Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjui M. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos (HN 76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 24 punkte yra teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

Lukiškių TI-K pabrėžė, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Tvirtina, kad pareiškėjas neįrodė, jog Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmai ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo jo nurodytos žalos atsiradimą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų sąlygos (14-18 b. l.).

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimą. Paaiškino, kad įkalinimo įstaigose yra laikomas nuo 2001 m. rugpjūčio mėnesio. 2003 metais patyrė galvos traumą. Tvirtino, kad Lukiškių TI-K laikymo sąlygos yra nežmoniškos, turi neigiamos įtakos jo sveikatai. Teko miegoti ant drėgno čiužinio, todėl susirgo plaučių uždegimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas, į Lukiškių TI-K atvyko 2014-01-10 ir buvo patalpintas į kamerą Nr. 122, kurios plotas 7,38 kv. m. Kameroje buvo 4 asmenys. Nuo 2014-01-11 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 273, kurios plotas 7,79 kv. m., ir joje buvo laikomas iki 2014-07-14 (14-18 b. l.). Nuo 2014-01-11 iki 2014-07-14 kameroje Nr. 273 buvo laikoma nuo 1 iki 4 asmenų. Iš viso iki 2014-07-14, t. y. skundo padavimo teismui dienos, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 185 dieną.

M. K. siekia prisiteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, laikotarpiu nuo 2014-01-10 iki 2014-12-12 neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2014-07-15 (11 b. l.), todėl teismas nagrinėjamu atveju vertins aplinkybes, atsiradusias laikotarpiu nuo 2014-01-10 iki 2014-07-14 imtinai.

Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Remiantis minėtomis teisės normomis, darytina išvada, kad pataisos įstaigose administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – Higienos norma). Higienos normos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitališkai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau ir Įsakymas) nustatytus reikalavimus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009 – 2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Būtent ši teisės norma yra aktuali keliamam ginčui.

Šiam ginčui taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Dėl ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje, reikalavimų pažeidimo

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą reglamentavimą, darytina išvada, kad laikotarpiu nuo 2014-01-10 iki 2014-07-14 pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Tokia ploto norma šiuo laikotarpiu buvo nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (b. l. 14-18, 36, 39). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šis ploto reikalavimas buvo užtikrintas ne visą ginčui aktualų pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laiką (nuo 2014-01-10 iki 2014-07-14), o tik 2014-01-11, nuo 2014-01-16 iki 2014-01-20, nuo 2014-01-25 iki 2014-02-15, nuo 2014-02-20 iki 2014-03-15, 2014-03-19, nuo 2014-03-22 iki 2014-03-29, nuo 2014-03-31 iki 2014-04-03, nuo 2014-04-05 iki 2014-06-09, nuo 2014-07-02 iki 2014-07-14, t. y. dienas 144 iš 185 (14-15 b. l.). Laikotarpiais 2014-03-30, 2014-04-04, nuo 2014-06-10 iki 2014-06-13, 2014-06-19, nuo 2014-06-21 iki 2014-06-27, kai kameroje buvo laikoma po 4 asmenis, vienam asmeniui tenkantis plotas nesiekė 2 kv. m. (7,79 kv. m.: 4 =1,9475 kv. m.).

Nurodytos faktinės aplinkybės neleidžia teismui daryti išvados, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad valstybė neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos: 41 iš 185 dienų pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto normos, tenkančios asmeniui kameroje. Visa tai rodo, kad aptartas kalinimo vykdymo būdas ir metodas pareiškėjui sukėlė sunkumų, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.

Įvertinus pareiškėjo skundo turinį, darytina išvada, kad dauguma kitų pareiškėjos įvardintų aplinkybių dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (padidėjusi drėgmė, trumpas pasivaikščiojimų lauke laikas, oro trūkumas ir kt.), siejamos su kamerų ploto reikalavimo nesilaikymu bei per dideliu asmenų, esančių kameroje, skaičiumi. Pripažinus, kad kamerų ploto reikalavimai buvo pažeisti ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, teismas kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių nevertins kaip atskirų žalos padarymo pagrindų.

Minėta, jog valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Faktinėmis aplinkybėmis pagrįstų argumentų dėl valstybės negalėjimo įvykdyti šią pareigą byloje nepateikta. Atsakovės atstovas atsiliepimo argumentas, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes privalo vykdyti teismų nutartis dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo bei teismų nuosprendžius, todėl neturėjo galimybės asmeniui užtikrinti minimalaus teisės aktų reikalaujamo gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą pareiškėjui. Pabrėžtina, kad byloje sprendžiamas ne atsakovės atstovo, o valstybės deliktinės atsakomybės klausimas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-121/2009; 2010 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-122/2010).

Atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto normos pažeidimo) bei paminėtą teismų praktiką, įvertinęs pažeidimo trukmę ir mastą, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, kas sąlygojo neigiamų pasekmių kilimą pareiškėjui, o tai sudaro pagrindą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl 5 000 Lt, kas atitinka 1448,10 eurų, neturtinės žalos atlyginimo, jokių įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį nepateikė. Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad jis buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2013-12-23 iki 2014-01-09 jokiais įrodymais nepagrįsta, o pateikti medicininiai dokumentai iš esmės pagrindžia aplinkybes, kurios įvyko iki 2014-01-10, t. y. ne ginčijamu laikotarpiu, todėl negali pagrįsti pareiškėjo skundo teiginių dėl netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio sveikatai.

Nustatydamas priteistinos žalos dydį, teismas vertina ir tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 144 dienas iš 185, t. y. didesnę šio laikotarpio dalį - vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą 3,6 m² ploto reikalavimą, nustatytą Įsakyme. Asmenų, laikomų kartu su pareiškėju kameroje Nr. 273, skaičius dažnai kito nuo 1 iki 4. Laikas, kuriuo nebuvo užtikrintas minimalaus ploto reikalavimas, nebuvo pernelyg ilgas. Ilgiausiasis nepertraukiamas laikotarpis, kurio metu pareiškėjui nebuvo užtikrintos teisės aktų reikalavimus atitinkančios sąlygos, yra 7 dienos (nuo 2014-06-21 iki 2014-06-27). Minimalaus ploto trūkumą buvo siekiama kompensuoti suteikiant teisę pasivaikščioti. Byloje nėra duomenų, jog atsakovo atstovas Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI–K atsakingus pareigūnus ar kitas valstybės institucijas pagal jų kompetenciją dėl nuteistųjų gyvenimo sąlygų ištyrimo ir gerinimo. Vertintina ir tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes. Teismas, atsižvelgdamas į visų šių aplinkybių visumą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, ginčui aktualiu laikotarpiu nustatytos minimalios mėnesinės algos dydį (ginčui aktualiu laikotarpiu Lietuvoje minimali mėnesinė alga buvo 1000 Lt (289,18 Eur) (LR Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 718; 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimas Nr. 1543), daro išvadą, jog yra pagrindas mažinti priteistinos žalos dydį iki 300 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais,

nusprendė:

pareiškėjo M. K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, M. K. naudai 300 (tris šimtus) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.