Kauno apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo privataus kaltinimo tvarka iškeltą baudžiamąją bylą, kurioje A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) Kaune, lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, vedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pulto operatoriumi, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Kaune, neteistas, privataus kaltintojo –nukentėjusiojo R. A. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d. , ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, tai yra tik suvoktas, sąmoningas (tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi, pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo gali būti tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymių visumą. Nusikalstamos veikos sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, ir nagrinėjamu atveju, kad privataus kaltintojo aprašytą veiką, kurios padarymu kaltinamas A. B., galima būtų pripažinti šmeižimu BK prasme, būtina nustatyti nurodytų požymių visumą.

Pagal BK 154 straipsnio, numatančio baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą, 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Pagal to paties straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje.

Teismas pažymi, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 str. klausimą svarbu nustatyti, ir tai, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų. Kadangi nusikalstama veika, kurios padarymu buvo kaltinamas A. B., yra susijusi su saviraiškos laisvės ir laisvės reikšti įsitikinimus bei skelbti informaciją realizavimu (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str.), būtina pažymėti, kad Konstitucijos 28 str. nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. gina asmens teisę laisvai laikytis savo nuomonės, skleisti informaciją bei idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam. Įgyvendinant šias teises neturi būti pažeistos kito žmogaus teisės. Kartu Konvencija gina asmenį, paskleidusį kad ir ne visai tikslią informaciją, jeigu jis tai padarė sąžiningai klysdamas.

Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą. Objektyviai šmeižimas reiškiasi aktyviais veiksmais – tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu, t. y. perdavimu kuriuo nors būdu bent vienam asmeniui, išskyrus nukentėjusįjį. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Skirtingai, nei faktiniai teiginiai, vertinamieji (nuomonės) negali būti įrodomi, nors šiems taip pat neturi trūkti faktinio pagrindo. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti konkrečiai kategorijai (faktų konstatavimui ar vertinamiesiems teiginiams), būtina atsižvelgti į bylos kontekstą (teiginių formuluotes, jų pateikimo aplinkybes, pateiktą realaus elgesio vertinimą ar nuomonės pareiškimą be jokio faktinio pagrindo ir kt.).

Šioje byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad kaltinamasis A. B. 2015-07-10 po 2015-07-10 6.57 val. internetiniame tinklapyje www.lrytas.lt paskelbtu A. K. straipsniu “Kauno pareigūnai pasiilgo švelnumo“, pasivadinęs slapyvardžiu „slykstu skaityti“parašė komentarą, kuriame nurodė „abugeli pazistu seniai,nieksas gyvenantis ne pagal pajamas turciu kvartale Kaune, matyt ir su zurnaliuga is lryto turi rysiu,slykstu buvo skaityti, beje jo nekompetencija uzknisdavo ir Santakos komisariata,zurnaliuga pasirode kaip kekse su uzsakomuoju straipsniu“. Privataus kaltintojo R. A. nuomone, A. B., parašydamas šį komentarą, jame pateikė privatų kaltintoją įžeidžiantį teiginį, t.y. jog jis yra niekšas, kuris gyvena iš neteisėtai gaunamų pajamų turčių kvartale, yra nekompetentingas ir užsakęs žurnalistui parašyti minėtą straipsnį, tuo tyčia siekdamas jį apšmeižti, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri paniekino ir pažemino privatų kaltintoją, pakirto pasitikėjimą juo. Dėl šių priežasčių mano, kad A. B. turi būti patrauktas atsakomybėn pagal BK 154 str. 2 d. Savo ruoštu kaltinamasis neneigė, jog parašė tokio turinio komentarą, tačiau viso proceso metu tvirtino, juo tik išreiškęs savo nuomonę apie privatų kaltintoją ir jo elgesį dėl 2015-07-07 parašytame straipsnyje perskaitytų dalykų apie tai, kad privatus kaltintojas elgiasi bendraudamas su pavaldiniais, tikslo apšmeižti R. A. ar jį įžeisti neturėjęs.

Vertinant, ar A. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d. požymių, pažymėtina tai, kad šmeižimo turinį sudaro paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri gali paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjamu atveju kaltinamojo A. B. parašytame komentare pateikta informacija buvo susijusi su aplinkybėmis bei faktais, iš esmės egzistavusiais objektyvioje tikrovėje, tačiau skirtingai jo ir privataus kaltintojo yra (buvo) vertinami, interpretuojami.

Teismas atkreipia dėmesį, kad vertinant A. B. parašyto komentaro turinį, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Informacijos apie asmenį pobūdis žmogaus garbės ir orumo gynimo aspektu gali būti įvertintas tik aplinkybių, kuriomis ji buvo išsakyta, visumoje t.y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju byloje kaltinimas A. B. privataus kaltintojo buvo grindžiamas iš esmės tik parašyto komentaro tekstu, atskirai vertinant tam tikras jo dalis, kuri buvo nurodyta, kad privatus kaltintojas R. A. yra niekšas, gyvenantis ne pagal pajamas turčių kvartale, yra nekompetentingas, galimai užsakęs žurnalisto straipsnį, visiškai neanalizuojant, kiek pateiktos mintys komentare atitinka šmeižimo, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 2 d., požymius, taip pat ir tokio komentaro atsiradimo priežasčių.

Kaip matyti iš kaltinamojo parodymų, jis R. A. žino jau pakankamai seniai, nes pats yra anksčiau dirbęs policijoje, ir nors jis nebuvo jo vadovas, yra tekę matyti ir girdėti, kaip jis šaukia ant pavaldinių, iš kitų kolegų apie tai taip pat yra girdėjęs, be to matęs, kur ir kaip įsikūręs gyvena privatus kaltintojas, o komentarą parašė apie jį po to, kai praėjus keletui dienų po internete pasirodžiusio straipsnio apie R. A., kuriame jo, kaip policijos įstaigos vadovo veikla ir bendravimas su pavaldiniai buvo kritikuojama, pasirodė kitas straipsnis, kuris atrodė, kaip bandymas pateisinti tokį privataus kaltintojo elgesį ir pašiepti jo pavaldinių reakciją į tai. Todėl jis, kaip buvęs policininkas, pritardamas R. A. pavaldinių visiškai normaliai reakcijai į netinkamą jų vadovo bendravimą, apie kurį buvo aprašyta 2015-07-07 publikacijoje, kuri visiškai atitiko ir tą informaciją, kurią jis asmeniškai žinojo apie R. A., bei tuo paremtą nuomonę apie jį, savo parašytų komentaru po 2015-07-10 pasirodžiusios publikacijos ir išreiškė tik šią nuomonę bei reakciją į parašytą straipsnį.

Tuo tarpu, kaip matyti iš internete 2015-07-10 pasirodžiusios publikacijos „Kauno pareigūnai pasiilgo švelnumo“, joje privataus kaltintojo pavaldiniai, jo vadovaujamo policijos komisariato pareigūnai, kurie dėl savo vadovo elgesio pasiskundė, apie ką buvo rašoma minėtame 2015-07-07 straipsnyje, yra pašiepiami, yra ironizuojama apie jų pačių bendravimą su kolegomis, proceso dalyviais. Teismas sprendžia, kad minėtas straipsnis pirmojo straipsnio kontekste savo pobūdžiu kaltinamojo objektyviai galėjo būti vertinamas ir todėl pagrįstai atrodyti, kaip R. A. bei jo bendravimą su pavaldiniais bandantis pateisinti, ir priešingai, jo pavaldinių reakciją, tai yra kreipimąsi į Policijos departamento Imuniteto tarnybą, pašiepiantis straipsnis.

Todėl kaltinamojo, kuris nepritarė šiame straipsnyje nurodytai informacijai ir žinodamas visą šios situacijos kontekstą, nes buvo prieš kelias dienas skaitęs 2015-07-07 publikaciją, kuri jo vertinimu visiškai atitiko tikrovę, taip pat ir jo asmeniškai turimą informaciją apie R. A., parašytame komentare reiškiama kritika ir teiginiai, kuo privatus kaltintojas ir grindžia kaltinimą, buvo pavartoti ne siekiant apšmeižti R. A., o tik išsakyti savo nuomonę tiek apie R. A., tiek ir apie jį parašytą 2015-07-10 straipsnį.

Šie ištirti įrodymai patvirtina, kad kaltinamasis A. B. komentare pateikdamas tam tikrą informaciją jame nurodė ne kokius nors prasimanytus, melagingus faktus, o tik pateikė tam tikrų objektyvioje tikrovėje egzistavusių faktų, kuriuos pats asmeniškai žinojo apie R. A. dėl ankstesnės tarnybos policijoje ir apie kuriuos sužinojo iš 2015-07-07 publikacijos internete, savo vertinimą, supratimą, požiūrį dėl tam tikrų dalykų, konkrečiai dėl jo kompetencijos būti vadovu tiek, kiek tai susiję su bendravimo kultūra, policijos pareigūno etika, taip pat aplinka, kurioje gyvena privatus kaltintojas, jo pragyvenimo lygiu bei 2015-07-10 publikaciją apie privatų kaltintoją bei ją parašiusį žurnalistą, kas rodo, kad jis tokiu būdu išsakė tik savo nuomonę apie šiuos faktus, kurie, kaip matyti iš privataus kaltintojo teisme duotų paaiškinimų, pastarojo yra visiškai skirtingai suprantami ir vertinami. Negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir kaltinimas, kad komentaru buvo teigiama apie privataus kaltintojo neteisėtas pajamas, nes pačiame komentare taip neteigiama. Kaip parodė kaltinamasis, tuo tik norėta pasakyti, kad policijos pareigūno atlyginimas yra pakankamai mažas, kad nusipirkti tokį namą ir tokioje vietoje bei atitinkamai įrengti taip, kaip gyvena kaltinamasis, nes yra pas jį namuose buvęs bei matęs. Teismo vertinimu, netikėti tokiais kaltinamojo parodymais nėra pagrindo. Kaltinamajam, kuris dirbo anksčiau policininku, yra buvęs R. A. namuose, žino tiek policijos pareigūnų atlyginimus, savo paties pragyvenimo lygį, buvo galima objektyviai palyginti ir įvertinti galimybes gyventi taip, kaip gyvena privatus kaltintojas, ir atitinkamai padaryti vienokias ar kitokias išvadas. Todėl šiuo atveju kaltinamojo padaryta išvada, kad policijos pareigūno atlyginimas (pajamo) negalėtų būti pakankamos taip gyventi, negali būti vertinama, kaip informacija, juo labiau neatitinkanti tikrovės, apie tai, kad privatus kaltintojas gyvena ar yra įsigijęs turto iš neteisėtų pajamų. Kaltinamajam nėra žinomi kiti galimi R. A. pajamų ar turto šaltiniai, kaip jis pats parodė, galimas palikimas, tačiau apie juos komentare nebuvo užsiminta ir vertinama. Todėl kaltinimas šioje dalyje yra paremtas tik spėlionėmis, o ne įrodymais.

Teismas pažymi, kad komentare nebuvo pavartota jokių necenzūrinių žodžių. Kai kurie jų tik turi tam tikrą neigiamą reikšmę, kaip pavyzdžiui niekšas, turčių kvartalas, ir prie tam tikrų aplinkybių galėtų būti vertinami kaip įžeidžiančio pobūdžio. Tačiau įžeidimas yra dekriminalizuota veika, todėl baudžiamoji atsakomybė už tai negalima.

Be to, nagrinėjamu atveju, visos situacijos kontekste kaltinamojo pavartotas žodis „niekšas“ negali būti vertinamas kaip visiškai netinkamas šiai situacijai. Kaip paaiškino pats kaltinamasis, taip jis pavadino R. A. būtent dėl jo nederamo, nepagarbaus elgesio su pavaldiniais, dėl jo netinkamo bendravimo. Kaip matyti iš Lietuvių kalbos žodyno (www.lkz.lt), žodžio „ niekšas“ viena iš reikšmių ir yra negarbingas žmogus, kas reiškia, kad susidariusioje situacijoje kaltinamasis po to, kaip perskaitė straipsnį, vertindamas turimą informaciją bei faktus apie privataus kaltinamojo bendravimą, turėjo pagrindo jį įvertinti kaip neatitinkantį pagrindinių etikos nuostatų ir dėl to įvertindamas privatų kaltintoją pavadinti jį negarbingu žmogumi. Atitinkamai kaltinamasis, palyginęs savo bei privataus kaltintojo pragyvenimo lygį, namus, kuriuose gyvena, jų apstatymą, galėjo tai įvertinti ir susidaryti nuomonę, kad privatus kaltintojas gyvena labiau pasiturinčiai nei jis, tai yra turi geresnius namus geresniame rajone, kur, kaip paaiškino kaltinamasis, yra brangus nekilnojamasis turtas, o visi namai prabangus. Tokioje situacijoje vietos, kurioje gyvena privatus kaltintojas, pavadinimas komentare turčių kvartalu negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkanti informacija, juo labiau galinti paniekinti ar pažeminti privatų kaltintoją. Minėtas Lietuvių kalbos žodynas žodžio turčius reikšmę ir apibrėžia būtent kaip turtingas, turtuolis.

Todėl yra visiškai akivaizdu, kad taip veikdamas kaltinamasis nesiekė pažeminti privatų kaltintoją R. A. asmeniškai, nes parašytame komentare nesiekė paskleisti apie jį jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, tik išreiškė savo subjektyvią nuomonę, įvertinimą ir supratimą tiek dėl iš 2015-07-07 publikacijos, tiek ir iš ankstesniais metais dirbant policijoje sužinotų faktų apie R. A., taip pat ir nuomonę dėl 2015-07-10 parašyto straipsnio pobūdžio ir jį parašiusį žurnalistą. Tačiau, kaip jau minėta, už nuomonės, kuri paremta realiais faktais paskleidimą, baudžiamoji atsakomybė nekyla, nes tai nėra pavojinga veika BK prasme.

Teismas sprendžia, kad ištirti įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, kad neigiami padariniai (pažeminimas, paniekinimas, pakirstas pasitikėjimas), apie kuriuos nurodė privatus kaltintojas R. A., jam galėjo kilti ne dėl kaltinamojo parašyto komentaro ir jame pateiktos nuomonės apie tam tikrus faktus, susijusius su privačiu kaltintoju, o šių faktų, dėl kurių ir buvo kaltinamasis pateikęs nuomonę, visų pirma R. A. bendravimo su pavaldiniais, jo etikos, jam pritaikytą drausminę nuobaudą, paviešinimas 2015-07-07 publikacijoje. Tačiau, teismo vertinimu, privataus kaltintojo R. A., kuris yra viešas asmuo – vieno policijos komisariatų vadovas, atsparumas viešai išsakomai kritikai turi būti žymiai didesnis nei bet kurio kito neviešo asmens ir neigiamų padarinių jam sukelti neturėtų. Todėl pati savaime kritika, dėl to reiškiama nuomonė negali būti pagrindu apkaltinti kitą asmenį šmeižimu.

Todėl darytina išvada, kad A. B. veika nebuvo pavojinga BK 154 str. prasme ir ja nebuvo sukelti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai, kas reiškia, kad objektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai (pavojinga veika bei padariniai) nėra įrodyti. Konstatuotina ir tai, kad išnagrinėjus bylą nenustatyta, kad būtų pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises, todėl teismas sprendžia, kad A. B. neperžengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribų, be to, neturėjo tikslo paniekinti ar pažeminti R. A.

Analizuojant subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius būtina pažymėti, kad šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad net ir tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad A. B. pateikta informacija parašytame komentare yra objektyviai tikrovės neatitinanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, tai dar nesudarytų šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Pažymėtina ir tai, kad neįsitikinimas informacijos tikrumu prieš ją skelidžiant, savaime nepagrindžia tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją buvimo, nes tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija tikra. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).

Vadinasi, jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę. Kasacinės instancijos teismo nutartyse taip pat ne kartą yra pažymėta, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip šis asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan.

Minėta, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. B. komentarą parašė po to, kai perskaitė 2015-07-07 straipsnį bei 2015-07-10 straipsnį apie R. A. bei pamatė, kad antrasis straipsnis, jo supratimu, yra bandantis pateisinti R. A. bei pašiepti jo pavaldinius, apie kurių atžvilgiu nederamą jų viršininko R. A. elgesį buvo rašoma pirmame straipsnyje, kuris kaltinamojo vertinimu, dėl jo asmeniškai turimos patirties bei informacijos apie R. A., atitiko tikrovę. Jis tuomet ir išsakė nuomonę apie šiuos jam žinomus faktus. Iš to matyti, kad nukentėjusysis komentare nepateikė tokių faktų, informacijos, kuri neegzistuotų tikrovėje, o tik pateikė faktų, kuriuos žinojo apie R. A. iš savo patirties, sužinojo iš 2015-07-07 publikacijos internete, taip pat ir palyginęs informaciją su 2015-07-10 publikacija internete, vertinimą (savo nuomonę). Kadangi kaltinamasis turėjo objektyvų pagrindą suvokti ir suvokė tuos faktus, apie kuriuos išdėstė nuomonę komentare, kai realiai egzistuojančius tikrovėje, nėra jokio pagrindo manyti, kad kaltinamasis būtų suvokęs, kad rašydamas komentarą gali paskleisti apie privatų kaltintoją kokią nors tikrovės neatitinkančią informaciją bei, kad tokiu būdu būtų norėjęs jį paniekinti ar pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo. Teismas sprendžia, kad susidariusioje situacijoje, pagal tai, kaip ji atrodė įvykio metu, A. B. tik pasinaudojo galimybe internete (teise parašyti komentarą) tam, kad galėtų išsakyti savo nuomonę, kad būtų atkreiptas dėmesys į, jo manymu, nevisiškai tinkamą R. A. elgesį, kompetenciją, tuo pačiu pakankamai aukštą pragyvenimo lygį, taip pat nevisiškai objektyvų antrąjį straipsnį apie jo bei jo pavaldinių santykius.

Todėl konstatuotina, kad byloje nėra įrodytas ir pagrindinis nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., subjektyviosios pusės požymis – kaltė (tyčia).

Atsižvelgiant į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nenustačius A. B. veikoje būtinųjų šmeižimo (BK 154straipsnio 2 dalis) objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių – pavojingos veikos, padarinių bei kaltės (tyčios) – A. B. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Privataus kaltintojo pareikštas ieškinys paliktinas nenagrinėtu (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Kaltinamojo gynėja prašė iš privataus kaltintojo nukentėjusiojo R. A. išieškoti jos ginamojo turėtas 1000 Eurų išlaidas už gynybą ir tuo tikslu bylos procese pakviesto advokato paslaugas ir pateikė tokio dydžio išlaidas patvirtinantį pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 546608.. Toks prašymas atitinka BPK 103 straipsnio 6 dalies, 105 straipsnio 6 dalies sąlygas. Pagal šiuose straipsniuose esančias proceso išlaidų pripažinimo ir išieškojimo taisykles teismas privataus kaltinimo bylos procese gali nustatyti asmeniui, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas, atlyginti dalį ar visas proceso išlaidas, kurias turėjo išteisintas asmuo, pakvietęs procese dalyvauti gynėją. Teismas šioje byloje sprendžia, kad yra pagrindas A. B. patirtas išlaidas dėl apmokėjimo advokatui už jo gynybą teisme pripažinti procesinėmis išlaidomis (BPK 103 str. 6 p.) ir jas išieškoti iš privataus kaltintojo, pagal kurio skundą buvo pradėtas procesas (BPK 105 str. 6 d.). Tačiau pats pripažinimas savaime nereiškia, kad tokių išlaidų dydis neturi būti vertinamas atskirai ir, kad jos visos, kiek yra prašoma, turi būti išieškomos.

Pažymėtina, kad ne visos faktiškai sumokėtos sumos advokato ar advokato padėjėjo teikiamai pagalbai, kuomet jis atstovauja proceso dalyvį teisme ar teikia jam kitokią teisinę pagalbą, teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis konkrečiame procese, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto proceso dalyvių išlaidavimo procese. Todėl, jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijų, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas tokiai pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Baudžiamojo proceso įstatymas bei CK 6.249 – 6.251, 6.263 straipsniai grindžiami visiško žalos (nuostolių) atlyginimo principu, tačiau šis principas draudžia nesąžiningai pelnytis, dirbtinai ,,išpučiant“ advokato, kaip gynėjo ar atstovo, honoraro sumą.

Šioje privataus kaltinimo byloje teismas vertindamas ar yra pagrindas priteisti kaltinamojo gynėjos nurodytą sumą advokato pagalbai apmokėti atsižvelgia į nusikalstamos veikos, kurios padarymu buvo kaltinamas A. B., pobūdį bei sunkumą, faktinį ir teisinį sudėtingumą, pačios bylos sudėtingumą ir apimtį, teisinės pagalbos teikimo trukmę ir advokato veiksmų kiekį bei mastą, privataus kaltintojo turtinę padėtį.

Taigi, atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį procese, siekiant abiejų pusių turtinių interesų pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo, teismas sprendžia, kad kaltinamojo A. B. gynėjos prašoma priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma tam, kad būtų teisinga, atitiktų protingumo ir teisingumo kriterijus, turi būti šiek tiek sumažinta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3 d., 6 d., 307 str. 4 d., 7 d., 308 str.,

nusprendžia:

A. B. iš kaltinimo pagal BK 154 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo R. A. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Pripažinti A. B. jo gynybai patirtų išlaidų dalį - 700 Eurų (septynis šimtus eurų) išlaidas advokatui ir jas išieškoti jo naudai iš privataus kaltintojo R. A.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, byloje prokuratūros pateiktą nutraukto ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-42090-15 medžiagą grąžinti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrai.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui paduodant apeliacinį skundą per Kauno apylinkės teismą.