Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aurelija Sadauskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal I. D. atstovo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo, kuriuo I. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 1 dalį 144 Eur bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį 868 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 868 Eur bauda, atimant teisę vairuoti transporto priemones trejiems metams.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. D. 2015-12-31 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2015-11-17, apie 17.15 val., ties Laukininkų g. 17 / Vingio g., Klaipėdoje, vairuodamas automobilį BMW 330 XD, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesustojo ties pėsčiųjų perėja, kai gretimoje juostoje važiavęs automobilis sustojo prieš pėsčiųjų perėją praleisti pėsčiosios, ir partrenkė per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ėjusią pėsčiąją. Vairuotojas apie eismo įvykį policijai nepranešė, iš įvykio vietos nuvažiavo. Eismo įvykio metu nežymiai sutrikdyta pėsčiosios sveikata. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 31, 219.4 punktų reikalavimus.

Visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad nutarime yra suklysta nurodant I. D. gimimo datą (duomenys neskelbtini), turi būti nurodyta (duomenys neskelbtini).

Apelianto nuomone, jokia transporto priemonė negali 1,6–1,7 metro ūgio nukentėjusiajai trenkti į krūtinės ląstą bei šoną ties šonkauliais, nes lengvųjų automobilių labiausiai į priekį išsikišusi automobilio dalis –buferis yra vos 0,5 m aukštyje nuo žemės paviršiaus, t. y. darant prielaidą, kad I. D. vairuojamas automobilis patrenkė nukentėjusiąją, visų pirma jai būtų buvęs suduotas smūgis į kojas, nes lengvasis automobilis tiesiog negali pasiekti nukentėjusiosios krūtinės ląstos ir šonkaulių, automobilis negali pakilti priekiu ir smogti pėsčiajam į krūtinės ląstą ar šonkaulius, tai tiesiog techniškai neįmanoma, o pačiai nukentėjusiajai D. T. nebuvo nustatytas joks paviršinis kūno sužalojimas. Lengvasis automobilis, sveriantis daugiau nei toną, būtų sutraiškęs nukentėjusiąją D. T.. Policijos pareigūnai, apžiūrėję I. D. automobilį, nenustatė netgi menkiausio įbrėžimo ar įlenkimo. Ekspertas D. V. savo išvadą padarė remdamasis išrašais iš medicininių dokumentų, kuriuose nukentėjusioji D. T. nurodė, kad ją partrenkė automobilis. Ekspertas nebuvo įvykio vietoje, nesusipažino su įvykio vietos schema, todėl savo išvadą parėmė vien tik nukentėjusiosios D. T. parodymais, tą nurodė jis pats teismo posėdžio metu, neįvertindamas, kad tokiame kūno aukštyje nustatytų kūno skausmų, apie kuriuos kalbėjo D. T., lengvasis automobilis negalėjo sukelti.

Nukentėjusios D. T. ir L. T. parodymai iš esmės skiriasi. L. T. viso proceso metu klaidino teismą teikdama įrodymus apie neva blogą nukentėjusios D. T. sveikatos būklę, padarytus didelius kūno sužalojimus, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai. Baigiamosiose kalbose L. T. pradėjo kelti naujas versijas dėl D. T. sužalojimų, kurių net pati nukentėjusioji D. T. nenurodė ir kurie nebuvo užfiksuoti jokiuose medicininiuose dokumentuose.

D. T. policijos pareigūnams tiriant administracinio teisės pažeidimo bylą neminėjo, kad jai buvo suplėšyti rūbai, sugadintas ar sudaužytas mobiliojo ryšio telefonas. Daiktiniai įrodymai nebuvo pateikti apžiūrėti, jokių daiktinių įrodymų nėra pridėta prie bylos. Baigiamosiose kalbose paaiškėjo, kad esą nukentėjusioji D. T. dar turėjo rankinę, apie kurios egzistavimą niekas anksčiau nebuvo net užsiminęs.

I. D. Klaipėdos policijos komisariate ir pirmo teismo posėdžio metu sakė, kad pirmoje juostoje važiavęs automobilis rodė posūkį į dešinę ir atrodė, kad automobilis ruošiasi parkuotis arba sukti į dešinę prie parduotuvės, tai jį ir suklaidino. Teismas šių jo parodymų netyrė ir nevertino. Be to, I. D. policijos komisariate ir teismo posėdžio metu sakė, kad esant blogam matomumui (oro sąlygos – lietus) laiku neįvertino situacijos ir nepastebėjo iš už stovėjusio juodos spalvos automobilio (miniveno) išėjusios merginos, kuri eidama per kelią kalbėjo ar žaidė telefonu ir visiškai nežiūrėjo, kas darosi aplinkui. Staiga stabdydamas automobilį, I. D. įvažiavo į pėsčiųjų perėją, merginos tikrai nepalietė, o tik išgąsdino.

Taip pat teismas be jokio pagrindo vertino, kad I. D. darė spaudimą L. T., tokios šios liudytojos nurodytos aplinkybės yra visiškai nepagrįstos ir išgalvotos. Teismas socialinių tinklų susirašinėjimą priėmė, o liudytoja, kuri dalyvavo perduodant pinigus, pakvitavimo ir prašymo pasirašymo metu, teisme net nebuvo apklausta. Pakvitavimo ir prašymo pasirašymo metu L. T. nuolat skambino savo advokatui, derino tekstus ir klausė, ar gali pasirašyti dokumentus. Tą faktą, taip pat tai, kad nebuvo jokio spaudimo pasirašant, galėjo paliudyti minėta liudytoja. Nepilnametės atstovei pagal įstatymą L. T. tuo metu rūpėjo tik pinigai ir tai, kad jos dukrai nebūtų inkriminuoti melagingi parodymai, kuriuos ji buvo davusi policijos komisariate. L. T. liudininkų akivaizdoje be jokio spaudimo pasirašė ir prašymą, kad jų šeima neturi jokių pretenzijų I. D., jokio policijos tyrimo ir patraukimo administracinėn atsakomybėn nepageidauja, raštiškai patvirtino, kad incidento metu I. D. iš įvykio vietos ne pats pasišalino, o nukentėjusioji D. T. pati, nejausdama diskomforto, atsisakė pagalbos ir leido jam važiuoti toliau. I. D. sumokėjo kompensaciją, nes policijos pareigūnas R. P. davė jam L. T. telefono numerį (su jos leidimu) ir pasakė, jog gerai būtų, jeigu jie susitartų iki teismo ir jis sumokėtų kompensaciją nukentėjusiosios mamai, nes teisme tai jam padės, o pirmosios instancijos teismas daro išvadą, neva I. D., sumokėdamas pinigus, pripažino buvus įvykį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

2017-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas (toliau – ir ANK). Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki 2017-01-01 padarė administracinį teisės pažeidimą, kuris atitinka ANK numatyto administracinio nusižengimo požymius, ši veika perkvalifikuojama pagal atitinkamą ANK straipsnį, kai jame nustatyta švelnesnė administracinė atsakomybė. To paties straipsnio 8 dalyje taip pat numatyta, jog iki 2017-01-01 padarytos ANK numatytų administracinių nusižengimų požymius atitinkančios veikos, už kurių padarymą ANK nustatyta tokia pati arba griežtesnė administracinė atsakomybė negu ATPK, pagal atitinkamą ANK straipsnį neperkvalifikuojamos ir skiriamos ATPK nustatytos nuobaudos.

I. D. skundžiamu nutarimu nubaustas už pažeidimus, padarytus iki 2017-01-01, ir jo veikos kvalifikuotos pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį bei ATPK 130 straipsnio 1 dalį.

ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas atitinka ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius. ATPK 127 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad KET pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, užtraukia baudą vairuotojams nuo 144 Eur iki 289 Eur arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo vienerių iki dvejų metų. ANK 423 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta, kad nežymų kitų asmenų sveikatos sutrikdymą sukėlęs KET pažeidimas užtraukia baudą vairuotojams nuo 150 Eur iki 300 Eur. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, jog už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienerių iki dvejų metų. Šiuo atveju ANK 423 straipsnio 2 dalyje (kartu su straipsnio 4 dalimi) nėra numatyta švelnesnė administracinė atsakomybė, negu numatė ATPK 127 straipsnio 1 dalis, nes ANK 423 straipsnio 2 dalyje numatyta didesnė tiek minimali, tiek maksimali galima skirti administracinė nuobauda – bauda, atitinkamai didėja galimos skirti baudos dydžio vidurkis (216,5 Eur pagal ATPK; 225 Eur pagal ANK). Be to, pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį (kartu su straipsnio 4 dalimi) kartu su bauda gali būti skiriama administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, o pagal ATPK galima skirti pasirinktinai arba administracinę nuobaudą – baudą, arba papildomą nuobaudą – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Todėl I. D. veika, už kurią jis nubaustas skundžiamu nutarimu pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį, pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį neperkvalifikuotina, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar I. D. teisėtai ir pagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis teisės pažeidimas atitinka ANK 426 straipsnio 1 arba 2 dalyje (atsižvelgiant į padarytos žalos dydį) numatytų administracinių nusižengimų požymius. Bylos medžiaga nustatyta, kad I. D. nukentėjusiosios D. T. atstovei pagal įstatymą bendru sutarimu atlygino 1500 Eur dydžio žalą (1 t., b. l. 45). Kadangi padaryta 1500 Eur žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (15 x 37,66 Eur = 564,9 Eur), I. D. veika, už kurią jis nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, atitinka ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius. ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą nuo 868 Eur iki 1158 Eur su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. ANK 426 straipsnio 2 dalis numato baudą nuo 850 Eur iki 1500 Eur. To paties straipsnio 7 dalyje, be kita ko, numatyta, kad už šio straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą vairuotojams gali būti skiriamas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienerių iki trejų metų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju ANK 426 straipsnio 2 dalis numato švelnesnę atsakomybę, nes nebegalima skirti administracinio arešto. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktu, švelnesnė administracinė atsakomybė pagal ANK yra tuo atveju, kai pagal ATPK už padarytą administracinį teisės pažeidimą buvo numatyta administracinė nuobauda – administracinis areštas. Nors pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį galimos skirti baudos dydžio vidurkis (1175 Eur) yra didesnis negu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį galimos skirti baudos dydžio vidurkis (1013 Eur), apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nebegalima skirti administracinio arešto, teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo vienerių iki trejų metų nėra privalomas (pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nuo trejų iki penkerių metų yra privalomas ir papildomos nuobaudos dydžio vidurkis didesnis), konstatuoja, kad šiuo atveju ANK 426 straipsnio 2 dalis numato švelnesnę atsakomybę, todėl I. D. veika, už kurią jis nubaustas skundžiamu nutarimu, perkvalifikuotina iš ATPK 130 straipsnio 1 dalies į ANK 426 straipsnio 2 dalį ir apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar I. D. veiksmuose yra šio nusižengimo sudėtis.

Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, jog apeliantai nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl I. D. kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs ir įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo išsamiai ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą ir joje surinktus įrodymus, padarė motyvuotas ir įrodymais pagrįstas išvadas I. D. kaltės klausimu, o tai, kad apeliantai nesutinka su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ar išvadomis dėl įrodymų vertinimo, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai ar netinkamai pritaikytas įstatymas.

ATPK 127 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas padarė KET pažeidimą, sukėlusį kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantai nesutinka, kad I. D. veiksmuose yra šio pažeidimo sudėtis, kadangi, anot jų, I. D. įvykio metu vairuotas automobilis BMW 330 XD, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiosios D. T. iš viso nekliudė, o pastaroji ant žemės nugriuvo išsigandusi staiga į pėsčiųjų perėją įvažiavusio automobilio. Tačiau tokie apeliacinio skundo argumentai yra paneigti tiek pačios nukentėjusiosios D. T., tiek tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos E. K. parodymais (1 t., b. l. 28, 29, 112, 117–118) apie tai, kad automobilis BMW, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią D. T.. Pastebėtina, jog šie liudytojos E. K. ir nukentėjusiosios D. T. parodymai, kad automobilis BMW partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią D. T., tiek tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu buvo nuoseklūs ir kategoriški, nė karto jos jų nekeitė. Nors eismo įvykio metu jau temo (lapkričio 17 d., apie 17.15 val.), tačiau neabejotina, kad liudytoja E. K., vairuodama automobilį su įjungtomis šviesomis, matydama pėsčiąją ir sustojusi prie pėsčiųjų perėjos ją praleisti, galėjo matyti ir matė, kas vyksta pėsčiųjų perėjoje, t. y. kad automobilis BMW, įvažiavęs į pėsčiųjų perėją, partrenkė pėsčiąją. Liudytoja E. K. teismo posėdyje parodė (1 t., b. l. 112), jog nors buvo pritemę, įvykio vieta buvo apšviesta. Ir nors liudytoja E. K. nenurodė mačiusi, kad būtent I. D. eismo įvykio metu vairavo automobilį, svarbiausia tai, jog ji nurodė mačiusi, kad nukentėjusiąją D. T. automobilis BMW partrenkė, o I. D. neneigia buvęs eismo įvykio vietoje ir vairavęs automobilį BMW. Kartu pastebėtina, jog nors liudytoja E. K. suklydo nurodydama automobilio, kuris patrenkė nukentėjusiąją, spalvą, tai neduoda pagrindo visus liudytojos E. K. parodymus vertinti kritiškai. Liudytoja galbūt suklydo dėl prietemos arba dėl sukoncentruoto dėmesio į patį įvykį ir nukentėjusiąją, o ne į automobilio spalvą. Automobilio spalva šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kadangi I. D. neginčija buvimo eismo įvykio vietoje fakto.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių liudytoja E. K. būtų suinteresuota duoti I. D. kaltinančius parodymus. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantai. Tarnybiniuose pranešimuose (1 t., b. l. 16, 17) nurodyta, jog liudytojos E. K. paaiškinimas buvo surašytas dar įvykio dieną (2015-11-17) įvykio vietoje, nukentėjusiosios atstovų pagal įstatymą įvykio vietoje nebuvo, tad atmetama bet kokia tikimybė, kad liudytoja galėjo būti paveikta nukentėjusiosios atstovų pagal įstatymą duoti I. D. nepalankius parodymus. Be to, ataskaitų žiūryklėje taip pat nurodyta, kad per pėsčiųjų perėją ėjusią merginą nutrenkė ir pabėgo asmuo; minėtą informaciją pateikė pravažiuojanti moteris (1 t., b. l. 18–19). Kaip matyti, jau pirminio pranešimo apie įvykusį eismo įvykį metu buvo pranešta, kad automobilis pėsčiąją partrenkė, ši versija neatsirado vėliau, todėl atmetamas apeliacinio skundo teiginys dėl poveikio liudytojai.

Atsižvelgdamas į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo paradyta išvada, kad I. D. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytomis aplinkybėmis partrenkė per pėsčiųjų perėją ėjusią nukentėjusiąją D. T..

Po eismo įvykio ant I. D. vairuoto automobilio nebuvo nustatytas joks įbrėžimas ar įlenkimas, tačiau pastebėtina, jog transporto priemonė buvo apžiūrėta ne iš karto po įvykio, o praėjus dviem dienoms, t. y. 2015-11-19 (1 t., b. l. 15, 34–38), tad kategoriškai teigti, jog iš karto po eismo įvykio taip pat nebuvo jokių įbrėžimų ar įlenkimų, negalima. Kita vertus, automobilis partrenkė nepilnametę merginą, itin stipraus smūgio nebuvo, tad jokių įbrėžimų ar įlenkimų ant automobilio galėjo ir neatsirasti.

KET 9 punkte nustatyta, jog eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 31 punkte nustatyta, jog jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Jeigu prieš pėsčiųjų perėją transporto priemonė sulėtino greitį, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Šių pareigų vairuotojas privalo besąlygiškai laikytis ir negali teisintis, kaip nagrinėjamu atveju teigiama apeliaciniame skunde, kad buvo suklaidintas pirma juosta važiavusio automobilio, buvo blogas matomumas, laiku neįvertino situacijos, nepastebėjo išėjusios pėsčiosios iš už stovėjusio juodos spalvos automobilio (miniveno). Artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos vairuotojas privalo sulėtinti greitį, būti itin dėmesingas ir atsargus, ypač tamsiu paros metu bei esant blogam matomumui, to I. D. nagrinėjamu atveju nepadarė.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl nukentėjusiajai D. T. įvykio metu padaryto sveikatos sutrikdymo masto, I. D. ir jo atstovo teigimu, I. D. vairuotas automobilis negalėjo nukentėjusiajai D. T. padaryti medicininiuose dokumentuose bei specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų, jų nuomone, jei D. T. būtų buvusi partrenkta I. D. automobilio, jai, beveik be abejonės, būtų buvę konstatuoti kojų arba vienos iš kojos sužalojimai. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliacinio skundo argumentus atmeta. Nukentėjusioji D. T. po eismo įvykio buvo apžiūrėta gydytojų, stebėta ligoninėje, išvada dėl jos sužalojimo buvo padaryta specialisto. Specialistas konstatavo (1 t., b. l. 54), kad D. T. patyrė krūtinės ląstos ir juosmens kairės pusės sumušimą; sužalojimas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą; sužalojimas atitinka užduoties aprašomojoje dalyje nurodytą eismo įvykio laiką ir aplinkybes, atsirado automobiliui partrenkus pėsčiąją. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesivadovauti specialisto išvada, atlikta teismo eksperto, turinčio aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti gyvų asmenų tyrimus, 43 metų eksperto darbo stažą, o daryti prielaidas, kad sužalojimai (krūtinės ląstos ir juosmens kairės pusės sumušimas) nukentėjusiajai negalėjo būti padaryti nagrinėjamo eismo įvykio metu, nėra pagrindo. Kartu pastebėtina, jog tiek administracinėn atsakomybėn patrauktas I. D., tiek jo atstovas advokatas nėra šios srities specialistai, jų samprotavimai apie galbūt turėjusius atsirasti sužalojimus yra paremti tik spėlionėmis.

Apelianto nuomone, nukentėjusiosios D. T. parodymams dėl jai padarytų sužalojimų įtakos galėjo turėti jos tėvai, ypač atstovė pagal įstatymą mama L. T.. Tačiau pastebėtina, jog nukentėjusiosios tėvų įvykio vietoje nebuvo. Nukentėjusioji į sveikatos priežiūros įstaigą buvo nuvežta greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Medicininiuose įrašuose (1 t., b. l. 49, 54) užfiksuota, kad atvežta į gydymo įstaigą 17.53 val., traumatologui nukentėjusioji skundėsi kairiojo šono skausmu, čiuopiant buvo skausminga krūtinės ląstos kairė pusė ties šonkaulių lanku. Atstovė pagal įstatymą L. T., jos teigimu (1 t., b. l. 115), į sveikatos priežiūros įstaigą nuvyko tik kitos dienos ryte, kai nukentėjusioji D. T. jau buvo apžiūrėta gydytojų. Tyrėjos 2015-11-17 tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 17) nurodyta, jog 19.43 val., t. y. dar tą patį įvykio vakarą, buvo gautas telefoninis pranešimas dėl eismo įvykio metu nukentėjusios D. T. diagnozės – krūtinės ląstos sumušimas, paguldyta į Chirurgijos skyrių stebėti, pranešė gydytojas Šeivickis. Nukentėjusioji teismo posėdžio metu (b. l. 117–118) patvirtino, kad po įvykio buvo išvežta į ligoninę, jai skaudėjo šonkauliai. Remdamasis tuo, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad nukentėjusioji galėjo būti paveikta tėvų nurodyti gydytojams skausmus ir sužalojimus, kurių ji nepatyrė, kadangi tėvai su nukentėjusiąja pradėjo bendrauti jau po eismo įvykio ir gydytojų apžiūros.

Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. T. viso proceso metu papildomai teikti duomenys apie nukentėjusiosios D. T. tolesnę sveikatos būklę po eismo įvykio specialisto buvo papildomai įvertinti atliekant papildomą specialisto išvadą (1 t., b. l. 56–57), teismo posėdžio metu (1 t., b. l. 138–140) atsakant į pateiktus klausimus, kad vėliau atsiradę skausmai bei kiti nusiskundimai negali būti susiję su eismo įvykio metu patirtu nežymiu sužalojimu. Nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą L. T. papildomų duomenų apie nukentėjusiosios sveikatą teikimas negali būti vertinamas, kaip tai teismo klaidinimas. Suprantama, kad mama, nerimaudama dėl dukros sveikatos, neturėdama specialiųjų žinių, kad galėtų tinkamai įvertinti, ar vėliau dukrai pasireiškę sveikatos sutrikimai yra eismo įvykio pasekmė, teikė teismui duomenis apie nukentėjusiosios sveikatos būklę.

Atsižvelgdamas į tai, kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad eismo įvykio metu nukentėjusiajai D. T., partrenktai I. D. vairuoto automobilio, buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. O kadangi I. D. savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 bei 31 punktus, dėl to nukentėjusiajai D. T. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jo veiksmai teisingai ir pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal įvykio metu galiojusio ATPK 127 straipsnio 1 dalį.

Pastebėtina, jog teismas, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamame nutarime nekonstatavo, kad I. D., sumokėdamas kompensaciją ir liepdamas pasirašyti jam naudingus dokumentus, darė spaudimą nukentėjusiosios D. T. atstovei pagal įstatymą L. T.. Apie spaudimo darymą teismo posėdžio metu (1 t., b. l. 100, 117, 140) savo nuomonę išreiškė L. T., tačiau tai nebuvo pripažinta teismo. Teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą, susirašinėjimą socialiniame tinkle ir pinigų sumokėjimo faktą laikė netiesioginiais įrodymais, kurie paneigė I. D. argumentus nebuvus eismo įvykio, kadangi nelogiška ir neprotinga būtų mokėti kompensaciją asmeniui už galimą sveikatos sužalojimą kaip turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, jo nepartrenkus ir nesužalojus. Su tokia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad kompensacijos (žalos) dydį – 1500 Eur I. D. šeimai pasiūlė nukentėjusiosios šeimos atstovės, L. T. savo noru kelis kartus buvo susitikusi su I. D. dėl kompensacijos, derino su savo advokate dokumentų pasirašymo aplinkybes, negali sutikti, kad I. D. darė kokį nors spaudimą L. T., nes jie abu laisva valia sutiko ir pritarė tam, kad eismo įvykio metu buvo padaryta 1500 Eur žala. Nors byloje nėra pateikta konkrečių įrodymų apie tai, kokia turtinė žala buvo padaryta nukentėjusiosios D. T. rūbams, daiktams, tačiau pastebėtina, jog eismo įvykio metu galiojęs ATPK nenumatė būtinybės nustatinėti, kokia eismo įvykio metu buvo padaryta turtinė žala nukentėjusiajam, dėl to, tikėtina, ir nebuvo renkami jokie daiktiniai įrodymai žalai pagrįsti. Tačiau tiek I. D., tiek nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą L. T. bendru sutarimu žalą įvertino 1500 Eur.

Tai, kad L. T. pasirašė I. D. naudingą prašymą (1 t., b. l. 44), kad neva incidento metu iš įvykio vietos jis pats nepasišalino, dukra pati, nejausdama diskomforto, atsisakė pagalbos ir leido žodžiu jam važiuoti toliau, nepaneigia fakto, jog I. D. iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos pasišalino. Minėtas raštas pasirašytas ne pačios nukentėjusiosios D. T.. Nors jai įvykio metu jau buvo 16 metų, ji pasirašant šį dokumentą nedalyvavo ir savo pozicijos neišreiškė, kaip galima suprasti iš susirašinėjimo socialiniame tinkle žinučių (1 t., b. l. 147–166), netgi prieštaravo bet kokiam susitarimui su I. D.. L. T. teismo posėdžio metu (1 t., b. l. 115–116) taip pat nurodė, kad nukentėjusioji jos dukra D. T. nenorėjo matyti ją partrenkusio vyro ir nesutiko, kad būtų kompensuota jo kaltė. Teismo posėdžio metu (1 t., b. l. 101) nukentėjusioji D. T. taip pat pareiškė, jog ji nenori jokios kompensacijos. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog tarp I. D. ir L. T. pasirašytas prašymas (1 t., b. l. 44) nepaneigia nukentėjusiosios D. T. ir liudytojos E. K. parodymų (1 t., b. l. 28, 29, 101, 112, 117–118), kad vairuotojas, partrenkęs nukentėjusiąją, ją apšaukė ir neišlipęs iš automobilio nuvažiavo toliau, nors nukentėjusioji buvo šoko būsenos, verkė, drebėjo. I. D., patrenkęs D. T. pėsčiųjų perėjoje, privalėjo vykdyti Kelių eismo taisyklių 219.4 punkto reikalavimus – įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas privalo, jeigu eismo įvykio metu buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai ir pasilikti eismo įvykio vietoje arba, pranešęs policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija. Tačiau I. D. šios pareigos neįvykdė, pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos pažeisdamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Tokie jo veiksmai teisingai buvo kvalifikuoti pagal įvykio metu galiojusio ATPK 130 straipsnio 1 dalį, šiuo atveju jo veika perkvalifikuotina pagal švelnesnę nuobaudą numatančią ANK 426 straipsnio 2 dalį.

Pakeitus veikos kvalifikavimą, I. D. skirtina nauja nuobauda pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis straipsnio sankcija ir nuobaudos skyrimą reglamentuojančiomis nuostatomis, taip pat atsižvelgiant į tai, jog skundas apeliacine tvarka nagrinėjamas pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo apeliacinį skundą.

Apylinkės teismas I. D. už pasišalinimą iš eismo įvykio, su kuriuo jis buvo susijęs, vietos skyrė minimalią nuobaudą – baudą ir teisę vairuoti transporto priemones atėmė minimaliam laikotarpiui. Nesunkinant I. D. padėties, jam pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį taip pat skirtina minimali nuobauda – bauda ir teisės vairuoti tranpsorto priemones atėmimas minimaliam laikotarpiui. Nors už ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo padarymą teisės vairuoti transporto priemones atėmimas nėra privalomas, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad I. D. savo kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad nusižengimas tyčinis, nukentėjusiąją I. D. paliko likimo valiai, nors suprato, kad jai reikalinga pagalba, konstatuoja, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas I. D. yra privalomas, kitu atveju nebus pasiekti nuobaudai keliami tikslai.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog skundžiamo nutarimo įžanginėje dalyje yra suklysta nurodant I. D. gimimo datą – (duomenys neskelbtini), kadangi I. D. yra gimęs (duomenys neskelbtini). I. D. asmens kodas nurodytas teisingai, todėl gimimo metų klaidingas nurodymas laikytinas apsirikimo klaida, kuri, nekeičiant skundžiamo nutarimo esmės, taisytina, patikslinant, kad I. D. gimęs (duomenys neskelbtini).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apelianto skundas tenkinamas iš dalies, o skundžiamas nutarimas keičiamas, pritaikant galiojančio ANK nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

I. D. atstovo advokato Laimono Straukos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimą pakeisti:

I. D. administracinį teisės pažeidimą, kvalifikuotą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 850 Eur baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 38 straipsnio 2 dalimi, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straispnio 1 dalį paskirtą 144 Eur baudą bei šia nutartimi pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 426 straipsnio 2 dalį paskirtą 850 Eur baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams, subendrinti apėmimo būdu ir skirti I. D. galutinę subendrintą nuobaudą – 850 Eur baudą, atimant teisę vairuoti transporto priemones 1 (vieneriems) metams.

Patikslinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarimo įžanginę dalį nurodant, kad I. D. gimęs (duomenys neskelbtini).

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.