- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-25
- Bylos Nr.
- 2A-130-267/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-07-3-02379-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius, Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- R. E.
- Atsakovas
- I. Š., A. Š.
- Trečiasis asmuo
- D. Š.
- Išvadą teikia
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Advokatai
- Drąsutis Narmontas
- Kategorijos
- 32.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Danutė Burbulienė Civilinė byla Nr. 2A-130-267/2013 Teisėja Irena Stasiūnienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-02379-2012-8 Procesinio sprendimo kategorija 32.2.; 77.3.; 121.21.
NUTARTIS
2013 m. balandžio 25 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), kolegijos teisėjų Birutės Simonaitienės ir Vytauto Kursevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. E. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. E. ieškinį atsakovams I. Š. ir A. Š. dėl uzufrukto naudotis butu panaudos pagrindais nustatymo ir atsakovų I. Š. ir A. Š. priešieškinį ieškovei R. E. ir atsakovui pagal priešieškinį N. M. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, trečiasis asmuo byloje D. Š., institucija teikianti išvadą Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. E. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir patikslintu ieškiniu, kuriais prašė pripažinti, kad tarp ieškovės, jos vaikų (N. M. ir nepilnamečio A. Š.) ir atsakovų A. Š. ir I. Š. yra susiklostę buto (duomenys neskelbtini), neterminuotos panaudos santykiai ir tuo pagrindu nustatyti nepilnamečiam A. Š. panaudos uzufruktą į atsakovams priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki jo pilnametystės. Nurodė, kad ginčo butu ieškovė naudojasi nuo 2004 metų spalio mėnesio. 2009-01-08 Šiaulių miesto apylinkės teismas nutartimi patvirtino ieškovės (tuomet R. Š.) taikos sutartį su atsakovu A. Š. dėl naudojimosi butu iki 2012-04-01. 2012 metų kovo mėnesio pabaigoje trečiasis asmuo D. Š. jai pranešė, kad ir po 2012 metų balandžio mėnesio jai leidžiama naudotis butu. Mano, kad nurodytame bute gyvena ir butu naudojasi neterminuotos panaudos sutarties pagrindu. Ją iškeldinus iš buto, nepilnametis A. Š. liktų be gyvenamojo būsto. Prašė, kad jos nepilnamečiam sūnui A. Š. būtų nustatytas neterminuotos panaudos uzufruktas.
Atsakovai A. Š. ir I. Š. su ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iškeldinti ieškovę ir jos sūnus iš buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos, bei priteisti atsakovams bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai priešieškinyje nurodė, kad ieškovė ir jos vaikai neturi jokio teisinio pagrindo gyventi atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute, (duomenys neskelbtini). Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-01-08 nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje buvo numatyta, kad R. Š. (E.) leidžiama neatlygintinai gyventi gyvenamojoje patalpoje (duomenys neskelbtini), iki 2012-04-01.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies – iškeldino R. E. ir nepilnametį A. Š., gim. (duomenys neskelbtini), su visais daiktais iš buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), priešieškinio dalį dėl N. M. iškeldinimo atmetė, priteisė iš ieškovės R. E. atsakovams 1642 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei 37,75 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nurodė, kad atsakovas A. Š. 2012-04-10 pranešimu pareikalavo ieškovę atlaisvinti butą. Posėdžio metu atsakovai patvirtino, kad nesutinka, jog ieškovė gyventų jiems priklausančiame bute, nurodė, kad nesutinka su ieškove sudaryti nei nuomos, nei panaudos sutarties. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad šalių sudaryta terminuota buto panaudos sutartis netapo neterminuota, todėl ieškinio reikalavimą pripažinti, kad tarp šalių yra susiklostę neterminuotos panaudos teisiniai santykiai, atmetė. Pasisakydamas dėl uzufrukto nustatymo, teismas nurodė, kad pagal CK 3.86 straipsnio 2 dalį, uzufruktas gali būti nustatomas šeimos turtui ar jo daliai tik sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai. Įstatymas nenumato, kad ginant vaiko teises į gyvenamąjį būstą, uzufruktas būtų nustatomas į gyvenamąją patalpą, nepriklausančią ir nepriklausiusią jo tėvams ar vienam iš jų. Teismas nustatė, kad ginčo patalpos nei ieškovei, nei jos sutuoktiniui D. Š. niekada nepriklausė, šio fakto neginčijo ir pati ieškovė. Pareigą išlaikyti vaikus bei aprūpinti juos gyvenamuoju būstu turi tėvai (CK 3.192 straipsnis), bet ne jų artimieji giminaičiai. Dėl to, kad įstatymas nenumato galimybės nustatyti vaikaičiui ir jo motinai, buvusiai sūnaus sutuoktinei, uzufruktą į senelių (vaiko tėvo tėvų) nuosavybės teise priklausantį butą, teismas ieškovės prašymo iki nepilnamečio sūnaus A. Š. pilnametystės nustatyti uzufruktą – teisę naudotis gyvenamąją patalpa, t. y. butu, (duomenys neskelbtini), netenkino.
Tenkindamas priešieškinį iš dalies, teismas nusprendė, kad ieškovei ginčo bute gyvenant kartu su nepilnamečiu vaiku A. Š., naudojantis šiuo butu, kai panaudos terminas baigėsi 2012-04-01, pažeidžiamos ir suvaržomos buto savininkų (atsakovų) teisės tuo, kad jie būdami gyvenamųjų patalpų savininkai, jomis negali naudotis ar disponuoti savo nuožiūra. Nurodė, kad aplinkybės, jog ieškovė neturi kito nuosavybės teise priklausančio būsto yra reikšmingos, tačiau nesudaro pagrindo ginti ieškovės teisių gyventi ginčo bute, nes nepilnamečio A. Š. tėvai sveiki ir darbingo amžiaus, todėl turi visas galimybes pasirūpinti tiek savo, tiek ir nepilnamečio sūnaus gyvenamąja vieta. Teismas įvertino, kad ieškovės R. E. iškeldinimas yra proporcinga priemonė ginant atsakovų, kaip buto savininkų, teises, įvertinus ją ir vaiko teisių apsaugos aspektu, o atsižvelgus į nepilnamečio vaiko tėvo paaiškinimus, kad vaikas yra globojamas močiutės, dalį laiko praleidžia pas atsakovus, teismas sprendė, kad teismo sprendimu vaiko teisės tiesiogiai nebus pažeistos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
Ieškovė R. E. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti, kad tarp ieškovės, jos nepilnamečio sūnaus A. Š. ir atsakovų A. Š. bei I. Š. yra susiklostę buto (duomenys neskelbtini), neterminuotos panaudos santykiai ir tuo pagrindu nustatyti nepilnamečiui A. Š. panaudos uzufruktą į atsakovams priklausantį butą esantį (duomenys neskelbtini) iki A. Š. pilnametystės. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliantė nurodo, kad teismas, priimdamas byloje sprendimą, vadovavosi ir taikė teisės normas reglamentuojančias daiktinės teisės normas, nors šiuo atveju sprendžiant ginčą dėl uzufrukto nustatymo, turėjo būti vadovautasi teisės normomis, reglamentuojančiomis šeimos santykius. Teismas nesivadovavo CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu ir šio straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią šeimos įstatymai ir jų taikymas turi užtikrinti galimybę visiems šeimos nariams tinkamai įgyvendinti savo teises ir apsaugoti nepilnamečius vaikus nuo netinkamos kitų asmenų ir kitokių veiksnių įtakos, nes vaiko tėvo nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamasis būstas ar gyvenamoji patalpa buvo būtent ginčo patalpa.
2. Teismas, sprendime pripažindamas, kad nepilnamečio A. Š. gyvenamoji vieta yra kartu su jo motina, nors ir nurodė, kad CK 2.14 str. norma numato nagrinėjant bylas dėl iškeldinimo viešo intereso elementą nepilnamečio atžvilgiu, bet viešojo intereso byloje negynė, o prioritetą skyrė atsakovų civilinių teisių gynimui.
3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ir nepilnametis sūnus šeimos turto neturi, neturi ir neturėjo kitos gyvenamosios patalpos, atsakovai, suteikdami teisę gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą ginčo bute, žinojo, kad ieškovės ir jų sūnaus nepilnamečiui vaikui iki jo pilnametystės nėra užtikrinta teisė turėti gyvenamąjį būstą, todėl elgiasi nesąžiningai reikalaudami iškeldinti ieškovę ir jos nepilnametį sūnų iš jų gyvenamosios patalpos. Teismas byloje negynė nepilnamečio vaiko teisės turėti gyvenamąją patalpą, nors tokia vaiko teisė turėtų būti apginta teismo sprendimu nustatant uzufruktą (CK 4.147 straipsnis) L AT byla(3K-3-232/2006).
4. Šeimos turtą sudaro daiktai ir teisės, nurodytos CK 3.84 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Be turto, priklausančio nuosavybės teise vienam ar abiem sutuoktiniams, prie šeimos turto priskiriama ir turtinė teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Tokia teisė gali atsirasti iš prievolių teisės – nuomos ar panaudos pagrindais, taip pat daiktinės teisės, pavyzdžiui, uzufrukto, pagrindu, todėl A. Š. turėtų būti nustatytas gyvenamosios patalpos uzufruktas (CK 4.141 straipsnio 1 dalis).
5. Ieškovė ginčo butu naudojasi nuo 2004 metų spalio mėnesio neterminuotos panaudos pagrindu, gerino butą, remontavo, mokėjo už namo renovaciją, todėl mano, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškinį ir nepagrįstai tenkino priešieškinį, tai yra negynė viešo intereso – apsaugoti vaiko teisę turėti gyvenamąją patalpą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai su ieškovės R. E. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti atsakovams iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad tiek įstatymas, tiek teismų praktika reglamentuoja, jog uzufrukto nustatymas vaikui į gyvenamąją patalpą yra galimas, kai gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso vienam iš vaiko tėvų, tačiau ginčo objektas niekada nepriklausė nė vienam iš nepilnamečio vaiko A. Š. tėvų. Nors ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, šios nutartys buvo priimtos konkrečiose civilinėse bylose, tačiau tų bylų ir nagrinėjamos civilinės bylos ratio decidendi nesutampa. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ginčo butą atsakovai buvo nupirkę jų sūnui trečiajam asmeniui D. Š.. Šis butas niekada nuosavybės teise nepriklausė D. Š., ir jį tik nupirkus jame apsigyveno patys atsakovai. Atsakovai mano, kad pareiga užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę į gyvenamąjį būstą yra nepilnamečio vaiko A. Š. tėvų, kurie yra jauni, darbingi ir sveiki, ir negali būti perkelta jiems, pensinio amžiaus sulaukusiems asmenims. Byloje nėra jokių duomenų, kad vaiko teisės į gyvenamąjį būstą negali užtikrinti vaiko tėvai – ieškovė su trečiuoju asmeniu D. Š..
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė pripažinti, kad tarp ieškovės bei jos nepilnamečių sūnų ir atsakovų yra susiklostę buto neterminuotos panaudos sutarties santykiai, taip pat prašė nustatyti nepilnamečiui A. Š. uzufrukto teisę į atsakovų butą iki jo pilnametystės. Pirmosios instancijos teismas tokius ieškovės reikalavimus atmetė ir tenkino atsakovų priešieškinį – nusprendė iškeldinti ieškovę ir jos nepilnametį sūnų A. Š. (N. M. ginčo nagrinėjimu metu iš buto išsikėlė) iš atsakovams nuosavybės teise priklausančio buto.
Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, mano, kad jis yra teisėtas ir pagrįsta, tačiau papildomai pasisako dėl kai kurių apeliacinio skundo motyvų.
Nors ieškovė apeliaciniame skunde prašo nustatyti, kad tarp ieškovės ir atsakovų yra susiklostę neterminuotos panaudos santykiai, šio savo reikalavimo neargumentuoja ir apeliaciniame skunde dėl jo nepasisako, nenurodo kodėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra neteisėta, todėl apeliacinės instancijos teismas šio reikalavimo plačiau nenagrinėja. Ieškovė apeliaciniame skunde mano, kad teismas privalėjo nustatyti uzufruktą, vadovaudamasis šeimos, o ne daiktinės teisės normomis, ir nurodo, kad nors teismas nustatė viešojo intereso elementą, tačiau jo byloje negynė. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu, dar kartą pabrėžia, kad CK 3.86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kokioms sąlygoms esant, teismo sprendimu gali būti suteikiama uzufrukto teisė naudotis gyvenamuoju šeimos turtu ar jo dalimi – jeigu šis turtas iki santuokos nutraukimo turėjo šeimos turto statusą ir asmeninės ar dalinės nuosavybės teise priklauso buvusiam sutuoktiniui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovės buvusiam sutuoktiniui D. Š. nuosavybės teise niekada nepriklausė. Tais atvejais, kai butas ar jo dalis, į kuriuos prašoma nustatyti uzufruktą, nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims, šiuo atveju atsakovams, teismo sprendimu suteikti teisę naudotis tokiu daiktu vadovaujantis CK 3.86 straipsnio 2 dalimi nėra teisinio pagrindo.
Atsakovė savo apeliacinį skunda grindžia ir tokiais argumentais, kad nepilnametis A. Š. nuo gimimo gyvena ginčo bute, nuo 2009 m. lanko tą patį lopšelį darželį, yra pripratęs prie gyvenamosios vietos teritorijos ir pan. Tokie apeliantės argumentai laikytini teisiškai ydingais ir nesudarančiais pagrindo teismui nustatyti įstatyme numatyto uzufrukto. Pažymėtina, kad tarp ieškovės ir atsakovo A. Š. 2009-01-08 buvo patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią atsakovas leido ieškovei gyventi ginčo bute iki 2012-04-01, o ieškovė atsisakė reikalavimų dėl kompensacijos už buto renovaciją, šią sutartį šalys sudarė gera valia ir žinodamos jos sudarymo pasekmes. Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d. nustatyta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 str. 2 d. įtvirtinta abiejų tėvų pareiga vienodai rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti, aprūpinti gyvenamuoju būstu. Tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustato ir tarptautinė teisė – Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 2 d. įtvirtinta, kad tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė yra darbinga, gauna stabilias pajamas, prie A. Š. išlaikymo prisideda ir nepilnamečio vaiko tėvas, todėl pati ieškovė, žinodama, kad ginčo bute galės gyventi tik iki 2012-04-01, turėjo galimybę ir privalėjo pasirūpinti nepilnamečio sūnaus gyvenamąja vieta, tokia pareiga nagrinėjamu atveju jokiu būdu negali būti perkeliama tretiesiems asmenims, t. y. atsakovams. Teismo manymu, išanalizavus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad ieškovė, siekdama ir toliau neatlygintinai gyventi ginčo bute, iš esmės siekia ne užtikrinti nepilnamečio vaiko teisę į gyvenamąjį būstą, nes tokią teisę gali užtikrinti pati ieškovė ir vaiko tėvas, prisidėdamas prie jo išlaikymo, bet nepabloginti savo finansinės padėties, nepagrįstai suvaržant atsakovų turtines teises.
Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas nepasisako dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų kaip teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas 2012-12-07 Pinigų priėmimo kvitas, 2012-11-06 Sutartis dėl teisinės pagalbos Nr. 126 (156–157 b. l.). Iš šių rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovė I. Š. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui Drąsučiui Narmontui sumokėjo 1210 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliantės apeliacinis skundas atmestinas, bei į LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, įvertinusi pateiktus dokumentus, pagrindžiančius turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, atsakovės I. Š. naudai iš ieškovės R. E. priteisia atsakovės patirtas 1210 Lt bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra įstatyminio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Dėl to apeliantės R. E. apeliacinis skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. E., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovės I. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai 1210 Lt (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties litų) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.