Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1006-258/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-02
Bylos Nr.: e2A-1006-258/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-20754-2019-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Liuda Uckienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Rita Kisielienė
Atsakovas: A. P.
Ieškovas: R. M.

Kategorijos

2.6.10.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
2.6.10pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1006-258/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20754-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.2; 2.6.10. 5.2.7; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Uckienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui A. P. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 10 000 EUR žalos atlyginimo. Ieškovė nurodė, jog atsakovas yra G. P., mirusios 2019 m. sausio 28 d., sūnus ir paveldėtojas. Ieškovės ir atsakovo motinos gyvenamieji namai buvo sodų bendrijos kaimynystėje, palaikė normalius kaimyniškus tarpusavio santykius. G. P. sklypas buvo aptvertas tvora. Ieškovė viena neužeidavo į kaimynės kiemą, nes žinojo, jog ji turi vokiečių aviganių veislės šunį, kuris buvo labai agresyvus ir dažnai lakstydavo palaidas, be antsnukio, nors ant tvoros nebuvo įspėjamų ženklų, jog sklype yra piktas šuo. 2018 m. gegužės 4 d. apie 13 valandą ieškovė mobiliuoju telefonu paskambino G. P. ir pasiūlė pomidorų daigų. Kaimynės sutarė, jog atneš daigus prie G. P. sklypo vartų. Ieškovė sudėjo 7 vienetus daigų į dėžę ir nunešusi paliko prie G. P. sklypo vartų. Palikusi šiuos daigus nuėjo atnešti likusius tris, iš sutartų dešimties. Atnešusi likusius tris daigus, G. P., atvėrus vartelius ir perimant tris daigus iš ieškovės rankų, iš kiemo atlėkęs šuo, pralindęs pro šeimininkės kojas, užpuolė ieškovę, pargriovęs ją draskė ir kandžiojo, sudraskė drabužius Nors G. P. bandė suvaldyti šunį, tačiau jis nepakluso, toliau draskė bei kandžiojo ieškovę. G. P. užgulė ieškovę, taip sumažindama galimybę šuniui žaloti ieškovę. Kaimynė, gyvenusi priešingoje kelio pusėje išgirdusi triukšmą bendruoju pagalbos telefonu iškvietė pagalbą. Atvykus policijos pareigūnams ir šiems nepavykus sutramdyti agresyvaus šuns, jį nušovė, ieškovę nuvežė į ligoninę, kur jai buvo nustatyti daugybiniai lūžiai, daugybinės plėštinės- kastinės viso kūno žaizdos, buvo skubiai operuota. Ligoninėje buvo gydoma nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki 2018 m. birželio 13 d., nuo 2018 m. birželio 26 d. iki 2018 m. birželio 29 d. jai atlikta alkūnės ir dilbio operacija, dar vėliau – 2018 m. liepos 15 d. atlikta papildoma šlaunies operacija. Perrišimai ieškovei buvo atliekami iki 2018 m. spalio pabaigos. G. P. yra atsakinga, jog jos šuo apkandžiojo ieškovę. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau jis buvo nutrauktas G. P. mirus. Atsakovas yra G. P. teisių ir pareigų paveldėtojas, todėl jis privalo atlyginti ieškovei padarytą neturtinę žalą. Įvertinus jai sukeltus skausmus, jų pobūdį, kiekį ir likusius kūno sužalojimus, likusius randus, dvasinius išgyvenimus, skriaudą neturtinę žalą įvertino 10 000 EUR. Ieškovė taip pat nurodė, jog dėl sužalojimų, stipraus sukandžiojimo ji nebegali užsiimti mėgstama veikla darže, sode, nuolat patiria skausmus ir įvairius nepatogumus, išlikęs baimės jausmas.

2. Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškinys atmestinas, nes G. P. nebuvo pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ieškovė nedetalizuoja ir nepagrindžia G. P. kaltų veiksmų. G. P. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, t. y. nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, šunį laikė pagal teisės aktų reikalavimus, šunį prižiūrėjo ir juo rūpinosi. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas nereiškia G. P. kaltumo, o jos veiksmų neteisėtumo ieškovė neįrodinėja ir nepagrindžia įrodymais. Kaimynai patvirtino, jog P. visuomet prižiūrėdavo šunį ir iki ginčo įvykio jokių problemų nekildavo. G. P. šunį prižiūrėjo ir ėmėsi daugiau saugumo priemonių, nei nustato teisės aktai. Iš ikiteisminio tyrimo matyti, jog šuo buvo pririštas, tačiau dėl nenustatytų aplinkybių išsinėrė iš pavadžio. Ieškovė elgėsi itin neatsargiai įeidama į svetimą teritoriją, kurioje žinojo esant palaidam šuniui. Ieškovė, perduodama daigus G. P. pati atidarė vartelius, nors žinojo, jog kieme yra palaidas šuo. Ieškovė ignoravo riziką, todėl kaltė dėl kilusių pasekmių atsiranda pačiai ieškovei, o ne atsakovei. Ieškovė galėjo netyčia pastumti vartelius, kurie atsidaro į vidinę pusę. Aplinkybę, jog ieškovė atidarė vartelius patvirtino pati ieškovė ikiteisminiame tyrime atliekant parodymų patikrinimą vietoje ir akistatą. Ieškovės didelis neatsargumas buvo žalos atsiradimo pagrindas, todėl tai pašalino G. P. atsakomybę. Neatsargumas pasireiškė tuo, jog žinojo apie kieme esantį šunį, laikė šunį piktu, žinojo, kad kartais šuo būna kieme palaidas, su G. P. susipažino tik du mėnesiai iki įvykio, niekada nebuvo buvusi pas G. P., t. y. buvo svetima, daigus nešė glėbyje ir juos bandė perduoti iš rankų į rankas, kas šuniui galėjo atrodyti, kaip grėsmė šuns šeimininkei bei pravėrė G. P. namų kiemo vartelius. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ieškovės didelis neatsargumas buvo žalos kilimo priežastis. Ieškovė nepridėjo jos neturtinę žalą pagrindžiančių įrodymų, o 10 000 EUR suma neproporcinga ieškovės patirtiems sužalojimams ir teismų praktikoje priteisiamoms sumoms.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei R. M. iš atsakovo A. P. 5 000 EUR neturtinės žalos atlyginimui bei 700 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

4. Teismas nurodė, kad byloje ieškovė ir atsakovas skirtingai nurodo aplinkybę, kas atidarė vartus. Tačiau aplinkybė, kuri pastūmė vartelius yra pirminis ir svarbiausias veiksmas, suteikęs galimybę šuniui pasišalinti iš aptvertos teritorijos. Svarbiausia aplinkybė ir pirminis veiksmas, suteikęs galimybę šuniui išsiveržti iš uždaros teritorijos buvo vartelių fiksatoriaus pašalinimas. Vartelių fiksatoriaus nuėmimas yra būtinoji vartelių atidarymo sąlyga.

5. Teismas iš civilinės bylos medžiagos ir ikiteisminio tyrimo medžiagos nustatė, kad atsakovas neatsikirtinėja, jog vartų fiksatorių nuėmė ieškovė. Vartai buvo fiksuojami permetant virvutę per tvoros ir vartų strypus. Juos nuimti esant užimtoms rankoms būtų gana sudėtinga, ypač įvertinant, jog tvoros ir vartų aukštis yra aukščiau, nei ieškovės pečių linija. Nuėmus fiksatorių, nebelieka jokių kliūčių vartams atsidaryti. Siekdama nuimti vartų fiksatorių (vartus fiksuojančią virvutę ar vielą, fiksatoriaus medžiaga neturi teisinės reikšmės), ieškovė būtų turėjusi kartu su daigais kelti fiksatorių virš savo pečių linijos, kas, laikant daiktus glėbyje pagal žmogišką judesių mechanišką ir ypač įvertinant ieškovės amžių, yra beveik neįmanoma. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovei palikus dėžę su 7 daigais, G. P. nuėmė fiksatorių nuo vartų, juos atidarė ir, paėmusi dėžę su 7 daigais, įsinešė ją į savo teritoriją. Duomenų, jog po to ji vėl tinkamai užfiksavo vartus, byloje nėra. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, teismas padarė labiausiai tikėtiną išvadą, jog vartų fiksavimą nuėmė G. P..

6. Teismas nurodė, kad G. P., kaip šuns savininkė, nepasirinko tinkamos konstrukcijos pavadėlio, neleidžiančio šuniui iš jo išsinerti. Be to, G. P. nebuvo pakankamai užveržusi antkaklio, kad šuo negalėtų iš jo išsinerti. Pareigą pasirinkti tinkamą antkaklį turėjo G. P., todėl ji yra atsakinga dėl šios pareigos neįvykdymo.

7. Teismas iš kaimynų parodymų ir ieškovės teiginių padarė išvadą, jog šuo buvo agresyvus. Šuo vokiečių aviganis, t. y. didelis šuo. Todėl G. P., laikydama didelį ir agresyvų šunį, galėjo ir privalėjo imtis papildomų priemonių, siekdama, jog jos šuo neišsiveržtų iš uždaros kiemo teritorijos. G. P. žinodama, jog ieškovė atnešė tik dalį daigų ir nuėjo atnešti likusius daigus, galėjo ir privalėjo pasirūpinti šuns judėjimo ribojimu, tačiau nesiėmė jokių priemonių – neuždarė voljere, nepatikrino ar šuo tinkamai pririštas, ar vartai tinkamai uždaryti ir užfiksuoti ir pan., t. y. elgėsi neatsargiai. Teismas pažymėjo, jog ieškovė buvo užpulta ne pas G. P. kieme, bet viešoje teritorijoje. Šuo ištrūko iš kiemo teritorijos, tačiau pagal CK 6.267 straipsnio 1 dalies nuostatas, savininkas atsako ir už iš jo pabėgusio gyvūno padarytą žalą. Todėl laikytina, jog G. P. neužtikrino, kad šuo nepabėgtų ir yra atsakinga už žalą, padarytą iš kiemo pabėgusio šuns.

8. Teismas konstatavo, kad G. P. ėmėsi nepakankamų saugumo priemonių, neužtikrino, kad jos šuo nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies nuostatas ir Gyvūnų priežiūros taisyklių 5.4 punkto reikalavimus, t. y. atliko neteisėtas veikas (CK 6.246 straipsnis).

9. Teismas nesutiko su atsakovo teigimu, kad žalos atsiradimą lėmė ieškovės didelis neatsargumas. Teismas nurodė, kad ieškovė atnešusi likusius tris daigus nesitikėjo ir negalėjo tikėtis, jog varteliai bus neužfiksuoti, todėl, nors ir laikant, jog ieškovė vartelius palietė ir jie atsidarė, toks veiksmas, pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, vertintinas kaip paprastas neatsargumas ar neatidumas, todėl ieškovės kaltės dėl įvykio byloje nenustatyta.

10. Teismas sprendė, kad tarp G. P. veikų, t. y. nesiėmus pakankamai tinkamų priemonių užkardyti šuns pabėgimo iš teritorijos (nepakankamai saugios konstrukcijos antkaklis, nepakankamai užveržtas antkaklis, vartų fiksatoriaus nuėmimas) ir kilusių pasekmių – šuns pabėgimo ir ieškovės užpuolimo yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes G. P. atlikus pakankamus ir tinkamus veiksmus užkardant galimybę šuniui ištrūkti iš uždaros kiemo teritorijos, ieškovė nebūtų užpulta viešoje vietoje (CK 6.247 straipsnis).

11. Ieškovė buvo užpulta pikto šuns netikėtai, buvo praradusi sąmonę, t. y. užpuolimas stipriai paveikė ieškovę. Ieškovei buvo padaryti įvairaus dydžio ir pobūdžio kastiniai-plėštiniai sužalojimai daugybėje kūno vietų, pakenkti raumenys, skeveldriniai kaulų lūžiai, kurie sutvirtinti metalinėmis detalėmis, likę ir nebeišnyks randai bei kiti sužalojimai. Ieškovė gydėsi ligoninėje, jai buvo atliktos kelios operacijos, gydymas tęsėsi iki 2018 m. spalio pabaigos. Ieškovė nurodė, jog iki šiol sapnuoja blogus sapnus ir turi baimės jausmą. Teismo vertinimu G. P. veiksmai nebuvo tyčiniai, ieškovės prašomą priteisti 10 000 EUR sumą neturtinei žalai atlyginti teismas laikė per didele, šią sumą sumažino iki 5 000 EUR (CK 6.250 straipsnis).

12. Teismas nustatė, kad atsakovas yra G. P. teisių ir pareigų perėmėjas, todėl G. P. veikomis ieškovei padarytą žalą turi atlyginti atsakovas.

13. Teismas nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str.). Teismas bylinėjimosi išlaidas paskirstė analogiškai pilno ieškinio patenkinimo atveju.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti atsakovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

14.1. Teismas nepagrįstai laikė, kad nuėmus fiksatorių nebelieka jokių kliūčių varteliams atsidaryti. Varteliai atsidaro iš lauko į kiemo pusę, todėl net ir nuo vartelių nuėmus virvutę jie savaime neatsidaro. Žmogui nepravėrus vartelių šuo nebūtų galėjęs išbėgti iš kiemo, net ir esant neužfiksuotiems varteliams. Teismas nenustatė kas (ieškovė ar G. P.) atidarė vartelius ir išleido kieme buvusį šunį.

14.2. Teismas nepagrįstai G. P. veiksmus vertino, kaip neteisėtus (CK 6.246 straipsnis). Šuo buvo laikomas laikantis Taisyklių 20 punkto - uždarytas G. P. namų valdoje. G. P. nepažeidė Taisyklių 5.4 punkto bei Įstatymo 20 straipsnio 2 dalies, nes šunį laikė uždaro kiemo teritorijoje. Šuo padarė žalą, ne dėl to, kad G. P. nesilaikė teisės aktų reikalavimų, o dėl to, kad ieškovė elgėsi labai neatsargiai. Pažymi, kad palaido šuns laikymas privataus namo kieme nėra neteisėtas, taigi nėra jokio pagrindo kildinti G. P. veiksmų neteisėtumą iš to, kad privataus namo kieme laikytas šuo buvo netinkamai pririštas.

14.3. G. P. priklausęs vokiečių aviganio veislės šuo nebuvo priskirtas kovinėms ar kitokioms agresyvioms šunų veislėms , turėjo kilmės dokumentus. G. P. šunį laikė apie 7 metus ir anksčiau šuo nebuvo nieko užpuolęs ar padaręs žalos. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes laikytina, kad G. P. neturėjo imtis papildomų saugumo priemonių, siekiant apsaugoti į jos namų valdą patenkančių asmenų sveikatą ir turtą. Priešingu atveju, būtų nepagrįstai išplėstos civilinės atsakomybės ribos ir gyvūną laikantis asmuo, šiuo atveju – G. P., laikydamasi teisės aktų reikalavimų, negalėtų būti tikra ar visais atvejais dėl gyvūno imasi pakankamų saugumo priemonių.

14.4. Teismas neargumentavo ir netinkamai nustatė ieškovei iš atsakovo priteistos neturtinės žalos dydį. Nepateikė išsamių argumentų dėl ieškovei priteistos neturtinės žalos dydžio bei nukrypo nuo teismų praktikos nustatydamas neturtinės žalos dydį. Teismas nenurodė, ieškovės patirtų sužalojimų įtakos tolesniam jos gyvenimui, t. y. kokį ilgalaikį neigiamą poveikį sužalojimai turės ieškovei. Ieškovei iš atsakovo priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis ir iš esmės prieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose.

14.5. Ieškovei iš atsakovo priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis ir iš esmės prieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą (kas yra ieškovės atveju) nukentėjusiajam priteisiama nuo apie 500 EUR iki apie 2 000 EUR (kasacinės instancijos teismo nutartys Nr. 2K-327-495/2019, 2K-352/2009, 2K-239/2013, 2K-306/2010). Panašaus pobūdžio bylose, kuriose yra padarytas sunkesnis sveikatos sutrikdymas (apysunkis), nei nustatytas ieškovės sveikatos sutrikdymas (nesunkus), priteista tik 300 EUR neturtinė žala (kasacinės instancijos nutartis Nr. 3K-3-1129/2013).

14.6. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) 93 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Priteisdamas bylinėjimosi išlaidas pažeidė CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsižvelgiant į tenkintų reikalavimų dalį iš atsakovo ieškovei turėjo priteisti tik 350 EUR. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino ir nepasisakė dėl atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų - atsižvelgiant į atmestų reikalavimų dalį iš ieškovės atsakovui turėjo būti priteista – 1 258,40 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:

15.1. Priešingai negu nurodyta apeliaciniame skunde, teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, nustatė labiausiai tikėtiną išvadą, kad vartų fiksavimą nuėmė atsakovo mama G. P.. Ši išvada padaryta remiantis eile byloje surinktų duomenų. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo byloje G. P. nei karto nenurodė, kad virvelę nuo vartų nuėmė ieškovė. Be to, G. P. gynė tas pats advokatas D. R., kuris dalyvavo atliekant proceso veiksmus su ja ir šių aplinkybių taip pat nenurodė, tik buvo bandoma pateikti versiją, jog vartus pastūmė ieškovė. Tuo tarpu ieškovė viso proceso metu buvo nuosekli, aiškino, kad atnešė glėbyje daigus, vartų neatidarinėjo, jokių vartų fiksatorių nenuiminėjo.

15.2. Naminių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas) visais atvejais, jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės (žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusios asmens tyčios ar didelio neatsargumo), t.y. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų padarytą žalą be kaltės principas. Teismui nustačius, kad šuns savininkė G. P. buvo neatidi ir nerūpestinga, šunį laikė pažeidžiant tai reglamentuojančius teisės aktu, atsakovas, kaip G. P. teisų perėmėjas, privalo atsakyti civiline tvarka už ieškovei padarytą žalą.

15.3. Byloje nėra ginčo, kad atsakovo šuo labai stipriai sudraskė ieškovę (tiesiog sukramtė kaulus), tai yra nustatyta medicininiais dokumentais, gydimas buvo ilgas ir sunkus. Apelianto nurodytos kasacinėse bylose faktinės situacijos buvo visai kitokios, pvz. kasacinėje byloje Nr. 2K-327-495/2019 nukentėjusiajai buvo apkandžiotos tik dvi rankos (plaštakos), ir jai teismas priteisė 2700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Bet šioje byloje nustatyta, kad ieškovei buvo padaryti įvairaus dydžio ir pobūdžio kastiniai-plėštiniai sužalojimai daugybėje kūno vietų, pakenkti raumenys, skeveldriniai kaulų lūžiai, kurie tvirtinti metalinėmis detalėmis, likę ir nebeišnyks randai bei kiti sužalojimai. Ieškovė ligoninėje gydėsi apie mėnesį laiko, jai buvo atliktos kelios operacijos, gydymas tęsėsi iki 2018 m. spalio pabaigos, įvykio metu ji buvo praradusi sąmonę, todėl priteista 5000 Eur neturtinės žalos suma yra adekvati satisfakcija.

15.4. Priešingai negu nurodo apeliantas, pirmos instancijos teismas nepažeidė CPK 93 straipsnio reikalavimų, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad ieškinys iš esmės buvo pagrįstas, todėl ir priteisė ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad tokios praktikos laikomasi ir kitose toki pobūdžio bylose (reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo laikytinas tinkintinu 100 proc., nors ieškovei priteisiama ir mažesne suma nei prašė, tačiau tai nelaikytina, kaip reikalavimo atmetimas ar dalinis tenkinimas).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.267 str. 1 d. įtvirtinta, kad naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Komentuojama norma yra specialioji ir nustato gyvūnų savininko ar kito asmens, kurio prižiūrimas buvo gyvūnas, civilinė atsakomybę už gyvūno padarytą žalą. Pagal minėto straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, todėl asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik įrodęs, kad žala atsirado dėl force majeure arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.

18. Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 3 straipsnio 10 dalies 2 punktas nustato, jog savivaldybių administracijos tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos. Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymo Nr. 30-2001 punktas įpareigoja gyvūnų laikytojus užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų. Pagal šių taisyklių 8.9 p. gyvūnų laikytojas privalo garantuoti ir užtikrinti, kad gyvūnų auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės žmonių ramybei, sveikatai, gyvybei, nuosavybei, nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų.

19. Nukentėjusiosios didelis neatsargumas nagrinėjamo delikto atveju neįrodytas, ir neturi būti vertinamas sprendžiant dėl atsakomybės taikymo. Nukentėjusiosios didelis neatsargumas, kaip aplinkybė, turinti įtakos atsakovo atsakomybei, būtų tik tuo atveju, jei ji būtų sužalota šuns laikymo vietoje jam esant pririštam prie pavadėlio. Tačiau byloje neginčijamai ir neabejotinai įrodyta, kad ieškovė buvo užpulta ne šuns laikymo vietoje, o šuniui ištrūkus į viešą aplinką. Būtent ši aplinkybė turi esminę reikšmę, sprendžiant dėl šuns savininko atsakomybės, neužtikrinus, kad šuo būtų pririštas, jokiomis aplinkybėmis nepabėgtų iš jo laikymo vietos, nepadarytų niekam žalos. Prieš pat užpuolimą ieškovė specialiai šuns neerzino ir neatliko veiksmų, dėl kurių būtų pagrindas manyti, jog ieškovė buvo neatsargi. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ikiteisminio tyrimo bylą, taip pat joje duotus šalių paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių ir pagrįstai nurodė, kad G. P., laikydama didelį ir agresyvų šunį, galėjo ir privalėjo imtis papildomų priemonių, siekdama, jog jos šuo neišsiveržtų iš uždaros kiemo teritorijos. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, G. P. žinodama, jog ieškovė atnešė tik dalį daigų ir nuėjo atnešti likusius daigus, galėjo ir privalėjo pasirūpinti šuns judėjimo ribojimu, tačiau nesiėmė jokių priemonių – neuždarė voljere, nepatikrino ar šuo tinkamai pririštas, ar vartai tinkamai uždaryti ir užfiksuoti ir pan., t. y. elgėsi neatsargiai. Atsakovas jokiais įrodymais pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigė. Be to, byloje nustatyta, kad tuo metu, kai šuo išbėgo iš savo kiemo, šalia vartų buvo ir šio šuns savininkė, kuriai periminėjant iš ieškovės pomidorų daigus, šuo pabėgo iš kiemo. Todėl spręstina, jog būtent ji neužtikrino, nesukontroliavo, kad šuo pro vartus neišbėgtų į viešą vietą ir nepadarytų žalos aplinkiniams. Atsakovo nurodomi argumentai, kad šuo nebuvo priskirtas kovinėms ar kitokioms agresyvioms šunų veislėms, turėjo kilmės dokumentus ir per visą šuns laikymo laikotarpį (apie 7 metus) anksčiau šuo nebuvo nieko užpuolęs ar padaręs žalos, neturi reikšmės, nes byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovę užpuolė būtent G. P. šuo.

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. šuns šeimininkė atliko neteisėtus veiksmus – netinkamai prižiūrėjo savo šunį, dėl to šuo sukandžiojo ieškovę ir buvo sutrikdyta jos sveikata. Atsakovui teigiant, jog nėra duomenų apie gyvūnų laikymo ir priežiūros pažeidimus įvykio metu, pažymėtina, jog, kaip jau minėta, šuns šeimininkas turi pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, rūpintis tinkama šunų priežiūra visą laiką, be kita ko, rūpintis, kad jis neišbėgtų iš kiemo teritorijos, o šuniui užpuolus ieškovę, akivaizdu, kad taip nesielgė.

21. Neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

22. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Neturtinės žalos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas sprendžia dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

23. Atsakovo teigimu, teismo ieškovei iš atsakovo priteistos neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis ir iš esmės prieštarauja teismų praktikai panašaus pobūdžio bylose. Atsakovas nurodo, kad teismų praktikoje panašaus pobūdžio bylose paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą (kas yra ieškovės atveju) nukentėjusiajam priteisiama nuo apie 500 EUR iki apie 2 000 EUR (kasacinės instancijos teismo nutartys Nr. 2K-327-495/2019, 2K-352/2009, 2K-239/2013, 2K-306/2010). Tačiau, kaip pagrįstai nurodo ieškovė, šiuo atveju atsakovo nurodytose bylose nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, nors ir buvo pripažinti nesunkiais sveikatos sutrikdymais, tačiau sukėlė kitokias pasekmes negu nagrinėjamoje byloje. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Tačiau net ir palyginus atsakovo nurodomą pvz. kasacinėje byloje Nr. 2K-327-495/2019, kurioje teismas nukentėjusiai priteisė 2700 Eur neturtinei žalai atlyginti, matyti, kad nukentėjusiajai buvo daugybines kąstines žaizdos abiejose plaštakose bei dešiniame dilbyje. Ieškovės atveju, ieškovei padarytos daugybinės kąstinės žaizdos rankose, šlaunyje, krūtinės, pilvo srityje, kas yra gerokai daugiau sužalojimų nei nurodoma Kasacinio Teismo byloje. Be to, šuns kandžiojimai tęsėsi pakankamai ilgą laiką, pati šeimininkė turėjo atsigulti ant ieškovės, kad šuo liautųsi kandžiojęs ieškovę.

24. Byloje nustatyta, kad įvykio metu ieškovė buvo praradusi sąmonę. Ieškovei buvo diagnozuota: dauginės žaizdos, dešinio alkūnkaulio distalinio trečdalio atviras skeveldrinis lūžis su poslinkiu, dauginės kastinės žaizdos. Specialisto išvadoje nurodoma, kad ieškovė skundėsi dešiniojo dilbio ir riešo skausmu, negalėjimu pajudinti rankos per dešinį riešo sąnarį, dauginėmis galūnių, krūtinės ląstos, pilvo žaizdomis, kraujavimu, skausmu. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ligoninėje gydėsi daugiau nei mėnesį, jai buvo atliktos kelios operacijos, gydymas tęsėsi iki 2018 m. spalio mėn. pabaigos. Gydymo metu atliktos papildomos operacijos: 2018-05-17 atlikta šlaunies hematomos punkcija, susiformavusioms hematomoms pašalinti. Nuo 2018-06-26 iki 2018-06-29 ieškovei atlikta alkūnės ir dilbio operacija, 2018-07-15 Plastikos ir rekonstrukcinės chirurgijos skyriuje buvo atlikta papildoma šlaunies operacija. Po operacijų ji nuolat turėjo lankytis pas medikus dėl žaizdų perrišimo. Ieškovė nurodė, kad iki sužalojimo užsiimdavo jai malonia veikla savo darže – augindavo daržoves ir vėliau jas parduodavo turguje. Po sužalojimo pavasarį, vasarą ir rudenį tuo negalėjo užsiimti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškovės patirtus sužalojimus, apribota galimybę užsiimti ieškovei reikšminga veikla ir, kaip ieškovė nurodo, buvo prarasta 2018 metų vasara. Todėl neabejotina, jog susidariusi situacija kėlė ieškovei papildomų rūpesčių ir neigiamų išgyvenimų.

25. Fiziniam asmeniui neturtinė (moralinė) žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Tai asmeniui nenaudingas poveikis, yra nepalankus, nepriimtinas ir bet kurio protingo asmens požiūriu neturi būti daromas. Fizinis skausmas, kūno žalojimas, organizmo vientisumo pažeidimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai fizinio asmens yra vertinami ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet neišvengiamai vertinama ateities požiūriu – kaip skausmo sukėlimas ar kūno sužalojimas paveiks tolimesnę jo sveikatą, nes fizinis asmuo nuolat susirūpinęs savo ateitimi ir išlikimu, t.y. savo fiziniu ir dvasiniu saugumu. Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškentis daugybiniu kūno sužalojimų padarymu, yra lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės , tai be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos priskirtini išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis – kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti.

26. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo abejoti ieškovės paaiškinimais dėl patirtos neturtinės žalos. Ieškovę viešoje aplinkoje dienos metu užpuolė netikėtai išbėgęs didelis vokiečių aviganio veislės šuo, kuris drąskė ir kandžiojo jos visą kūną, kaip ji nurodė, suplėšė visus rūbus. Ieškovei visame kūne padaryti plėštiniai-kastiniai sužalojimai sukėlė didžiulį išgąstį, fizinį skausmą, iki šiol išjaučiamas baimės.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgus į kompensacinę neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtį, išanalizavus byloje esančių duomenų visumą ir įvertinus ieškovės sveikatos pažeidimo pobūdį, patirtas stacionarinio gydymo išlaidas, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei priteistas neturtinės žalos dydis atitinka įstatymo nustatytus neturtinės žalos dydžio vertinimo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, todėl jis nemažintinas.

28. Atsakovas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, nurodant, kad ieškinys buvo patenkintas iš dalies, ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui –proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcija apskaičiuotina remiantis tuo, kad reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo ieškovės atžvilgiu patenkintas 50 proc. Nors patenkinus ieškovės ieškinį iš dalies, iš ieškovės ir atsakovo turėtų būti priteistos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad žala buvo padaryta vienai iš svarbiausių teisės saugomų vertybių – asmens sveikatai, į tai, kad ieškovė įrodė neteisėtus veiksmus dėl kurių ji patyrė žalą, į tai, kad ieškovės procesinis elgesys buvo tinkamas, taip pat į tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimas yra išimtinai teismo diskrecijos teisė, todėl ieškovės patirtos išlaidos už atstovavimą iš atsakovo pagrįstai priteistos pilna apimtimi, atitinkamai atsakovui bylinėjimosi išlaidos nepriteistos (CPK 93 str.).

29. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti atsakovo apeliacinį skundą, šios išlaidos ieškovei priteistinos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei R. M. (gimusiai 1946 m. sausio 6 d.) iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Rita KisielienėLiuda UckienėSigita Zubavičiūtė-Montvilienė