Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-429-755/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Oilseeds trade“ ieškinį atsakovui K. D. dėl skolos priteisimo ir atsakovo K. D. priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Oilseeds trade“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškinyje prašo iš atsakovo K. D. priteisti 245 823,81 Eur (848 780,45 Lt) įsiskolinimą pagal 2013 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2013.06.25/AP–02A, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 341 Eur žyminį mokestį ir išlaidas teisinei pagalbai apmokėti (t. 1, b. l. 23–25).Nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 12 d. tarp ieškovės (pardavėjas) ir atsakovo (pirkėjas) buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2013.06.25/AP–02A (toliau ir – Sutartis). Pagal jos 1.2 punktą buvo parduodamos trąšos, javų apsaugos priemonės, sėkla, grūdai ir kitos prekės. Ieškovė pardavė atsakovui prekes išrašydama PVM sąskaitas faktūras, kurios pagal Sutarties 5.1 punktą turėjo būti apmokėtos taip, kaip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. Sutarties 5.2 punkte numatyta, kad atsakovas įsipareigoja mokėti ieškovei 0,06 proc. dydžio delspinigius. Jis tik iš dalies apmokėjo pagal sąskaitas faktūras, todėl iš jo priteistina įsiskolinimo su delspinigiais suma – 245 823,81 Eur (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.).Atsakovas pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovės 200 146,34 Eur nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą, 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (t. 2, b. l. 53–70). Nurodė, kad šalys susitarė, jog pirkėjas už prekes atsiskaitys derliaus pardavimu-pristatymu pardavėjui ne mažesne nei kredituojama pinigų suma buvo suteikta prekėms įsigyti. Atsakovo teigimu, tiek dėl 2013 m., tiek dėl 2014 m. neužaugusio (prasto) derliaus kalta yra ieškovė, nes 2014 m. pardavė nekokybišką produkciją – sėklą (be sertifikatų), trąšas (be sertifikatų), akivaizdžiai per aukšta kaina, ieškovės (pardavėjo) konsultantai 2013-2014 m. m. teikė netinkamas konsultacijas, dėl ko neužaugo numatytas derlius, todėl atsakovas negalėjo užaugintu derliumi visiškai atsiskaityti su ieškove.Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartimi civilinės bylos sujungtos (t. 2, b. l. 52). Atsakovo ieškinys laikytinas priešieškiniu sujungtoje byloje.

Panevėžio apygardos teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu: 1) ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš K. D. ūkininko ūkio ieškovei 244 648,8 Eur įsiskolinimą, 6 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. gruodžio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 3 130,44 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) priešieškinį atmetė; 3) priteisė iš K. D. ūkininko ūkio valstybei 2 370,53 Eur bylinėjimosi išlaidų; 4) K. D. sumokėtą 300 Eur bylinėjimosi išlaidų užstatą nusprendė pervesti valstybei į Valstybinės mokesčių inspekcijos atitinkamą sąskaitą. 2016 m. vasario 18 d. papildomu sprendimu priteisė iš K. D. ūkininko ūkio ieškovei 988,57 Eur bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio).Teismas Sutartį kvalifikavo pirkimo–pardavimo sutartimi. Nurodė, jog tokio sutarties pobūdžio nekeičia tarp šalių susiklosčiusi atsiskaitymų praktika, kuomet už prekes buvo atsiskaitoma ieškovei perkant atsakovo išaugintus grūdus. Atsakovas ėmė reikšti pretenzijas ieškovei dėl prekių nekokybiškumo, kokybės (atitikties) dokumentų neturėjimo tik ieškovei bylą iškėlus teisme. Ieškovė neigė šiuos tvirtinimus, pateikė jos turimų dokumentų apie sėklų sertifikavimą, trąšų kokybę kopijas. Pirkėjas daug metų ūkininkauja, turi reikiamos patirties, todėl, elgdamasis rūpestingai, pastebėjęs trūkumus turėjo reikalauti pardavėją nedelsiant juos pašalinti. Taip nesielgdamas jis patvirtino, jog trūkumų nebuvo arba jie mažareikšmiai ir nešalintini. Teismas sprendė, jog yra pagrindas daliai prašomų priteisti delspinigių taikyti 6 mėnesių ieškinio senaties terminą.Spręsdamas dėl priešieškinio pagrįstumo ir pasisakydamas dėl žalos 2013 metais, teismas vertino, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė pagal Sutartį privalėjo konsultuoti atsakovą ir jam ieškovės nurodymai buvo privalomi, ieškovės nurodymai buvo klaidingi bei egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo darbuotojų netinkamo konsultavimo ir patirtos žalos. Teismas nurodė, jog dalis atsakovo augintų pasėlių atrodė pakenkti naudotais chemikalais, kas, tikėtina, galėjo turėti reikšmės derliaus gausai, bet nepateikti išsamūs duomenys apie pažeistų pasėlių plotą, to priežastis, pasekmes. Teismas, pasisakydamas dėl žalos 2014 metais, konstatavo, jog atsakovas pirko ne kviečių sėklas, bet kviečius. Kviečių (kaip ir kviečių sėklos) kaina sutartinė, nepateikta įrodymų, kad ši kaina atsakovui buvo nesąžiningai primesta. Teismas nurodė, jog atsakovas neteikė įrodymų apie reikštas pretenzijas dėl nesertifikuotų, be kokybės dokumentų, galimai nekokybiškų trąšų ar cheminių medžiagų. Be to, atsakovas nesuformulavo, koks yra priežastinis ryšys tarp trąšų dokumentų trūkumų (nebuvimo) ir nurodomos kilusios žalos.

Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, o atsakovo ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Ieškovė nepateikė ir neįrodė, kad apeliantui 2014 m. buvo tinkamai įteikti prekių sertifikatai, o į bylą pateikti trąšų sertifikatai neatitinka tų prekių pavadinimo ir laikotarpio, taip pat dalis sertifikatų neišversti į lietuvių kalbą. Priešingai nei sprendė teismas, apeliantas nedelsiant po prekių pristatymo ieškovei pareiškė pretenzijas žodžiu (tą patvirtino liudytojai). Ieškovei buvo žinoma apie tai, kad apeliantui buvo parduota nekokybiška sėkla, todėl ji tam tikslui pardavė ir beicą, kuris yra reikalingas nekokybiškai sėklai apdoroti. Ieškovė nesilaikė susitarimo sumažinti prekių kainą po to, kai pardavė nekokybišką sėklą. Ieškovė, teigdama, jog apeliantui pardavė ne sertifikuotą sėklą, o grūdus, tačiau sąskaitoje nurodydama sertifikuotos sėklos kainą (tą patvirtino liudytojas A. P.), akivaizdžiai sau prieštarauja. Apeliantas neturėjo jokio tikslo 2014 m. pirkti grūdus, tą patvirtina faktas, jog 2013 m. apeliantas iš ieškovės pirko būtent sėklą, o ne grūdus. Teismo sprendimas yra tendencingas, nes teismas nevisapusiškai ir nepagrįstai įvertino daugelį įrodymų, taip pat nepagrįstai neįvertino dalies faktinių duomenų, pagaliau nesivadovavo teisingumo, protingumo kriterijais, ignoravo įrodymų vertinimo principus. Priešingai nei vertino teismas, pačios ieškovės liudytojai patvirtino, kad rekomendacijos buvo teikiamos. 2013-2014 metais vienintelė trąšų ir sėklų apeliantui pardavėja ir jo užaugintos produkcijos pirkėja buvo ieškovė. Liudytojas A. P. (ieškovės vadybininkas-konsultantas) patvirtino, kad dėl netinkamos ieškovės vadybininkės konsultacijos apelianto laukai buvo nupurkšti chemikalais, dėl kurių buvo sunaikintas derlius. Jo parodymai patvirtina ir tai, kad ieškovė dalyvavo derliaus auginimo procese, t. y. pardavė trąšas su sąlyga, jog bus laikomasi ieškovės rekomendacijų. Saugant ieškovės reputaciją, po prasto 2013 m. derliaus susitarta, jog likusi 2013 metų pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras derliumi neuždengta dalis bus dengiama 2014 metų derliumi. Priešingai nei sprendė teismas, byloje yra pateiktos 2013 ir 2014 metų pažymos su išsamiais duomenimis apie pasėlių plotą, priežastis (tręšimas) ir pasekmes. Teismas nepagrįstai sprendė, jog kviečių kaina buvo sutartinė, nes ji ne tik neatitiko sėklos kokybės, bet ir vidutinės rinkos kainos.Dėl atsiradusių nuostolių fakto ginčo nėra. Apeliantas buvo iš anksto pasiskaičiavęs numatomą derlių ir pajamas (atsižvelgiant į užsėtus plotus), vadovaujantis agronomijos mokslu ir nustatytomis taisyklėmis, pavyzdžiui, reikalingu trąšų kiekiu 1 t/ha užauginti derliui. Patirtas nuostolis buvo paskaičiuotas vadovaujantis vidutinėmis supirkimo kainomis iš augintojų Lietuvoje. Liudytojas agronomas G. V. teisme patvirtino, kad derlius tiek 2013 m, tiek 2014 m. sugadintas dėl tręšimo mikroelementinėmis trąšomis. Ieškovė pasiūlė, kad tuo atveju, jeigu apelianto užauginto derliaus 2014 metais nepakaks uždengti ieškovės 2014 metais išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tai likusia neuždengta dalimi atitinkamai bus sumažinta kaina, ieškovei 2015 metais išrašant PVM sąskaitas faktūras įsigyjant produkcijos. Teismas neteisingai aiškino ir vertino Sutarties sąlygas ir todėl neteisingai taikė sutartinę atsakomybę, perkeliant ją tik apeliantui.Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundo netenkinti, priteisti iš apelianto ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo priteistos skolos sumos bei apskaičiuojant skolą nustatytų faktinių aplinkybių. Pagrindą apeliacijai apeliantas kildina tik iš jam nepriimtino įrodymų vertinimo, tačiau nepateikia jokių svarių ir argumentuotų paaiškinimų, kodėl teismas įrodymus turėjo vertinti kitaip. 2013-2014 metais sudarytose pirkimo–pardavimo sutartyse buvo aiškiai nustatyta, kad parduodamų prekių kokybę apeliantas privalo įvertinti prekių gavimo momentu, o pretenzijas privalo pateikti raštu per vieną darbo dieną nuo prekių gavimo.Apeliantas iš esmės pažodžiui pakartoja visa tai, ką jis buvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, tačiau aiškiai nepasisako, kokias teisės aiškinimo ar taikymo klaidas vertinant apelianto pretenzijų pagrįstumą padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliantas pripažįsta, kad Sutartyje nebuvo numatyta ieškovės konsultavimo pareigos, tačiau, prieštaraudamas sau, teigia, jog ieškovė tokią pareigą turėjo. Byloje nėra jokių įrodymų apie tai, ką ir kaip apeliantas darė sodindamas bei augindamas 2013 ir 2014 metų derlių. Todėl teismas pagrįstai konstatavo nesant įrodyto priežastinio ryšio tarp apelianto nurodomų aplinkybių ir jo ūkininkavimo rezultato.Apelianto apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas priteisti 200 146,34 Eur nuostolių atlyginimą ir palūkanas netenkintinas, nes apeliantas skunde reiškia reikalavimą, kurio svarstymas nepatenka į apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribas. Paties apelianto parengtos pažymos atspindi jo norus, bet nepagrindžia realaus tikėtinumo gauti nurodyto dydžio pajamas. Apelianto pažymose nurodytų duomenų neįmanoma patikrinti, be to, apeliantas taip ir nesugebėjo paaiškinti, kokia metodine medžiaga ir kokiais teisės aktais remdamasis jis apskaičiavo tariamai negautas pajamas.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog ieškovė (pardavėja) UAB „Oilseeds trade“ ir atsakovas K. D. (pirkėjas) 2013 m. rugpjūčio 12 d. sudarė Sutartį dėl trąšų, javų apsaugos priemonių ir kitų prekių pardavimo. Ginčo šalys pareiškė iš Sutarties kildinamus reikalavimus – ieškovė prašė priteisti susidariusį įsiskolinimą už atsakovui pateiktas prekes, už kurias buvo atsiskaityta nevisiškai, o atsakovas – taikyti ieškovei civilinę atsakomybę už netinkamą pareigų pagal Sutartį vykdymą, priteisiant dėl neužauginto derliaus negautas pajamas. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį didžiąja dalimi tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Apeliantas K. D. pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą grindžia, jo manymu, netinkamu Sutarties aiškinimu bei netinkamai atliktu įrodymų vertinimu, dėl ko nepagrįstai nuspręsta netenkinti apelianto reikalavimo taikyti ieškovei civilinę atsakomybę. Apeliacinis teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei nenustatęs absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų (CPK 320 str.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, apeliantas iš esmės neginčija savo įsiskolinimo pagal Sutartį egzistavimo fakto, jo dydžio, todėl apeliacinis teismas pasisakys tik dėl Sutarties aiškinimo ir civilinės atsakomybės ieškovei (ne)taikymo pagrindų egzistavimo.Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl Sutarties aiškinimo

CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (4 dalis). Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (5 dalis).Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu Sutarties kvalifikavimu pirkimo–pardavimo sutartimi. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde pateikiama pozicija, jog ieškovė turėjo suprasti, kad apeliantas su ieškove galės atsiskaityti tik užauginęs derlių ir tas derlius turi būti tokio dydžio (vertės), kad galėtų padengti kredituojamą pinigų sumą, suteiktą prekėms įsigyti bei liktų apeliantui ūkio veiklai plėtoti, reikštų, nesant Sutartyje jokių nuorodų į ieškovės prisiimtą riziką dėl apelianto užauginto derliaus kiekio, nesąžiningą Sutarties aiškinimą vienos iš Sutarties šalių – ieškovės atžvilgiu. Apeliantas procesiniuose dokumentuose pats rėmėsi Sutarties 5.1 punkte įtvirtinta šalių valia, jog pirkėjas už prekes atsiskaito pagal tai, kaip nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, arba derliaus pardavimu – pristatymu pardavėjui šalių susitarimu (grūdų pirkimo–pardavimo sutartis), bet ne mažesne nei kredituojama pinigų suma buvo suteikta prekėms įsigyti. Vadinasi, šalys aiškiai Sutartyje numatė, jog bet kuriuo atveju – ar atsiskaitant už prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ar atsiskaitant užaugintu derliumi, atsiskaitymas (jo vertė) neturi būti mažesni -nepriklausomai nuo apelianto užauginto derliaus kiekio - už apeliantui parduotų prekių vertę. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų šalių valią perkelti/susieti konkrečių metų derlingumo riziką ieškovei. Priešingai, apelianto ir ieškovės 2013 m. lapkričio 20 d. susitarime dėl skolų dengimo fiksuojamas apelianto įsiskolinimas už 2013 m., kuris nėra panaikinamas, tačiau atsiskaitymas už 2013 m. parduotas prekes atidedamas kitiems metams, numatant atsiskaitymą 2014 metų derliumi (t. 1, b. l. 206). Liudytojais apklausti buvę ieškovės darbuotojai D. K. ir A. P. taip pat paaiškino, jog tokio ieškovės ketinimo prisiimti sau riziką dėl neužauginto derliaus nebuvo ir, apeliantui nepadengus jam parduotų prekių vertės jo užaugintu derliumi, likusi skola turėjo būti sumokėta pinigais. Apelianto teiginių buvus šalių susitarimą tuo atveju, jeigu apelianto užauginto derliaus 2014 metais nepakaks uždengti ieškovės tais metais išrašytas PVM sąskaitas faktūras, likusia neuždengta dalimi atitinkamai bus sumažinta kaina ieškovei 2015 metais išrašant PVM sąskaitas faktūras įsigyjant produkciją, nepatvirtino jokie byloje esantys įrodymai (CPK 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir vertino Sutarties sąlygas.

Dėl įrodymų vertinimo nustatant ieškovės civilinės atsakomybės (ne)taikymo pagrindą

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008; kt.).Ieškovės neteisėtus veiksmus apeliantas grindė 2013 m. netinkamai suteiktomis konsultacijomis, 2014 m. – netinkamai suteiktomis konsultacijomis ir apeliantui parduota nevalyta sėkla ir trąšomis be sertifikatų. Apelianto pozicija dėl pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo buvo prieštaringa. Viena vertus, jis rėmėsi sutartinių pareigų pažeidimu, kita vertus, argumentavo, jog ieškovė pažeidė ir bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kas suponuotų deliktinės atsakomybės ieškovei taikymą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog esant tarp šalių konstatuotiems pirkimo–pardavimo santykiams, nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama sutartinės civilinės atsakomybės egzistavimo sąlygos (CK 6.256 str. 2 d.), ką pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, visų pirma turėjo būti vertinama, ar ieškovė pažeidė Sutartyje įtvirtintas pareigas. Šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Sutartis nenumatė pareigos ieškovei teikti konsultacijas apeliantui dėl pasėlių tręšimo. Ir nors įstatyme nurodyta, kad sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.), byloje esančių duomenų pagrindu teisėjų kolegija neįžvelgė pagrindo spręsti, jog šalių sudarytos Sutarties esmė ar įstatymai nagrinėjamu atveju įpareigojo ieškovę įvykdyti ne tik Sutartyje numatytas, bet ir konsultavimo pareigas. Nenustačius šios pareigos šalių sudarytoje Sutartyje, negalėjo būti konstatuotas ir jos pažeidimas. Apelianto teiginys, jog ieškovė buvo įsipareigojusi jį konsultuoti ir faktiškai tokią paslaugą teikė, nėra įrodytas. Apeliantės pateiktas titulinis lapas „Grūdinių kultūrų rekomenduojama auginimo technologija“ iš ieškovės internetinės svetainės nepatvirtina nei fakto, kad įmonė užsiėmė konsultacijų veikla, nei kad šiuo konkrečiu atveju tokios konsultacijos buvo numatytos apeliantui teikti. Kaip paaiškino ieškovės įmonėje vadybininku-konsultantu dirbęs liudytojas A. P., jo konsultacijos apsiribodavo informacijos, esančios prekių etiketėse, pateikimu apeliantui ir jis negalėjo mokyti apeliantą, turintį didelės ūkininkavimo patirties, (kaip) ūkininkauti. Nurodė, jog nepaisant pareigybės pavadinimo, ieškovės darbuotojai vadybininkai-konsultantai buvo daugiau pardavėjai nei konsultantai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apeliantui teikta (jei buvo teikta) informacija apie prekę atitiko bendro pobūdžio iš šalių bendradarbiavimo principo kildinamą pareigą, tačiau nesukūrė paslaugų teikimo teisinių santykių (Sutartyje nebuvo aptarta nei tokio pobūdžio paslaugos teikimas, nei jos apmokėjimo tvarka). Šiame kontekste paminėtina, kad jeigu apeliantas manė, jog 2013 m. derlius prastai užderėjo dėl netinkamų ieškovės konsultacijų, susijusių su derliaus tręšimu, nėra tikėtina, jog 2014 m. apeliantas būtų laikęsis tų pačių, jo nuomone, netinkamų ieškovės konsultacijų ir rizikavęs dar vienų metų derliumi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog atsakovas ne vienerius metus augina grūdines kultūras, yra savo srities profesionalas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas, pats būdamas profesionalus ūkininkas (kaip apeliantas nurodė, jis šia veikla vertėsi nuo 1992 m.), turėjo būti pakankamai atsargus ir rūpestingas pasirinkdamas pasėliams trąšas ir jų tręšimo būdus. Teisėjų kolegijos neįtikino apelianto argumentai, jog jis pasikliovė ieškovės rekomendacijomis ir būtent dėl to kilo žala. Apeliantas jam netinkamai suteiktas konsultacijas įrodinėjo liudytojų parodymais, tačiau specialiųjų žinių šaltiniais nesirėmė ir tokių įrodymų į bylą neteikė. Liudytojas A. P. iš tiesų patvirtino, jog 2013 m. apelianto kviečių derlius buvo mažesnis nei tikėtasi. Jam pradėjus domėtis, dėl kokių priežasčių tai galėjo nutikti, internete perskaitė cheminės medžiagos, panaudotos apelianto laukams nupurkšti, aprašymą ir sužinojęs, jog žydėjimo metu pasėliai negalėjo būti purškiami, kaip rekomendavo viena iš ieškovės vadybininkių. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra pakankamas pagrindas ieškovės civilinės atsakomybės nustatymui dėl tokių priežasčių. Viena vertus, jokie tyrimai, siekiant objektyviai nustatyti kviečių pakenkimo priežastis, nebuvo atlikti, liudytojų parodymai rėmėsi taip pat ne objektyviais duomenimis, o jų nuomone. Liudytojas A. P. rėmėsi išimtinai informacija, surasta internete, o liudytojas agronomas G. V., kuris paaiškino su apeliantu esąs pažįstamas iš darbinės veiklos, taip pat dėl kartu vykdomos medžioklės, – išoriškai matomais kviečių pažeidimais ir paties apelianto šiam liudytojui nurodytomis aplinkybėmis. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija negali daryti labiau tikėtinos išvados, jog apelianto kviečių derliaus 2013 m. sumažėjimas buvo nulemtas būtent ieškovės rekomenduotos cheminės medžiagos panaudojimo, juo labiau, kai net ir apskritai nebegalima patikrinti, kada ir kokiais kiekiais konkrečiai ji buvo naudojama. Kita vertus, kaip jau minėta, ieškovė pagal Sutartį nebuvo prisiėmusi pareigos konsultuoti apeliantą dėl derliaus auginimo ir priežiūros ir vien tai eliminuoja galimybę taikyti ieškovei atsakomybę, net ir nustačius netinkamo patarimo dėl cheminės medžiagos panaudojimo faktą ir dėl to apelianto nurodomos kilusios žalos priežastinį ryšį. Pažymėtina, kad A. P. paaiškino ir tai, jog informacija, kad žydėjimo metu ta cheminė medžiaga negalėjo būti naudojama, neabejotinai turėjo būti nurodyta ir ant prekės etiketės, dėl ko būtų pagrindas vertinti, kad žala kilo dėl paties apelianto nerūpestingo ir neatsargaus elgesio. Svarbu pažymėti, jog apeliantas įrodymų, kurie patvirtintų pakenkimą pasėliams ir 2014 m., nepateikė. Priešingai nei procesiniuose dokumentuose tvirtino apeliantas, agronomas G. V. galėjo patvirtinti kviečių pakenkimą pastebėjęs tik 2013 metais. Pateiktose fotonuotraukose, apelianto teigimu, užfiksuotas taip pat tik 2013 m. derlius.Apeliantas taip pat įrodinėjo, jog 2014 m. jam buvo pateikta neišvalyta sėkla, o su trąšomis nebuvo pateikti jų sertifikatai. Pažymėtina, jog apeliantui, pasirinkusiam kaip pažeistų teisių gynybos būdą reikalauti žalos atlyginimo, buvo privalu įrodyti, jog konkretus Sutarties pažeidimas nulėmė žalos kilimą. Šiuo atveju apeliantas neįrodinėjo, jog vien dėl sertifikatų nepateikimo jam galėjusi kilti žala. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje yra pateikti trąšų sertifikatai (t. 3, b. l. 13–16, 18, 23–26). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių sertifikatų turinį, nenustatė apelianto nurodomos aplinkybės, jog į bylą pateikti trąšų sertifikatai neatitinka apeliantui pateiktų trąšų pavadinimo ir laikotarpio. Todėl net ir tuo atveju, jei jie apeliantui nebuvo pateikti laiku, tai, nesant jokių duomenų, kad konkrečiu atveju parduotos trąšos iš esmės buvo nekokybiškos, nėra aplinkybė, kuri pagrįstų žalos kilimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo šių apelianto reiškiamų pretenzijų pagrįstumu atsižvelgęs ir į tai, kad Sutarties 4.2 punktas nustatė, jog prekių kiekį ir asortimentą pirkėjas patikrina priimdamas prekes. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas prekių priėmimo metu arba vėliau būtų pareikalavęs ieškovę pateikti trąšų sertifikatus, bet prašomų duomenų būtų negavęs, ir, juo labiau, kad ši aplinkybė būtų kaip nors prisidėjusi prie apelianto nurodomos žalos kilimo.Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog apeliantas pirko ne kviečių sėklą, o kviečius, ką patvirtino byloje apklausti liudytojai. Todėl nepagrįstai apeliantas tvirtina, kad sėkla buvo nekokybiška, nekokybiškumą siejant su tuo, kad ji buvo nevalyta. Apeliantas savo teiginių, jog jis užsakęs ne kviečius, o jų sėklą, neįrodė (CPK 178 str.). Tokia išvada negalėtų būti pagrįstai daroma vien iš apelianto nurodytos aplinkybės, kad jis prieš tai ėjusiais metais pirko būtent kviečių sėklą. Kita vertus, apelianto veiksmai galiausiai priėmus jam pateiktą prekę (kviečius) ir jais užsėjus laukus, patvirtina, jog apeliantą tokia prekė iš esmės tenkino. Apelianto teiginiai, jog atsižvelgus į tai, jog jam buvo parduoti kviečiai, o ne jų sėkla, už juos sumokėta kaina neatitiko rinkos kainų, nėra teisiškai reikšmingi apelianto pasirinktam pažeistų teisių gynybos būdui – reikalavimui atlyginti žalą, o pakeisti Sutarties sąlygų apeliantas nagrinėjamoje byloje neprašė (CK 1.137 str. 1 d.).Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.). Apeliantas neatskleidė, kokią įtaką kviečių sėklos valymo faktas galėjo turėti jo nurodomos žalos kilimui. Jis triplike nurodė, jog pavasarį, atvežus jam kviečių sėklą, paaiškėjo, kad ji nevalyta, todėl su ieškove buvo susitarta, jog jis sėklą išsivalys pats, o ieškovė už tai sumažins kviečių sėklos kainą. Taigi, iš tokios apelianto pozicijos procese galima spręsti, jog jo paties vertinimu tai nebuvo aplinkybė, turėjusi kokios nors įtakos žalos kilimui, – tokie aiškinimai rodo, kad kviečiai jam buvo iš esmės priimtina prekė (žinodamas faktą, kad sėkla nevalyta, sutiko ją pirkti ir vėliau nusprendė ją pasėti), o pretenzijų turėjo tik dėl jos kainos.Apeliaciniame skunde apeliantas nurodė, jog priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, jis nedelsiant po prekių pristatymo pareiškė ieškovei pretenzijas. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Byloje yra apelianto pasirašytas 2014 m. liepos 8 d. tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas, kuriuo apeliantas patvirtino 2014 m. birželio 30 d. esąs skolingas ieškovei 1 337 686,63 Lt (t. 1, b. l. 181). Jo ir ieškovės 2013 m. lapkričio 20 d. susitarime dėl skolų dengimo taip pat nėra fiksuotos kokios nors apelianto pretenzijos dėl suteiktų prekių ar paslaugų kokybės (t. 1, b. l. 206). Priešingai, tokiu susitarimu pripažįstamas įsiskolinimas už 2013 m. pateiktas prekes ir numatoma, jog visas 2014 m. derlius bus parduodamas ieškovei, kad būtų padengiama skola (nesiejant šio sprendimo, kaip teigia apeliantas, su ieškovės kalte). Egzistuojančią skolą už pateiktas prekes apeliantas iš esmės patvirtino ir sumokėdamas dalį įsiskolinimo 2014 m. gegužės 13 d. ir 2014 m. gegužės 22 d. mokėjimais (abiem atvejais mokėjimo paskirtyje nurodant „dalinis skolos dengimas“) (t. 2, b. l. 114–115, t. 3, b. l. 19). Visi šie įrodymai leidžia teisėjų kolegijai daryti labiau tikėtiną išvadą, jog apeliantas, priešingai nei teigia, sutiko su egzistuojančia jo skola ieškovei ir, net jeigu ir buvo tam tikrų nusiskundimų dėl Sutarties vykdymo tvarkos, pretenzijų, kurios būtų pasiekusios žalos atlyginimo reikalavimo formą, nereiškė. Iš aptartų duomenų vertintina, jog apelianto nusiskundimai tuo, kaip ieškovė vykdo Sutartį, jo paties nebuvo vertinami kaip turintys įtakos jo prievolių pagal Sutartį apimčiai ar kaip sukuriantys ieškovei civilinės atsakomybės prievolę atlyginti žalą.Apelianto teigimu, derlius neužaugo, nors įvertinus visus kriterijus, turėjusius įtakos derliaus kokybei, privalėjo būti geras. Tačiau byloje esantys įrodymai neleidžia įvertinti, kokie kriterijai ir kuria apimtimi turėjo įtakos derliaus kokybei. Kaip pagrįstai pažymėjo atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė, apeliantas į bylą nepateikė jokių metodinių nurodymų ar taisyklių, kokiu būdu buvo apskaičiuotas jo nurodomas suplanuoto derliaus dydis.Aptartos aplinkybės leidžia spręsti, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Todėl pagrindo keisti ar naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, ieškovė turi teisę į jos apeliacinėje instancijoje patirtų išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Tačiau ji kartu su 2016 m. rugsėjo 27 d. teismui pateiktu prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė teisinių paslaugų apmokėjimą patvirtinančio dokumento. Todėl nesant galimybės teisėjų kolegijai įsitikinti, jog ieškovės nurodomos bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos, šis ieškovės prašymas netenkintinas (CPK 98 str. 1 ir 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir 2016 m. vasario 18 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.