Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-16 · Administracinė byla Nr. I-1960-554/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-16
Bylos Nr.
I-1960-554/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Algis Markevičius
Pareiškėjas
A.M.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1960-554/2015.Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01840-2014-4.Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2.; 74.
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,dalyvaujant pareiškėjui – A.M.,

atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui Mindaugui Kabeliui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 43443 EUR (150000 Lt) neturtinės žalos atlyginimui už netinkamų kalinimo sąlygų sudarymą laikotarpyje nuo 2010-05-24 iki 2014-12-05.

Pareiškėjas skunde (b.l. 5) nurodė, kad Alytaus pataisos namų administracija neužtikrino, jog į pataisos namus nepatektų narkotikai, nereagavo į pareiškėjo pranešimus apie prekybą narkotikais. Narkotikų vartojimas bei prekyba jais buvo nuteistųjų kasdienybė. Dėl to pareiškėjas 2009 metais pradėjo pats vartoti narkotikus, nors iki to jokių uždraustų medžiagų vartojęs nebuvo. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos valstybės neteisėti veiksmai yra tame, jog neužtikrino, kad narkotikai nepatektų į Alytaus PN teritoriją ir jų negalėtų vartoti pareiškėjas bei kiti nuteistieji. To pasėkoje pareiškėjas vartodamas narkotikus užsikrėtė nepagydoma liga – ŽIV. Be to, Alytaus PN administracija nedėjo jokių pastangų, kad pareiškėjas po bausmės atlikimo galėtų integruotis į visuomenę ir adaptuotis laisvėje. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad dėl paminėtų Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų Alytaus PN jis buvo užkrėstas ŽIV ir tapo narkotikų vartotoju. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu nebuvo taisomas, bet buvo paliktas likimo valiai, tapo narkomanu ir jam nebuvo suteiktas tinkamas medicininis gydymas (neskiriami efektyvų poveikį turintys vaistai).

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo atstovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 10-13) nurodė, kad pareiškėjas į Alytaus PN buvo etapuotas bausmės atlikimui 2009-07-14. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014-12-05, todėl turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas ir ginčo situacijoje vertinamas laikotarpis nuo 2011-12-05 iki 2014-12-05. Atsakovas ir jo atstovas pabrėžė, kad 2009-07-20, tik atvykęs į Alytaus PN, pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su ŽIV viruso plitimo būdais. Pareiškėjas eilę kartų lankėsi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir tiek gydytojų, tiek ir būrio viršininko buvo pastoviai papildomai perspėjamas apie ŽIV grėsmę bei narkotinių medžiagų vartojimo žalą, tačiau jau 2010-05-24 pareiškėjui buvo nustatyta ŽIV diagnozė. Pareiškėjas akivaizdžiai ignoravo perspėjimus nevartoti narkotikų, neatvykdavo pas gydytojus atlikti tyrimų dėl ŽIV ligos eigos. Nežiūrint to, pareiškėjui buvo teikiama medicininė pagalba, kai jis lankydavosi pas gydytojus, taip pat 5 kartus jis buvo etapuotas gydymui į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

Atsakovas ir jo atstovas pabrėžė, kad pataisos namuose nuolat vyksta anoniminių narkomanų grupės susirinkimai, pareiškėjas buvo raginamas lankyti šios grupės užsiėmimus, tačiau dėl neaiškių priežasčių jų nelankė. 12 būryje buvo apgyvendinti nuteistieji, kurie pareiškė norą dalyvauti reabilitacinėje programoje ir nevartoti narkotikų. Pareiškėjas šiame būryje gyveno nuo 2012-10-16 iki 2013-06-14, tačiau buvo pašalintas dėl narkotikų vartojimo. Be to, pataisos namuose veikia 14 socialinės reabilitacijos programų, kuriomis siekiama nuteistuosius atpratinti vartoti narkotikus, padėti jiems ateityje integruotis į visuomenę, lavinti savo sugebėjimus, padėti mažinti psichologinę įtampą ir t.t.. Nuteistieji gali sportuoti, taip pat dirbti ūkio brigadoje, lankytis koplyčioje ir t.t.. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad patais įstaigos administracijos veiksmai prieštaravo teisės aktų reikalavimams, taip pat, kad pareiškėjui atsirado neturtinė žala dėl kaltų administracijos veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsakovas ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė teismą pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. LVAT yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str.), kad nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais (veiksmais) atlyginimo, taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso (toliau – CK) normos. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Teismų įstatymo 33 str., LAT 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose pažeidžiant kalinimo sąlygas (taip pat ir nesuteikiant kvalifikuoto gydymo) laikotarpiu nuo 2010-05-24 (kai galutinai paaiškėjo ŽIV diagnozė) iki 2014-12-05 (skundo išsiuntimo teismui diena) (b.l. 6, 7). CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat diagnozės paaiškėjimo ir nevartoti narkotikų, vykdyti gydytojų bei administracijos atstovų nurodymus. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo kreiptis į gydytojus, nevartoti narkotikų ir t.t.. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2014-12-05 (b.l. 7). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2010-05-24 iki 2014-12-05, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą (ABTĮ 57 str.).

Teismas savo iniciatyva pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Nors pareiškėjas ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau ir skunde bei teismo posėdžio metu nepaaiškino, kodėl į teismą nesikreipė anksčiau. Teismo vertinimu tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai (tiksliau jų ne buvimas) yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010-05-24 iki 2011-12-05 (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas ieškinio senaties terminas. Dėl to ginčui šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2011-12-05 iki 2014-12-05.

Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę už sunkių smurtinių nusikaltimų padarymą (b.l. 8-9, 68, TIS Liteko duomenys). Nuo 2009-07-14 pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka Alytaus PN (b.l. 10, 68). 2009-07-20 pasirašytinai jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už susargdinimą sunkia/nepagydoma liga bei dėl ŽIV viruso grėsmės bei jo plitimo būdų (b.l. 54, 55). 2010-05-24 pareiškėjui buvo diagnozuotas ŽIV (b.l. 6). Nežiūrint to, pareiškėjas 2010-07-08, 2010-07-30, 2010-08-19, 2011-04-15, 2012-09-13, 2013-07-18, 2013-10-24, 2014-09-02, 2014-11-13 baustas už narkotinių medžiagų neteisėtą vartojimą. Nuo 2012-10-16 iki 2013-06-14 pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus įsakymu buvo perkeltas į 12 būrį (švarią nuo narkotikų zoną), tačiau dėl tolesnio narkotikų vartojimo, atliekant bausmę 12 būryje, pareiškėjas buvo pašalintas iš šio būrio (b.l. 11). Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės ir neneigė teismo posėdžio metu, taip pat pabrėžė, kad narkotikus vartoja pastoviai ir šiuo metu.

Teismas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių, asmenų (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo teiginiai, jog pataisos namų administracija neužkirto kelio narkotinių medžiagų patekimui į Alytaus pataisos namus, neperauklėja pareiškėjo, neruošia jo integracijai į visuomenę, neskiria efektyvaus gydymo nuo ŽIV (šia nepagydoma liga pareiškėjas užsikrėtė iš esmės dėl savo veiksmų - neteisėtai vartodamas narkotikus pataisos namuose) jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57. str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose (ginčo situacijoje gauti medicinines paslaugas) negu asmenys, kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę už sunkių smurtinių nusikaltimų padarymą, savo noru vartodamas narkotines medžiagas užsikrėtė ŽIV, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Teismui pateikti duomenys patvirtina teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad pareiškėjas niekieno neverčiamas savo iniciatyva bei noru Alytaus pataisos namuose vartojo ir vartoja šiuo metu narkotikus. Jis teismo posėdžio metu viešai pareiškė, kad narkotikus pradėjo vartoti tik atvykęs į pataisos namus, taip pat vartoja ir šiuo metu. Šiuos jo teiginius patvirtina ir sistemingas drausminių nuobaudų skyrimas už neteisėtą narkotinių medžiagų vartojimą pataisos namuose. Pareiškėjas teismui tik deklaratyviai nurodė, kad pataisos namų administracijos atstovams jis sistemingai teikė informaciją apie prekybą narkotikais ir ja užsiimančius konkrečius asmenis, nes to nepatvirtina jokie rašytiniai įrodymai. Pataisos namų atstovas nurodė, kad iš pareiškėjo jokios informacijos apie prekybą narkotinėmis medžiagomis Alytaus pataisos namuose nebuvo gauta. Nors pareiškėjas ir neįrodė savo teiginių apie nuolatinį informacijos teikimą administracijos atstovams apie prekybą narkotinėmis medžiagomis pataisos namuose, tačiau teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad Alytaus PN administracija savo iniciatyva ir be pareiškėjo pagalbos pastoviai jau ilgą laiką atlieka aktyvius veiksmus, kuriais siekiama užkirsti kelią narkotinių medžiagų patekimui į pataisos namų teritoriją, taip pat nuolat atlieka prevencines priemones, kurių tikslas sumažinti narkotikų vartojimą tarp nuteistųjų. Alytaus PN nuolat atliekamos kratos, organizuojami patikrinimai (jų metu taip pat naudojami ir tarnybiniai šunys), nustatomi apsvaigę nuo narkotinių medžiagų nuteistieji, sudaromi prevencinių veiksmų planai, analizuojami gauti rezultatai ir t.t. (b.l. 14-30, 50, 51, 52, 53). Šių administracijos veiksmų atlikimo rezultate ir pats pareiškėjas 2010-07-08, 2010-07-30, 2010-08-19, 2011-04-15, 2012-09-13, 2013-07-18, 2013-10-24, 2014-09-02, 2014-11-13 buvo baustas už narkotinių medžiagų neteisėtą vartojimą, taip pat pradėta daug ikiteisminių tyrimų dėl neteisėtos narkotinių medžiagų apyvartos pataisos namuose. Tai duoda pakankamą pagrindą, kad Alytaus PN administracija savo galimybių bei kompetencijos ribose imasi visų galimų priemonių dėl narkotinių medžiagų patekimo į pataisos namus užkardymo. Apibendrindamas šias aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog Alytaus PN administracija neužtikrina narkotinių medžiagų nepatekimo į pataisos namų teritoriją, laikytini nepagrįstais bei neįrodytais. Teismas akcentuoja, kad jokios atsakovo kaltės bei neteisėtų veiksmų tame, kad pareiškėjas sąmoningai (tyčia) vartodamas narkotines medžiagas užsikrėtė ŽIV dėl to nėra (ABTĮ 57 str.). Teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjui narkotinės medžiagos brukamos per prievartą, pareiškėjas sąmoningai atsisakytų jas vartoti arba prieš jį buvo naudojama prievarta ir to pasėkoje jis buvo privestas vartoti narkotines medžiagas (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Alytaus PN administracija nedėjo jokių pastangų, kad pareiškėjas po bausmės atlikimo galėtų integruotis į visuomenę ir adaptuotis laisvėje. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu nebuvo taisomas, bet buvo paliktas likimo valiai, tapo narkomanu ir jam nebuvo suteiktas tinkamas medicininis gydymas (neskiriami efektyvų poveikį turintys vaistai, nesuteikiamas kvalifikuotas gydymas, pagerintas maitinimas).

Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad tik atvykęs į Alytaus PN pareiškėjas buvo įspėtas apie ŽIV plitimo būdus, jam išaiškinta apie narkotikų vartojimo neigiamas pasekmes (b.l. 54, 55). Apie tai jam būdavo sistemingai aiškinama ir bendraujant individualiai (b.l. 56-64), taip pat įgyvendinant Nuteistojo pataisos (ugdymo) programos planą (b.l. 57). Paminėti duomenys patvirtina, kad su pareiškėju nuolat bendravo administracijos atstovai, aiškinosi bausmės atlikimo metu iškilusias problemas (pvz. atsisakymo gyventi konkrečiame būryje priežastis). Įrašai individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje (b.l. 56-64) patvirtina, kad pareiškėjas vengdavo atvirai bendrauti su būrio viršininku ar kitais administracijos atstovais, nuolat vartodavo narkotikus ir piktybiškai pažeidinėjo rėžimo reikalavimus (vartojo narkotines medžiagas, nevykdė teisėtų nurodymų, vartojo fizinį smurtą prieš kitus asmenis ir t.t.)(b.l. 71-72). Nuo 2009-11-17 iki 2014-11-13 pareiškėjas drausmine tvarka buvo nubaustas net 29 kartus. Teismas pabrėžia, kad tiek perauklėjimas, tiek ir integracija į visuomenę – tai abipusis procesas. Pareiškėjo skunde minimo tikslo turi siekti ne tik administracijos atstovai, bet ir pats nuteistasis (pareiškėjas). Iš teismui pateiktų įrodymų akivaizdu, kad pastangos buvo dedamos tik iš pataisos namų administracijos pusės, o pareiškėjas nuolat piktybiškai ignoravo visas administracijos pastangas ir sąmoningai pažeidinėjo rėžimo reikalavimus (ABTĮ 57 str.). Pareiškėjas bausmės atlikimui buvo perkeltas į 12 būrį (šios aplinkybės pareiškėjas neneigia), kuriame bausmę atlikinėjo nuteistieji, nusprendę nevartoti narkotikų, tačiau iš šio būrio buvo pašalintas už sąmoningą narkotikų vartojimą (b.l. 11, 69-70, 71). Be to, Alytaus pataisos namuose nuolat vykdomi motyvaciniai – atrankiniai pokalbiai, sudarytos anoniminių narkomanų grupės ir su šioje programoje dalyvaujančiais asmenimis specialistai nuolat rengia užsiėmimus. Taip pat nuolat vykdomas individualus darbas su nuteistaisiais, turinčiais psichologinio pobūdžio problemų, adaptacijos sunkumų, vedamos įgūdžių lavinimo konsultacijos, sudarytos galimybės užsiimti biblioterapija, rengiami įvairūs konkursai, suteikta galimybė dirbti, lankytis koplyčioje ir t.t. (b.l. 30-49, 65-67). Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjas būtų linkęs dalyvauti atsakovo vykdomose programose. Akivaizdu, kad prievartinių veiksmų pasėkoje (kai pareiškėjas akivaizdžiai ignoruoja visas priemones) reabilitacijos bei integracijos į visuomenę programų tikslai negali būti pasiekti. Dėl paminėtų aplinkybių teismas laiko negrįstais pareiškėjo teiginius dėl perauklėjimo, integracijos.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam neskiriamas efektyvus gydymas nuo ŽIV, nors pats nurodė, jog ši liga nepagydoma. Teismui pateikti duomenys (b.l. 68-70, 73-101) paneigia šiuos pareiškėjo teiginius ir, tuo pačiu, patvirtina, kad pareiškėjui medicininė pagalba (taip pat ir gydymas) buvo teikiama nuolat specialų pasirengimą turinčių asmenų (gydytojų). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik deklaratyviai paaiškino, jog jo netenkina medicininės paslaugos, tačiau nesukonkretino, kuo pasireiškia netinkamas gydymas. Pareiškėjas eilę kartų buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, dažnai lankėsi Sveikatos priežiūros tarnyboje. Kiekvienu atveju jam buvo skiriamas gydymas, kurio reikalingumą nustatydavo gydytojas ir kuris buvo reikalingas įvertinus pareiškėjo sveikatos būklę. Nežiūrint to, kad pareiškėjui buvo skiriamas visiškai nemokamas gydymas, jis piktybiškai nevykdė gydytojų nurodymų, vengė atlikti tyrimus (b.l. 74, 86, 102, 111). Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė ir dėl maisto trūkumo, o išsakė tik niekuo nepagrįstus deklaratyvius teiginius.

Teismas daro išvadą, jog šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko, o dėl atsiradusių nepatogumų (ir neturtinės žalos) pareiškėjas pateikė tik aptakias frazes (ABTĮ 57 str.). Pateiktų įrodymų visetas duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėti Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmai (neveikimas)(aktas) nebuvo nustatyti, o pats pareiškėjas savo reikalavimui pagrįsti jokių įrodymų nepateikė (ABTĮ 57 str.). Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas pilnoje apimtyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Teismas taip pat akcentuoja, kad byloje nėra ir jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Kaip jau buvo paminėta, nepagydoma liga pareiškėjas užsikrėtė iš esmės savo iniciatyva (neteisėtas narkotikų vartojimas) ir skunde išdėstė tik abstrakčius bei deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Darydamas šią išvadą teismas ima domėn ir tai, kad pareiškėjas sistemingai tyčia darė smurtinius nusikaltimus, todėl jis turėjo objektyvią galimybę suvokti, jog už tyčinių smurtinių nusikaltimų darymą jis bus patalpintas ne į SPA centrą, o į tardymo izoliatorių ir vėliau į pataisos namus – t.y. iš dalies ir jo sąmoningi (tyčiniai) neteisėti veiksmai buvo priežastiniame ryšyje dėl sąlygų pablogėjimo (CK 6.282 str. 1 d.). Įvertinęs suteiktų visiškai nemokamų medicininių paslaugų kiekį, teismas taip pat pabrėžia, kad būdamas laisvėje pareiškėjas (atsižvelgiant į jo gyvenimo būdą bei charakterizuojančius duomenis) realiai būtų negavęs nei ½ dalies tikrai nemokamų medicininių paslaugų (ABTĮ 57 str.).

Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, kurie sunkiai logiškai suvokiami, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo A.M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Algis Markevičius