Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 str. 3 d., laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal BK 151¹ str. 1 d., laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal BK 153 str., laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal BK 161 str. 2 d., areštu 30 (trisdešimčiai) parų;

- pagal BK 309 str. 4 d., areštu 25 (dvidešimt penkioms) paroms.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1, 2 p., 6 d., bausmę pagal BK 153 str. apėmimo būdu subendrino su bausmėmis pagal BK 161 str. 2 d. ir BK 309 str. 4 d., prieš tai, vadovaujantis BK 65 str. 1 d. 1 p. „a“ pp. taisyklėmis, arešto bausmę pakeitė į laisvės atėmimo bausmę, bausmę pagal BK 150 str. 3 d. apėmimo būdu subendrino su bausme pagal BK 151¹ str. 1 d., šias subendrintas bausmes iš dalies sudėjo ir paskirta galutinė subendrinta bausmė R. S. laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos 2013 m. vasario 21 d. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos 2013 m. vasario 21 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nusta t ė:

R. S. nuteistas už tai, kad nugirdė vaiką, t. y. 2012 m. balandžio 28 d. nuo 16 val. iki vakaro, tiksliai nenustatytu laiku, ir 2012 m. balandžio 30 d. nuo 18.00 val. iki 2012 m. gegužės 1 d. 1.00 val., viešbučio „S.“ kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), nupirkęs iš PC „B“ vieną 1,5 litro 8,1 % stiprumo gazuotą citrinų-kaktusų skonio alkoholinį koktelį „Jamaica“ ir vieną 1,5 litro 6 % stiprumo gazuotą kriaušių skonio sidrą „Svajonė“, kuriuos kartu išgėrė su nepilnamečiais R. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir L. L., gim. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu nugirdė nepilnamečius R. S. ir L. L., t. y. neturinčius 18 metų vaikus.

Be to, R. S. nuteistas už tai, kad tvirkino mažametį asmenį bei demonstravo pornografinio turinio dalykus, t. y. 2012 m. balandžio 28 d. nuo 16 val. iki vakaro, tiksliai nenustatytu laiku ir 2012 m. balandžio 30 d. nuo 18.00 val. iki 2012 m. gegužės 1 d. 1.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, viešbučio „S.“ kambaryje Nr. (duomenys neskelbtini), nepilnamečių R. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir L. L., gim. (duomenys neskelbtini), bei mažamečio A. O., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, demonstravo pornografinio turinio žurnalą „EXTASY“, kurį komentavo naudodamas vulgarius išsireiškimus ir pavadinimus apie seksualinio potraukio tenkinimą, taip tvirkino mažametį asmenį A. O..

Be to, R. S. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo nepilnametį asmenį, t.y. 2012 m. balandžio 30 d. laikotarpyje nuo 18 val. iki 21 val., tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešbučio „S.“, esančio (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendro naudojimo duše, pasinaudodamas nepilnamečio R. S., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl apsvaigimo nuo alkoholio, maudantis kartu su juo duše, lietė rankomis nepilnamečiui R. S. už lytinio organo – sėklidžių, sėdmenų, bei rankomis glostė jam įvairias kūno vietas, po to, parėjus jiems į kambarį Nr. (duomenys neskelbtini), gulėdamas lovoje kartu su nepilnamečiu R. S., ranka suėmė jam už lytinio organo – sėklidžių, tokiu būdu jis tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu R. S. kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš jo valią.

Be to, R. S. nuteistas už tai, kad tenkino lytinę aistrą, pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą, t.y. 2012-04-30 laikotarpyje nuo 18 val. iki 21 val., tiksliai nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, viešbučio „S.“, esančio (duomenys neskelbtini), trečio aukšto bendro naudojimo duše, nepilnamečių R. S., gim. (duomenys neskelbtini) ir L. L., gim. (duomenys neskelbtini), bei mažamečio A. O., gim. (duomenys neskelbtini), akivaizdoje, ranka smaukė savo lytinį organą varpą, taip masturbuodamasis ir sukeldamas sau seksualinį pasitenkinimą, tokiu būdu jis tenkino savo lytinę aistrą su jaunesniais negu šešiolikos metų amžiaus asmenimis R. S., L. L. ir A. O..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. S. nurodė, kad yra būtinumas kviesti kalbininką ir atlikti apklausų protokolų ekspertizę, tikslu nustatyti, ar teiginiai ikiteisminio tyrimo apklausos protokole yra klausimų pagrindu, ar pasakota viskas ištisai, be klausimų. 2012 m. gegužės 4 d. ikiteisminio tyrimo tyrėja apklausdama nepilnamečius liudytojus A. O., L. L., R. S., nesilaikė BPK 183 str. 2 d. ir 3 d. reikalavimų, davė menamus klausimus, tai patvirtino nepilnamečiai. Atkreipė dėmesį į dušo fotografijas, iš kurių nematyti duše esančios pakabos. Tai svarbu, nes R. S. nurodė, kad jį glamonėjo jam besirengiant prie pakabos, todėl visi proceso dalyviai turėjo tai matyti, tačiau A. O. parodė, kad prausdamasis matė rūbų pakabą, bet nematė, kad jis būtų grabaliojęs R. S.. Su kaltinimu, kad nugirdė nepilnametį, nesutinka, nes ATPK 180 str. numato atsakomybę asmeniui, kuris nugirdė nepilnametį, o BK 161 str. numato atsakomybę tam, kas nugirdė vaiką. Nepilnamečiu yra laikomas asmuo nuo 14 iki 18 metų, o vaikas iki 14 metų, todėl pagal BK 161 str. nubaustas nepagrįstai ir neteisėtai. Šioje byloje šeši pareigūnai liudytojai, o dviejų pareigūnų parodymai vienodi žodis į žodį. Jiems tik davė pasirašyti ir parašyti, kad surašyta teisingai. Visa prasidėjo nuo (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnų, kadangi (duomenys neskelbtini) pataisos namuose jo byloje „papuolė“, kad nuovados viršininko sekretorė yra R. P., (duomenys neskelbtini) policijos komisariate dirba ponas P., kurio žmona tyrėja V. P., todėl yra ryšys su (duomenys neskelbtini). Liudytojas, iškvietęs policijos pareigūnus nurodė, kad prie durų išgirdo verksmą, jį sekė ir stebėjo jo gyvenimą, jis matė, kaip įsidėmėjo jo adresą. Jis daugiabučio kieme pamatė vaikius, pagalvojo duoti uždirbti ir jie jam padės. Sukūrė aukų lapą, nes norėjo jiems įtikti, įgyti jų pasitikėjimą, bet neturėjo minčių jų žaginti, prievartauti, tenkinti savo seksualinę aistrą. Neįrodytas jam inkriminuotas BK 153 str., nes nedavė ir nerodė A. O. žurnalo, padavė žurnalą L. L.. Jis nevartė kartu žurnalo, o kad L. L. padavė kitiems, jis neatsako. Kitą dieną niekam to žurnalo nerodė, A. savavališkai paėmė iš spintos, o jis atsitiktinai pamatęs nuotrauką, pasakė, kad tai yra šlykštu. Jis duše nesimasturbavo, lytinės aistros netenkino. Jei nuo dušo varpa sukietėjo, tai nereiškia, kad masturbavosi, jis varpą tik nuplovė. Negrabaliojo R. S.. Jis kiekvieną vakarą eina į dušą, galvojo paaugliai tuoj važiuos namo, norėjo, kad L. atsigautų, nes dieną prieš tai L. svirduliavo, virto. Atsigulė į lovą su R. S., nes L. nuėmė patalynę, kad neapvemtų, nes jis už tos patalynės komplektą nesusimokėjęs. Buvo privemta, bet nežino kas ir kada privėmė. R. S. parodė, kad buvo apgirtęs truputį, todėl nebuvo bejėgiškos būklės. Nepilnamečiai, kol jiems neuždavė klausimų, nieko nėra blogo apie jį nebuvo pasakę. Jie pradeda blogai apie jį kalbėti, kai užduodami klausimai. Policijos komisariate, nustačius jiems girtumą, antrame aukšte daužė su liniuote ir liepė sakyti. Jie parodė, kad bijojo policijos pareigūnų, grasino, buvo apklausti be tėvų ir be vaiko teisių apsaugos, naktį. Pažeistas įstatymas, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo neteisėti, tyrimas pradėtas neteisėtai. Pripažįsta gėręs su nepilnamečiais. Policijos pareigūnai atvykę pamatė vaikus užsimiegojusius, apsimetusius, kad miegojo, o jį pamatė miegantį. Jo kaltę prokuroras grindžia jo sveikata. (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje yra įrašas, kad buvo užėjęs pas psichiatrą, bet tik dėl nemigos. Paėmė pažymą iš (duomenys neskelbtini) pataisos namų, kokiomis ligonis serga. Planavo su tais vaikais kurti verslo grupę, sukurti pradinį kapitalą. Nepadarė nusikalstamų veikų numatytų BK 151¹ str., 153 str., 161 str. Nuosprendyje yra lyginamajam tyrimui pavyzdžių paėmimo protokolas, jį gavo vėliau, tačiau neištirti paimti daiktai. Rašo, kad kaltinimas negrindžiamas minimu protokolu, tačiau jei jis grabaliojo už kelnaičių, tai būtų jo delne rasta tų dalelių, o ištyrus panaikintos abejonės. Prašo pagal BK 151 str. ir 150 str. išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas palaikė apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, palikti nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

R. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose (BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai pripažino kaltu R. S. pagal BK 150 str. 3 d., 151¹ str. 1 d., 153 str., 161 str. 2 d., 309 str. 4 d. ir nuteisė už tai, dėl ko keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 161 straipsnio 2 dalies inkriminavimo

Apeliaciniu skundu ginčija BK 161 str. 2 d. inkriminavimą, nurodo, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 180 str.

Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, jog ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-250/2013).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog nuteistojo veiksmai dėl L. L. ir R. S. nugirdymo kvalifikuotini kaip administraciniai teisės pažeidimai. Nors atsakomybė dėl vaiko nugirdymo nustatyta tiek BK 161 str. 2 d., tiek ATPK 180 str., pagal ATPK 9 str. 2 d. nuostatas administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vadovaujantis minima ATPK nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį, galima spręsti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo klausimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nutartis 2K-250/2013).

Atsižvelgdamas į R. S. asmenybę, jo padarytų nusikalstamų veikų skaičių, taip pat į tai, kad nepilnamečiai buvo nugirdomi turint tikslą pažeidžiant žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, tenkinti seksualinius poreikius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam R. S. už vaikų nugirdymą taikė baudžiamąją atsakomybę, t. y. BK 161 str. 2 d.

Pabrėžtina, kad pagal BK 161 str. 2 d. baudžiamas tas, kas nugirdė vaiką. Šiame straipsnyje vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Nugirdymas objektyviai gali pasireikšti tiek vaiko skatinimu, tiek ir privertimu gerti svaigiuosius gėrimus. Veika laikoma baigta, kai asmuo apsvaigsta. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad vaikui duoda svaigiųjų gėrimų, numatyti vaiko apsvaigimą ir to norėti. Aplinkybę, kad girdomas asmuo yra vaikas, kaltininkas turi žinoti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis žinojo, kad girdo asmenis neturinčius 18 metų. Apie tai, kad pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes kaltininkas turėjo ir galėjo suprasti, kad jis bendrauja su vaikais, neginčija ir pats kaltinamasis, juo labiau, kad jam apie tai buvo pasakę patys nukentėjusieji - vaikai. Kaltininko tyčios kryptingumą nugirdyti nepilnamečius pirmosios instancijos teismas sprendė teisingai, nes R. S. kvietė pas save nepilnamečius, pirko alkoholinius gėrimus, siūlė juos gerti. Tai, kad nepilnamečiai buvo apsvaigę, nustatyta tiek iš asmenų parodymų, tiek alkoholio matuoklio, kaip įrodymų šaltinio, rodmenimis, t. y. R. S. nustatytas 1.16 promilių girtumas, L. L. nustatytas 0.79 promilių girtumas. Taigi pirmosios instancijos teismas tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 161 str. 2 d. numatytos veikos požymius nustatė tinkamai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. S. nuteisė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, o įrodymų vertinimas atliktas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus bylos aplinkybes, reikšmingas nuteistajam inkriminuotos veikos padarytos prieš nukentėjusiuosius R. S. ir L. L. kvalifikavimui.

Dėl BK 153 str. inkriminavimo

Apeliantas apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu neigė rodęs mažamečiui A. O. pornografinio turinio žurnalą „EXTASY“, o minimą žurnalą davęs tik nepilnamečiui L. L., todėl jo veiksmai nėra nusikalstami ir negalėjo būti jam inkriminuojama pagal BK 153 str. nuostatas.

Nuteistojo R. S. kaltė padarius BK 153 str. ir 309 str. 4 d. nurodytas veikas įrodyta bylos duomenų visuma, t. y. iš dalies paties R. S. parodymais, patikimais nuosekliais nukentėjusiųjų nepilnamečių R. S., L. L. ir mažamečio A. O. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokoluose užfiksuotais duomenimis, liudytojų G. Š., U. P., D. K. ir kitų parodymais, 2006-07-11 Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. X-752 su pakeitimais 2 str., kur yra išaiškinta erotinio ir pornografinio pobūdžio informacijos sąvokos bei kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Tvirkinamieji veiksmai mažamečio atžvilgiu paprastai pasireiškia demonstruojant mažamečiui lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ar jo lytinius organus, taip pat lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą mažamečio akivaizdoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis Nr. 2K–252/2013).

Pornografinio pobūdžio informacija – informacija, kai atvirai ir detaliai rodomas tikras ar suvaidintas lytinis aktas, lytiniai organai, tuštinimasis, masturbacija arba lytiniai iškrypimai (pedofilija, sadizmas, mazochizmas, zoofilija, nekrofilija ir kt.), ir tai yra pagrindinis tokios informacijos tikslas (2006-07-11 Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo Nr. X-752 su pakeitimais 2 str.).

BK 153 str. objektas yra mažamečio, t. y. asmens neturinčio 14 metų, seksualinis neliečiamumas. Objektyvieji tvirkinimo veiksmai yra per ankstyvas susidomėjimas lytinėmis funkcijomis. Mažamečio tvirkinimas padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad nukentėjusysis yra mažametis, arba turėjo ir galėjo suvokti. Mažamečiui pornografinio turinio žurnalo rodymas laikytinas pornografinio pobūdžio informacijos demonstravimu atvirai ir detaliai, kas yra vienu iš šio straipsnio kvalifikuojančių požymių. Kvalifikavimui dėl mažamečių tvirkinimo neturi reikšmės pornografinio žurnalo vartymo intensyvumas, t. y. ištisinis, ar ne, bei trukmė.

Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme teismo posėdžio metu pats R. S. pripažino, kad padavė nepilnamečiui L. L. pornografinį žurnalą, kurį šis vartė. Taip pat matė, kaip L. L. padavė A. O. žurnalą ir jie kartu jį vartė. Matė, kaip žiūrėjo žurnalo puslapį, kuriame buvo mergina su sperma ant veido (4 t. 51 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu R. S. patvirtino, kad minimą dieną matė mažametį A. O. savavališkai paėmus ir žiūrėjus pornografinį žurnalą bei pamatęs mažamečio žiūrimą nuotrauką, pasakė, kad tai yra šlykštu. Aplinkybę, kad vartė pornografinį žurnalą ir R. S. jį komentavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu tvirtino nepilnamečiai R. S. (4 t. 35-37 b. l.), L. L. (4 t. 43-44 b. l.) ir mažametis A. O. (4 t. 44-45 b. l.). Nuteistasis R. S. žinojo, kad A. O. yra mažametis. Taigi, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė, įvertino bylos duomenų visumą ir pagrįstai nustatė, kad R. S. žinodamas, kad L. L. ir R. S. yra nepilnamečiai bei šalia yra mažametis A. O., siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą ir taip sukelti pernelyg ankstyvą nepilnamečių ir mažamečio domėjimąsi seksualinio pobūdžio veiksmais, demonstravo jiems pornografinio turinio žurnalą „EXTASY“, kurį komentavo naudodamas vulgarius išsireiškimus ir pavadinimus apie seksualinio potraukio tenkinimą, taip savo veiksmais tvirkindamas mažametį asmenį A. O.. Nukentėjusysis mažametis A. O. tokių R. S. atliekamų veiksmų pobūdžio jų atlikimo metu dėl amžiaus nesuprato, todėl laikytina, kad nuteistasis pasinaudojo bejėgiška jo būkle dėl mažametystės. R. S. tyčia šios nusikalstamos veikos padarymui yra tiesioginė neapibrėžta, kadangi susiformavo susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, kurių jis iš anksto negalėjo numatyti ir kurios nepriklausė vien tik nuo jo valios.

Pripažintos nusikalstamos veikos kvalifikuotos kaip idealioji sutaptis pagal BK 153 str. ir 309 str. 4 d., nes mažametis asmuo buvo tvirkinamas demonstruojant pornografinio turinio dalykus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. nutartis 2K–252/2013).

Dėl BK 150 straipsnio 3 dalies (bejėgiškos būklės)inkriminavimo

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas R. S. kaltumą dėl nukentėjusiųjų R. S. ir L. L. nugirdymo, įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes nustatė laikydamiesi BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

BK 150 str. 3 d. nustato baudžiamąją atsakomybę ir tam, kas tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle reiškia, kad nukentėjusysis dėl fizinės ar psichinės būklės ypatumų (fizinių trūkumų, ligos, mažametystės, senatvės, psichikos sutrikimų, apsvaigimo nuo alkoholio ir kt.) negali suvokti prieš jį atliekamų veiksmų esmės arba, nors ir suvokia, tačiau dėl bejėgiškos būklės negali pasipriešinti kaltininkui, o šis tai supranta ir tuo pasinaudoja.

Lytinės aitros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu įvertinamas su nepilnamečiu atliekamų neteisėtų veiksmų seksualinis pobūdis ir jų intensyvumas. Seksualiniu prievartavimu laikomas ne bet koks fizinis sąlytis su nukentėjusiuoju, o tik toks, kuris pagal savo pobūdį ar neigiamus padarinius prilygsta lytiniams santykiams. Teismų praktikoje laikoma, kad lytinės aistros tenkinimas kitokio fizinio sąlyčio būdu paprastai pasireiškia dirginant ar masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, kišant pirštus ar kitokius daiktus į kito asmens lytinius organus ar išeinamąją angą, taip pat lytiniu organu liečiant kito žmogaus kūną ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gegužės 17 d. nutartis 2K–252/2013).

Apeliantas neigia nepilnametį R. S. buvus bejėgiškos būklės. Pagal formuojamą teismų praktiką, patologinis girtumas yra laikomas bejėgiška asmens būkle. Nustatyta, kad R. S. 2012-04-30 laikotarpyje nuo 18 iki 21val. viešbutyje „S.“, žinodamas, jog nukentėjusieji R. S. ir L. L. yra nepilnamečiai, nupirkęs jiems alkoholinių gėrimų, sidro „Jamaika“, „Dlight“ davė juos gerti. 2012-05-01 1.54 val. R. S. nustatytas 1.16 promilių girtumas (1 t. 20 b. l.), 2.09 val. L. L. nustatytas 0.79 promilių girtumas (1 t. 59 b. l.). Taip pat įvertintina tai, kad nukentėjusiajam nepilnamečiui R. S. nustatytas 1.19 promilių girtumas yra netoli vidutinio sunkumo girtumo laipsnio. Be to, nepilnametis R. S. teisminio nagrinėjimo metu pripažino, kad jautėsi apsvaigęs. Darytina išvada, kad R. S. buvo bejėgiškos būklės.

Atsižvelgtina ir į tai, kad būtent dėl apsvaigimo, nulemto R. S. tyčinių, iš anksto suplanuotų, neteisėtų veiksmų R. S. bijojo grįžti namo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertina ir aplinkybę, jog liudytojas P. J. išgirdo verksmą viešbučio kambaryje, kas pagal esamas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, rodytų tik galimą R. S. verkimą dėl liepimo gulėti šalia R. S., dėl nenorėjimo būti R. S. liečiamu už lytinių organų, dėl ko nukentėjusysis vėliau nuėjo gultis prie L. L.. Nors nepilnametis nukentėjusysis R. S. neigia verkęs, tačiau įvertinus visas įvykio aplinkybes, abejoti liudytojo P. J. nuosekliais parodymais nėra jokio pagrindo. Tokios aplinkybės nustatytos iš teisme patikrintų nukentėjusiųjų R. S., L. L., A. O. iš dalies paties kaltinamojo parodymų ir kitos bylos medžiagos. Iš šių įrodymų šaltinių gauti duomenys paneigia nuteistojo versiją apie tai, jog R. S. nebuvo bejėgiškos būklės. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiajam R. S. dėl apsvaigimo negalint suvokti aplinkos ir su juo daromų veiksmų esmės, pasinaudojant tokia nukentėjusiojo būkle, kaltinamasis tenkino su juo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu prieš nukentėjusiojo valią.

Taigi pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl nepilnamečių nukentėjusiųjų R. S. ir L. L. nugirdymo ir nepilnamečio R. S. seksualinio prievartavimo 2012-04-30 nuo 18 iki 21 val. pasinaudojant nepilnamečio bejėgiška būkle atitinka BK 150 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo padarytos nepažeidžiant BPK 20 str. nuostatų.

Dėl įrodymų vertinimo

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.).

Pagal teismų praktiką nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas ir būdas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi visada, tačiau kartu pripažįstama, kad kai nusikalstamos veikos laiko ar kitų svarbių aplinkybių tiksliai nustatyti neįmanoma, šios aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomos kaip įmanoma tiksliau. Pažymėtina, kad tokios kategorijos bylose, kai seksualinio pobūdžio nusikalstama veika padaroma prieš mažametį asmenį, dažnai dėl jauno nukentėjusiojo amžiaus sunku itin tiksliai nustatyti reikšmingas bylos aplinkybes. Tokia situacija susidarė ir šioje byloje, tačiau, nepaisant to, tai nesutrukdė nustatyti įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes ir teisiškai įvertinti nuteistojo R. S. veiksmus pagal baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, duše esanti viena pakaba laikytina nesusijusia su R. S. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis ir šiuo konkrečiu atveju neturinti jokios tiesioginės reikšmės.

Vertinant šį baudžiamojoje byloje esantį prieštaravimą, teisėjų kolegija visų pirma atsižvelgia į tai, kad nukentėjusysis R. S. yra nepilnametis. Aplinkybė, jog R. S. „grabaliojo“ R. S. šluostantis, nurodyta tik pirminėje R. S. apklausoje policijos komisariate (1 t. 22-23 b. l.), kadangi visose kitose apklausose R. S. nurodė R. S. glosčius jo kūną, lietus sėdmenis ir lytinius organus – sėklides, maudantis duše. Tokius R. S. parodymus tvirtina L. L. ir A. O., kuriems jis apie tai pasakė žodžiu išėjęs iš dušo. Be to, atsižvelgtina bei įvertintina pirminės apklausos metu R. S. fizinė būsena (būklė), t. y. buvo nemiegojęs, nustatytas girtumas, pavargęs, ir psichologinė (emocinė) būsena – pažemintas po nemalonių išgyvenimų, susigėdęs, bijantis tėvų dėl buvimo girtu, dėl paaiškėjusio melo (buvo ne pas draugą), taip pat tiesos atskleidimas tėvams ir svetimam (tyrėjai) asmeniui, kas dar labiau žemino jį kaip asmenybę bei galimai sąlygojo ne visų detaliai tikslių įvykio aplinkybių nurodymą. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo nustatyta, jog R. S. maudantis kartu su R. S. duše, lietė rankomis nepilnamečiui R. S. už lytinio organo – sėklidžių, sėdmenų bei rankomis glostė jam įvairias kūno vietas.

Taip pat pastebėtina, kad duše esanti viena pakaba nedaro nei psichologinio, nei fizinio poveikio asmeniui priverčiant jį, maudantis duše ar šluostantis rankšluosčiu prie dušo esančios pakabos, liesti nepilnametį už jo lytinio organo – sėklidžių, sėdmenų, bei rankomis glostyti įvairias kūno vietas.

Apeliantas nagrinėjant apeliacinį skundą išsakė nuomonę, kad iš šešių apklaustų liudytojų – pareigūnų, dviejų parodymai yra vienodi, žodis į žodį. Nors apeliantas nenurodė, kurių, jo nuomone, pareigūnų parodymai yra žodis į žodį, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme teisiamajame teismo posėdyje nuteistasis išsakė nuomonę, kad Š. V. nurašė parodymus nuo P. P., daro išvadą, kad apeliantas abejonę išreiškė būtent apie šiuos minimus liudytojus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto teiginiu ir laiko jį nepagrįstu. Pareigūnai P. P. ir Š. V., kaip liudytojai, parodymus šioje baudžiamojoje byloje davė skirtingu laiku, t. y. P. P. apklaustas 2012-11-07 (4 t. 42-43 b. l.), o Š. V. 2012-12-11 (4 t. 46-47 b. l.). Jie nurodė, kad jiems budint buvo pristatytas R. S. ir nukentėjusieji. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pareigūnas Š. V. neatliko jokių veiksmų, o pareigūnas P. P. paklausė nukentėjusiųjų kas nutiko, vėliau juos nuvedė į apklausų kambarį bei išklausė R. S. paaiškinimą ką jis veikė (4t. 42-43 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas P. P. nurodė, kad „jau buvo naktis patrulių ekipažas pristatė vyriškį iš „S.“ viešbučio. Šiai dienai aš neprisimenu to vyriškio pavardės, tačiau kai jo paklausėme dėl ko jis pristatytas, jis paaiškino, kad mandagiai pasikvietė berniukus į viešbutį ir nieko ten nedarė. Surašius privalomus dokumentus jis patalpintas į sulaikymo patalpą“ (1 t. 121-122 b. l.). Š. V. apklausos protokole nurodė „tai buvo nakties metas, iš „S.“ viešbučio buvo pristatytas R. S., kurio paklausus ar žino dėl ko pristatytas, jis aiškino, kad nieko nedarė, kad pažeidžiamos jo teisės, kad jis tik norėjo įdarbinti vaikus. R. S. buvo patalpintas į sulaikymo kamerą“ (1 t. 123-124 b. l.).

Šiems liudytojams klausimus, susijusius su šiuo įvykiu, teisiamojo teismo posėdžio metu pateikė pirmosios instancijos teismo teisėjas, baudžiamosios bylos dalyviai ir pats apeliantas, abejonių dėl jų parodymų niekam nekilo, išskyrus apeliantą. Tai, kad liudytojai panašiai prisimena R. S. pristatymo į policijos komisariatą įvykio aplinkybes, nėra pagrindas abejoti jų išsamiais parodymais ar juos laikyti neteisėtais.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka su apelianto nuomone, kad nepilnamečių pirminės apklausos neteisėtos, nes 2012 m. gegužės 4 d. ikiteisminio tyrimo tyrėja atlikdama A. O., L. L., R. S. apklausas nesilaikė BPK 183 str. 2 d. ir 3 d. reikalavimų, davė menamus klausimus, nes tai patvirtino nepilnamečiai. Šis apelianto teiginys nepagrįstas, kadangi ikiteisminio tyrimo tyrėja nebuvo įvykio vietoje, nematė viso įvykio ir jo detalių, todėl jokių aplinkybių susijusių su įvykiu, juo labiau smulkmenų, ji negalėjo žinoti, todėl ir negalėjo uždavinėti jokių menamų klausimų nukentėjusiesiems. Tai, kad mažamečio ir nepilnamečių nukentėjusiųjų apklausos buvo vykdomos tinkamai, patvirtina liudytojų ir įstatyminių atstovių V. S., A. L., I. Č. paaiškinimai bei liudytojų S. M., U. P., G. Š. duoti paaiškinimai teisme. Nenustatyta, kad tyrėjai ir ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant mažametį ir nepilnamečius nukentėjusiuosius ikiteisminio tyrimo metu, jiems būtų daromas psichologinis poveikis ar apklausos būtų vykdomos netinkamai, t. y. pažeidžiant BPK nuostatas ir nepilnamečių apklausoms keliamus reikalavimus. Teisminio nagrinėjimo metu patys nukentėjusieji paaiškino, kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė savo valia, juos jie taip pat patvirtino teisme. Nuteistasis R. S. teisminio nagrinėjimo metu taip pat pateikė klausimus susijusius su ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais nepilnamečių ir liudytojų parodymais apklausų protokoluose, jam buvo pateikti išsamūs atsakymai bei paaiškinimai. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusieji nepilnamečiai ir mažametis, jų įstatyminiai atstovai bei liudytojai teisminio nagrinėjimo metu nurodė parodymus ikiteisminio tyrimo metu davę savo valia, nesant jokios prievartos, be to jie patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, užfiksuotų ikiteisminio tyrimo apklausų protokoluose, teisingumą, todėl jie laikytini įrodymais gautais įstatymų nustatyta tvarka (BPK 210 str. 1 d.), teisėtais būdais (BPK 20 str. 4 d.), nepažeidžiant BPK XIV skyriaus antro skirsnio nustatytų apklausos atlikimo, fiksavimo tvarkos bei reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nurodė būtinumą kviesti kalbininką bei atlikti apklausų protokolų ekspertizę tam, kad būtų nustatyta ar teiginiai ikiteisminio tyrimo protokoluose yra užfiksuoti atsakant į klausimus, ar pasakota viskas ištisai, be klausimų. BPK XIV skyriaus šeštame skirsnyje reglamentuoti ekspertizės skyrimo pagrindai, tvarka, reikalavimai ir subjektai. BPK 208 str. numatyta, kad ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitokios specialios žinios. Įvertinus tai, kad ikiteisminio tyrimo tyrėja nebuvo įvykio vietoje, nematė viso įvykio ir jo detalių, todėl jokių aplinkybių susijusių su įvykiu, juo labiau smulkmenų, ji negalėjo žinoti, todėl ir negalėjo uždavinėti detalių ar menamų klausimų surašant nukentėjusiųjų apklausų protokolus. Darytina išvada, kad kalbininko kvietimas minimo klausimo išsprendimui nėra būtinas ir ekspertizė neatliktina.

Duomenų, esant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) policininkų ryšiams, kaip nurodo apeliantas, šioje baudžiamojoje byloje nėra. Nė vieno veiksmo konkrečiai šioje baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, pareigūnai pavarde P. ar P, ar P, neatliko. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi duomenų apie R. S. minimą „poną P.“ dirbantį (duomenys neskelbtini) policijos komisariate, kurio žmona tyrėja V. P., bei (duomenys neskelbtini) policijos nuovados viršininko sekretore esančią R. P., susijusių su šia baudžiamąja byla, jų kokias galimai tai sąsajas ar panašiai, todėl šis apelianto teiginys esant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) policininkų ryšius, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Baudžiamojoje byloje yra (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų biuro 2012-05-03 specialisto išvada Nr. 40-25-IS1-0527, atliktas žurnalo „EXTASY“ daktiloskopinis tyrimas (1 t. 131-132 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu iš nukentėjusiojo buvo paimti rūbai tyrimui atlikti, lyginamieji pavyzdžiai, tačiau jie grąžinti netirti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad atliekant ikiteisminį tyrimą ir jo metu atmetus lytinių santykių tarp R. S. ir R. S. versiją (objektyvi galimybė), prokuroro sprendimas neatlikti rūbų tyrimo ekspertinėje įstaigoje laikytinas pagrįstu.

Apeliacinės instancijos kolegijos nuomone, nuteistojo R. S. teisės į gynybą viso baudžiamojo proceso metu (BPK 10, 21, 22 str., Konvencijos 6 str.) nebuvo pažeistos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutarė:

Nuteistojo R. S. apeliacinį skundą atmesti.