Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėja A. O. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (toliau – ir atsakovas, Fondo valdybos Utenos skyrius) 2017 m. gegužės 16 sprendimo Nr. (4.71R)R3-22552 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas) dalį dėl duomenų apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą, esančių Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (toliau – ir Registras), patikslinimo; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2017 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (10.10)I-3998 (toliau – ir Fondo valdybos sprendimas); 3) įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 20 d. prašymo dalį dėl Registro duomenų apie pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą patikslinimo.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2015 m. gegužės 15 d. buvo neteisėtai atleista iš darbo UAB „Emilio“. Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-37-724/2016 šią aplinkybę pripažino, o taip pat grąžino pareiškėją į darbą, tačiau teismo sprendimo darbdavys neįvykdė, nes Panevėžio apygardos teismo 2016 m. lapkričio 21 d. nutartimi UAB „Emilio“ buvo iškelta bankroto byla.

3. Pareiškėja teigė, kad ji kreipėsi į Fondo valdybos Utenos skyrių su 2017 m. balandžio 20 d. prašymu patikslinti jos duomenis Registre bei, remiantis šiais duomenimis, teisingai apskaičiuoti nedarbo pašalpą. Fondo valdybos Utenos skyrius ginčijamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą, jį vertino kaip pakartotinį bei nurodė, kad į pareiškėjos keliamus klausimus buvo atsakyta 2016 m. rugsėjo 23 d., 2016 m. lapkričio 10 d. ir 2017 m. sausio 3 d. raštuose, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė naujų duomenų, sudarančių pagrindą abejoti ankstesnių atsakymų pagrįstumu. Nesutikdama su minėtu atsakovo Sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Fondo valdybą su prašymu įpareigoti Fondo valdybos Utenos skyrių atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus. Prašyme ji nurodė naujai atsiradusią aplinkybę, sudarančią pagrindą abejoti ankstesnių atsakovo priimtų sprendimų teisingumu, t. y. tai, kad bankroto administratorius 2017 m. kovo 1 d. atleido pareiškėją iš darbo įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka.

4. Pareiškėja nurodė, kad Fondo valdybos Utenos skyrius Sprendime klaidingai vertino UAB „Emilio“ bankroto administratoriaus pateiktus duomenis apie tai, jog ji nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo nemokamose atostogose, nes pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatas laikotarpis nuo dienos, kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, iki į jį sugrąžinamas yra priverstinė pravaikšta. Be to, bankroto administratoriaus išduotos pažymos, kurioje nurodyti duomenys apie jos darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. vasario mėn., pagrindu, Panevėžio apygardos teismas 2017 m. balandžio 24 d. nutartimi patvirtino jos 8 551,48 Eur kreditorinį reikalavimą. Pareiškėjos įsitikinimu, tokiu būdu teismas pripažino jos teisę gauti darbo užmokestį už visą ginčo laikotarpį, priešingu atveju, jeigu jai būtų suteiktos nemokamos atostogos, ji nebūtų įgijusi teisės į darbo užmokestį. Aplinkybę, jog ginčo laikotarpis turėtų būti įskaitytas į pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo stažą, pareiškėja grindė tuo, jog ginčo laikotarpiu kaip priverstinės pravaikštos laikotarpiu jai turėjo būti mokamas darbo užmokestis ir socialinio draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tai, jog ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, pareiškėjos nuomone, Fondo valdybos sprendimas, patvirtinantis atsakovo Sprendimo teisėtumą, taip pat turėtų būti panaikintas.