Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Kisieliaus,sekretoriaujant Ingai Šaranovai,dalyvaujant prokurorei Rasai Šimonei, nuteistajam A. Š.,nuteistojo gynėjai advokatei Gitanai Martyšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. ir gynėjos advokatės Gitanos Martyšienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL dydžio bausmę. Į A. Š. paskirtą bausmę įskaitytas laikinas sulaikymas nuo 2017 m. vasario 22 d., 14.55 val. iki 2017 m. vasario 23 d., 12.15 val. (viena diena), vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) dieną prilyginant 2 MGL, ir skirta galutinė bausmė – 98 MGL (3 690,68 EUR) bauda. Konfiskuota A. Š. priklausanti 50 EUR nominalo kupiūra Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. kovo 14 d. perduota saugoti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Finansų skyriaus kasą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. Š. ir jo gynėja advokatė G. Martyšienė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliantas ginčija savo kaltę, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir šališkai ištyrė įrodymus, tai sąlygojo neteisėtą jo nuteisimą, taip pat, kad teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas aplinkybes ir įrodymus, rėmėsi iš esmės liudytojų parodymais, kurie yra priešingi, nenuoseklūs, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir pažeidė BPK 20 str. 5 d. nustatytus reikalavimus. Tačiau pažymėtina, jog pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

6. BK 227 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už papirkimą. Pagal šį straipsnį pa­pir­kimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam pri­ly­gintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimas ob­jek­ty­viai reiškiasi bent vieno iš straipsnio dispozicijoje įvardintų veiksmų padarymu. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kad atliko šio straipsnio pirmoje dalyje numatytus veiksmus siek­da­mas paperkamo vals­ty­bės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vyk­dant įgaliojimus. BK 227 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl turi būti nus­ta­tyta, kad asmuo, atlikdamas BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, suvokia, kokie pa­dariniai dėl to gali atsirasti ir jų siekia. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad A. Š. poli­ci­jos pa­rei­gū­nams davė 50 eurų kyšį, kad išvengtų administracinės atsakomybės ir jo padarytas pažei­di­mas nebū­tų fiksuotas, dėl to veika tinkamai vertinta kaip papirkimas. Be to, nors, kaip teigia apeliantas, už pažeidimą (pravažiavus sankryžą degant draudžiamam (geltonam) šviesoforo signalui) numatytas baudos dydis ženkliai mažesnis už 50 EUR, tai nekeičia fakto, kad A. Š. siek­da­mas išvengti atsakomybės už galimai padarytą administracinį teisės pažeidimą bandė papirkti policijos pareigūnus, vykdančius tiesiogines darbines funkcijas. Atmetant skundo argumentus, kad nuteistasis neturėjo jokio motyvo siekti neteisėto pareigūnų neveikimo, pažymėtina, kad baudžiamąją atsakomybę už papirkimą lemia tai, kad kyšis duodamas už pageidautiną kyšio davėjui valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiką vykdant įgaliojimus, tačiau veikos padarymo motyvas nėra šios nusikalstamos veikos požymis, taigi nagrinėjamuoju atveju nėra svarbu dėl kokios priežasties A. Š. bandė papirkti policijos pareigūną.

7. Nuteistasis A. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jo atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu tvirtindamas, jog jis jokios nusikalstamos veikos nepadarė. Tačiau byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo ištirti bei apeliacinės instancijos teismo dar kartą patikrinti įrodymai paneigia apelianto keliamą versiją. Tokie įrodymai yra liudytojų P. R., A. M., Ž. M. parodymai, tarnybiniai pranešimai, apžiūros protokolas, ataskaitų žiūryklės duomenys, kuriuose užfiksuotas papirkimo faktas, kita bylos medžiaga.

8. Iš pirmosios instancijos teisme apklausto nuteistojo A. Š. ir liudytojo P. R. parodymų matyti, kad pareigūnui P. R. priėjus prie kaltinamojo automobilio ir pranešus apie padarytą KET pažeidimą, A. Š. iš karto pradėjo dėti pastangas, siekdamas paveikti pareigūną elgtis sau naudingu būdu. A. Š. apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad sakė prie jo priėjusiam pareigūnui, jog pažįsta trečiam policijos komisariate daug pareigūnų, nurodydamas, kad taip siekė sušvelninti bausmę, nes manė, jog jis buvo sustabdytas už greičio viršijimą, prašė pareigūno stipriai nebausti, nes turi tik 50 EUR ir rodė piniginės turinį išimdamas dokumentus (b. l. 143). Nors liudytojas P. R. teismo posėdyje negalėjo tiksliai prisiminti, kokiais konkrečiai žodžiais A. Š. išreiškė valią sumokėti, kad šis nerašytų administracinio nusižengimo protokolo, šis liudytojas tiek teisminio, tiek ikiteisminio tyrimo metu (b.l. 19,20) kategoriškai tvirtino, kad kaltinamasis susitarimo būdu prašė jo nebausti, klausė ar galima susitarti prieš paduodant dokumentus. Jis (P. R.), reaguodamas į kaltinamojo (nuteistojo) akivaizdų ketinimą duoti atlygį pareigūnui, A. Š. perspėjo, kad susitarti nebus galimybės, o kuomet P. R. buvo paduoti dokumentai su pinigais, A. Š. nurodė, kad tai dokumentai ir kažkas jam (P. R.). Esant jau duotam kyšiui, P. R. parodė signalą kartu su juo patruliavusiems kolegoms, kad šie prieitų, jiems pasakė, kad A. Š. bandė jį papirkti, po ko A. Š. buvo sulaikytas ir pristatytas į policijos komisariatą. 2017-02-22 P. R. tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, kad 2017-02-22 A. Š. jam davė 50 EUR kyšį, siekdamas išvengti atsakomybės už KET pažeidimą (b. l. 2). Tokius liudytojo P. R. parodymus, susijusius su kyšio davimu, patvirtina ataskaitų žiūryklės duomenys, kuriais nustatyta, jog policijos pareigūnas P. R. nedelsiant pranešė policijos įstaigos budėtojui apie įvykį (b.l. 3), kartu su P. R. patruliavusių pareigūnų A. M. ir Ž. M. parodymai, kurie stebėjo jį iš tarnybinio automobilio ir kuriems P. R. nedelsdamas pranešė apie kyšio davimą. Be to, liudytojas A. M. teismo posėdyje parodė, kad su vairuotoju kalbėjęs P. R. teigė, jog vairuotojas jam pasiūlė kyšį – 50 EUR. Važiuojant su kaltinamuoju į policijos komisariatą, A. Š. pripažino, kad davė kyšį, sakė, kad visi taip daro, kad nieko blogo nepadarė (b.l. 141-144). Taigi, nors A. M. ir Ž. M. buvo netiesioginiai nusikalstamos veikos liudytojai, tačiau šių liudytojų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje esminėse aplinkybėse neprieštarauja, vieni kitus papildo, yra pagrįsti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų visumą ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl A. Š. padarytos nusikalstamos veikos. Įvertinus A. Š. amžių, jo nurodytas aplinkybes, kad jam buvo žinoma, jog kyšio siūlymas ar davimas pareigūnui yra nusikalstama veika, tai, jog A. Š. ne kartą baustas už įvairius KET pažeidimus (b.l. 52-54), ši byloje esanti informacija sunkiai suderinama su apeliacinio skundo argumentais dėl neva netyčinių A. Š. veiksmų. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas. Aplinkybių, kurios leistų manyti, jog liudytojai – policijos pareigūnai siektų nepagrįstai apkaltinti apeliantą nebūtos nusikalstamos veikos padarymu, byloje nenustatyta, tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde.

9. Nuteistojo apeliaciniame skunde nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms dėl policijos pareigūnų daryto garso įrašo teisėtumo ir leistinumo, tvirtinant, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų dėl jo kaltės, nes jis nebuvo įspėtas apie garso įrašymo priemonės naudojimą, todėl nuo pat pradžių pareigūnai peržengė bet kokias protingumo, proporcingumo ribas, jų veiksmai buvo atliekami atmestinai ir nekompetentingai, kas iš esmės suvaržė nuteistojo teisę pasirinkti kitą elgesio variantą ir susilaikyti nuo bet kokių dviprasmiškų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltinamojo parodymus ir šio įrašo teisėtumą ir leistinumą, sprendė, kad pareigūno P. R. pateiktas garso įrašas su 2017-03-13 apžiūros protokole esančia jo stenograma, neatitinka BPK įrodymams keliamų reikalavimų. Su tokia pirmosios instancijos išvada sutikti nėra pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamoje byloje garso įrašas buvo gautas policijos pareigūnui P. R. panaudojus tarnybinį diktofoną, kuris nuolatiniam naudojimui buvo išduotas ir naudotas 2017-02-22 patruliavimo metu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 3-iojo būrio vyriausiuoju patruliu P. R. ir patrule Ž. M. (b. l. 74). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintas Policijos patrulių veiklos instrukcijas teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso, vaizdo fiksavimo, priartinimo, matavimo prietaisais (ruletėmis, alkoholio kiekio matuokliais, dujų analizatoriais, greičio, stiklo skaidrumo matuokliais) ir kitomis priemonėmis (9.3 punktas). Pagal Policijos patrulių veiklos instrukcijų 20.9 punktą (veikos metu galiojusi redakcija), visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Esant techninėms galimybėms, vaizdo ir (arba) garso įrašymo įranga tarnybiniame automobilyje turi būti įjungta nuolat. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą. Pagal 35 punktą, jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti. Taigi šuo atveju policijos patrulių turėtas diktofonas, kuriuo buvo padarytas garso įrašas, buvo ne jų asmeninis prietaisas, bet būtent garso fiksavimo prietaisas, išduotas tarnybiniais tikslais. Minėto prietaiso turėjimas ir panaudojimas nagrinėjamu atveju atitiko policijos pareigūnų veiklos instrukcijas. Todėl šiame kontekste nelogiška tvirtinti, kad garso įrašas neatitinka BPK įrodymams keliamų reikalavimų, o garso įrašymo įranga buvo ne baudžiamojo proceso (ikiteisminio tyrimo) subjekto ir ne jam išduota inventorinė priemonė. Be to, vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą, nėra pagrindas manyti, kad įraše užfiksuota informacija yra neteisinga ir, kad darant įrašą buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308/2014, 2K-271-788/2017). Įvertinus teisės aktų reikalavimus ir byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad policijos pareigūnas P. R., panaudodamas diktofoną, kuriuo buvo užfiksuotas jo ir A. Š. pokalbis, esmingai pažeidė teisės aktų taisykles, kad šis įrodymas buvo gautas neteisėtu būdu ir neturi įrodomosios reikšmės. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios išvados, nepaneigia žemesnės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad A. Š. davė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, kad nebūtų patrauktas administracinėn atsakomybėn. Šios aplinkybės nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes šiuo atveju ir be garso įrašo byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai spręsti, jog A. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Aukštesnės instancijos teismas laiko pakankamais pirmos instancijos teismo įvertintus įrodymus bei netiesioginių dviejų liudytojų A. M. ir Ž. M. parodymus, kurie atitiko pirminius liudytojo P. R., ne vieną kartą duotus paro­dy­mus, kuriuose nurodytos tos pačios aplinkybes apie kyšio siūlymą policijos pareigūnui P. R..

10. Nesutiktina su apelianto teiginiais dėl jam daromo poveikio, provokuojančio policijos pareigūnų veiksmų pobūdžio, dėl ko jis (A. Š.) buvo sulaikytas parai. Tokie apelianto argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra duomenų, rodančių, kad pareigūnai ėmėsi iniciatyvos ar kokių nors aktyvių veiksmų, kurie leido A. Š. suprasti apie būtinybę pasiūlyti kyšį, skatino jį elgtis neteisėtai ar kaip nors kitaip darė įtaką jo sprendimui pasiūlyti kyšį. Atvirkščiai, baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pats A. Š. nuo pat pradžių pradėjo dėti pastangas, siekdamas paveikti pareigūną elgtis sau naudingu būdu. Jo pareigūnui rodomas piniginės turinys, komentaras, kad jis pažįsta daug pareigūnų, patvirtina, jog A. Š. jau pačioje pokalbio pradžioje ketino duoti kyšį policijos pareigūnui ir pinigai registracijos liudijime atsirado ne atsitiktinai. Taigi iniciatyva pasiūlyti kyšį kilo būtent iš A. Š., kas patvirtina pirmosios instancijos išvadą, jog ir tuo atveju, jei kaltinamasis (nuteistasis) būtų tinkamai įspėtas apie jo atliekamų veiksmų neteisėtumą, jo elgesys nebūtų pakitęs. Be to, apie tariamai neteisėtą poveikį nuteistajam, A. Š. nurodė tik apeliaciniame skunde. Akcentuotina ir tai, kad joks tyrimas dėl pareigūnių galimai atliktų neteisėtų veiksmų, piktnau­džiavimo tarnyba, pareigų neat­li­ki­mo, ar nekompetencijos, nebuvo atliekamas. Pats A. Š. nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, iš kurių būtų pagrindo daryti išvadą apie neteisėtą poveikį jam. Vertindamas šias aplinkybes aukštesnysis teis­mas sprendžia, kad tokie apeliacinio skundo teiginiai yra prielaidų pobūdžio, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pa­grin­do daryti išva­dą, kad nuteistajam ikiteisminio tyrimo metu buvo daromas neteisėtas poveikis, siekiant gauti jo pri­si­pa­žinimą. Be to, aukštesnysis teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje pateiktus duomenis, daro išvadą, kad A. Š. teisės dėl laikino sulaikymo nebuvo nepagrįstai suvaržytos. Remiantis BPK 140 straipsnio 4 dalimi, laikinas sulaikymas negali tęstis ilgiau nei 48 valandas. Kaip matoma iš by­los dokumentų, nuteistasis iš laikino sulaikymo buvo paleistas nepraėjus vienai parai laiko. Iki­teis­minį tyrimą vykdžiusi institucija asmenį laikinai sulaikė iki tol, kol buvo atlikti visi būtini pro­ce­so veiksmai, todėl nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos ilgiau nei tai imperatyviai numato BPK normos.

11. Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo A. Š. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. A. Š. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, klausimu nesuteikia pagrindo daryti kitokias išvadas, nei padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje motyvuotai pasisakyta dėl bylai reikšmingų aplinkybių. Šioje byloje jokių duomenų, kad bylą išnagrinėjęs teismas būtų šališkas tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju aspektais, nenustatyta. Tokių duomenų nepateikia ir pats apeliantas. Jo argumentai dėl šališkumo iš esmės susiję su tuo, į kokias aplinkybes teismas atsižvelgė išnagrinėjęs bylą ir priimdamas skundžiamą nuosprendį. Tačiau nuteistojo nesutikimas su įrodymų įvertinimu ir jam nepalankaus nuosprendžio priėmimu pagal galiojančią teismų praktiką negali būti pagrindu laikyti bylą išnagrinėjusį teismą šališku.

Dėl bausmės

12. Nagrinėjamoje byloje A. Š. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirta 100 MGL dydžio baudos bausmė. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta ir prašo, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, bausmę sušvelninti ir paskirti mažesnio dydžio baudą nei nuosprendžiu paskirta bauda.

13. Šioje byloje A. Š. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, tai yra už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą. Baudžiamasis įstatymas už BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki penkerių metų. BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad už apysunkį nusikaltimą bauda yra nuo 100 iki 4 000 MGL dydžio.

14. Įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam parinkdamas bausmės rūšį, nustatydamas jos dydį, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo manyti, jog apeliantas nubaustas per griežtai.

15. Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo, tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-252/2014, 2K-447/2014, 2K-361/2014, 2K-P-89/2014 ir kt.).

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, sietinas su skirtinos bausmės individualizavimu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ginčijamame nuosprendyje nurodyto dydžio baudą, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas, parinkdamas bei skirdamas A. Š. bausmę, įvertino jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, atsižvelgė į nuteistojo asmenybę bei jį charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat nuosprendyje teismas nurodė nuteistajam A. Š. skiriamos bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, su kuriais nesutikti nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta piniginė 100 MGL dydžio bauda yra per griežta, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą mažinti apeliantui paskirtą baudą, byloje nėra. A. Š. padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą, A. Š. vaidmuo darant aptariamą nusikaltimą, buvo gana aktyvus. Nagrinėjamu atveju skunde minimos aplinkybės, kad apeliantui skirta bauda šiuo nuosprendžiu yra beveik 74 kartus didesnė už duotą kyšį ir 246 kartus didesnė už A. Š. paskirtą baudą (15 EUR) už padarytą ANK pažeidimą bei aplinkybė, kad prokurorė baigiamojoje kalboje siūlė paskirti A. Š. 25 MGL dydžio baudą, sprendžiant klausimą dėl bausmės, nėra esmingai reikšmingos. Prokuroro teisme išsakoma pozicija dėl bausmės skyrimo sprendimą priimančio teismo nevaržo ir neįtakoja, nes skiriama bausmės paskirtis yra nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes, kad jis tinkamai įvertintų savo padarytos nusikalstamos veikos pasekmes ir susilaikytų ateityje nuo analogiškų veikų. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti bausmę, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė pačią švelniausią iš sankcijoje numatytų bausmės rūšių, – baudą, kurios dydis (įvertinus veikos pavojingumą, kad nėra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių) yra ženkliai mažesnis nei sankcijoje numatomas baudos vidurkis. Teisinga ir protinga laikytina tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad A. Š. paskirta minimali sankcijoje numatyta bausmė – bauda yra aiškiai per griežta bausmė, 100 MGL baudos dydis yra adekvatus ir proporcingas nusikalstamos veikos ir bausmės paskirčiai.

17. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai. Keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį A. Š. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.