Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-11-15 · Administracinė byla Nr. I-3310-331/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-11-15
Bylos Nr.
I-3310-331/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01880-2018-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3310-331/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01880-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas teigia, kad laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2016 m. vasario 15 d. buvo netinkamomis sąlygomis laikomas Komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – areštinė). Atsakovė neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais – sanitarinis mazgas buvo įrengtas šalia durų, kuriuose buvo įrengtas stebėjimo langelis, todėl pareiškėją galėjo matyti policijos prižiūrėtojai. Areštinėje nebuvo įrengtas tinkamas apšvietimas, todėl jis negalėjo rašyti ar užsiimti kita veikla, kuriai atlikti reikalinga šviesa, negadindamas regėjimo. Kamerose nebuvo veidrodžio. Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, nepatogumų.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime į skundą (b. l. 8–11) su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Atsakovės atstovas teigia, kad areštinėje esantys sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, sanitarinio mazgo patalpa atitverta pertvara, be kita ko, siekiant užtikrinti areštinėje laikomų asmenų saugumą, o tam tikra privatumo stoka – tai neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovės atstovo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad kamerose nebuvo tinkamo apšvietimo, yra nepagrįstas, nes Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialistai, atlikdami patikrinimus, tokio pažeidimo nenustatė. Teisės aktuose, reglamentuojančiuose policijos komisariato veiklą, nėra nustatytas įpareigojimas sulaikytuosius aprūpinti veidrodžiais, todėl šis argumentas taip pat nepagrįstas. Komisariatas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neteikė Komisariato darbuotojams skundų ar kitokių pretenzijų dėl netinkamų laikymo sąlygų areštinėje, o pateiktame skunde pareiškėjas nepagrindė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, netinkamomis sąlygomis vykdant pareiškėjo suėmimą Komisariato areštinėje.

4. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

5. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

6. Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai buvo įrengti šalia durų ir nebuvo tinkamai izoliuoti nuo likusio kameros ploto, taigi, atsakovė neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

6.1. Pataisos įstaigų, be kita ko, ir areštinių, nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – Taisyklės). Vadovaujantis Taisyklių 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta Taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d., ir Taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d., 16.5 punkte. Vadinasi, tiek ginčui aktualiu laikotarpiu, tiek ir šiuo metu teisės aktuose nėra įtvirtintas imperatyvus reikalavimas areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas (kabinas), tačiau yra numatyta galimybė sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti pertvara.

6.2. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas areštinės kamerose Nr. 4 (nuo 2016 m. sausio 4 d. 8.00 val. iki 2016 m. sausio 11 d. 8.00 val.), Nr. 6 (nuo 2015 m. lapkričio 5 d. 20.00 val. iki 2015 m. lapkričio 6 d. 8.00 val., nuo 2015 m. gruodžio 14 d. 8.00 val. iki 2015 m. gruodžio 18 d. 8.00 val.), Nr. 7 (nuo 2015 m. lapkričio 4 d. 8.00 val. iki 2015 m. lapkričio 5 d. 20.00 val.), Nr. 8 (nuo 2015 m. lapkričio 23 d. 8.00 val. iki 2015 m. gruodžio 7 d. 8.00 val.), Nr. 9 (nuo 2015 m. lapkričio 6 d. 8.00 val. iki 2015 m. lapkričio 16 d. 8.00 val., nuo 2016 m. vasario 8 d. 8.00 val. iki 2016 m. vasario 15 d. 8.00 val.) ir Nr. 10 (nuo 2016 m. sausio 18 d. 8.00 val. iki 2016 m. vasario 1 d. 8.00 val.). Iš byloje pateiktos kamerų schemos (b. l. 12) matyti, kad sanitariniai mazgai minėtose kamerose yra įrengti šalia durų ir nuo likusio kameros ploto atitverti pertvaromis. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Ukmergės skyriaus 2015 m. birželio 22 d. patikrinimo akte Nr. 2.4(22.4.13.)-PA-1567 (b. l. 13–14), be kita ko, nurodyta, kad areštinėje yra 15 kamerų, kiekvienoje iš jų įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo kameros gyvenamosios dalies atskirtas sienele, sanitariniame mazge įrengtas unitazas ir praustuvė, tiekiamas šaltas vanduo, pažeidimų šiuo aspektu nėra nustatyta. Taigi, iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad areštinės kamerose esantys sanitariniai mazgai nėra visiškai izoliuoti nuo likusio kamerų ploto. Šios aplinkybės neneigia ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad toks sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.

6.3. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).

6.4. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas areštinės kamerose, kuriose sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik pertvara ir nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darytina išvada, kad visą laiką, kurį pareiškėjas praleido areštinėje, t. y. 56 paras, atsakovė neužtikrino jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Šios teismo išvados nepaneigia atsakovės atstovo argumentas, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas pertvara, siekiant apsaugoti pačių kameroje esančių suimtųjų saugumą, kadangi saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Antra vertus, pažymėtina, kad dalį laiko (26 paras) pareiškėjas areštinės kamerose praleido vienas, todėl šiuo laikotarpiu jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

7. Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose nebuvo įrengtas tinkamas apšvietimas, todėl jis negalėjo rašyti ar užsiimti kitokia veikla, kuriai atlikti yra reikalinga šviesa.

7.1. Vadovaujantis Taisyklių 16.7 punktu, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), nustatančios tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus,14 punkte reglamentuota, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos normos 15 punkte nustatyta, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val.

7.2. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto Nr. PA.10-1393(16.27.2.1.10.24) ir jo priedų (b. l. 15–23) matyti, kad patikrinimo metu išmatuota areštinės gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta svyravo nuo 206 lx iki 424 lx ir atitiko teisės aktuose nustatytus standartus. Duomenų, pagrindžiančių, kad areštinės kamerų apšvieta nesiekė Higienos normoje nustatytų minimalių rodiklių, byloje nėra. Nors pareiškėjas teigia, kad kamerų apšvieta nebuvo tinkama ir jose buvo per tamsu, tačiau šių aplinkybių jis visiškai nedetalizuoja ir nepagrindžia – pareiškėjas nenurodo nei konkrečių kamerų, kuriose buvo netinkamas apšvietimas, nei laikotarpių, kai jis buvo laikomas šiose kamerose, nei kartu su juo buvusių asmenų. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamos apšvietos būtų kreipęsis su prašymais ar skundais į įstaigos administraciją. Esant tokioms aplinkybėms, šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.

8. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo argumentas, kad areštinės kamerose nebuvo veidrodžio, nes teisės aktuose nėra nustatytas įpareigojimas areštinių gyvenamosiose patalpose įrengti veidrodžius. Kaip matyti iš Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė), metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt.), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 vnt.), elektrinis virdulys (1 vnt.). Taigi, areštinės kamerose neprivalo būti įrengiamas veidrodis ir atsakovė, neįrengdama veidrodžio kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nepažeidė jo teisių.

9. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad 56 paras pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis areštinės kamerose esančiais sanitariniais mazgais, todėl jis galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo areštinėje sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus. Dėl šios priežasties atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

10. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje reglamentuota kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kitaip tariant, teisės aktai neįtvirtina baigtinio kriterijų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, sąrašo. Neturtinę žalą patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-107/2013).

11. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, visų pirma, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė privačiai naudotis sanitariniais mazgais 56 paras, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko (26 paras) pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Komisariato elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 5 000 Eur suma akivaizdžiai viršija pareiškėjo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 110 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 110 Eur (vieną šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas