visumą. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis laikytinas teisėtu ir pagrįstu, keisti nuosprendžio dalį dėl nuteistajam skirtinos bausmės, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

13. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

14. Šiaulių apygardos teismo 2025 m. sausio 20 d. nutartimi nuteistajam M. A. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Mindaugas Jonaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. vasario 18 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimo Nr. 364 11 ir 14.3.3. punktais, prašoma valstybės naudai priteisti 131,25 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų už M. A. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nutarė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėjas nuteistajam M. A. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais.

16. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam M. A. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Nors bylos duomenimis nuteistasis M. A. nedirba, tačiau jis yra jaunas, darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį. Prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo M. A. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo M. A. 131,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.