- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-09
- Bylos Nr.
- A-822-432-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- P. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui
- Kategorijos
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas P. Ž. su skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 333 645,68 Lt dydžio atlyginimo skirtumą nuo 2000-01-01 iki 2007-08-31 ir atlyginimo skirtumą nuo 2007-03-31 iki teismo sprendimo priėmimo bei įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos mokėti jam atlyginimą, skaičiuotiną pagal LR Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 ir 1997-06-30 nutarimą Nr. 589.
Paaiškino, kad, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu, pareiškėjui nuo 2000-01-01 mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas, atsakovai tokiais veiksmai pažeidė jo teises ir įstatymų saugomus interesus, LR Konstitucijos 109 ir 114 straipsniuose garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą ir draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Mano, kad tik esant valstybėje itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, darbuotojų atlyginimai, mokami iš valstybės biudžeto, gali būti proporcingai mažinami, tačiau atlyginimai buvo sumažinti tik vienai iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupei ir toks atlyginimų sumažinimas buvo akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, nes kitiems valstybės sektoriuje dirbantiems asmenims atlyginimai nebuvo sumažinti. Teisinio pagrindo sumažinti pareiškėjui priklausantį atlyginimą nebuvo ir šiuo metu nėra.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsiliepime į skundą (b. l. 9) su pateiktu pareiškėjo P. Ž. skundu nesutiko.
Šalies argumentai
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo P. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 11-14) paaiškino, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, ir prašė jį taikyti. Nurodė, kad pareiškėjo prašymas iš valstybės priteisti negautą atlyginimo dalį su privalomaisiais mokėjimais valstybei yra nelogiškas. Teigė, jog šio ginčo atveju taikytinas LR darbo kodekso 298 straipsnis, reglamentuojantis, kad darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos, su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus. LR darbo kodekso 298 straipsnio komentare nurodyta, kad ieškovui suteikiama teisė pačiam pasirinkti jam palankesnį konkretų trejų metų laikotarpį. Nors LR teismų įstatymas nenustato specialios normos, tačiau taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes. Pabrėžė, kad sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė konstatuota pačiame LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarime kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo koeficientą. Lietuvos ekonominė ir finansinė būklė 1999 metais pablogėjo, todėl Vyriausybė privalėjo imtis priemonių tokiai padėčiai stabilizuoti ir gerinti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas sumažinti teisėjų, prokurorų ir kitų aukšto rango teisėsaugos pareigūnų darbo užmokesčio fondą, taip pat darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių, yra tik viena iš 30 numatytų priemonių, taikytų visiems Lietuvos gyventojams. 1998 m. faktinės biudžeto pajamos nesiekė planuotų, net per metus jas gerokai sumažinus. Mano, kad itin sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė tęsėsi iki 2003 metų. Atkreipė dėmesį, kad 1997-06-30 LR Vyriausybės nutarimu, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams ir kitiems pareigūnams. LR Vyriausybė 1999-08-27 nutarimu pakeitė minimą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999-09-01 nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė ir, priešingai, minėtu LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu teisėjams ir kitiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 buvo sumažintas iki 1,75, taigi, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas, todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio ir teisėjų atlyginimai buvo sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 2 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui P. Ž. priteistina neišmokėto atlyginimo dalis, kurią sudaro 149 828 Lt (šimtas keturiasdešimt devyni tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt aštuoni litai), susidariusi laikotarpiu nuo 2004-10-05 iki 2007-10-05.
Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Šio įstatymo 4 str. 1 d. numato, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, šio straipsnio 4 d. nustato, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu. Minimo įstatymo 5 str. numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Teismas nustatė, kad šis administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjui sumažinto atlyginimo nuo 2000-01-01. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Teismų įstatymas, Valstybės tarnybos įstatymas, Administracinių bylų teisenos įstatymas, Darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimas Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997-06-30 nutarimas Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, ir suformuota teismų praktika analogiškose bylose.
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 str. 10 punktu ir atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Prezidento 1999-05-20 dekretą „Dėl teikimo Lietuvos Respublikos Seimui skirti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjus“ 1999-06-17 nutarimu Nr. VIII-1247 P. Ž. paskyrė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėju (nutarimas įsigaliojo nuo priėmimo) (b. l. 5).
Remiantis bylos medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjui atlyginimas iki 1999-12-31 buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997-06-30 nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000-01-01 pareiškėjui atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-12-28 nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“.
Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2006-08-08 sprendimu, 2006-03-28 nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007-02-21 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007. Konstitucinio Teismo suformuluotoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas.
Teismas, išanalizavęs Lietuvos Respublikos 1998 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo 1997-12-02 įstatymo Nr. VIII-547, Lietuvos Respublikos 1999 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo 1998-12-03 įstatymo Nr. VIII-949, Lietuvos Respublikos 2000 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo 1999-12-23 įstatymo Nr. VIII-1503, Lietuvos Respublikos 2001 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo 2000-12-19 įstatymo Nr. IX-89 nuostatas ir paminėtų įstatymų turinio kontekste vertindamas anksčiau paminėtuose raštuose pateiktus duomenis, mano, kad minėtų raštų duomenys turėtų būti vertinami sistemiškai su visais šios bylos rašytiniais įrodymais, o tai leistų teismui padaryti išsamias išvadas dėl bylos aplinkybių.
Analogiškoje byloje Nr. 2A-3/2008 Lietuvos apeliacinis teismas 2007-11-22 nutartimi paskyrė Lietuvos laisvosios rinkos institutui atlikti ekonomikos ir finansų ekspertizę. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-05-09 raštu Nr. I-529-764/08 kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl ekonominės ir finansinės ekspertizės pateikimo ir ją gavo 2008-05-12.
Teismas, išsamiai ir nuosekliai išanalizavęs finansinės ir ekonominės ekspertizės akte pateiktus rodiklius, jų įtaką analizuojamo laikotarpio ekonominei ir finansinei valstybės būklei, konstatavo, kad tvirtinti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nėra pagrindo, nes, kaip matyti iš anksčiau pateiktų ekspertizės akte išdėstytų duomenų, lyginant atskirus rodiklius ar atskirus rodiklius vertinant atskirai, netgi galima būtų teigti, kad 1999 metais ekonominė ir finansinė padėtis buvo geresnė nei 1997 m., arba 1997 m. ir 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo tolygi, be to, vertinant ir lyginant atskirus tiek ekonominius, tiek finansinius rodiklius matyti ir tam tikri prieštaravimai (pvz., vertinant BVP rodiklį teigiama, kad 1999 m. buvo sukurta daug daugiau gėrybių nei 1997 m., tačiau ekonominė padėtis blogesnė nei 1997 m.; vertinant „Sodros“ biudžetą taip pat nurodoma, kad 1999 m. Valstybinio socialinio draudimo pajamos buvo didesnės nei 1997 m., tačiau padėtis blogesnė).
Atsižvelgęs į LR ABTĮ 10 straipsnio, 13 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio nuostatas, teismas, spręsdamas šį administracinį ginčą, taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškoje byloje suformuota praktika bei, siekdamas padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises ir nustatyti tiesą šioje byloje, savo iniciatyva vadovausis ne tik šioje byloje šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, bet ir tokiais duomenimis kaip oficialios statistinės ataskaitos, Vyriausybės ataskaitos, ataskaitos, pateikiamos Europos sąjungos institucijoms, šių institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų išvados.
Išanalizavęs 1999, 2000 ir 2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybės biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus, teismas priėjo išvadą, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvęs toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka “itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“, bei, kaip jau minėta, nepaisant susiklosčiusios padėties, kurią atsakovas laiko itin sunkia, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams, finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra konstatuota, kad esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Kaip jau minėta, nė viena sąlyga (mažinimas visiems, nedidinimas niekam) nebuvo įvykusi.
Atsižvelgiant į byloje nustatytus ir anksčiau išanalizuotus faktus, teismas pripažino, kad pareiškėjo atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2007-01-18 nutartyje (administracinė byla Nr. A10 -01/2007) konstatavo, kad 2005-12-21 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1 – 638/2005 L. Š. prieš Kauno rajono policijos komisariatą, yra suformuota aktuali administracinių teismų praktika dėl galimybės asmenims ginti jų teises, pažeistas antikonstituciniu teisės aktu. Minėtoje nutartyje išaiškinta, kad Darbo kodekso 27 str. 2 d., nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatytas, todėl nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad pareiškėjui P. Ž. priteistina neišmokėto atlyginimo dalis, kurią sudaro 149 828 Lt (šimtas keturiasdešimt devyni tūkstančiai aštuoni šimtai dvidešimt aštuoni litai), susidariusi laikotarpiu nuo 2004-10-05 iki 2007-10-05.
Teismas nevertino atsakovo argumentų, kad net ir esant pagrindui skundo reikalavimus patenkinti, iš valstybės neturėtų būti priteisiami privalomi mokesčiai. Teismas pažymėjo, kad teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, sprendime turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas gyventojų pajamų ar socialinio draudimo mokesčiai. Tokius mokesčius apskaičiuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendimą asmuo.
Antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti atsakovus nuo sprendimo priėmimo dienos mokėti pareiškėjui atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 589 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, teismas pripažino prieštaraujančiu bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstu.
Atsižvelgęs į reikalavimo pobūdį bei asmenį, kuriam jis yra nukreiptas, teismas pripažino, kad individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.). Konstitucijos doktrina numato, kad tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tokius kriterijus, kurie susiję su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas, diferencijuojant gali būti taikomi tik su tuo nesusiję kriterijai (teisėjo darbo stažas ir pan.) (Konstitucinio Teismo 2007-10-22 nutarime pateikti išaiškinimai). Tai reiškia, kad tenkinant šį pareiškėjo reikalavimą, būtų sukurta tokia teisinė situacija, kad pareiškėjui būtų mokamas kitoks atlyginimas (didesnis), nei kitiems tame pačiame teisme dirbantiems teisėjams. Todėl ši problema, teismo nuomone, spręstina ne individualiu aktu – teismo sprendimu, o įstatymu, todėl ir skundo ši dalis atmestina.
III.
Pareiškėjas P. Ž. (toliau – ir apeliantas) pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalies panaikinimo.
Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas, atmesdamas reikalavimus įpareigoti atsakovus mokėti Vyriausybės nutarimais Nr. 666 ir Nr. 589 skaičiuotiną atlyginimą, ne tik neapgynė apelianto pažeistos teisės, bet ir užkirto kelią net ją ateityje apginti, nors buvo visos teisinės prielaidos ją apginti priimtame sprendime: valstybės daromas pažeidimas tęsiasi, pažyma apie atlyginimo skirtumą iki 2008-02-29 byloje yra pateikta. Įstatymų leidėjas ir teismas pažeidimo nepašalina ir pažeistos teisės neapgina, Vyriausybė neteisėtai sumažinusi atlyginimą, nesvarsto teismų biudžetų projektų, kuriuose būtų numatyti teisėjams priklausantys mokėti atlyginimai, pagal 1997 m. Vyriausybės nutarimus Nr. 666 ir 589. taip ir gaunasi, kad, išskyrus Vyriausybės 1997 m. Nutarimus Nr. 666 ir 589 nėra nei teisės akto, nei tvarkos dėl atlyginimų teisėjams nustatymo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė atsiliepime į P. Ž. apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundo reikalavimas įpareigoti atsakovus nuo sprendimo priėmimo dienos mokėti pareiškėjui atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-24 nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvon Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 589 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ prieštarauja bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams ir yra teisiškai nepagrįstas.
Pareiškėjo argumentai, jog neginama jo pažeista teisė į nesumažintą atlyginimo dalį ir teismas turėjo vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais bei Civilinio kodekso 1.138 straipsniu, atsakovo manymu, taip pat yra nepagrįsti. Toks plečiamasis teisės normų aiškinimas ir taikymas, kuris pateiktas pareiškėjo apeliaciniame skunde, yra neleistinas, nes iškreipia visų valdžios institucijų kompetencijos ribas ir suteiktus įgalinimus.
Be to, atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjas pats sutiko, kad jo teisė gali būti apginta tik už trejų metų laikotarpį pagal Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalį, todėl nesutinka su prašymu priteisti žalos atlyginimą papildomai už laikotarpį nuo 2007-10-06 iki 2008-02-29.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su P. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka, nes, kaip jau buvo nurodyta Aukščiausiojo Teismo atsiliepime į P. Ž. skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, mano, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nėra atsakovas, taigi apygardos administracinio teismo atsakovu yra pripažintas nepagrįstai.
Šalies argumentai
Atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.
Teigia, kad teismas padarė neteisingas išvadas, kadangi nagrinėdamas įrodymus padarė loginių klaidų, nevertino įrodymų viseto, o rėmėsi pasirinktinais įrodymuose užfiksuotais duomenimis. Remdamasis neteisingomis išvadomis, teismas priėmė neteisingą, dėl to neteisėtą, sprendimą.
Nurodo, kad nagrinėdamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, teismas rėmėsi išreikalautu Lietuvos apeliacinio teismo ekonominės-finansinės ekspertizės aktu, kuri buvo atlikta nagrinėjant analogišką savo faktinėmis aplinkybėmis civilinę bylą Nr. 2A-3/2008. Teismas sprendime nurodė, kad pagal ABTĮ 57 str. ekspertizės išvados yra vienas iš įrodymų (duomenų šaltinių) administracinėje teisenoje. Tačiau teismas skundžiamame sprendime net neišdėstė ekspertizės išvadų, jų neanalizavo. Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis („1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui“). Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Atsakovo manymu, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000-01-01. Teismas sprendime vardijo Statistikos departamento prie LR Vyriausybės interneto skiltyje skelbiamus pagrindinius 1996-2006 m. ekonominės ir socialinės raidos rodiklius ir Europos komiteto prie LR Vyriausybės 1998-2001 metų pažangos pranešimus, tačiau nenurodė, kokie rodikliai ar duomenys prieštarauja ekspertizės akto tiriamajai daliai ar išvadoms. Teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, kuris aiškintinas kaip mažinimas, kuriuo nebūtų sudaromos prielaidos kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo; teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės-vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta (Konstitucinio Teismo 2006-03-28 nutarimas). Teismas nenurodė nei vienos faktinės aplinkybės, kad teisėjų atlyginimų mažinimu buvo suvaržytas teismų nepriklausomumas taip, kad teismai dėl nepakankamo finansavimo tapo priklausomi nuo valdžios institucijų ar atskirų pareigūnų, kad teismas negalėtų vykdyti savo funkcijų. Padarydamas išvadą, kad proporcingumo principas pažeistas, teismas rėmėsi 1999-2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, iš kurių matyti, kad darbo užmokesčio fondas kai kurioms iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms padidėjo. Tačiau, atsakovo manymu, tai nėra tinkamas įrodymas, kai kuriems teismams finansavimas ir lėšos darbo užmokesčio fondui taip pat didėjo (1999 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto rodiklių įstatyme atskiros teismų eilutės dar neišskirstytos) palyginus su 2000 metais, 2001 metais darbo užmokesčio fondas padidėjo Klaipėdos apygardos teismui, Panevėžio apygardos teismui, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apygardos administraciniams teismams, Jurbarko rajono apylinkės teismui. Nuo 2002 metų teismų darbo užmokesčio fondas nuolat didėjo; o lyginant 1998 m. (70 705 tūkst.) su 2008 m. (121 219 tūkst.) darbo užmokesčio fondą teismams, jis beveik padvigubėjo. Akivaizdu, kad teisėjams vienodai skaičiuojant atlyginimus, darbo užmokesčio fondo padidėjimas priklausė nuo kitų priežasčių (priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad 1998-2008 metais teisėjų atlyginimas išaugo beveik dvigubai). Pavyzdžiui, teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad 2001 metais padidėjo darbo užmokesčio fondas Teisingumo ministerijai, tačiau šį padidėjimą lėmė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos įsteigimas. Todėl atsakovas mano, kad tinkamais įrodymais įrodinėjant finansavimo iš biudžeto didinimą galėtų būti tik teisės aktais didinamas darbo užmokestis atskiroms finansuojamų iš biudžeto darbuotojų grupėms, tačiau teisės aktų analizė leidžia daryti priešingas išvadas. Lietuvos Respublikos valstybės atstovas atsiliepime nurodė teisės aktus, kuriais buvo sumažinti iš valstybės biudžeto finansuojamų darbuotojų atlyginimai, socialinės garantijos, panaikintos lengvatos, tačiau teismas, paminėjęs šiuos ir kitus atsakovo pateiktus įrodymus bei pateiktus paaiškinimus, visiškai jų neanalizavo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliaciniai skundai netenkintini.
2007 m. spalio 5 d. prašyme pareiškėjas yra pareiškęs materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su negautu atlyginimu, pareiškėjo teigimu neteisėtai nustatytu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. rugpjūčio 31 d. ir iki teismo sprendimo priėmimo bei įpareigoti atsakovus nuo teismo sprendimo priėmimo dienos mokėti jam atlyginimą, skaičiuotiną pagal LR Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes nutarimas jau nebegaliojo. Tačiau Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad tuo metu galioję Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, nustatančia juose teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir skaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, nustatančias teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti.
Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina nesumokėta darbo užmokesčio dalis tik nuo 2003 m. sausio 1 d.
Pagal DK 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Teisėjų kolegijos nuostata, DK 298 reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Šis terminas yra imperatyvus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009).
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui P. Ž. priteista neišmokėto atlyginimo dalis, kurią sudaro 149 828 Lt, susidariusi laikotarpiu nuo 2004-10-05 iki 2007-10-05, tai yra trejus metus, yra iš esmės pagrįstas.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo sprendimo priėmimo dienos mokėti pareiškėjui atlyginimą, skaičiuotiną pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-06-30 nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, pripažintinas prieštaraujančiu bendriesiems teisės principams, teisingumo bei protingumo kriterijams, todėl teisiškai nepagrįstas. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas šiuo atveju yra netinkamas subjektas, galintis tokią teisę pareiškėjui nustatyti į ateitį, tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126 str., 127 str.).
Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad teismo posėdyje pateiktas atsakovo atstovo prašymas dėl teismo nutarties įvykdymo nagrinėjamoje byloje ketveriems metams lygiomis dalimis nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, kaip nepagrįstas atmestinas.
Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Vadovaudamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės apeliacinius skundus atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.
Nutartis neskundžiama.