Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Prisitraukimams skirtas įrenginys nėra lygus, aiškiai matosi defektas, be to, kiemeliuose Nr. 2 ir 3 yra pakrypęs net 3 centimetrais. Visuose pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos lygiagretės, kurios yra pritvirtintos per žemai, todėl pareiškėjas darydamas pratimus nuolat keliais atsitrenkia į žemę, taip patirdamas skausmą, diskomfortą, plėšomos pareiškėjo kelnės.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, yra nuolat varžomas, išgyveno fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, buvo pažemintas pareiškėjo žmogiškasis orumas.

Skundas patenkinamas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Alytaus pataisos namų veiksmų, nesudarant jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2018 m. birželio 19 d. (skundo padavimo teismui diena, b. l. 6) pareiškėjui kalint uždarosios zonos kamerų tipo patalpose.

Byloje esantys duomenys (b. l. 70-71) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerų tipo patalpose kalėjo nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 16 d., nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2016 m. kovo 16 d., nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2017 m. birželio 23 d., nuo 2017 m. birželio 26 d., iki 2017 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 23 d., nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2017 m. spalio 31 d., nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2017 m. balandžio 5 d., nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. gegužės 11 d., nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2017 m. birželio 11 d., nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. birželio 19 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – LAVL ) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su Alytaus PN uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių ir jų įrenginių technine būkle, tvirtino, kad kiemelių sienos purvinos, apdaužytos, grindys nelygios, sporto inventorius netinkamas, nepritaikytas naudojimui, kiemeliuose daug dulkių.

Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskyrimo (izoliavimo) reikalavimų (BVK 103 straipsnio 2 dalis).

Kilusiam ginčui aktualios Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau - ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reglamentuojančios ir pasivaikščiojimo kiemų įrengimą pataisos įstaigose, kurių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu grotuotu rėmu. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal Taisyklių 14 punkte nustatytus reikalavimus. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas nuteistuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema (Taisyklių 19 punktas). Pagal Taisyklių nuostatas pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Taisyklių 20 punktas). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (Taisyklių 21 punktas).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015), 12 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Pagal Higienos normos HN 134:2015 34 punktą, bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.

Į bylą atsakovės atstovas ir pareiškėjas pateikė Alytaus PN uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas (b. l. 15-18, 27-60), iš kurių aiškiai matyti, kad daugumos kiemelių sienų danga nelygi, aptrupėjusi, paveikta drėgmės, galimai pelėsio, grindų danga taip pat netvarkinga ir nelygi, kiemelių durys ir kiemeliuose esantis sporto inventorius paveikti korozijos, tai patvirtina pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių sienų, grindų bei inventoriaus būklės.

Pažymėtina, jog Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-6564-422/2018, kurioje kitas nuteistasis reiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurią kildino iš netinkamos Alytaus PN uždarosios zonos pasivaikščiojimo kiemelių būklės laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 8 d. Minėtoje administracinėje byloje teismas įsiteisėjusiu 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pripažino, kad pareiškėjo argumentus dėl netinkamos pasivaikščiojimo kiemelių būklės pagrįstais.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad nors nustatytas pažeidimas truko pakankamai ilgai, tačiau pareiškėjas dėl ginčo kiemelio būklės, jos keliamų nepatogumų vertinamuoju laikotarpiu į Alytaus pataisos namų administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos ar kita kompetentingas institucijas nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatyto pažeidimo būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, t. y. duomenų apie šio pažeidimo sąlygotus fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismo nuomone, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų įvertinti pinigais, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 26 d. iki 2016 m. sausio 16 d., nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2016 m. kovo 16 d., nuo 2017 m. kovo 24 d. iki 2017 m. birželio 23 d., nuo 2017 m. birželio 26 d., iki 2017 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 23 d., nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2017 m. spalio 31 d., nuo 2017 m. lapkričio 2 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d., nuo 2017 m. lapkričio 22 d. iki 2017 m. gruodžio 5 d., nuo 2017 m. gruodžio 7 d. iki 2017 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. kovo 7 d. iki 2017 m. balandžio 5 d., nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2017 m. gegužės 11 d., nuo 2018 m. gegužės 14 d. iki 2017 m. birželio 11 d., nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. birželio 19 d., pareiškėjui kalint Alytaus PN uždarojoje zonoje, jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista H. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Alytaus pataisos namuose.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.