Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-12 nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau Lietuvos Respublikos BK) 302 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas 70 parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str. 2 d. į paskirtą arešto bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013-11-07 iki 2013-11-08 (1 para).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad jis neturėdamas teisėto pagrindo panaudojo svetimą dokumentą - V. M. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), pateikdamas jį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patruliui G. B..

Teismo posėdyje nuteistasis D. R. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis D. R. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-12 nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už neteisėtą svetimo dokumento panaudojimą. Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atmetė įrodymus, kurie kelia abejonių dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d., ir padarė išvadas, kurios neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad nuteistasis D. R. savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančiu ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės rodo, kad D. R. tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai, su kuriais bei jų vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, todėl išsamiai nekartoja ir nebeanalizuoja, atskleidžiant jų turinį, įrodo, kad D. R., 2013-11-07 apie 17.48 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namu, neturėdamas teisėto pagrindo panaudojo svetimą dokumentą - V. M. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), pateikdamas jį Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio patruliui G. B..

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, remdamasis jų visuma padarė teisingas išvadas, pagrįstai D. R. parodymus, kuriais jis neigė savo kaltę atmetė ir pripažino jį kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-12 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį D. R. atžvilgiu, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti D. R. nuteisimo motyvai, su kuriais teisėjų kolegija visiškai sutinka, todėl laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo jų nekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistieji gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apelianto išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendžiai pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant nuteisto D. R. kaltės klausimą, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Nuteistojo kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis. Teismas nuosprendį pagrindė ne spėliojimais ir prielaidomis, o teisme ištirtais įrodymais (Lietuvos Respublikos BPK 301 str.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne tik tuos įrodymus, kuriais remiantis buvo galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip nepagrįstai teigiama D. R. apeliaciniame skunde. Šioje byloje Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, taipogi nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Nuteistasis D. R. apeliaciniame skunde nurodo, jog, paduodamas vairuotojo pažymėjimą policijos pareigūnui, jis veikė nesąmoningai, jokio tikslo nuslėpti savo asmenybės ar kitaip kaip nors iškraipyti faktinius duomenis neturėjo, ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų G. B. ir E. Z. parodymų, jog įvykio metu dėl girtumo jis (apeliantas) sunkiai orientavosi aplinkoje, esamoje situacijoje, buvo neadekvatus, su juo sunkiai sekėsi susikalbėti, pačiam savarankiškai paeiti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog D. R., apklausiamas įtariamuoju 2013-11-08, t. y. kitą dieną po byloje nagrinėjamo įvykio, nenurodė, kad jis neprisimena, kas įvyko 2013-11-07 apie 17.48 val., ar kad byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo be orientacijos, veikė nesąmoningai, o, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, savaip interpretuodamas nurodė aplinkybes, kuriomis jis 2013-11-07 apie 17.48 val. sukėlė eismo įvykį, teigė prisimenantis, jog policijos pareigūnui nedavė kito asmens vairuotojo pažymėjimo ir šių savo parodymų laikėsi viso ikiteisminio tyrimo metu (1 t. 79, 80 b. l.). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu D. R. orientacija ir nuovoka nebuvo sutrikusios tiek, kad D. R. negalėtų suvokti savo paties atliekamų veiksmų ir elgesio, nes po byloje nagrinėjamo įvykio jis prisiminė įvykio aplinkybes, nors jas ir interpretavo savaip. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija D. R. apeliacinio skundo teiginius, kad, paduodamas ne savo vairuotojo pažymėjimą policijos pareigūnui, jis veikė nesąmoningai, jokio tikslo nuslėpti savo asmenybės ar kitaip kaip nors iškraipyti faktinius duomenis neturėjo, vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Nuteistasis D. R., ginčydamas savo kaltę, apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad jam nesąmoningai galimai padavus vairuotojo pažymėjimą policijos pareigūnui, duomenys, esantys vairuotojo pažymėjime, su asmeniu (apeliantu) nebuvo tikrinami, nebuvo tikrinami ir sulyginami duomenys, esantys vairuotojo pažymėjime, automobilio registracijos pažymėjime, draudimo sutartyje. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad policijos pareigūnų veiksmai, pildant dokumentus ir renkant pirminę informaciją apie įvykusį eismo įvykį, D. R. veiksmų paduodant kito asmens vairuotojo pažymėjimą policijos pareigūnui teisiniam įvertinmui ir kvalifikavimui jokios reikšmės neturi.

D. R. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatuoja, kad policijos pareigūnai į jį (apeliantą) byloje nagrinėjamo įvykio metu kreipdavosi vairuotojo pažymėjime nurodytu vardu, nes tokių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Kaip matyti iš liudytojo G. B. parodymų, duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jis su kolega E. Z. ant alkoholio matuoklių šaknelių rašydami duomenis nuo vairuotojo pažymėjimo, tuo vardu kreipėsi į D. R. ir jis pasirašė tiek ant šaknelės, tiek į alkotesterio matavimo knygą. G. B. su kolega netikrino parašų pagal vairuotojo pažymėjimą, nes žmogus prisistatė, padavė vairuotojo pažymėjimą. Liudytojas E. Z. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jam su kolega G. B. priėjus prie D. R. automobilio, ir paklausus šio asmens vardo ir pavardės, D. R. iš pat pradžių prisistatė vardu to žmogaus, kurio vairuotojo pažymėjimą jiems vėliau pateikė. Taigi aplinkybė, kad policijos pareigūnai G. B. ir E. Z. į D. R. byloje nagrinėjamo įvykio metu kreipdavosi vairuotojo pažymėjime nurodytu vardu, nustatyta remiantis minėtų policijos pareigūnų parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti šių liudytojų duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėse detalėse sutampa, liudytojai iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, daro išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojų suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo.

Nuteistojo D. R. nuomone, teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų išsiaiškintos visos aplinkybės, nes netenkino jo prašymo ištirti ir nustatyti aplinkybes dėl jo asmenybės nustatymo Šiaulių miesto PK, kai jis buvo pristatytas po autoįvykio į policijos komisariatą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali atmesti bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, kai jie prašo išaiškinti aplinkybes, kurios jau išsamiai nustatytos surinktoje bylos medžiagoje, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtą D. R. gynėjo advokato prašymą, nes prašymas neturėjo esminės reikšmės bylai – kaltinimas D. R. buvo formuojamas dėl neteisėto kito asmens dokumento pateikimo policijos pareigūnams, todėl veiksmai, kurie vyko po šios veikos padarymo yra nesusiję su pačia kaltinimo apimtimi.

D. R. taip pat nurodo, kad policijos pareigūnai turėjo visas realias galimybes išsaugoti policijos automobilyje esančio vaizdo registratoriaus užfiksuotas faktines aplinkybes dėl vairuotojo pažymėjimo pateikimo faktinių aplinkybių nustatymo, tačiau dėl nežinomų aplinkybių to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad be policijos automobilyje esančio vaizdo registratoriaus įrašo su užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis dėl vairuotojo pažymėjimo pateikimo policijos pareigūnams, byloje esančių duomenų pakanka D. R. kaltei dėl Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti. Nors D. R. atkreipia dėmesį, kad teismo metu peržiūrėtame vaizdo įraše jis jau besąlygiškai iš kart po autoįvykio yra pripažįstamas kaltu dėl svetimo vairuotojo pažymėjimo panaudojimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo D. R. padarytą veiką, bei išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014-09-12 nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.