- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-08-30
- Bylos Nr.
- 1-98-830/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-6-00012-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Česlovas Kulikauskas
- Kaltinamasis
- B. J.
- Civilinis ieškovas
- Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
- Advokatai
- Vytautas Kupcikevičius
- Kategorijos
- 1.1.7.2.4Bauda (BK 47 str.)
viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
B. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Kupiškyje, Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, vedęs, aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) transporto vadybininku, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 str. 1 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. J. būdamas (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), faktiniu vadovu ir faktiškai pats vadovavęs bendrovės ūkinei komercinei veiklai ir realiai ją vykdęs už akcininką ir formalų bendrovės direktorių L. M., gim., (duomenys neskelbtini) m., turėdamas tam jo 2011-02-14 išduotą Prokūrą Nr. 1, o nuo 2012-12-31, jau būdamas ir bendrovės direktoriumi, tuo pačiu atlikdamas bendrovėje kasininko funkcijas ir turėdamas savo žinioje bendrovės grynuosius pinigus, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 ir 2 d. reikalavimus, taip būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą ir jų tinkamą pateikimą apskaitą tvarkančiai buhalterei, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 23 dienos iki 2012 m. lapkričio 19 dienos, Panevėžio mieste, įmonės veiklos teritorijoje, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo reikalavimus, suklastodamas apskaitos dokumentus ir neįtraukdamas į apskaitą visų ūkinių operacijų, tyčia apgaulingai tvarkė (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra: pažeidė Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr.IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimo dydžio arba struktūros pasikeitimu, 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, pagal kuriuos apskaitos dokumente privaloma nurodyti ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio rezultatą pinigine išraiška, 2011-2012 metais 10 (dešimties) formalaus bendrovės vadovo L. M. arba bendrovės vadybininkų pasirašytose, nenustatytų asmenų užpildytose automobilių pirkimo pardavimo Pažymose - sąskaitose ir jo pasirašytuose Pinigų priėmimo kvituose, kuriuose pirkėjo duomenų neįrašė ir šio dokumento pasirašyti pirkėjui nepateikė, taip įrašė mažesnes automobilių pardavimo kainas nei realiai pirkėjai bendrovei sumokėjo, šiuos suklastotus apskaitos dokumentus pateikė apskaitą tvarkančiai buhalterei, nežinančiai apie jo nusikalstamus veiksmus, kuri įtraukė į bendrovės apskaitą ir tokiu būdu į oficialiai tvarkomus apskaitos registrus nebuvo įtraukta 58 760 Lt (17 018,07 eurų) gautų pajamų iš pirkėjų už parduotus bendrovės vardu automobilius, t.y.:
Eil. Nr.Pirkėjo vardas, pavardėPardavimo dataAutomobilio markė, modelis, metaiKainaSkirtumasApskaitos dokumentuose nurodyti duomenysPirkėjų nurodytiduomenys1K. D.2011-06-23O. Z.39001000061002T. B. 2011-10-03Volvo V70 2,4 D 125001650040002011 metai viso: 1640026500101003A. P. 2012-03-12Toyota Corolla 360014000104004Rimantas J. J. 2012-04-10Audi A491501500058505A. L. 2012-04-23VW Golf 123001500027006G. L.2012-05-03Toyota Corolla 74001500076007M. Z.2012-05-18Seat Alhambra2200500028008E. S. 2012-07-31Volvo V50 146001725026509N. Š.2012-09-07Land Rover Freelander 21900370001510010L. B. 2012-11-19VW Passat122501381015602012 metai viso:8340013206048660Iš viso:9980015856058760
dėl ko iš dalies nebuvo galima nustatyti (duomenys neskelbtini) 2011-2012 metų veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Bylos įrodymai
Kaltinamasis B. J. teismo posėdyje kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad tikslios datos nepamena, galimai 2009 metais, jis pasiūlė L. M. įkurti įmonę ir tapti jos direktoriumi. L. M. pažinojo nuo vaikystės, su juo yra draugai. Įkurti įmonę buvo jo (B. J.) mintis. Įkūrė bendrovę „(duomenys neskelbtini)“. Nuo pat bendrovės įkūrimo jos direktorius buvo L. M., kuris buvo pagrindinis bendrovės akcininkas, nes turėjo 99 procentus akcijų. Jis (B. J.) bendrovėje oficialiai nedirbo, tačiau nuo pat pradžių padėjo L. M. vadovauti bendrovės veiklai, nes jis tokios patirties neturėjo. L. M. visą laiką būdavo bendrovės patalpose, todėl jis (B. J.) jam padėjo patarimais, o jam pačiam (B. J.) dirbti bendrovėje nebuvo reikalo. Vėliau, kai L. M. įsidarbino kitame darbe ir į bendrovę kasdien nebeatvažiuodavo, L. M. jo vardu surašė Prokūrą, suteikiančią jam teisę atstovauti bendrovę visose institucijose bei atliktus absoliučiai visus kitus veiksmus. Prokūra jo (B. J.) vardu buvo išduota 2011 metų vasario mėnesį ir nuo tada jis jau pats vadovavo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) veiklos pobūdis buvo transporto paslaugos bei mažmeninė prekyba transporto priemonėmis. Bendrovė buvo registruota adresu Janonio g. 5, Panevėžys. Tuo pačiu adresu buvo bendrovės administracinės patalpos. Šias patalpas bendrovė nuomojo. Pradžioje įmonė buvo pelninga. Jis su L. M. bendraudavo, taip nebūdavo, kad jis (L. M.) nežinotų ant kokių dokumentų pasirašo. Su L. M. nėra susipykę, bet šiuo metu nebendrauja. Bendrovės darbas buvo organizuojamas taip - automobilius Italijoje nupirkdavo vadybininkai, o juos į Lietuvą pargabendavo bendrovės autovežiai. Būdavo, kad vadybininkai automobilius nupirkdavo susiskambinę telefonu ir į užsienį nevažiuodavo, o būdavo, kad ir važiuodavo. Jei už nupirktus automobilius reikėdavo atsiskaityti banko pavedimais, tai padarydavau jis (B. J.). Jei vadybininkas važiuodavo į užsienį pats, jam iš kasos buvo išduodama konkreti pinigų suma, už kurią jis (vadybininkas) vėliau atsiskaitydavo - arba grąžindavo į kasą jei buvo likęs likutis, arba pagrįsdavo, kad pinigus išleido pirkdamas automobilius. Automobilius vadybininkai pirkdavo arba būdami Lietuvoje, arba važiuodami į užsienį patys. Atvežtais į Lietuvą automobiliais prekiavo patys vadybininkai. Grįždami iš Italijos, vadybininkai sustodavo ir prekiaudavo automobiliais Kaune. Tų automobilių, kurių neparduodavo, parveždavo į Panevėžį., prekiaudavo Panevėžio turguje. Jis (B. J.) automobilių pardavimo kainų nenustatinėjo, jas nusistatydavo patys vadybininkai pagal tai, kiek jie sutardavo su pirkėjais. Pardavus konkretų automobilį, vadybininkai į bendrovę atveždavo užpildytas pažymas - sąskaitas. Ar jie jas užpildydavo patys, ar kažkoks kitas asmuo, to tiksliai nežino, nes paties pildymo momento jis (B. J.) nematydavau. Tačiau pažymose - sąskaitose būdavo (duomenys neskelbtini) antspaudas bei kiti rekvizitai ir pirkėjo bei automobilio duomenys. Iš pradžių reikalavimo, kad pažymas sąskaitas būtinai pasirašytų patys vadybininkai, nebuvo, todėl jei pažyma sąskaita buvo nepasirašyta, ją pasirašydavo bendrovės direktorius, o jau vėliau, kai jis (B. J.) buvo prokūristu, tai iki galo pažymas užpildydavo jis, kad neliktų nepasirašyta pažyma – sąskaita. Pardavimo metu vadybininkas, imdamas pinigus, pirkėjui atiduodavo visus dokumentus, tame tarpe ir pažymą-sąskaitą pasirašytą. L. M. pats nevažiuodavo į Kauną pasirašyti, tos pažymos – sąskaitos iš anksto buvo pasirašytos ir atiduotos vadybininkams. Vėliau jis (B. J.) pradėjo reikalauti, kad dokumentus pasirašytų patys vadybininkai. Vadybininkai pristatydavo užpildytas pažymas sąskaitas ir gautus grynus pinigus. Pinigų priėmimo kvituose pasirašydavo arba jis (B. J.), arba L. M., arba buhalterė. Kokias pinigų sumas jie (vadybininkai) atnešdavo, tokios ir buvo įrašomos pinigų priėmimo kvituose. Šios pinigų sumos sutapo su pažymose sąskaitose įrašytomis sumomis. Kiek realiai pinigų už automobilius gaudavo iš pirkėjų vadybininkai, jis (B. J.) nežino, nes pirkimo pardavimo procese nedalyvavo. Su automobilių pirkėjais jis asmeniškai nebendraudavo. Bendravo tik su savo vadybininkais, kurie atlikdavo tiesioginį sandorį su pirkėjais. Tarp jo ir vadybininkų buvo visiškas pasitikėjimas. Kodėl pirkėjai nurodo kitas sumas – negali atsakyti, čia jų asmeniniai dalykai. Tuo metu bendrovės buhaltere buvo S. R., ji vedė buhalterinę apskaitą. Įmonėje buvo nustatyta atsakomybė už pinigines lėšas, už inventorių. Jis (B. J.) nežino nei vieno tokio atvejo, kad vadybininkai būtų gavę didesnes pinigų sumas už parduotą automobilį nei įrašyta sąskaitoje. Visi bendrovės vadybininkai tvirtino, kad jie gavo tas sumas, kurias jam atidavė. Jis negali atsakyti už vadybininkus, kokius duomenis perdavė vadybininkai, tą jis ir žinodavo. Būdavo taip, kad įmonė skolindavosi pinigus iš vadybininkų, iš vairuotojų. Skolindavosi, nes pačioje įmonėje nebuvo daug lėšų, o tam, kad nupirkti daug automobilių, kurių pasiūla buvo patraukli, reikėjo lėšų. Darbuotojai buvo artimiausi įmonei žmonės, todėl, abipusio pasitikėjimo principu, buvo skolinamasi iš jų. Nuo 2011 metų jis (B. J.) buvo faktinis įmonės vadovas. L. M. tuo metu dirbo kitur, kadangi neparodė noro dirbti (duomenys neskelbtini). Steigiant įmonę „(duomenys neskelbtini)“ pradinį įnašą įnešė L. M.. Nuomojant patalpas, tvarkant visus kitus reikalus, dalyvavo L. M.. Apklausti vadybininkai nurodo, kad nežino tokio direktoriaus - L. M.. Kodėl jie taip nurodo - nežino, reikia klausti pačių vadybininkų. Tuo metu, kai faktiškai valdė įmonę visus dokumentus tvarkydavo L. M.. Grynais įmonės pinigais jis (B. J.) disponavo nuo 2011 metų. L. M. turėjo įmonės spaudą ir tam, kad nereikėtų važinėti pasirašinėti dokumentų į Kauną, sudėdavo spaudus ant tuščių pažymų - sąskaitų ir pasirašydavo. Spaudas būdavo įmonės patalpose. Pats L. M. negalėjo žinoti kas bus įrašoma į tas pažymas-sąskaitas. Pagal tas pateiktas pažymas-sąskaitas jis (B. J.) surašydavo pinigų priėmimo kvitą, nors jis pats (B. J.) realiai Kaune nebūdavo ir su pirkėjais nebendraudavo. Kaip atsakingas asmuo, kaip prokūristas jis (B. J.) surašydavo tuos pinigų priėmimo kvitus. L. M. irgi galėdavo surašyti tuos pinigų priėmimo kvitus, bet praktiškai jis nuo 2011 m. mažai dalyvavo įmonės veikloje. Bendrovės apskaitos dokumentus buhalterei pateikdavo jis (B. J.). Piniginės lėšos būdavo pas jį. Už parduodamus automobilius būdavo atsiskaitoma ir bankiniais pavedimais, bet mažai. Visi tie atvejai, kur yra pinigų priėmimo kvitai, reiškia būdavo tiesiogiai gryni pinigai mokami. Vadybininkas nustatydavo už kiek reikia automobilį parduoti. Kiek vadybininkas sugebėdavo susitarti su pirkėju, už tiek ir parduodavo automobilį. Kokį procentą galima užsidėti nuo parduodamo automobilio, apsitarę nebuvo. Kainas padiktuodavo pati rinka, kiek vadybininkai sugebėdavo suderėti, už tiek automobilį ir parduodavo. Būdavo, kad ir automobilius parduodavo nuostolingai. Negali atsakyti, kodėl dokumentuose yra nurodytos pardavimo kainos mažesnės nei realiai parduodama automobilio kaina, jis (B. J.) pats nedalyvaudavo automobilių pardavime. Vadybininkų atlyginimas nepriklausydavo nuo parduotų automobilių skaičiaus. Jie gaudavo pastovų atlyginimą, kokį – neatsimena. Pati įmonė 2011 metais dirbo pelningai, 2012 metais – nuostolingai. Viską diktavo rinka. 2011-2012 metais įmonė užsiiminėjo tik automobilių prekyba. Šiuo metu įmonė yra neveikianti. Visas deklaracijas (duomenys neskelbtini) teikdavo jis (B. J.), jas pats ir pasirašydavo. Sutinka, kad padarė pažeidimus, kad turėjo kvituose paimti pirkėjo parašą, kad jie (pirkėjai) sumokėjo tokią, o ne kitokią sumą pinigų. Iš dalies kaltę dėl kaltinime nurodytos veikos pripažįsta. Pareikštą civilinį ieškinį, sumoje 2 953,55 EUR, pripažįsta, norėtų žalą atlyginti. Su VMI dėl žalos atlyginimo dar nesitarė. Jis (B. J.) prisiima atsakomybę už „galimai“ vadybininkų nesąžiningumą, nes jis (B. J.) jiems (vadybininkams) vadovavo, ir už jų veiksmus kaip ir turėtų atsakyti. Kaip viskas vykdavo jis įsivaizduoja, turi savo supratimą, bet jis pats sandoriuose nedalyvaudavo. Buhalterinio išsilavinimo jis neturi, todėl ir buvo samdoma buhalterė. Iš vadybininkų buvo reikalaujama kad parduodant automobilį, tinkamai būtų užpildyti dokumentai. Į bendrovės apskaitą buvo įtraukti visi 10 atvejų, kurie nurodyti kaltinime, todėl mano, kad jis nepažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 dalies reikalavimų. Į pažymą – sąskaitą įrašyti didesnę pinigų sumą, negu iš tiesų buvo gauta, nebuvo tikslinga. Kad taip buvo organizuota buhalterinė apskaita, jog atsirado tokios problemos, vertina blogai, sutinka, kad nepareikalavo atlikti kai kurių buhalterinių veiksmų arba pats jų neatliko, tą pripažįsta ir dėl to gailisi. Automobilio pirkėjas su pardavėju asmeniškai sutardavo automobilio kainą. Abstrakčios kainos nustatytos iš anksto nebūdavo, rinka padiktuodavo kainą vietoje, pirkimo – pardavimo atveju, derybų keliu. Visada būdavo noras būdavo uždirbti kuo daugiau, bet galutinė automobilio kaina išryškėdavo pardavimo eigoje. Bendro pokalbio metu su vadybininkais nustatydavo pirminę kainą. Vadybininkų kompetencijoje būdavo už kiek parduoti automobilį, įvertinant automobilio būklę, bendrą situaciją. Būdavo ir taip, kad vadybininkas nuperka automobilį ir su juo (B. J.) pardavimo kainos nederindavo. Kaina „susidėliodavo“ automobilio pardavimo vietoje, pagal rinkos kainas. Jeigu automobilis ilgai stovi neparduotas, kaina mažinama. Realiai vadybininkai būdavo atsakingi už automobilio realizaciją. Vadybininkai gaudavo minimalų atlyginimą. Vadybininkams premijos už darbą nebuvo skiriamos. Automobilius pardavė arba vadybininkai, kurių liudytojai negalėjo įvardinti, arba perpardavinėtojai. Vadinasi, sandoriuose dalyvavo tretieji asmenys. UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkai dažniausiai dirbo Kauno arba Panevėžio automobilių turuose. Vadybininkai buvo įgalioti pasirašinėti dokumentus. Pinigų priėmimo kvitai iš pirkėjo nebuvo pildomi vietoje, vadybininkams nebuvo įteikiami kvitai. Iš pirkėjų jis (B. J.) pinigų negaudavo, pinigus jam atiduodavo vadybininkai. L. M. Kaune nebūdavo. L. M. pasirašydavo kontoroje. Galėjo būti ir taip, kad jis pasirašė ant tuščių pažymų - sąskaitų. Taip reikėdavo, kad pirkėjas apsisukęs nenueitų, taupant laiką, taip buvo daroma pirkėjo ir įmonės patogumui. Buvo reikalaujama, kad vadybininkai pasirašytų ant pažymų-sąskaitų. Tekstus pažymose surašydavo vadybininkai. Jis (B. J.) vadybininkais pasitikėjo. Jis bendraudavo tik su savo vadybininkais. Jeigu vadybininkai bendravo su automobilių perpardavėjais, tai čia jų reikalas. Jis (B. J.) gaudavau tokias pinigų sumas, kokios nurodytos pažymose-sąskaitose. Abejonių dėl automobilių kainų jam nekilo. Apie automobilių perpardavinėtojus jam nebuvo žinoma. Kainą nustatydavo tik vadybininkai, jis (B. J.) nesikišdavo. Vadybininkai gaudavo minimalų atlyginimą, nes dirbdavo nedaug valandų. Trūkstant apyvartinių lėšų, buvo skolinamasi grynųjų pinigų iš vadybininkų. Skolinosi tam, kad padarytų didesnę apyvartą. Skolas bendrovė grąžino. UAB „(duomenys neskelbtini)i“ dabar yra iškelta bankroto byla dėl susidariusios mokesčių inspekcijos apskaičiuotos skolos. Į registrus buvo įtraukiamas visos gautos pajamos, tokios, kokios nurodytos pažymose – sąskaitose.
Liudytojas L. M. parodė, kad kaltinamąjį B. J. pažįsta nuo vaikystės, su juo nėra susipykęs. Ankščiau jis (L. M.) dirbo firmoje (duomenys neskelbtini) tekintoju-šaltkalviu. Jam paskambino B. J. ir pasiūlė susitikti, pasiūlė būti (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Jis (L. M.) neturėjo jokios vadovo patirties. Nežino, dėl ko B. J. jam pasiūlė būti direktoriumi, gal reikėjo žmogaus. Jis (L. M.) sutiko, nes norėjo B. J. padėti. Įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ jis turėjo pasirašinėti sąskaitas faktūras. (duomenys neskelbtini) vertėsi automobilių prekyba. Jis (L. M.) tik atvažiuodavo į bendrovę, kai jam paskambindavo ir pasakydavo, kad reikia parašų. „(duomenys neskelbtini)“ patalpose reguliariai jis (L. M.) nebūdavo. (duomenys neskelbtini) administracinės patalpos buvo būdavo (duomenys neskelbtini) gatvėje. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis (L. M.) atlyginimo negaudavo. Atvažiuodavau į bendrovę per pietų pertrauką, kur buhalterė parodydavo (ant kokių dokumentų), tą ir pasirašinėdavo. Buhalterės pavardės nežino. Pats B. J. bendrovės patalpose kartais būdavo, kartais ne. Nurodymų darbuotojams jis (L. M.) neduodavau. Kai jis pasirašinėdavo dokumentus, šie jau būdavo užpildyti. Ant teismo parodytų sąskaitų pažymų kai kur yra jo parašas, kai kur ne. Kur patvirtinta jo antspaudu, parašas yra jo. Kas pasirašė ant kitų sąskaitų, jis nežino. Kas į bendrovę pristatydavo pažymas – sąskaitas, jis nežino. Jis pats (L. M.) asmeniškai nei viename sandoryje nedalyvavo. Kokiomis aplinkybėmis buvo įsigyti ir parduoti automobiliai jis nežino. Kokia tvarka ir kokiu būdu vyko sąskaitų apmokėjimas, jis nežino. Ar pinigų sumos nurodytos sąskaitose atitiko sandorių sumas, nežino. Jis (L. M.) tik uždėdavo parašus. Jis pats su bendrovėje dirbančiais vadybininkais nebendravo, jų nepažįsta. Buhalterių, dirbančių bendrovėje, pavardžių neatsimena. Neatsimena, ar jis (L. M.) pildydavo kokias nors įmonės mokesčių deklaracijas. Vėliau išėjo iš darbo, kažkokius dokumentus dėl dokumentų perdavimo pasirašė.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 str. 4 d. pagrindu, byloje esantiems įrodymams patikrinti, posėdyje buvo perskaityta dalis liudytojo L. M. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad L. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo (duomenys neskelbtini) įkūrimo 2009-10-28 buvo jos akcininkas ir direktorius. (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose dirbo nuo 2009-10-28 iki 2012-12-31. Įmonę įsteigti ir būti jos direktoriumi pasiūlė B. J., kurį pažįsta nuo senų laikų. Jis pats jokios įmonės niekada nėra turėjęs ir šioje srityje jokios patirties neturi. Visus su įmonės įsteigimu susijusius dokumentus tvarkė B. J., kuris ir buvo realus jos savininkas. Jis tik pasirašė dokumentus, kuriuos paruošė ir pasirašyti pateikė B. J.. Jokių piniginių lėšų, kurias būtų galėjęs investuoti į įmonės akcijas, net neturėjo. Visus su įmonės įregistravimu ir jos veikla susijusius klausimus ir dokumentus tvarkė B. J.. Kodėl jis pats nenorėjo būti akcininku ir direktoriumi, jis nežino. Jis pasiūlė papildomai užsidirbti pinigų, nes sakė, kad mokės kažkokį atlygį už tai, kad bus įmonės direktorius. Be to, jis sakė, kad nieko blogo nebus, jokių problemų neturės. Realiai visai įmonės veiklai vadovavo B. J., o jis po darbo UAB (duomenys neskelbtini), kur dirbo, atvažiuodavo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ administracines patalpas ir pasirašydavo pateiktus dokumentus. Dokumentus man paduodavo pasirašyti arba pats B. J., o jei jo nebūdavo, buhalterė. (duomenys neskelbtini) patalpose praktiškai nebūdavo, nes turėjo kitą darbą. Kokiuose dokumentuose pasirašydavo, nelabai ir suprato, nes pats jokios įmonės niekada neturėjo. B. J. iš pradžių sakė, kad yra įformintas, kad (duomenys neskelbtini) dirba 4 valandas. Vėliau B. J. sakė, kad tą laiką sutrumpino iki 2 valandų. Būdavo ir taip, kad B. J. atvažiuodavo pas jį į kitą darbą pats ir atveždavo pasirašyti dokumentus. Kada B. J. iniciatyva buvo surašyta prokūra, pagal kurią jis pats galėjo atstovauti įmonę bei tvarkyti visus su jos veikla susijusius dokumentus. Žino, kad (duomenys neskelbtini) veikla buvo prekyba automobiliais. Jis pats jokių dokumentų niekada nepildė ir automobilių pardavime nedalyvavo. Visą prekybos automobiliais veiklą organizavo B. J.. Kas, kur ir už kiek pardavinėjo automobilius, jis nieko nežino. Su grynais pinigais nedirbo, jokių banko pavedimų taip pat nedarė. Pas ką buvo gryni bendrovės pinigai, jis nežino. (duomenys neskelbtini) vardu išrašytas Pažymas – sąskaitas, kuriose nurodyta jo pavardė ir prie pavardės yra parašas, pasirašė jis. Jų nepildė, tik pasirašė. Kiek jose buvo įrašyta duomenų pasirašymo metu, šiuo metu tiksliai neprisimena, todėl pasakyti negali. Ar jos buvo užpildytos pilnai, ar ne, jis irgi nepamena. Šie dokumentai, kaip ir kiti, kuriuose pasirašė, tiesiog buvo paduoti pasirašyti. Jo pasirašytose pažymose – sąskaitose visur buvo uždėtas antspaudas – „Direktorius L. M.“. Šis antspaudas buvo laikomas bendrovėje, nes su savimi jo nesinešiojo. Kokios realiai sumos buvo gautas pagal jo pasirašytas pažymas – sąskaitas ir ar jos sutampa su nurodytomis dokumentuose, nežino, nes pats jokių pinigų negavo. Kokia bendrovėje buvo nustatyta automobilių pardavimo bei pažymų sąskaitų išrašymo tvarka, jis nežino. Visus šiuos reikalus sprendė B. J.. Bendrovės piniginėmis lėšomis nedisponavo ir jokios pinigų sumos už parduotus automobilius negavo. (3 t., b.l. 86-88).
Liudytoja S. R. parodė, kad ji nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2013 metų rugsėjo pabaigos dirbo (duomenys neskelbtini) buhalterės pareigose. Įmonėje būdavo kiekvieną dieną. Ją į darbą priėmė UAB „(duomenys neskelbtini)‘ direktorius. Dėl darbo tarėsi su B. J.. L. M. asmeniškai nepažįsta, žino, kad jis (L. M.) buvo (duomenys neskelbtini) direktoriumi. Dokumentus apskaitai, jai pateikdavo B. J.. iš jo gaudavo automobilių pirkimo dokumentus, automobilių pardavimo dokumentus, pinigų priėmimo kvitus. Kai kada dokumentus atveždavo ir L. M., bet tiksliai nepamena konkrečių atvejų. L. M. į bendrovės ofisą atvažiuodavo, kai reikėdavo pasirašyti dokumentus. Ji pati (S. R.) jo (L. M.) asmeniškai atvažiuoti nekviesdavo, prašydavo per B. J.. L. M. pasirašydavo ant kasos dokumentų, pažymos-sąskaitos jau būdavo su parašais. Neprisimena ar ji pati L. M. pateikdavo pasirašyti dokumentus. Pažymas - sąskaitas jai atveždavo jau užpildytas. Minėtos pažymos yra užpildomos parduodant mašiną turguje. Dažniausiai jai pažymas pateikdavo B. J. bet būdavo jog pateikdavo ir L. M.. Ji pati su automobilių pirkėjais nebendravo, pinigų iš jų neimdavo. Tai būdavo tik išimtinais atvejais, tada turėdavo būti ir vadybininkas. Ar sumos nurodytos pažymose atitikdavo realų sandorį ji nežino. Jeigu pinigų priėmimo kvitas būdavo neužpildytas, jį užsipildydavo pati, duomenis nurašydavo nuo pažymos–sąskaitos. Pinigų priėmimo kvite pirkėjo parašas privalo būti. Kalbėjo apie tai su B. J., tačiau problema nebuvo sprendžiama. Ji pati parduodamų automobilių nematė, automobiliai buvo parduodami turguose. Kas konkrečiai parduodavo automobilius, ji nežino. Ji su grynaisiais pinigais nedirbo. Kokiu būdu pinigai iš vadybininkų atsirasdavo pas direktorių, ji nežino. Iki jos (S. R.) buhalterė įmonėje dirbo kita moteris, vardu Neringa, tačiau turėjo mažai patirties, todėl mokėsi. Iš darbo ji (S. R.) išėjo dėl sveikatos.
BPK 276 str. 4 d. pagrindu, byloje esantiems įrodymams patikrinti, posėdyje buvo perskaityta dalis liudytojos S. R. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad S. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad nuo 2011 metų kovo mėnesio iki 2013 metų rugsėjo mėnesio pabaigos dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterės pareigose. Jai, pradėjus dirbti, bendrovės direktorius buvo L. M.. Po to bendrovės direktorius buvo B. J.. Kai direktorius buvo L. M., jis pasirašydavo dokumentus, kuriuose buvo reikalingas jo, kaip direktoriaus parašas. Kaip jie buvo pasiskirstę funkcijas su B. J., ji nežino. Ji, kaip buhalterė, tvarkė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus tuos, kuriuos pateikdavo B. J.. Jis pateikdavo pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus, o jų pagrindu tvarkė visą kitą bendrovės buhalterinę apskaitą. Bendrovės veiklos pobūdis buvo prekyba automobiliais. Pardavus automobilį jai būdavo pateikiama užpildyta pažyma sąskaita ir pinigų priėmimo kvitas. Kaip vykdavo automobilio pirkimas – pardavimas, nežino, nes tame nedalyvavo. Už kiek realiai buvo parduodami automobiliai ir ar tokios pat sumos buvo nurodomos pažymose sąskaitose, nežino. Kokius dokumentus pateikė, tokius ir įtraukė į apskaitą. Bendrovės veiklai vadovavo direktorius B. J., todėl apie automobilių pardavimų organizavimą turėtų pasakyti jis. Grynais pinigais disponavo bendrovės direktorius B. J.. Automobiliais prekiavo bendrovės vadybininkai. Ji nežino ar jos sutampa su nurodytomis pažymose sąskaitose, ar ne, nes pati tame nedalyvavo. Visai bendrovės veiklai vadovavo direktorius B. J., kuris ir turėtų žinoti kaip buvo organizuojamas bendrovės darbas ir pan. Bendrovėje taip pat dirbo N. P.. Ji buvo priimta kaip buhalterė, tačiau ji neturėjo jokios patirties, todėl B. J. prašė, kad ją pamokytų. Toliau visus buhalterinės apskaitos dokumentus tvarkė pati. Pažymas – sąskaitas pildydavo bendrovės vadybininkai, kurie automobilius parduodavo, arba pats B. J., nes jis pats taip pat prekiavo automobiliais. Kokiomis aplinkybėmis šios pažymos – sąskaitos būdavo pasirašomos, ji nežino, tačiau B. J. jas atnešdavo jau su parašais. Pažymos – sąskaitos jau pasirašytos buvo reikalingos ir pirkėjui, kad galėtų automobilį įregistruoti. Kad L. M. šiuos dokumentus būtų pasirašęs ant tuščių blankų, to niekada nematė. Kaip B. J. susirinkdavo jo parašus, nežino. Ji pati pažymas – sąskaitas pildydavo labai retai. Peržiūrėjusi apklausos metu pateiktas pažymas – sąskaitas gali pasakyti, kad 2012-01-26 pažymą sąskaitą FER Nr. 0424 ir 2012-06-12 pažymą sąskaitą FER Nr. 0513 užpildė ji. Šiais atvejais pirkėjai buvo atvykę į bendrovės administracines patalpas ir užpildė pažymas – sąskaitas. Pirkėjas atvažiuodavo arba su vadybininku, arba su B. J., pastarieji ir nurodydavo kokia pardavimo kaina turėtų būti įrašyta. Taip pat apklausos metu buvo pateikti peržiūrai Pinigų priėmimo kvitai 2012-05-29 Nr. 3352256, 2012-02-18 Nr. 3140097, 2012-03-12 Nr. 3352210, 2012-04-03 Nr. 3352221, 2012-04-10 Nr. 3352223, 2012-07-31 Nr. 3964264, 2012-09-07 Nr.3964320, 2012-11-19 Nr. 3964348, 2010-03-16 Nr. 9130177, 2010-06-16 Nr. 0558465, 2010-10-16 Nr. 1140478, 2011-01-15 Nr. 1405276, 2011-02-10 Nr. 1639953, 2011-02-23 Nr. 1639962, 2011-02-24 Nr. 1639964, 2011-05-18 Nr. 2299057, 2011-05-23 Nr. 2299070, 2011-06-23 Nr. 2299103, 2011-10-04 Nr. 2299130, 2011-11-02 Nr. 2299149. Peržiūrėjusi juos gali pasakyti, kad visi šie kvitai yra užpildyti jos ranka. Pildė juos tik pagal pateiktas pažymas – sąskaitas. Juose joks pirkėjas nurodytas nebuvo, nes jo jau seniai nebuvo. Taip pildyti dokumentus buvo nurodęs B. J.. Į kvitus surašė duomenis iš pažymų – sąskaitų, o kuriais atvejais kvituose pasirašė B. J., kuriais L. M., jie sprendė patys tarpusavyje. Jei kvituose pasirašė B. J. arba L. M., tai užpildė tik įrašus kvite (pažymos – sąskaitos numerį bei joje nurodytą sumą), o pačių pinigų net nematė. Kodėl iš pirkėjo priėmus pinigus už parduotą automobilį iš karto nebuvo pildomi Pinigų priėmimo kvitai, pasakyti negali. Tokią tvarką buvo nustatęs B. J.. Parduodami automobilius nei vadybininkai, nei pats B. J. su savimi tuščių Pinigų priėmimo kvitų blankų nesivežiodavo. (3 t., b.l. 44-46; 47-49).
Liudytoja N. P. parodė, kad jis nuo 2010-02-18 iki 2011-03-01 dirbo (duomenys neskelbtini) buhalterės pareigose. Šioje bendrovėje dirbo antraeilėse pareigose. Įsidarbino per draugę, kuri pažinojo B. J.. Tiksliai nepamena, kas ją priėmė į darbą, turbūt B. J.. Įsidarbino tam, kad išmoktų dirbti, įgytų patirties. Į bendrovę ji ateidavo retai. L. M. ji nepažinojo, gal jis (L. M.) ir buvo atėjęs į bendrovę kokį vieną kartą, su juo bendrauti neteko. L. M. buvo įmonės direktorius, tačiau ar jis buvo realus direktorius – nežino. Tuo metu dirbo ir kita buhalterė – S. R., kuri nuolat būdavo bendrovės patalpose. Kažkokius dokumentus ji (N. P.) gal ir pasirašė, tačiau nepamena kokius. Nepamena ar ji pildė pažymas – sąskaitas.
Liudytojas V. V. parodė kad nuo įmonės įkūrimo iki 2013m. jis dirbo (duomenys neskelbtini) vadybininku. Įmonės buhalterinėje veikloje jis nedalyvavo. Į darbą jį priėme bendrovės direktorius L. M.. L. M. jam ir pasiūlė dirbti šį darbą. Jo (V. V.) darbas buvo pirkti, parduoti automobilius, t.y. jis rasdavo automobilį, iš bendrovės gaudavo pinigus jam įsigyti, paskui automobilį parduodavo, gautus pinigus grąžindavo bendrovei. Jis (V. V.) dirbo įvairiai, ir per internetą, tačiau Lietuvoje galimybės buvo labai ribotos. Parduodant automobilį, buvo pildoma pažyma – sąskaita. Ją pildydavo įmonės direktorius L. M.. Turėjo ir jis (V. V.) įgaliojimus pildyti tokias pažymas. Direktoriui (L. M.) bendrauti su automobilių pirkėjais nereikdavo. Jis (V. V.) atvykdavo su pirkėju į bendrovę, išsirašyti dokumentų, jeigu tuo metu neturėdavo pirkimo-pardavimo sutarties, jeigu turėdavo su savimi – išrašydavo pats. Klientas (pirkėjas) pinigus paduodavo buhalterei, kuri išrašydavo pinigų priėmimo kvitą, pinigai nueidavo į kasą. Jeigu automobilis būdavo parduodamas kitame mieste, tada pinigų priėmimo kvitą išrašydavo jis (V. V.), pinigus paimdavo ir atveždavo į įmonę. Daugumos teismo posėdžio metru parodytų dokumentuotų pildyti ir pasirašyti ne jo. Tuose dokumentuose, kuriuos pildė jis, įrašydavo tokią sumą, kurią sumokėdavo pirkėjas. Kitus vadybininkus – brolius Urbonus pažinojo, tačiau apie jų darbą nieko pasakyti negali, kiekvienas vadybininkas dirbo už save. Atlyginimą jam (V. V.) mokėjo buhalterė, uždirbdavo minimumą. (duomenys neskelbtini) direktorius buvo L. M., kuris realiai vadovavo įmonei. Pažymas – sąskaitas jis (V. V.) paimdavo iš įmonės, jos būdavo nepasirašytos, jis pats pasirašydavo kai užpildydavo. Jis (V. V.) UAB „(duomenys neskelbtini)i“ buvo paskolinęs 20000 eurų įmonės apyvartai. Pinigų prašė paskolinti L. M.. Pinigus jam grąžino įmonė.
Liudytojas V. U. parodė, kad ankščiau apie 2 metus jis dirbo (duomenys neskelbtini) vadybininku. B. J. pažįsta daug metų. Būdamas vadybininku pirkdavo automobilius ir juos parduodavo. Automobilius pirkdavo Italijoje ir su tralais veždavo į Lietuvą, į Kauno turgų, nes tuo metu labai gerai ten automobiliai parsiduodavo. Nežino, kas tuo metu vadovavo (duomenys neskelbtini). Jį (V. U.) į darbą ((duomenys neskelbtini)) priėmė jo draugas B. J.. Jo (V. U.) atlyginimas buvo apie 1000 litų, tačiau tiksliai nepamena, reikia žiūrėti į popierius. Automobiliai buvo perkami įvairūs - prastos būklės, pravažiavę daug kilometrų, sugedę, svarbu būdavo, kad mašina būtų parduota pelningai. Skambindavo automobilių perpardavinėtojams - „perikupams“, jų klausdavo už kiek gali parduoti automobilį. Atvažiuoja tralas automobilių, tai per dieną praktiškai jis būdavo parduodamas. Su perpardavinėtojais bendraudavo tiesiogiai jis pats (V. U.). Praktiškai, mašina atvažiuodavo jau parduota. Tačiau pasitaikydavo, kad automobilį parduodavo nuostolingai. Dėl automobilio pardavimo kainos pasikonsultuodavo ir su B. J.. Jis (V. U.) neturėjo visiškos veiksmų laisvės (automobilių pardavimo prasme). Jis (V. U.) turėjo teisę užpildyti pardavimo pažymą-sąskaitą. Pavyzdžiui, būdavo taip, kad jis (V. U.) atveža sugedusį automobilį, o perpardavinėtojas atveda savo žmogų, nueina į „kioskelį“ ir išsirašo sąskaitą. Pinigai už mašiną būdavo paduodami jam. Jis (V. U.) nepildydavo pinigų – priėmimo kvitų. Pinigus atveždavo į bendrovę, atiduodavo B. J.. Atiduodavo tiek pinigų, kiek gaudavo už automobilius, tiek kiek būdavo nurodyta pažymose – sąskaitose. Nuo parduotų automobilių skaičiaus, atlyginimas nesikeitė. Bendrovėje vadybininku dirbo ir jo brolis D. U.. L. M. nepažįsta. Jam (V. U.) nežinoma, jog L. M. buvo (duomenys neskelbtini) direktorius. Su L. M. nebendravo. Atvežtus automobilius dažniausiai parduodavo per perpardavinėtojus. Perpardavėjas galėdavo kažkiek pinigų kainoje užsidėti taip pat, nes jie iš to gyvena. Sąskaitos būdavo išrašomos ne perpardavinėtojams, o tikram pirkėjui. Perpardavinėtojas pažymoje – sąskaitoje įrašomas nebūdavo. Jokio atlygio iš (duomenys neskelbtini) perpardavinėtojai negaudavo. Teismo posėdžio metu jam parodytas pažymas - sąskaitas užpildė ne jis. Įmonei tiek jis tiek jo brolis buvo paskolinę pinigų, įmonė pinigus grąžino. Nepamena ar iš įmonės jis (V. U.) pažymas – sąskaitas gaudavo jau su pardavėjo parašu ir antspaudu. B. J. žinojo apie situaciją su automobilių perpardavinėtojais, t.y. kad automobiliai buvo parduodami ir per perpardavėjus.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas D. U. parodė, kad jis ankščiau nuo 2010 m. iki 2014 m. dirbo pas B. J. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, vadybininku. Pirkdavo ir parduodavo automobilius. Automobilius pirkdavo iš Italijos. Dažniausiai automobiliai buvo parduodami nuo tralo. Labai retai parduodavo automobilius Panevėžyje, dažniausiai jie būdavo parduodami Kauno automobilių turguje. Jis pats (D. U.) yra pildęs pažymas – sąskaitas, bet mažai. Teismo posėdžio metu parodytose sąskaitose – pažymose jo parašas, tačiau dokumentai pildyti ne jo. Kas pildė, atsakyti negali. Negali atsakyti, kodėl pirkėjai nurodo kitas sumas nei įrašytos sąskaitose – pažymose, visokių žmonių yra, vienam gal kažkas nepatiko, kitam gal mašina pradėjo gesti, gal perpardavinėtojai kažką ne taip padarė. Kai atveždavo automobilius – juos nupirkdavo perpardavinėtojai, pardavimo dokumentai nebuvo surašomi. Paskui perpardavinėtojai parduodavo tikram pirkėjui, ir tada buvo pildomi dokumentai. Perpardavinėtojai tvarkydavo mašiną, tada parduodavo. Konkrečiais atvejais nepamena kas pildydavo pažymas – sąskaitas, ar jis ar automobilių perpardavinėtojas. L. M. asmeniškai nepažįsta, bet yra girdėjęs, jog šis asmuo buvo (duomenys neskelbtini) direktorius. Su juo (L. M.) nėra bendravęs. Koks buvo jo (D. U.) atlyginimas, nepamena. Pinigus, gautus už parduotą automobilį atiduodavo arba B. J. arba buhalterei Stasei (pavardės nepamena). Jis (D. U.) skolino UAB „(duomenys neskelbtini)i“ 25 000 eurų, kai įmonei trūko grynųjų lėšų. (duomenys neskelbtini) skolą jam grąžino. Nežino, ar (duomenys neskelbtini) turėjo autovežius. Dėl automobilių kainos derindavo ir su B. J., tarp darbuotojų buvo pasitikėjimas. Jis (D. U.) į įmonę atveždavo tiek pinigų, kiek būdavo nurodyta pažymose sąskaitose, daugiau pinigų neatveždavo.
Liudytoja M. Z. parodė, kad 2012 metais įsigijo automobilį Seat Alhambra Panevėžio automobilių turguje. Už kokią sumą pirko automobilį, neatsimena. To automobilio nebeturi, jį pardavė. Anksčiau parodymus (mokesčių inspekcijai bei ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai) davė teisingai, bet jų neatsimena. Pinigus už automobilį sumokėjo mašinų turguje. Iš kokio pardavėjo pirko automobilį, neatsimena, pardavėjo išvaizdos nepamena. Nesiaiškino ar pirko automobilį iš fizinio asmens ar iš įmonės. Neatsimena ar pildė kokius nors dokumentus, kažką pildė. Dokumentų neturi išsaugojus. Neatsimena ar pasirašė ant pinigų priėmimo kvito.
BPK 276 str. 4 d. pagrindu, byloje esantiems įrodymams patikrinti, posėdyje buvo perskaityta dalis liudytojos M. Z. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad M. Z. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį pirko 2012 metais Panevėžio turguje. Už automobilį atsiskaitė grynais apie 5000 litais, pardavėjo nepamena. Patys pirkimo dokumentai forminami buvo Panevėžio turgavietėje. Juos pildė vyriškis vietoje, į jokias patalpas jie kartu nevyko. Pažymoje sąskaitoje jos parašas, o joje klaidingai nurodyta sumokėta suma – 2200 Lt, kai ji sumokėjo 5000 Lt (3 t., b.l. 10-11)
Liudytojas T. B. parodė, kad 2011 metais pirko automobilį „Volvo V70“. Automobilį rado pagal „Autoplius“ skelbimą. Su šeimyna nuvažiavo į Kauno automobilių turgų, apžiūrėjo automobilį. Pardavėjo neįsidėmėjo, nežino ar galėtų atpažinti, nepanašus į kaltinamąjį. Už automobilį paliko užstatą. Pardavėjas jam pasakė, kad automobilio dokumentai dar nesutvarkyti. Atvažiavo gal po dviejų savaičių ir nusipirko automobilį. Pinigus sumokėjo tam pačiam žmogui, kuris prieš tai ir aprodė automobilį. Automobilis buvo parvežtas iš Italijos. Kiek mokėjo už automobilį, neatsimena, maždaug apie 16 000 litų. Neatsimena, ar buvo surašytas pinigų priėmimo kvitas. Pardavėjas kažkokius dokumentus supildė, jam (T. B.) padavė dokumentus ir pasakė, kad eitų prisiregistruoti automobilio. Dokumentų jis (T. B.) nepildė, turbūt tik kažkur pasirašė. Jo paaiškinimai duoti tyrėjai bei mokesčių inspekcijai yra teisingi. Tiesa, kad už automobilį mokėjo 16 500 litų. Pažymoje – sąskaitoje (teismo posėdžio metu parodyto liudytojui) parašas jo. Pažymą pildė pardavėjas. Šį dokumentą pasirašė pačiame turguje, bet į kainą įrašytą dokumente nežiūrėjo. Kas yra įmonė „(duomenys neskelbtini)“, nežinojo. Pirkdamas automobilį suderėjo kainą ir daugiau nesidomėjo. Nepamena ar vėliau pamatė, kad pažymoje-sąskaitoje įrašyta 12 500 litų suma. Derybų dėl kainos nebuvo, nebuvo kalbėta jog pažymoje-sąskaitoje reikia įrašyti kitą sumą. Nepamena ar pasirašė pinigų priėmimo kvitą.
Liudytoja G. L. parodė, kad 2012 metais pirko automobilį „Toyota Corolla“, pirko Kauno automobilių turguje. Sutarė, kad automobilį atvažiuos nusipirkti kitą dieną, sumokėjo užstatą. Pardavėjas pasakė, kad reikės mokėti grynais. Atvažiavus, nuėjo į kažkokią „budelę“, kur surašė dokumentus. Automobilio pardavėjas buvo 30-40 metų amžiaus, aukštas, tamsių plaukų, tačiau detaliau nepamena. Už kiek tiksliai pirko automobilį, neatsimena, galėjo kainuoti apie 15000-16000 litų. Buvo surašytas kažkoks dokumentas, kurį atidavė „Regitroje“. Pinigus sumokėjo automobilyje, jokių popierių (patvirtinančių pinigų sumokėjimą) nesurašė. Ant pažymos – sąskaitos (parodytos teismo posėdžio metu) yra jos parašas. Neatkreipė dėmesio, kad ten nurodyta tokia kaina ? 7400 Lt. Tokio dokumento neturi. Kokią įrašyti sumą pažymoje sąskaitoje, su pardavėju kalbos nebuvo. Jos paaiškinimai tyrėjai, mokesčių inspekcijai turėjo būti teisingi. Visur klausė tikslios sumos, bet ji jos tiksliai neatsimena. Automobilis jai su visomis registracijomis, remontais ir dujų įdėjimu kainavo apie 19 000 Lt, bet įdėti dujas kainavo apie 2000-3000 Lt. Tai automobilis turėjo kainuoti apie 15000-16000. Tikrai negalėjo būti ta suma, kuri įrašyta dokumente (pažymoje – sąskaitoje) t.y. 7400 Lt. Norėjo sumokėti bankiniu pavedimu, o pardavėjas pasakė, kad nėra tokis galimybės, todėl mokėjo grynais.
BPK 276 str. 4 d. pagrindu, byloje esantiems įrodymams patikrinti, posėdyje buvo perskaityta dalis liudytojos G. L. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad G. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį pirko 2012 metais Kaune. Už automobilį atsiskaitė grynais apie 15 000 Litų. Ji bendravo su vyriškiu. Ji siūlėsi sumokėti bankiniu pavedimu, bet pardavėjas nesutiko. Patys pirkimo dokumentai forminami buvo Kauno turguje kažkokioje būdelėje. Dokumentus, kurių neturi, pildė vyriškis. Pažymoje sąskaitoje jos parašas, bet joje klaidingai nurodyta sumokėta suma- 7 400 lt., kai ji realiai sumokėjo 15 000 Lt. (2 t., b.l. 165).
Liudytojas E. S. parodė, kad automobilį „Volvo V50“ automobilį įsigijo 2012 metais Panevėžyje, automobilių turguje. Skelbimą rado internete, berods „Autoplius“ tinklalapyje. Automobilio pardavėjas buvo apie 1.80 metro ūgio, gal šiek tiek aukštesnis, amžius virš 40 metų. Šiek tiek nusiderėjus buvo įsigytas automobilis. Tiksliai neatsimena, kiek mokėjo už automobilį. Kiek pamena, automobilis buvo įsigytas brangiau, negu nurodo pažymoje pardavėjas. Jis pats (E. S.) pirkimo-pardavimo dokumento nepildė, pardavėjas sakė, kad jis viską supildys. Tiksliai neatsimena, bet jam atrodo, kad pardavėjas prašė įrašyti pirkimo sumą. Kiek pamena pardavėjas jam aiškino, kad čia taip reikia, o jam (E. S.) tai nerūpėjo, norėjo kuo greičiau įsigyti automobilį. Už automobilį sumokėjo dalį eurais, dalį litais. Atsiskaityta buvo grynais. Už automobilį atsiskaitė grynaisiais automobilyje. Neatsimena ar buvo surašytas pinigų-priėmimo kvitas. Tiek mokesčių inspekcijoje, tiek tyrėjai davė teisingus parodymus. Teisingausieji parodymai – tie kuriuos davė pirmus, nes tuo metu atsiminė geriau. Už automobilį buvo sumokėta ne mažiau 5000 eurų. Ant pažymos sąskaitos (parodytos teismo posėdžio metu) parašas yra jo, tačiau dokumentą pildė ne jis. Skelbime buvo nurodyta, kad automobilis buvo iš atvarytas Italijos. Automobilio pardavėjas buvo ne B. J..
Liudytojas N. Š. parodė, kad automobilį Land Rover Freelander įsigijo 2012 metais. Automobilio skelbimą susirado per „Autoplius“ laikraštį. Susiskambino, susitiko su pardavėju, paliko rankpinigius ir susitarė, kad šeštadienį atvažiuos forminti. Viskas vyko Panevėžyje. Mašina stovėjo automobilių turguje. Negali tiksliai pasakyti, kiek mokėjo už automobilį „Land Rover Freelander“, bet lyg apie 38 000 litų. Derybos buvo dėl 200 litų. Pardavėjas buvo tikrai ne kaltinamasis B. J.. Automobilio pardavėjas buvo daug aukštesnis, galėjo būti 40-50 metų amžiaus, plaukai nukirpti trumpai, šviesūs. Turgaus budelėje padavė savo pasą, surašė duomenis ir palydėjo į patikrą. Už automobilį atsiskaitė automobilyje. Neturėjo nei sutarties, nei kvito. Dokumentus pridavė „Regitroje“. Pažymoje – sąskaitoje (parodyta liudytojui teismo posėdžio metu) yra jo parašas. Nesąmonė, kad pirko automobilį už 21 900 litų (kaip, kad nurodyta pažymoje). Automobilio dokumentai buvo kažkokie užsienietiški, gal ant tų užsienietiškų dokumentų ir pasirašė, bet dabar neprisimena. Buvo laimingas, kad įsigijo automobilį, todėl nesigilino į dokumentų smulkmenas, t.y. iš ko pirko automobilį.
Liudytojas Rimantas J. J. parodė, kad automobilį AUDI A4 pirko 2012 metais Panevėžio automobilių turguje. Automobilio pardavėjas buvo ne B. J.. Automobilio pardavėjas buvo 35 metų amžiaus vyras, sportiškas. Pasirašė pirkimo sutartį. Sutarties jis (R.J. J.) nepildė. Pardavėjai buvo du. Net neprisimena, kuriam iš jų padavė pinigus. Pinigus padavė prie mašinos. Nepamena ar buvo surašytas pinigų priėmimo kvitas. Ant pažymos sąskaitos (parodytos teismo posėdžio metu) parašas yra jo. Dokumentą užpildė pardavėjas. Už automobilį mokėjo pagal rinkos kainą. Automobilį dar turi. Už automobilį mokėjo daugiau, negu buvo parašyta sąskaitoje – pažymoje. Parodymai duoti tyrėjai, mokesčių inspekcijai yra teisingi. Už automobilį mokėjo ne mažiau 15 tūkstančių litų. Kad pažymoje – sąskaitoje įrašyta mažesnė kaina pamatė tik tada, kai jį pakvietė mokesčių inspekcija.
Liudytojas A. L. parodė, kad Automobilį „VW Golf“ nusipirko Panevėžio automobilių turguje 2012 metų balandžio 23 d. Pardavėjo neatsimena, pirko iš vyro. Neatsimena, kaip atrodė automobilio pardavėjas, atpažinti jo negalėtų. Neatsimena, už kiek pirko automobilį. Mokesčių inspekcijoje bandė spėti, kiek kainavo automobilis, nes tiksliai neatsiminė. Automobilio įgijimo dokumentų neišsaugojo. Ant pažymos – sąskaitos (teismo posėdžio metu parodytas liudytojui) parašas yra jo, tačiau dokumentą pildė ne jis. Automobilis galėjo kainuoti apie 15 000 Lt, bet galėjo kainuoti ir 12 300 Lt, nepamena tikslios kainos. Dokumentai buvo pildomi pirkimo vietoje. Automobilis buvo atgabentas iš Italijos.
BPK 276 str. 4 d. pagrindu, byloje esantiems įrodymams patikrinti, posėdyje buvo perskaityta dalis liudytojo A. L. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį pirko 2012 metais Panevėžyje nuo tralo. Už automobilį atsiskaitė grynais apie 15000 litais, jis dokumentų neišsaugojo. Patys pirkimo dokumentai forminami buvo Panevėžio turgavietėje. Ją pildė vyriškis vietoje, į jokias patalpas jie nevyko ir automobilis buvo perkamas iš UAB „(duomenys neskelbtini)‘. Pažymoje sąskaitoje jo parašas, o joje klaidingai nurodyta sumokėta suma - 12 300 Lt., kai jis realiai sumokėjo 15 000 Lt. (3 t. b.l. 6-7).
Liudytoja D. K. parodė, kad automobilį O. Z. pirko 2011 metais Kauno automobilių turguje. Automobilį rado turguje. Nepamena automobilio pardavėjo. Pinigus padavė pardavėjui „į rankas“, bet kokią sumą, neatsimena. Atrodo, kad mokėjo 10 000 litų. Automobilį registravo pati. Ant pažymos – sąskaitos (parodytos teismo posėdžio metu) parašas yra jos. Nepamena ar pasirašė pinigų priėmimo kvitą. Dokumentai buvo supildyti Kauno turguje. Pažymoje- sąskaitoje tekstas įrašytas ne jos ranka. Kiek pamena pardavėjai buvo du vyrai. Jie sakė, kad automobilis parduodamas per firmą. Jos (D. K.) tyrėjai duoti parodymai yra teisingi.
BPK 276 str. 4 d. pagrindu, byloje esantiems įrodymams patikrinti, posėdyje buvo perskaityta dalis liudytojos D. K. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad D. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį pirko 2011 metais Kauno turguje. Automobilio pardavėjo nepamena. Už automobilį atsiskaitė grynais apie 10 000 litų. Patys pirkimo dokumentai forminami buvo Kauno turgavietėje. Ją pildė vyriškis. Pačių dokumentų ji neišsaugojo. Pažymoje sąskaitoje jos parašas, o joje klaidingai nurodyta sumokėta suma - 3 900 Lt., kai realiai ji sumokėjo 10 000 Lt., šią sumą pardavėjas prašė pats įrašyti mažesnę. (2 t., b.l. 163).
Liudytojas L. B. parodė, kad automobilį VW Passat pirko 2012 metais Panevėžio mieste, automobilių turguje. Automobilį pamatė ant tralo, vaikščiodamas po turgų, ant automobilio buvo paliktas telefono numeris, pagal kurį ir susisiekė su pardavėju. Automobilio pardavėjas buvo vyras, kuris išrašė sąskaitą. Nepamena kiek mokėjo už automobilį, gal apie 4000-4500 eurų. Su pardavėju bendravo apie 10-15 minučių, jo apibūdinti negali, jis buvo apie 40 metų amžiaus. Supildė dokumentus, išrašė sąskaitą, davė techninį pasą. Ant pažymos sąskaitos (teismo posėdžio metu parodytos liudytojui) yra jo parašas. Automobilio pardavėjas prisistatė kaip (duomenys neskelbtini) savininkas. Negali atsakyti ar tai buvo B. J.. Už automobilį atsiskaitė litais. Kas išrašyta sąskaitoje, taip ir mokėjo. Neprisimena, kokia galutinė kaina buvo sutarta, nepamenu, ar pildė pinigų priėmimo kvitą. Ant pinigų priėmimo kvito (teismo posėdžio metu parodyto liudytojui) ne jo parašas. Jo duoti paaiškinimai mokesčių inspekcijoje, ikiteisminio tyrimo metu yra teisingi.
BPK 276 str. 4 d. pagrindu, byloje esantiems įrodymams patikrinti, posėdyje buvo perskaityta dalis liudytojo L. B. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu. Iš jų matyti, kad L. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad automobilį pirko 2012 metais. Už automobilį atsiskaitė grynais apie 4 000 eurų. Jis gavo pažymą ir dokumentą apie pinigų mokėjimą, mokėjo eurais. Patys pirkimo dokumentai forminami buvo Panevėžio turgavietėje. Ją pildė vyriškis. Pažymoje sąskaitoje jo parašas. (2 t., b.l. 155).
Liudytojas A. P. parodė, kad automobilį „Toyota Corolla“ 2012 metais pirko Kauno automobilių turguje. Dokumentai buvo pildomi biure, pačiame Kauno automobilių turguje. Buvo surašyta pirkimo – pardavimo sutartis, kiti dokumentai, tiksliai nepamena. Su pardavėju atsiskaitė grynais pinigais. Pardavėjas buvo vyras, apie 35 metų amžiaus. Iš jo kalbos suprato, kad jis gyvena Kaune ar Kauno rajone, kad pats atveža iš užsienio automobilius. Automobilis buvo atgabentas iš Italijos. Nepamena, ar pasirašė sąskaitą - faktūrą. Kai jis su pardavėju nuėjo į biurą, ten buvo atspausdintas dokumentas. Nepamena, ar ten buvo sąskaita, ar ten buvo sutartis. Realiai už automobilį mokėjo apie 14 000 litų. Pažymoje - sąskaitoje (parodytoje liudytojui teismo posėdžio metu) yra jo parašas, tačiau dokumentą pildė ne jis. Pildė kitas asmuo buvęs biure, ne pardavėjas. Nepamena ar buvo pildytas pinigų priėmimo kvitas, lygtai nebuvo. Už automobilį tikrai nemokėjo 3600 litų, kaip įrašyta pažymoje, už tokią kainą automobilis būtų gal 10 metų senesnis. Kalbos, kad perka automobilį iš įmonės, nebuvo. Paaiškinimus duotus mokesčių inspekcijai, tyrėjai, tvirtina, jie teisingi, bet smulkios detalės užsimiršta.
Iš 2015 m. rugpjūčio 7 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados Nr. 5-5/45 dėl (duomenys neskelbtini) matyti, kad (duomenys neskelbtini) įregistruota 2009-10-28, adresu Panevėžio miesto savivaldybė, Panevėžio m., Janonio g. 5. Kodas 302451332. Vykdyta veikla: variklinių transporto priemonių pirkimas - pardavimas, transporto paslaugos. Bendrovės akcinis kapitalas 10000 Lt, akcijų skaičius 100. Steigėjai ir akcininkai: L. M. – 99 akcijos, R. K. 1 akcija. (duomenys neskelbtini) nuo 2009-11-13 įregistruota PVM mokėtojų registre. VĮ „Registrų centras“ juridinių asmenų registre (duomenys neskelbtini) vadovais įregistruota: 2009-10-28 – 2012-12-31 laikotarpiu L. M.; nuo 2012-12-31 B. J.. (duomenys neskelbtini) direktorius L. M. 2011-02-14 bendrovės prokuristu paskyrė B. J.. B. J. bendrovės vardu galėjo atlikti veiksmus numatytus 2011-02-14 prokūroje Nr. 1. Įforminta 2011-02-14 prokūra Nr. 1 užregistruota VĮ Registrų centras ir juridinių asmenų registre ir nuo 2011-02-22 B. J. užregistruotos pareigos „prokuristas“. Valstybinės įmonės Registrų centras duomenų bazėje užfiksuoti 2012 metais tvarkančio apskaitą duomenys buhalterė S. R.. S. R. laikotarpiu nuo 2011-03-02 iki 2013-09-30 įrašyta „SODRA – draudėjas ir jo darbuotojai“ sąraše. Panevėžio apskrities VMI Kontrolės departamento Juridinių asmenų patikrinimų skyriaus vyr. specialistė V. G., vykdydama 2014-12-15 pavedimą tikrinti Nr. FR0773-516, patikrino mokesčių mokėtoją UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir įformino 2015-02-05 patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-72. Tikrintas pelno, pridėtinės vertės mokesčiai už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31. Patikrinimo akte nurodyta: siekiant nustatyti 2010 – 2012 metų bendrovės veiklos nuostolio ir mažo pardavimų ES gyventojams pelningumo priežastis buvo vertinamas parduotų automobilių kainų pagrįstumas. Atrankos būdu paimti 51 gyventojo paaiškinimai apie laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 iš bendrovės įsigytus automobilius. Pagal gautą informaciją buvo nustatyta, kad 28 atvejais apklaustųjų pirkėjų nurodė, kad už automobilius mokėjo didesnes pinigų sumas nei įrašyta bendrovės apskaitos dokumentuose. Pagal apskaitą 2012 metais D. U., B. J., V. V., V. U., L. V. išduota atsiskaitytinai 1849502,97 Lt. Minėti atskaitingi asmenis atsiskaityti su prekių ir paslaugų tiekėjais išleido 581516,47 Lt ir 1514334,65 Lt sumokėjo į bendrovės kasą arba sąskaitą banke. Iš viso išleido ir sumokėjo bendrovei 2095851,11 Lt. (duomenys neskelbtini) registre „sąskaitų aktyvumo ataskaita“ 2012-12-31 užregistruotos skolos atskaitingiems asmenims: D. U. 121223,50 Lt (121229,90-6,40), V. V. 121043,65 Lt (121053,09-9,44), B. J. 65430,34 Lt, L. V. 20068,64 Lt. (duomenys neskelbtini) automobilių pardavimą fiziniams asmenims įformindavo surašant pažymą sąskaitą. Pažymoje sąskaitoje įrašyti šie rekvizitai: pirkėjas, parduodamo automobilio duomenys ir pardavimo kaina. Pirkėjui atsiskaičius už automobilį grynais buvo surašomas pinigų priėmimo kvitas. Apskaitos dokumentas turi būti įforminamas įvykusiai ūkinei operacijai ir jame turi būti įrašyti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 13 straipsnio 1 dalyje reglamentuoti privalomi apskaitos dokumento rekvizitai: 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška; 6) asmens (-ų) kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti apskaitos dokumentus vardas, pavardė ir parašas. Apskaitos dokumente nurodyti rekvizitai turi būti tikri, kad pagal būtų galima identifikuoti įvykusią ūkinę operaciją. Tyrimo metu buvo apklausti 27 fiziniai asmenys, pirkę lengvuosius automobilius iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“. Palyginus apklausos protokoluose pirkėjų nurodytas už automobilius sumokėtas sumas su (duomenys neskelbtini) pažymose sąskaitose užfiksuotomis automobilių pardavimo kainomis nustatyta, kad 25 atvejais kainos nesutampa. (duomenys neskelbtini) surašė ir VĮ Registrų centras elektroniniu būdu pateikė 2011-05-20 - 2010 metų, 2012-05-23 – 2011 metų, 2013-05-30 – 2012 metų, metines finansines ataskaitas. Bendrovės pelno (nuostolių) ataskaitose įrašyta 2010 metais – 1583095 Lt, 2011 metais 3400069 Lt, 2012 metais 2726132 Lt pardavimo pajamų. Pagal liudytojų parodymus 25 atvejais už automobilius sumokėjo 344130 Lt (99667 EUR). Pažymose sąskaitose įrašyta automobilių pardavimo kaina 212200 Lt (61457 EUR), įforminti grynų pinigų priėmimo kvitai ir kasoje užpajamuoti 212200 Lt (61457 EUR) gauti už automobilius. Skirtumas 131930 Lt (38210 EUR). Jeigu liudytojų parodymai teisingi tvarkant 2010-2012 m. (duomenys neskelbtini) apskaitą buvo pažeista Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr.IX-574 reglamentuoti reikalavimai: -6 str. 2 d. - į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes 25 atvejais: a) pažymose sąskaitose įrašius mažesnes pardavimo kainas registre „bandomasis balansas“ buhalterinėje sąskaitoje 500 „parduotų prekių pajamos“ neužregistruota 109033,03 Lt (31578 EUR) pajamų už parduotus automobilius. Iš to skaičiaus: 2010 metais 7520,66 Lt (2178 EUR), 2011 metais 49148,76 Lt (14234 EUR), 2012 metais 52363,62 Lt (15166 EUR). Neapskaičiuota ir apskaitoje neužregistruota 22896,97 Lt pardavimo PVM (6631 EUR); b) grynų pinigų priėmimo kvituose įrašius mažesnes sumas nei sumokėta apskaitoje neparodyta ir kasoje neužpajamuota 131930 Lt (38210 EUR) sumokėti už automobilius. Iš to skaičiaus: 2010 metais 9100 Lt (2636 EUR), 2011 metais 59470 Lt (17224 EUR), 2012 metais 63360 Lt (18350 EUR); -13 str. 1 d. - apskaitos dokumente privaloma nurodyti ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio rezultatą pinigine išraiška, nes pažymose sąskaitose, grynųjų pinigų priėmimo kvituose fiksavo tikrovės neatitinkančius duomenis – pagal pirkėjų liudijimus realiai jie mokėjo didesnes sumas nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Pirkėjai 25 atvejais parodė, kad už automobilius 2010-2012 metais sumokėjo iš viso 344130Lt, o (duomenys neskelbtini) įformintuose apskaitos dokumentuose pažymose sąskaitose, pinigų priėmimo kvituose fiksuota 212200 Lt. Mokesčių administratoriaus vertinimu (duomenys neskelbtini) 2010 – 2012 metais apskaitoje neparodė 2458233 Lt (711953 EUR) gautų už parduotus automobilius. Iš to skaičiaus: 2267591 Lt (656740 EUR) pajamų. Neapskaičiavo ir nedeklaravo 190641 Lt (55214 EUR) pardavimo PVM. UAB „(duomenys neskelbtini)“ VĮ „Registrų centras“ pateiktuose balansuose įrašė 2010-12-31 – 117985 Lt, 2011-12-31 – 356056 Lt, 2012-12-31 – 245579 bendrovės turto vertę. Tačiau turtas balanso eilutėje „per vienerius gautinos sumos“ parodytos su minuso ženklu: 2010-12-31 - 147488 Lt, 2011-12-31 – 47598 Lt, 2012-12-31 – 313505 Lt. (duomenys neskelbtini) surašydama 2010, 2011, 2012 metų balansus neprisilaikė Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-575 16 str. 1 ir 2 dalyje reglamentuotų reikalavimų – finansinės ataskaitos sudaromos prisilaikant verslo apskaitos standartų reikalavimų ir trumpalaikių įsipareigojimų straipsnių tarpusavio užskaitos negali būti atliekamos, nes 2010, 2011, 2012 metų balansuose eilutėje „per vienerius gautinos sumos“ atliko sudengimus ir įrašė skirtumą su minuso ženklu tarp įmonės gautinų sumų ir įsipareigojimų atskaitingiems asmenims 2010-12-31 - 147488 Lt (42715 EUR), 2011-12-31 – 47598 Lt (13785 EUR), 2012-12-31 – 313505 Lt (90797 EUR). (duomenys neskelbtini) pelno (nuostolių) ataskaitose įrašė pardavimo pajamas: 2010 metais – 1583095 Lt, 2011 metais 3400069 Lt, 2012 metais 2726132 Lt. Apskaičiuotas veiklos rezultatas 2010 metais 46420 Lt nuotolio, 2011 metais 65818 Lt pelno, 2012 metais 134088 Lt nuostolio. Duomenys lentelėje. Jeigu liudytojų parodymai teisingi tvarkant 2010-2012 m. UAB „Fireta“ apskaitą buvo pažeista Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr.IX-574 6 str. 2 d. reglamentuotas reikalavimas - į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, nes 25 atvejais apskaitoje neįrašyta 131930 Lt (38210 EUR) gauti už automobilius. Iš to skaičiaus: 2010 metais 9100 Lt (2636 EUR), 2011 metais 59470 Lt (17224 EUR), 2012 metais 63360 Lt (18350 EUR). Dėl to (duomenys neskelbtini) VĮ Registrų centras, VMI pateiktose finansinėse ataskaitose ir deklaracijose įrašė neteisingus duomenis apie turtą pinigus 131930 Lt (38210 EUR), pajamas 109033 Lt (31578 EUR), neteisingai apskaičiavo veiklos finansinį rezultatą, nedeklaravo 22896 Lt (6631 EUR) pardavimo PVM. (duomenys neskelbtini) 2010 – 2012 metais teikdama VMI deklaracijas, deklaruodama, pajamas, veiklos rezultatą, pardavimo PVM nesilaikė Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio 2001-12-20 įstatymo Nr. IX-675 4 str. 1 d. reglamentuoto reikalavimo. Mokesčių administratoriaus vertinimu 2010 – 2012 metais (duomenys neskelbtini) nefiksavo visų gautų pajamų už parduotus automobilius ir neteisingai paskaičiavo pelno mokesčio bazę. Mokesčių administratorius įvertino (duomenys neskelbtini) mokesčio bazę ir papildomai paskaičiavo 2267591 Lt (656740 EUR) pajamų. Pagal mokesčių administratoriaus vertinimą 2015-02-05 patikrinimo aktas Nr. (45.59) (duomenys neskelbtini)72 (duomenys neskelbtini) 2010 – 2012 metų deklaruodama pajamas, apskaičiuodama veiklos rezultatą ir pelno mokestį nesilaikė Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio 2001-12-20 įstatymo Nr. IX-675 4 str. 1 d. reglamentuoto reikalavimo - Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Mokesčių administratoriaus vertinimu (duomenys neskelbtini) nesivadovavo Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio 2002-03-05 įstatymo Nr. IX-751 92 str., 123 str. 2 d. nuostatomis, nes nuo papildomai gautų 1098458 Lt (318135 EUR) už automobilius nepaskaičiavo 907816 Lt (262922 EUR) pajamų ir nedeklaravo 190641 Lt (55213 EUR) pardavimo PVM. Iš to skaičiaus: 2010 metais - 184169 Lt (53339 EUR) pajamų ir 38676 Lt (11201 EUR) PVM, 2011 metais - 284773 Lt (82476 EUR) pajamų ir 59802 Lt (17320 EUR) PVM, 2012 metais - 438874 Lt (127107 EUR) pajamų ir 92164 Lt (26692 EUR) PVM. Dėl nurodytų pažeidimų pagal pateiktus dokumentus iš dalies negalima nustatyti (duomenys neskelbtini) 2010 – 2013 metų veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. (5 t., b.l. 162-173).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų vertinimas, nusikalstamos veikos kvalifikacija, bausmės skyrimas
Todėl teismo manymu, visų šių įrodymu visuma patvirtina, kad B. J. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką numatytą BK 222 str. 1 d.
Skirdamas bausmę B. J., teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę ir kitas aplinkybes. B. J. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. B. J. padarė nusikalstamą veiką, kuri yra tyčinis, baigtas, apysunkis nusikaltimas. B. J. neteistas (6 t., b.l. 123), ankščiau baustas administracine tvarka, nuobaudų galiojimas išnykęs (6 t., b.l. 121-122), dirbantis, iš darbovietės charakterizuojamas teigiamai (7 t., b.l. 71), šeimoje augina 4 vaikus, iš kurių 3 nepilnamečiai (7 t., b.l. 72-75), B. J. pas psichiatrą ir priklausomybių ligų neregistruotas (6 t., b.l. 111-112).
Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant sankcijoje numatytą bausmę – baudą, savo dydžiu mažesnę nei vidurkis.
Civilinį ieškinį pareiškė Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2 953,55 Eur sumai. (t.6,b.l.-111-112). Civilinis ieškinys yra pagrįstas bylos duomenimis – specialisto išvada apie (duomenys neskelbtini) atlikta tyrimą, Panevėžio apskrities VMI patikrinimo aktu, Panevėžio apskrities VMI pranešimais, kitais bylos įrodymais, todėl tenkintinas.
Proceso išlaidas byloje sudaro dokumentų įteikimo išlaidos (29,24 Eur), liudytojų (G. L., N. Š., E. S., D. K., L. B., A. P.) kelionės (atvykimo į teismo posėdį) išlaidos ir darbo užmokesčio išlaidos (205,74 Eur, 7 t., b.l. 43, 54, 66), kurios priteistinos iš kaltinamojo valstybei.
Kaltinamajam B. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikintina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 303 str. 2 d., 308 str.,
nusprendžia:
B. J. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 str. 1 d., nubausti jį 30 MGL (1129,80 Eur) dydžio bauda.
Priteisti iš B. J. 2953,55 E. V. mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Priteisti iš B. J. 234,98 Eur proceso išlaidų valstybei.
B. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Išaiškinti B. J., kad jam, teismo nuosprendžiu paskirta bauda turi būti sumokėta per du mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą. Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, bauda išieškoma priverstinai.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio miesto apylinkės teisme.