Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Migus“ atskirąjį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-5230-356/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „RV Accounting“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Migus“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

4. Teismas taip pat išaiškino atsakovei, kad žyminio mokesčio, mokėtino už apeliacinį skundą, suma priklauso nuo to, kokį prašymą teikia apeliantė, todėl, ginčijant visą teismo sprendimą, mokėtinas – 44,00 Eur žyminis mokestis, ginčijant sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, – 37,00 Eur, ginčijant sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, – 22,00 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl subjektinės teisės į apeliaciją įgyvendinimo. Pirmosios instancijos teismas atsakovės apeliacinį skundą pripažino nepaduotu ir grąžino atsakovei.

11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat pažymėta, kad demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija (pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas; 2016 m. birželio 28 d. sprendimas), todėl asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d., 2011 m. gegužės 11 d. nutarimai), nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2011 m. birželio 9 d. nutarimai).

12. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (pvz., 2006 m. sausio 16 d., 2006 rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d. ir kt.) ne kartą yra pažymėjęs, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui.

13. Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijos Nr. R (95)5 „Dėl apeliacijos sistemų ir procedūrų civilinėse bei komercinėse bylose įvedimo ir jų funkcionavimo tobulinimo“ 1 straipsnyje pažymėta, kad iš principo šalims turi būti garantuota teisė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimus apeliacinės instancijos teismui. Bylos peržiūrėjimas aukštesnės instancijos teisme užtikrina žemesnės instancijos teismų atliekamą teisės aiškinimo ir taikymo teisingumą bei vienodumą visoje valstybės teisinėje sistemoje. Dėl tokio teisės į apeliaciją reikšmingumo, sprendžiant byloje dalyvavusio asmens apeliacinio skundo priėmimo klausimą ir vertinant reikšmingas aplinkybes, susijusias su apeliacinio skundo padavimu įstatyme nustatyta tvarka, visais atvejais svarstytina, ar šios tvarkos nesilaikymas konkrečiu atveju gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti priimti apeliacinį skundą ir taip nulemti bylos dalyviui galimybės pasinaudoti įstatyme jam įtvirtinta teise į priimto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą apeliacine tvarka nesudarymą.

14. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas atsakovės 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškovės ieškinį dėl 1 950 Eur skolos priteisimo iš atsakovės yra patenkinęs iš dalies, t. y. priteisęs ieškovei iš atsakovės 1 500 Eur skolos. Atsakovė savo apeliaciniame skunde nurodė, kad prašo apeliacinį skundą tenkinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

15. Taigi atsakovė tiksliai suformulavo savo reikalavimą (apeliacinio skundo dalyką), tačiau nenurodė ginčijamos sumos. Tai yra formalus trūkumas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2024 m. gruodžio 13 d. nutartimi nustatė atsakovei terminą trūkumams pašalinti ir patikslinti, kokia konkreti sprendimo dalis ar visas sprendimas yra skundžiamas.

16. Apeliantė atskirajame skunde papildomai paaiškino, koks yra jos apeliacinio skundo reikalavimas ir ginčijama suma. Anot apeliantės, tiek dogmatiškai mąstant, tiek skaitant apeliacinio skundo formuluotes, yra daugiau nei akivaizdu, kad atsakovė apeliaciniu skundu skundė būtent tą teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys, pareikštas atsakovei, buvo patenkintas, ir neskundžia tos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovei pareikštas ieškinys buvo atmestas. Apeliantė mano, kad savaime suprantama, jog ji neturi suinteresuotumo ginčyti teismo sprendimo dalį, kuria jai pareikštas ieškinys buvo atmestas.

17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovės atskirojo skundo argumentu, kad pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 4 dalies ir 7 dalies nuostatas už apeliacinį skundą, kuriuo yra ginčijamas teismo sprendimas, mokėtina žyminio mokesčio suma buvo 34 Eur. Atsakovė buvo sumokėjusi žyminį mokestį. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi grąžino atsakovei už apeliacinį skundą sumokėtą žyminį mokestį. Atskirojo skundo nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teismas neturi tikslių duomenų, ar šis žyminis mokestis atsakovei yra grąžintas ar dar yra Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitoje. Minėta, atskirajame skunde apeliantė dar kartą pakartojo ir papildomai paaiškino apeliacinio skundo dalyką. Vadinasi, teisinių prielaidų riboti teisės į apeliaciją nėra.

Dėl procesinės bylos baigties

18. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės teisė į apeliaciją buvo nepagrįstai suvaržyta. Tai yra proceso teisės pažeidimas, todėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartis panaikinama ir atsakovės apeliacinio skundo priėmimo klausimas perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

19. Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio kodekso antrame skirsnyje numatytas išimtis. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, remdamasis CPK 320 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų. Aplinkybių, dėl kurių reikėtų ginti viešąjį interesą ir peržengti skundo ribas, byloje nenustatyta (CPK 320 straipsnis).

20. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).

21. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 ir 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovės UAB „Migus“ atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Utenos apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį ir perduoti atsakovės UAB „Migus“ apeliacinio skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.