Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokuroras Linas Silevičius prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: S. M. pripažinti kaltu padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jį nuteisti 1 metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei be bausmę prižiūrinčios institucijos žinios ir leidimo nekeisti gyvenamosios vietos. Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. Nukentėjusiosios N. M. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš S. M. priteisti 1 000 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms. Teismas neatsižvelgė į nukentėjusiosios N. M. nuoseklius parodymus, kuri viso proceso metu išsamiai parodė, kad 2016 m. rugpjūčio 6 d., apie 10.30 val., virtuvėje įvyko žodinis konfliktas su sutuoktiniu, kurį ji norėjo įrašyti į planšetinį kompiuterį, tačiau S. M. neleido, pribėgo ir, norėdamas atimti kompiuterį, suėmė ją už žastų bei visa jėga trenkė į sieną, po to iš rankų išplėšė kompiuterį ir numetė ant grindų. Dėl didelio susijaudinimo ji iš karto nepajautė fizinio skausmo.

Taip pat S. M. kaltė grindžiama specialisto išvada, kuria N. M. nustatyta dešinio žasto poodinė kraujosruva, padaryta kietu buku daiktu, galimai 2016 m. rugpjūčio 6 d. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Be to, specialistas patvirtino pateiktą išvadą bei paaiškino, kad rankų pirštai prilyginami kietam bukam daiktui.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nuosprendis dėl S. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad S. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo. Tačiau pažymima, kad teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus S. M. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog S. M. smurtaudamas nežymiai sutrikdė sutuoktinės sveikatą, neįrodytos.

BK 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, smurtavimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas.

Pažymėtina, kad BK 140 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, objektyviai pasireiškianti mušimu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu žmogaus kūnui, sukeliant žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė šios veikos pavojingus padarinius ir tų padarinių norėjo arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnis).

Šioje baudžiamojoje byloje išteisintojo S. M. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį prokuroras iš esmė grindžia nukentėjusiosios N. M., liudytojo A. M. parodymais ir specialisto išvada.

Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 6 d., apie 10.20 val., tarp sutuoktinių S. M. ir N. M. kilo žodinis konfliktas. Nors sutuoktiniai gyveno kartu, jų santykiai buvo konfliktiški, jie ruošėsi skyryboms, o minėtas konfliktas kilo aiškinantis tarpusavio santykius. Tiek N. M., tiek S. M. konflikto metu buvo blaivūs, tačiau nurodė skirtingas jo kilimo bei jų veiksmų konflikto metu aplinkybes.

Be to, susipažinus su byloje esančiais įrodymais matyti, jog nukentėjusiosios sužalojimo fakto tiesiogiai nematė nei vienas liudytojas. Apie nukentėjusiosios patirtus sužalojimus ir jų padarymo mechanizmą liudytojas A. M. sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios pasakojimų. Taigi, šioje byloje viso baudžiamojo proceso metu išteisintajam S. M. pareikšti kaltinimai buvo grindžiami iš esmės tik nukentėjusiosios N. M. parodymais ir iš jų išvestais kitais netiesioginiais įrodymais. Tuo tarpu išteisintasis S. M. viso proceso metu savo kaltę nuosekliai neigė.

Išteisintasis S. M. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog konfliktas kilo dėl to, kad jis ruošdamasis skyrybų procesui sudarinėjo daiktų sąrašą, kurie buvo nupirkti gyvenant santuokoje ir kuriuos reikėjo pasidalinti. Tuo metu į virtuvę užėjo žmona, kuriai jis pasiūlė kartu sudaryti sąrašą, tačiau pastaroji atsakė, kad nieko nesiruošia dalintis, nes jam niekas nepriklauso, kilo konfliktas, po ko ji trumpam nuėjo į savo kambarį. Tuomet jis prieškambaryje pamatė planšetinį kompiuterį, kuriuo žmona bandė įrašyti jų konfliktą, todėl jis, norėdamas išjungti įrašymo funkciją, jį paėmė, bet žmona pasivijo ir pradėjo atiminėti, stuktelėjo jam į ranką ir kompiuteris nukrito ant grindų, po ko prasidėjo rėkimai, necenzūriniai žodžiai. Tvirtino, kad žmonai už rankų negriebė, į sieną jos nesviedė bei negrasino sutuoktinei ir jos sūnui A. M..

Žemesnės instancijos teismas

BIRT ataskaitų žiūryklėje nurodyta, kad N. M. 2016 m. rugpjūčio 6 d., 10.28 val., kreipėsi pagalbos bendruoju pagalbos telefonu nurodydama, kad namuose triukšmauja, grasina sutuoktinis, jis blaivus, greitoji pagalba nereikalinga (b. l. 3). Be to, tą pačią dieną iš karto po įvykio nukentėjusioji N. M. kreipėsi į policiją su pareiškimu, kuriame nurodė, kad konflikto metu sutuoktinis S. M. grasino nužudyti jos sūnų, pranešusį apie vyro neištikimybę. Bandant įrašyti grasinimus į planšetinį kompiuterį, S. M. norėjo išmesti kompiuterį per langą, tačiau to padaryti nepavykus – sudaužė (b. l. 2). Juolab, kad teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas policijos pareigūnas L. S. paaiškino, kad atvykus į įvykio vietą N. M. nesakė, kad konflikto metu jai buvo sukeltas skausmas ar ji sužalota, bet matė sudaužytą planšetinį kompiuterį. Liudytoja apklausta policijos pareigūnė J. M. taip pat nurodė, kad atvykus į įvykio vietą ir apklausiant N. M. dėl įvykusio konflikto, nukentėjusioji aiškino, kad vyras turi meilužę, tačiau dėl patirtų sužalojimų nesiskundė, sakė, kad buvo bandoma iš jos atimti kompiuterį, kuris buvo sudaužytas, taip pat skundėsi asmeniniais santykiais, jeigu matomi smurto požymiai, policijos pareigūnai juos užfiksuoja, nufotografuoja, šiuo atveju smurto požymių nematė ir nukentėjusioji jų nenurodė. Be to, 2016 m. rugpjūčio 23 d. paaiškinimuose liudytojas A. M. nurodė, kad iš karto po konflikto telefonu kalbėjosi su savo motina N. M., tačiau ji nesakė, jog konflikto metu buvo sužalota.