Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Ž. (toliau – ir apeliantas) gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – 30 (trisdešimt) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta subendrinta 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam skirta subendrinta 1 (vienų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir jam paskirta galutinė subendrinta 1 (vienų) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. liepos 24 d. 20.13 val. iki 2023 m. liepos 26 d., 9.10 val., ir nuo 2023 m. rugsėjo 16 d., 01.40 val. iki 2023 m. rugsėjo 16 d., 8.49 val., kas atitinka 3 (tris) laisvės atėmimo dienas.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo Ž. Ž. faktinio sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.

Paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

2023 m. liepos 24 d. atlikus kratą pas Ž. Ž. paimtus pinigus dalyje – 1 125 Eur, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta grąžinti Ž. Ž. arba jo įgaliotam asmeniui, o 150 Eur konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos rezultatą.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti L. D. ir A. S., tačiau šie nuteistieji apeliacinių skundų nepadavė, taip pat dėl jų apeliaciniai skundai nebuvo paduoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Ž. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, turėdamas tikslą parduoti ir platinti, neteisėtai laikė 14,443 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys) ir 0,445 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos iki kol 2023 m. liepos 24 d., apie 17.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), 12,047 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys) už 150 Eur neteisėtai pardavė L. D., o 2023 m. liepos 24 d. nuo 20.23 val. iki 21.20 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė likusius 2,396 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminės dalys) ir 0,445 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos.

2. Be to, Ž. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, veikdamas kartu su A. S., laikė 7,794 g psichotropinės medžiagos – 3-CMC iki 2023 m. rugsėjo 16 d. apie 01.11 val., kol šią psichotropinę medžiagą (duomenys neskelbtini), automobilyje „VW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), apžiūros metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Nuteistojo Ž. Ž. gynėjas P. Ravluševičius neginčija byloje nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, jų teisinio vertinimo ir nuteistojo kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20, 301 straipsnių reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apylinkės teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes bei Ž. Ž. nusikalstamus veiksmus pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikavo tinkamai. Tačiau nuteistojo gynėjas ginčija nuosprendžio dalį dėl nuteistajam paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės ir prašo paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo gynėjo skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam Ž. Ž., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.

11. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies ir BK 62 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam galimybę, tačiau padarė išvadą, kad pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę byloje nėra. Tam pritaria ir šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju Ž. Ž. nei savo noru pranešė teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamą veiką, nei iš esmės padėjo ją atskleisti, o tik kitų byloje jau anksčiau surinktų įrodymų kontekste savo kaltę pripažino, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės. Tuo tarpu BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1–6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2007, 2K-449/2007, 2K-123/2008, 2K-7-287/2009, 2K-650/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistojo Ž. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

14. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, jog pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Vertinant bylai reikšmingą kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi padarytų nusikaltimų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje, pobūdį bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kuriuos išsamiai išanalizavo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą.

16. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog Ž. Ž. padarė vieną nesunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, neturint tikslo platinti, ir vieną sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, ir jų išplatinimą. Už sunkaus nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki aštuonerių metų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimas, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistasis Ž. Ž. neteisėtai laikė ir kitam asmeniui (L. D.) už atlygį pardavė narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių). Be to, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, bylos duomenys sudaro pagrindo manyti, kad tokia Ž. Ž. veika nebuvo atsitiktinė. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė objektyviąją ir subjektyviąją pusę. Pasak nuteistojo gynėjo, Ž. Ž. pats buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų, tikslo platinti neturėjo, narkotinės medžiagos priklausė kitam asmeniui, kas iš esmės, nuteistojo gynėjo vertinimu, rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir sudaro pagrindą skirti švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto gynėjo argumentu.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šioje byloje nustatytas tik vienas narkotinių medžiagų pardavimo atvejis, tačiau bylos duomenys sustiprina pagrindą manyti, kad Ž. Ž. ne tik šuo atveju pardavė narkotinių medžiagų, pardavimo atvejų galimai buvo ir daugiau, tačiau tyrimo apimtis šiuo atveju apsiribojo tik tuo. Priešingos išvados neleidžia daryti byloje esanti Ž. Ž. telefoninių pokalbių suvestinė, kurioje atsispindi bendravimas su įvairias asmenimis, kas sudaro pagrindą manyti, jog nuteistasis Ž. Ž. narkotines medžiagas galėjo platinti ir kitiems, ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šiuos duomenis, neįžvelgia aplinkybių, kurios konkrečiu atveju leistų vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga, dėl ko, švelnesnės bausmės, negu numatyta baudžiamajame įstatyme jam skyrimas, šiuo atveju nėra galimas. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės skyrimas neatitiktų bausmės tikslų ir paskirties bei nesulaikytų nuteistojo nuo naujų nusikaltimų darymo.

18. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Ž. Ž. kaltu dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo, skyrė jam subendrintą 2 (dvejų) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę, jos neindividualizavo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas Ž. Ž. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta galutinė bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

19. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą paskirti laisvės atėmimo bausmę sankcijos ribose grindė su padarytomis nusikalstamomis veikomis susijusiomis aplinkybėmis ir su nuteistąjį charakterizuojančiomis aplinkybėmis, jas nuosprendyje išsamiai aptarė ir teisingai įvertino. Nuteistasis Ž. Ž. padarė nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis) nusikaltimus. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo Ž. Ž. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atsižvelgė į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir Ž. Ž. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. įvertino tai, kad praeityje Ž. Ž. buvo teistas, tačiau nagrinėjamas nusikalstamas veikas įvykdė išnykus ankstesniems teistumams, t. y. nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas, o skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai Ž. Ž. turi galiojantį teistumą, administracine tvarka baustas, paskirtų nuobaudų nemoka, kas rodo, jog asmuo nėra linkęs prisiimti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus, nedirbantis. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad Ž. Ž. nusikalto neatsitiktinai. Apylinkės teismas nurodė, jog, remiantis L. D. parodymais, jis iš Ž. Ž. narkotines medžiagas įsigijo ne vieną kartą, tą jis yra daręs ir iki nagrinėjamos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad Ž. Ž., būdamas pakankamai brandaus amžiaus, praeityje atlikęs net ir laisvės atėmimo bausmę, sąmoningai pasirinko teisei priešingą elgesį, nors ir žinojo, kad už tokią veiklą gresia griežta baudžiamoji atsakomybė. Be to, skiriant bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, Ž. Ž. padarė jau po to, kai jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, kas, teismo vertinimu, rodo, jog net ir ikiteisminio tyrimo pradėjimas, dėl nusikalstamos veikos, susijusios su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, Ž. Ž. neatgrasė nuo nusikalstamo elgesio. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina nuteistojo Ž. Ž. gynėjo skundo teiginius, kuriais prašo atsižvelgti į tai, kad Ž. Ž. pripažino savo kaltę ir ypatingai gailėjosi dėl jų padarymo. Kaip jau buvo minėta, šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, įvertino ir juos aptarė skundžiamame nuosprendyje, todėl remiantis šiais nuteistojo skundo teiginiais teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Deklaruojami nuteistojo įsipareigojimai šeimos nariams, kuriuos įvertino ir pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam Ž. Ž., neturėjo jokios realios įtakos kaltininko apsisprendimui ir nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo, taigi įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindo suabsoliutinti šios aplinkybės.

20. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti įgyvendinti Ž. Ž. paskyrus švelnesnę bausmę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė arešto bausmę, nustatydamas vidurkio nesiekiantį šios bausmės rūšies dydį, t. y. trisdešimt parų, o už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatant minimalų sankcijoje numatytą bausmės dydį, t. y. dvejus metus. Byla išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, Ž. Ž. kaltu prisipažino, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir pagrįstai paskirtą subendrintą dvejų metų laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl paskirtos galutinės vienerių metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Tai, jog apeliantas mano, kad jo asmenybė nėra pavojinga ir paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė pasieks BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus, nesudaro pagrindo švelninti jam pirmosios instancijos teismo skirtos bausmės rūšies. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ž. Ž. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji proporcinga nuteistojo asmenybę charakterizuojančioms aplinkybėms bei jo pavojingumui, todėl yra teisinga ir tinkama realizuoti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs pakartotinai daryti nusikaltimus, prisiima ir galimas pasekmes, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų teisingumo principo įgyvendinimo.

22. Analizuojamu atveju taip pat nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti bausmės vykdymą taikant elektronines stebėjimo priemones, kadangi pagal šio straipsnio 3 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu <...> ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Nagrinėjamu atveju BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytas sunkus nusikaltimas patenka į XXXVII skyrių, kuomet bausmės vykdymo atidėjimo taikymas negalimas.

23. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu, o nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato P. Ravluševičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dėl būtino gynėjo dalyvavimo išieškojimo

24. Vilniaus apygardos teisme gauta patikslinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, kurioje nurodyta, kad iš Ž. Ž. valstybės naudai prašoma išieškoti 216,67 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

25. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atlyginimą atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

26. Pažymėtina, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir Ž. Ž. gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Teisėjų kolegija, vertina tai, kad gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo nuteistojo valios, į jo turtinę padėtį (oficialiai nedirbantis), šiuo nuosprendžiu jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš Ž. Ž. neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato Pavelo Ravluševičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš Ž. Ž. neišieškoti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.