Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-05-04 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-891/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2020-10-05Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-04Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-04
Bylos Nr.
1A-68-891/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-30531-2018-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
Kaltinamasis
A. L.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-891/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30531-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 4 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės,

sekretoriaujant Živilei Osipovai,dalyvaujant prokurorei Jūratei Semėnienei (nuotoliniu būdu),

išteisintajam A. L. (A. L.), jo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei (nuotoliniu būdu),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės J. Semėnienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. išteisintas dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo XII-1871 redakcija) numatytos nusikalstamos veikos padarymo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. A. L. buvo kaltinamas tuo, kad vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio, t. y. 2018 m. birželio 26 d., 21.02 val., Vilniuje, Kovo 11-osios g., vairavo mopedą „Peugeot Speedfighter“, be valstybinio numerio ženklo (VIN kodas (duomenys neskelbtini)), apsvaigęs nuo alkoholio – nustatytas 2,44 promilės girtumas.

2. Skundžiamu nuosprendžiu A. L. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo XII-1871 redakcija) (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Apylinkės teismas konstatavo, kad jam kyla pagrįstų abejonių dėl kaltinamojo dalyvavimo padarant jam inkriminuotą veiką, ir šias abejones vertina kaltinamojo naudai. Teismo vertinimu, byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent kaltinamasis kaltinime nurodytu laiku vairavo motorolerį, o policijos pareigūnų parodymų teismas nelaiko neginčijamais įrodymais.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį, kuriuo A. L. išteisintas, ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį, tai yra A. L. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo XII-1871 redakcija) ir skirti jam 30 parų arešto bausmę; vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, įskaityti į bausmę A. L. laiką, išbūtą laikiname sulaikyme (1 parą prilyginant 1 arešto parai); A. L. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti naudotis specialia teise, suteikiančia vairuoti kelių transporto priemones, 2 metus; vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 7 punktu, ir vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš A. L. išieškoti konfiskuotino turto – motorolerio „Peugeot Speedfighter“ vertę atitinkančią pinigų sumą – 410 Eur.

4. Skunde nurodoma, kad teismo išvada, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, nepagrįsta dėl neteisingai įvertintų byloje surinktų įrodymų. Prokurorės įsitikinimu, teismas, vertindamas A. L. atsakomybės klausimą, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų dėl įrodymų vertinimo, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik A. L. teisinančiais duomenimis, besąlygiškai patikėjo jo pateikiamomis versijomis, bet neanalizavo byloje surinktų duomenų visumos. Anot prokurorės, byloje surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. L. kaltę, ir nors jis pats neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tačiau jo neprisipažinimas vertintinas kaip pasirinktas gynybos būdas, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

5. Prokurorė teigia, kad teismo nurodyti motyvai, kuriais atmeta policijos pareigūnų parodymus, yra neįtikinami, nes policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs ir papildantys vieni kitus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojus – policijos pareigūnus A. T. (A. T.), A. V., D. M. (D. M.) apklausė ir jų parodymus surašė tas pats tyrėjas (J. K.), galimai tai ir nulėmė panašaus turinio tekstą. Visi šie liudytojai buvo apklausti teisiamajame posėdyje, kuriame davė išsamesnius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu – visi trys liudytojai patvirtino, kad būtent kaltinamasis vairavo motorolerį. Liudytojai nurodė, kad prieš atpažįstant asmenį, iš kitų tuo metu kartu buvusių asmenų grupės, jie atpažino kaltinamąjį tik dar kartą peržiūrėję vaizdo registratoriumi filmuotą įvykio medžiagą (kai motorolerio vairuotoją persekiojo, jis buvo sustojęs ir atsisukęs į jį besivejančius pareigūnus profiliu). Teismas klaidingai nurodė, kad tik vienas iš pareigūnų, tai yra A. V. motorolerio vairuotoją atpažino iš veido bruožų ir aprangos, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu tiek A. V., tiek A. T. nurodė, kad motorolerio vairuotoją atpažino iš veido bruožų ir aprangos. Be to, prokurorė atkreipia dėmesį, kad teisiamojo posėdžio metu visi trys liudytojai teigė, kad motorolerį vairavo kaltinamasis, o liudytojas A. T. nurodė, kad nebuvo abejonių, jog motorolerį vairavo kaltinamasis, kad pas kaltinamąjį rado motorolerio raktus. Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai nurodė, kad visi trys pareigūnai, atpažindami kaltinamąjį, kaip motorolerį vairavusį asmenį, sąžiningai klydo, nurodydamas, kad pareigūnai ekstremalioje situacijoje (visi asmenys buvo neblaivūs, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais, grasino, įžeidinėjo, stumdė policijos pareigūnus, agresyviai elgėsi) negalėjo tinkamai įvertinti asmens požymių. Anot prokurorės, pareigūnams keliami tam tikri reikalavimai, jie nėra lengvai socialiai pažeidžiami asmenys, o ekstremalios situacijos, kurių metu reikia priimti sprendimus, jų kasdienis darbas.

6. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas suklydo nurodydamas, jog pareigūnai, atpažindami asmenį, vairavusį motorolerį, peržiūrėjo vaizdo įrašą, kuris buvo pateiktas kaip lyginamasis pavyzdys. Pasak prokurorės, vaizdo įrašas, kuris buvo pateiktas kaip lyginamasis pavyzdys portretų ekspertizei atlikti, buvo ekspertui perduotas kartu su vaizdo registratoriumi įvykio metu fiksuotu vaizdo įrašu. Lyginamieji pavyzdžiai buvo netinkami asmens identifikavimui dėl grotų, kurios buvo sumontuotos tarnybiniame automobilyje, kurių įvykio metu nebuvo, tačiau pats vaizdo įrašas, kuris buvo fiksuojamas įvykio metu, yra kokybiškas. Dėl pateiktų netinkamų lyginamųjų pavyzdžių (dėl grotų), ekspertas paprašė pateikti naujus lyginamuosius pavyzdžius, kurie nebuvo pateikti, nes kaltinamasis vengė atvykti ir juos duoti. Kadangi dėl nurodytų priežasčių ekspertui nebuvo pateikti lyginamieji pavyzdžiai iki nustatyto termino, jis pateikė ekspertizės aktą, kurio išvadoje nurodyta, kad nustatyti, ar tyrimui pateiktame vaizdo įraše ir lyginamajam tyrimui pateiktuose atvaizduose užfiksuotas tas pats asmuo, negalima.

7. Prokurorės vertinimu, teismas nepagrįstai nepripažino aplinkybės, kad motorolerio raktai buvo rasti būtent pas kaltinamąjį, motyvuodamas tuo, kad motoroleris ir priklauso kaltinamajam. Tam prieštarauja policijos pareigūnų parodymai, kad motorolerio vairuotoją surado greitai, po 10–15 min. Anot prokurorės, šią aplinkybę reikėtų vertinti kitų įrodymų kontekste, kaip aplinkybę, papildančią kitų įrodymų visumą. Apskritai, prokurorė teigia, kad vertinant liudytojų A. V., A. T. ir D. M. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu ir ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad pastarieji yra daug išsamesni, sutampa su kitais bylos duomenimis, todėl teismo padarytos išvados dėl liudytojų parodymų kritiško vertinimo, taip pat dėl šių liudytojų sąžiningo suklydimo atpažįstant kaltinamąjį, yra visiškai nepagrįstos, kaip ir kitų svarbių aplinkybių neįvertinimas ar neteisingas jų įvertinimas.

8. Dėl A. L. skirtinos bausmės skunde nurodoma, jog ją skiriant ir nustatant jos dydį atsižvelgtina į tai, kad jis padarė tyčinį, baigtą, nesunkų nusikaltimą, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, A. L. anksčiau 8 kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, taip pat baustas už administracinius nusižengimus.

Atsiliepimas

9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis A. L. prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį.

10. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis ir jo gynėja – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

11. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs jokių apeliacinio skundo ribas peržengiančių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš prokurorės apeliacinio skundo matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, padaryta išvada, jog byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių A. L. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą.

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei apeliacinės instancijos teisme atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.

13. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta ir nėra ginčijama tai, kad 2018 m. birželio 26 d., apie 21.02 val., Vilniuje, Kovo 11-osios g., mopedą „Peugeot Speedfighter“ vairuojantis asmuo nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams sustoti ir nuo jų pabėgo, o vėliau (už maždaug 15–20 min.) tie patys policijos pareigūnai surado stovintį minėtą mopedą ir šalia jo, ant laiptų sėdinčią kelių asmenų (vyrų) kompaniją, tarp kurių buvo ir A. L.. Be to, byloje nėra ginčo, kad minėtas mopedas „Peugeot Speedfighter“ priklauso A. L. ir policijos pareigūnų atvykimo metu jo rakteliai buvo pas A. L., kad A. L. buvo nustatytas 2,44 prom. girtumo laipsnis. Vis tik, vien šių aplinkybių nepakanka, kad galima būtų konstatuoti, jog A. L. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo XII-1871 redakcija) numatytą nusikaltimą, kadangi būtina nustatyti, jog būtent A. L., būdamas neblaivus, vairavo jam priklausantį mopedą, kurį kaltinime nurodytu metu ir vietoje vijosi policijos pareigūnai. Dėl šios aplinkybės nagrinėjamu atveju ir kyla ginčas, nes A. L. neprisipažįsta vairavęs.

14. Pirmosios instancijos teismas, išteisinęs A. L. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo XII-1871 redakcija), savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent A. L. kaltinime nurodytu laiku vairavo motorolerį. Prokurorė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes teismas, darydamas tokias išvadas, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų dėl įrodymų vertinimo, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, rėmėsi tik A. L. teisinančiais duomenimis, besąlygiškai patikėjo jo pateikiamomis versijomis bei neanalizavo byloje surinktų duomenų visumos. Kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą prokurorės apeliacinį skundą, su tokiais prokurorės argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas A. L. išteisino pagrįstai.

15. Nagrinėjamos bylos ir apeliaciniame skunde keliamų klausimų kontekste, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, Nr. 2K-164-895/2016 ir kt.). Tuo pačiu pabrėžtina, kad abejones vertinti kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015).

16. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojų – policijos pareigūnų A. V., A. T. ir D. M. parodymus, nes jų parodymai iš esmės yra nuoseklūs, vieni kitus papildantys, visi šie liudytojai buvo apklausti teismo posėdžio metu, kur davė išsamesnius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu ir visi šie liudytojai patvirtino, kad motorolerį vairavo būtent A. L.. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neatmetė policijos pareigūnų teismo posėdžio metu duotų parodymų, o skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog kritiškai vertina policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nesivadovauja jų dalimi, t. y. kad jie atpažino kaltinamąjį, kaip motorolerį vairavusį asmenį. Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad visi teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai davė išsamius ir gana nuoseklius bei vienas kitą papildančius parodymus bei visi jie paliudijo, jog motorolerį, kurį jie vijosi tarnybiniu automobiliu, vairavo būtent A. L. ir, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra pagrindo teigti, jog jie davė melagingus parodymus ar siekia nepagrįstai apkalbėti A. L.. Kita vertus, pažymėtina tai, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas pagrįstomis išvadomis, nekeliančiomis nei menkiausių abejonių dėl asmens kaltės padarius nusikalstamą veiką, o šioje byloje kyla daug abejonių.

17. Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors visi policijos pareigūnai, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, atpažino A. L., kaip motorolerį vairavusį asmenį, tačiau dėl paties šio asmens atpažinimo aplinkybių policijos pareigūnų parodymai proceso metu nebuvo tokie nuoseklūs ir įtikinantys. Visi trys pareigūnai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, jog A. L. atpažino iš drabužių. Teisme liudytojai nenurodė, kokie konkrečiai tai buvo drabužiai, tačiau patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad aprangos požymiai buvo juodos kelnės, juodi sportiniai batai su baltais padais ir juodi viršutiniai rūbai, kepurė. Policijos pareigūnas A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme taip pat nurodė, kad vairuotoją atpažino ir iš veido bruožų, profilio, kūno sudėjimo, nes jis važiuodamas ne vieną kartą buvo atsisukęs ir iki vairuotojo buvo apie 2 metrų atstumas, todėl gerai įsidėmėjo veido bruožus ir aprangą su avalyne. Aplinkybę, kad atpažino vairuotoją ir iš veido, nes jis buvo atsisukęs, teismo posėdžio metu nurodė ir pareigūnas A. T., nors nei savo tarnybiniame pranešime iš karto po įvykio, nei apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis tokios aplinkybės nebuvo nurodęs. Liudytojai A. V. bei D. M., apklausos teisme metu pažymėjo ir tai, kad jie buvo atsisukę registratorių, per filmuotą medžiagą pamatė, jog atitinka požymius, ko savo ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje jie nebuvo pažymėję. Šiame kontekste svarbu paminėti, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, kad policijos pareigūnų D. M. ir A. T., kaip liudytojų, apklausos protokolų (t. 1, b. l. 10–11, 13–14) turinio matyti, kad jie iš esmės yra identiški, surašyti tais pačiais žodžiais. Kaip matyti, jie visiškai atitinka ir A. T. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 5) turinį. Tas pats pasakytina ir apie policijos pareigūno A. V. parodymus, išskyrus tai, kad jis vienintelis parodė, jog A. L. atpažino ir iš veido bruožų. Pritartina apylinkės teismui, kad toks policijos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų tapatumas sudaro pagrindą abejoti jų patikimumu. Tokios išvados nepaneigia ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad panašaus turinio tekstą nulėmė tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nurodytus liudytojus apklausė ir jų parodymus surašė tas pats asmuo. Priešingai, šie duomenys kelia abejonių dėl atliktų apklausų objektyvumo. Tuo labiau, kad iš liudytojų D. M. ir A. T. apklausos protokolų (t. 1, b. l. 10–11, 13–14) matyti, jog šie liudytojai buvo apklausti vienu metu, tai yra 2018 m. birželio 28 d., nuo 10.00 iki 10.40 val.

18. Be to, ir pačios A. L. atpažinimo aplinkybės kelia daug neaiškumų dėl tinkamo mopedo vairuotojo atpažinimo. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš bylos duomenų bei policijos pareigūnų parodymų, suradę motorolerį, kurį vijosi, pareigūnai jo vairuotoją turėjo atpažinti iš grupės asmenų (vyrų) (kaip nurodė liudytojas D. M. – iš visos kompanijos A. L. buvo panašiausias), kurie elgėsi agresyviai, buvo neblaivūs, priešinosi pareigūnams, dėl ko visi buvo sulaikyti. Taip pat, kaip nurodė apklausų metu, apie motorolerį vairavusį asmenį policijos pareigūnai sprendė ir iš to, kad motorolerio raktelius rado būtent pas A. L.. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms pritartina apylinkės teismui, kad kyla pagrįstų abejonių, ar policijos pareigūnai galėjo tinkamai įvertinti ir nustatyti, kuris būtent asmuo vairavo motorolerį. Tuo labiau, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, ką patvirtino ir liudytojas – policijos pareigūnas D. M., su A. L. asmens atpažinimas nebuvo atliktas, tai yra policijos pareigūnų parodymams apie mopedą vairavusį asmenį patikrinti nebuvo daromas BPK 191, 192 straipsniuose numatytas procesinis veiksmas – parodymas atpažinti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai nesirėmė ta policijos pareigūnų parodymų dalimi, kad jie atpažino A. L. kaip motorolerį vairavusį asmenį, kaip patikimais įrodymais, kategoriškai patvirtinančiais faktą, jog A. L. vairavo motorolerį tuo metu, kai jį vijosi policijos pareigūnai.

19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje esantys vaizdo įrašai (iš policijos pareigūnų tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus), kuriais irgi grindžiamas kaltinimas A. L. ir kurie, kaip teigė teisme apklausti policijos pareigūnai, buvo jų peržiūrėti siekiant po sulaikymo nustatyti motorolerį vairavusį asmenį, taip pat akivaizdžiai nepatvirtina minėtų liudytojų parodymų dalies, tai yra nepagrindžia fakto, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje motorolerį iš tikrųjų vairavo A. L.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas motorolerį vairuojantis asmuo nėra akivaizdžiai panašus į A. L.. Visų pirma, tokia išvada darytina dėl to, kad iš vaizdo įrašo negalima labai aiškiai įžvelgti motorolerį vairuojančio asmens veido bruožų, kadangi užfiksuotas nuo policijos pareigūnų bėgantis vairuotojas atsisuka vos kelis kartus ir labai trumpam, tarp jo ir policijos pareigūnų tarnybinio automobilio tuo metu yra daugiau nei 2 metrų atstumas. Be to, vaizdo įrašuose užfiksuotas vairuotojas dėvi viršutinę aprangą su ilgomis rankovėmis, yra su kepure, o, kaip matyti iš byloje esančių A. L. nuotraukų, darytų po jo sulaikymo (t. 1, b. l. 137–138), pastarasis sulaikymo metu buvo apsirengęs marškinėliais trumpomis rankomis bei nedėvėjo kepurės.

20. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių pašalinti kilusias abejones dėl vaizdo įrašuose užfiksuoto asmens tapatybės ir nustatyti bylai svarbias aplinkybes, tai yra prokurorei pateikus kartu su A. L. kompanijoje buvusių kitų asmenų nuotraukas, pirmiausia, nutarė apklausti kaip liudytoją, pasak teismo, panašiausią į motorolerį vairavusį asmenį, tai yra D. A. B., tačiau šis asmuo nurodė motorolerio nevairavęs ir nematęs, kad kas nors iš kompanijos jį būtų vairavęs. Po šio liudytojo apklausos teismas sutiko su prokurorės prašymu ir byloje paskyrė kompleksinę vaizdų ir portretų ekspertizę (t. 1, b. l. 162–164), tačiau iš Lietuvos teismo ekspertizės centro pateikto 2020 m. birželio 17 d. ekspertizės akto (t. 1, b. l. 170–172) matyti, kad nustatyti, ar tyrimui pateiktame vaizdo įraše ir lyginamajam tyrimui pateiktuose atvaizduose užfiksuotas tas pats asmuo, negalima. Pažymėtina, kad kaip matyti iš šio ekspertizės akto, tą patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausti šį ekspertizės aktą surašę ekspertai K. G. ir D. K., ekspertizės akte tokia išvada buvo padaryta dėl to, kad nebuvo galimybės atlikti lyginamojo tyrimo, tai yra pateikti lyginamieji pavyzdžiai buvo netinkami asmens požymių nustatymui ir palyginimui. Minėtiems ekspertams nurodžius, kad turint tinkamus lyginamuosius pavyzdžius, tai yra esant gerai jų kokybei, ir pritaikius vizualaus požymių palyginimo metodą, gali keistis ankstesniame ekspertizės akte padaryta išvada, ir išklausius proceso dalyvių nuomonės, apygardos teismo teisėjų kolegija nutarė byloje paskirti naują kompleksinę vaizdų ir portretų ekspertizę (t. 2, b. l. 83–84). Tačiau atlikta nauja ekspertizė byloje kilusių abejonių dėl vaizdo įrašuose užfiksuoto mopedą vairuojančio asmens, tai yra, ar šis asmuo yra A. L., nepašalino. Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktame 2021 m. kovo 16 d. ekspertizės akte konstatuota, jog nustatyti, ar tyrimui pateiktame vaizdo įraše motorolerį vairuojantis asmuo ir lyginamajam tyrimui pateiktuose atvaizduose užfiksuotas tas pats asmuo, negalima (t. 2, b. l. 88–93). Taigi, esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad vienas iš įrodymų, kuriuo grindžiamas kaltinimas A. L., tai yra vaizdo įrašai, nepatvirtina policijos pareigūnų parodymų, tai yra aplinkybės, kad būtent A. L. vairavo motorolerį, o kitų objektyvių tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.

21. Prokurorės nurodoma aplinkybė, kad motorolerio raktai buvo rasti būtent pas A. L., netgi vertinant ją kitų byloje esančių įrodymų kontekste, negali būti laikoma aplinkybe, neabejotinai patvirtinančia A. L. kaltę. Pažymėtina, kad mopedas ir priklauso būtent A. L.. Be to, policijos pareigūnai mopedą surado tik po kurio laiko, tai yra po maždaug 15 minučių, tuo metu jis tiesiog stovėjo, o šalia jo buvo vyrų kompanija, kuri, sprendžiant iš policijos pareigūno A. T. teisme duotų parodymų, šiuo mopedu važinėjo visą dieną (taip nurodė aplinkiniai žmonės), kas taip pat patvirtina ir A. L. nurodytą aplinkybę, jog įvykio dieną motoroleriu galėjo važinėti bet kas iš jų kompanijos. Atsižvelgiant į tai, vien mopedo raktų buvimas pas A. L., nagrinėjamu atveju nepatvirtina fakto, kad būtent jis kaltinime nurodytu metu ir vietoje vairavo jam priklausantį mopedą.

22. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik visiškai įrodžius asmens kaltę. Ištyrus visus byloje esančius įrodymus neturi likti jokių abejonių dėl asmens kaltės, visos faktinės aplinkybės turi būti neginčijamai įrodytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje, remiantis surinktais duomenimis, galima daryti tik prielaidas, kuriomis grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Įvertinusi visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patikimai patvirtinančių, jog išteisintasis A. L. padarė jam kaltinime inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo XII-1871 redakcija), todėl skundžiamu nuosprendžiu jis pagrįstai dėl šios nusikalstamos veikos padarymo išteisintas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. nuosprendį apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokurorės Jūratės Semėnienės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BudrysEglė GruodienėJurgita Kolyčienė