Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Gediminas Užubalis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. (V. T.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Byloje ginčas kilo dėl 800,00 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

5. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos dėl to, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis – pareiškėjui nebuvo suteiktas gyvenamasis plotas, netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas žemino garbę ir orumą, buvo nesudarytos techninės pareigūnų iškvietimo priemonės, netinkamai buvo įrengtos suėmimo patalpos, nesudarytos užimtumo sąlygos, kameros buvo ypač mažos, blogai vėdinamos, nepritaikytos gyvenimui dėl to pareiškėjas patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeidimus.

6. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji būtų teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

7. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

8. Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad pagal pateiktus duomenis, pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K pilnai atitiko įstatymų numatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Taip pat teigia, kad atsakovės atstovas neatliko jokių veiksmų, pažeidžiančių pareiškėjo teises. Pabrėžė, kad pareiškėjo kildinama neturtinė žala iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų yra nepagrįsta, grindžiama objektyviais, netiesioginiais ir subjektyviais įrodymais.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². EŽTT yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 m² gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Teismas neturi pagrindo abejoti Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, todėl vadovausis jais, spręsdamas šioje byloje pareiškėjo keliamą ginčą ir ginčo laikotarpį laikys nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso: 21 parą. Iš atsiliepime nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo vienas arba su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie kameras, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 21 parą. Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m plotas nebuvo pažeistas visą ginčo laikotarpį (pareiškėjui tekdavo nuo 3,95 kv. m iki 7,31 kv. m ploto). Patikrinus ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį kameros plotą, apskaičiuotą iš bendro ploto atimant sanitarinio mazgo užimamą plotą, matyti, kad taip pat nebuvo pažeista iš Konvencijos nuostatų aiškinimo kilusi 3 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto riba (ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo nuo 3,39 kv. m iki 6,75 kv. m). Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpio metu vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas pažeistas nebuvo, o kadangi pareiškėjui Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose ir todėl pareiškėjui trūko judėjimo atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat pareiškėjo argumentas dėl Lukiškių TI-K paskirties yra atmestinas, kadangi iš byloje pateikto VĮ Registrų centro 2019 m. kovo 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad pastato – kalėjimo, unikalus Nr. 1090-5001-3026, pagrindinė naudojimo paskirtis yra specialioji. Nepaisant to fakto, kad buvusio Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, pažymėtina, kad Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1713 „Dėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ 5.1. p. numato, jog pastatai pagal paskirtį skirstomi į dvi grupes – gyvenamuosius ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, jog pastatą gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos, suformuluotos ar numatomos suformuluoti atskirais nekilnojamojo turto objektais. Pagal minėto reglamento 7.16. p. pagal paskirtį išskiriamas negyvenamųjų pastatų pogrupis – specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kiti pastatai). Konstatuotina, jog aplinkybė, kad Lukiškių TI-K pastatai yra įregistruoti, kaip negyvenamieji, nereiškia, kad jie neatitinka teisės aktų reikalavimų ir negali būti naudojami suimtųjų (nuteistųjų) apgyvendinimui.

Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai gyvenamosios kameros sanitariniam mazgui.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su dar vienu asmeniu. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas kartu su dar vienu asmeniu šiuo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. (iš viso: 18 parų). Kaip nurodė atsakovės atstovas, šiose gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m sienele.

LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2018, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo ir vertintinas kaip papildomas (komuliatyvus) veiksnys vertinant, ar kalinimo sąlygos nėra kankinančios (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją). EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Pastebėtina, kad tokiu būdu teisminėje praktikoje yra akcentuojamas privatumo trūkumas dėl kitų kalinių buvimo. Šiuo atveju svarbu, kad byloje nėra duomenų (pats pareiškėjas savo skunde taip pat nenurodė), kad dėl kameros išdėstymo (baldų, sanitarinio mazgo) ir dėl per mažo kameros ploto, pareiškėjui buvo sukelti reikšmingi nepatogumai, naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas vertina, kad visgi šiuo atveju svarbi aplinkybė yra tai, kad pareiškėjas per visą ginčo laikotarpį buvo laikomas kameroje vienas arba su dar vienu asmeniu, jam tenkantis kameros plotas buvo pakankamas ir nors sanitarinė zona nebuvo visiškai atskirta nuo gyvenamosios patalpos, dėl minėtų priežasčių negalima daryti išvados, kad esant tokiai situacijai pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista. Sutiktina su atsakovės atstovu, kad esant įrengtai 1,5 sienelei ir užuolaidai, tokiu būdu asmens privatumas nepažeidžiamas daugiau nei būtina kalinimo sąlygomis. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.

11. Pareiškėjas teigia, kad nebuvo sudarytos sąlygos suimtiesiems kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvinėmis veiklomis – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti vaizdo filmus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K pareigūnus ar administraciją, norėdamas dalyvauti socialinės reabilitacijos ar kitose užimtumo programose, renginiuose, kad teikė Lukiškių TI-K administracijai prašymus, o pastaroji jų netenkino. Pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų dalyvauti užsiėmimuose yra abstraktūs, nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas skundžiamuoju laikotarpiu.

12. Pareiškėjas skundėsi dėl suteiktos teisės tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše bei dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti dušu kartą per savaitę (jis ir pats patvirtina, kad galėjo naudotis dušu kartą į savaitę), todėl vertintina, jog atsakovas nepažeidė teisės normų. Atsižvelgiant tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo argumentas dėl naudojimosi dušu vieną kartą į savaitę atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neteikė skundų įkalinimo įstaigos administracijai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su privatumo pažeidimu tiek naudojantis sanitariniu mazgu, tiek dušu, pabrėžia, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, apribojimų taikymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė.

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą naudojantis sanitariniu mazgu ar dušu. Pastebėtina, kad pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

13. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad gyvenamosiose kamerose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai. Tuo remiantis pareiškėjas nurodo, kad nebuvo sudarytos sąlygos į saugumo ir orumo nepažeidžiančią aplinką, taip pat pažymėjo, kad įkalinimo įstaiga privalėjo užtikrinti, jog susiklosčius neatidėliotinoms aplinkybės, pareiškėjas galėtų veiksmingai susisiekti su pareigūnais, tačiau to nepadarė. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau pažymi ir tai, kad suimtieji ir nuteistieji neretai patys piktybiškai juos gadina.

Pažymėtina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.

14. Pareiškėjas pažymi, kad sąlygos kamerose neatitinka numatytų standartų taip pat nėra užtikrintas tinkamas kamerų šildymas, kamerose yra netinkama vėdinimo sistema. Iš pateikto teismui skundo matyti, kad pareiškėjas nesukonkretina, kokiose iš jo nurodytų kamerų šios sąlygos egzistavo. Pažymėtina, kad skunde jokių su pareiškėju susijusių individualių aplinkybių nepateikta (kokiose konkrečiai kamerose buvo drėgmė ir pan.). Nepaisant to, kad šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas neturi detalizuoti sąlygų, kurias skundžia.

15. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kad pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, plačiau nepasisakytina dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.