- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-07-04
- Bylos Nr.
- eI3-9405-743/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01714-2024-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Vailionė, Audrius Grauželis, Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą, kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Migracijos departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. 24SD7820) (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu sprendimu Migracijos departamentas nusprendė atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi, nes remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) išvada, jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas tvirtina, kad jis pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo santykių pagrindu, siekdamas pratęsti darbo sutartį, sudarytą su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „S. B.“, kur jis ketina dirbti mechaniku. Pareiškėjas nurodo, kad jis, pildydamas anketą laikinam leidimui gauti gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo sukaldintas, manydamas, kad ši aplinkybė palengvins leidimo išdavimą, nurodė, jog dirbo Baltarusijos Respublikos „(duomenys neskelbtini)“. Pažymi, kad nurodytame banke niekada iš tikrųjų nedirbo, dirbo Rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „E.-A. B.“ ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“. Kadangi neteisingai nustatytas faktinis pagrindas atitinkamai keičiasi ir santykio teisinis kvalifikavimas, todėl turėtų būti iš naujo vertinama pareiškėjo galimybė laikinai gyventi pagal pareiškėjo pateiktą prašymą.
Pažymėjo, kad nesutinka su skundžiamame sprendime nurodyta aplinkybe, kad pareiškėjo tiek ekonominiai tiek socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra silpni. Pareiškėjas nurodo mokęsis ir įgijęs Lietuvos Respublikoje profesinę kvalifikaciją, dirba UAB „S. B.“, gauna pakankamą algą pragyvenimui. Su Lietuvos Respublikas yra susijęs ir socialiniais (giminystės) ryšiais, kadangi Lietuvoje jau daug metų gyvena jo senelis J. M., taip pat senelio brolis. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. sausio 16 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Pildydamas klausimyną, pareiškėjas nurodė, kad 2019–2020 m. dirbo programuotoju Baltarusijos Respublikos „(duomenys neskelbtini)“ banke. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pasirašė užpildytą klausimyną, taip patvirtindamas, kad jo pateikti atsakymai yra teisingi. Klausimyne nurodė, kad dirbo tik „(duomenys neskelbtini)“ banke, tačiau iš jo skundo ir pateiktų dokumentų matyti, kad jis dar dirbo Komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „E.-A. B.“ ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, t. y. pareiškėjas pildydamas klausimyną pateikė netikslią, neišsamią ar tikrovės neatitinkančią informaciją. Tokie pareiškėjo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas ir parodo, kad pareiškėjas nėra linkęs laikytis reikalavimų. Papildomai pažymėjo, kad vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 80.2 punktu prašomos informacijos nepateikimas, nenuoseklios arba prieštaringos informacijos ar tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl šeimyninių ryšių atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo šeimos nariai kaip tai numato Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 26 dalies nuostatos.
Migracijos departamentas, įvertinęs Valstybės saugumo departamento išvadoje, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir kitus duomenis, priėmė skundžiamą sprendimą – atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 18 d. taip pat priėmė sprendimą Nr. 24S102418 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkiems metams, kuris nagrinėjamoje byloje nėra skundžiamas.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad sprendimas apsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra teisėtas ir pagrįstas, nes pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.
Pažymėjo, kad pats pareiškėjas skunde pripažįsta, jog pildydamas anketą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pats sąmoningai joje nurodė neteisingus duomenis, t. y., kad 2019–2020 m. dirbo Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“. Sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, susijusios su buvusių darboviečių nurodymu, remiantis teisės aktų nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra pagrindas atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui.
Šalies argumentai
Pažymi ir tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Baltarusijos Respublikoje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. yra dirbęs rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „E.-A. B.“ ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, t. y. pagal jo paties pateiktus duomenis yra dirbęs tik unitarinėse įmonėse – valstybiniuose ūkiuose. Administraciniai teismai savo praktikoje ne kartą yra konstatavę, kad tokie valstybiniai juridiniai asmenys iš esmės yra kontroliuojami Baltarusijos Respublikos valdžios. Todėl pareiškėjas, dirbdamas šiose įmonėse, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Esant tokiai situacijai, pareiškėjas, turėdamas teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, galėtų būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas valdžiai asmuo.
Pažymėjo, kad 2024 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 18-3381 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ (toliau – ir Raštas Nr. 18-3381), priimtu pareiškėjo atžvilgiu, yra nurodęs, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir kitose reikšmingose įmonėse. Rašto Nr. 18-3381 išvadų aktualumo nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjas, kaip jis nurodo, yra dirbęs ne Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“, o unitarinėse įmonėse – valstybiniuose ūkiuose. Šie juridiniai asmenys yra kontroliuojami Baltarusijos Respublikos valdžios, todėl tai esminio skirtumo aptartos geopolitinės situacijos ir Baltarusijos žvalgybos tarnybų darbo kontekste neturi. Rašte Nr. 18-3381 taip pat yra atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus su pareiškėju.
Nurodė, kad vienintelis pareiškėjo asmeninis interesas dirbti ir gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, juolab, kad pareiškėjo darbo santykiai Lietuvos Respublikoje atsirado tik nuo 2023 m. spalio 23 d. Pareiškėjo pateikti dokumentai, kad jis turi Lietuvos Respublikoje gyvenančių giminaičių, savaime nepatvirtina artimo socialinio ar šeiminio ryšio.
Akcentavo, kad aplinkybė, kad šiuo metu pareiškėjas neina jokių pareigų Baltarusijos Respublikos įmonėse ar įstaigose, savaime nereiškia, jog jo ryšiai yra nutrūkę ir negalėtų kelti realios grėsmės.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų aplinkybių
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 24SD7820, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo tikslu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas V. P. 2024 m. sausio 3 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2024 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 18-3381 Valstybės saugumo departamentas informavo apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. 2024 m. balandžio 18 d. skundžiamu sprendimu Nr. 24SD7820 pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą teismui.
II. Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo
2024 m. sausio 3 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2401-LLG-0576 darbo tikslu. Tarpininkavimo raštas ir darbo sutartis patvirtina, kad pareiškėjas siekia dirbti UAB „S. B.“. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė turėdamas Lenkijos Respublikos išduotą nacionalinę vizą, galiojančią nuo 2023 m. gegužės 26 d. iki 2024 m. gegužės 24 d. 2024 m. sausio 15 d. pareiškėjo pildytame klausimyne nurodyta, kad jis 2019–2020 metais dirbo Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“. Valstybės saugumo departamentas 2024 m. balandžio 9 d. raštu Nr. 18-3381 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo“ pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad V. P. kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jo darbo Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2024 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 24SD7820 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tos pačios dienos sprendimu Nr. 24S102418 taip pat uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metams (šis sprendimas šioje byloje neskundžiamas). Kaip matyti iš skundžiamo 2024 m. balandžio 18 d. sprendimo Nr. 24SD7820, dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, jis motyvuojamas tuo, kad V. P. buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nurodoma, kad 2022 m. vasario mėn. Europos Sąjunga, reaguodama į Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „(duomenys neskelbtini)“ įvedė sankcijas. Pareiškėjas gi dirbdamas Baltarusijos banke „(duomenys neskelbtini)“, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Nurodoma ir tai, kad Valstybės saugumo departamento turimais duomenimis, V. P. periodiškai vyksta į Baltarusiją, o tai gali kelti papildomas rizikas ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti kontaktus.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis nustato, jog užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis byloje Nr. eA-3784-662/2016).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis, su pareiškėjo asmeniu susijusiomis, konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu).
LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų, atsakovas priimdamas skundžiamą sprendimą, iš esmės rėmėsi ir skundžiamą sprendimą motyvavo Valstybės saugumo departamento Rašte Nr. 18-3381 pateikta išvada, jog pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri grindžiama tuo, jog pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos valstybės banke „(duomenys neskelbtini)“. Remiantis šiuo faktu, grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui išanalizuota tarptautinės situacijos kontekste, įvertinus Baltarusijos įsitraukimą į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Baltarusijos bankui „(duomenys neskelbtini)“ įvestas sankcijas, pareiškėjo, kaip buvusio šio banko darbuotojo, lojalumą Baltarusijos Respublikai ir jos vykdomai agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, Baltarusijos Respublikos tarnybų galimą poveikį pareiškėjui.
Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad duomenys apie tai, kad pareiškėjas dirbo Baltarusijos Respublikos „(duomenys neskelbtini)“ gauti iš pareiškėjo 2024 m. sausio 15 d. pildyto klausimyno, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių šį faktą nėra.
Pažymėtina, kad pareiškėjas, nors šią aplinkybę nurodė klausimyne, tačiau vėliau ją paneigė, nurodė, kad buvo suklaidintas darbuotojų, iš kurių suprato, kad tokia aplinkybė palengvins leidimo laikinai gyventi gavimą. Pareiškėjas prie skundo pridėjo Baltarusijos Respublikos Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos Gardino srities valdybos Varanavo rajono sektoriaus individualioje asmeninėje sąskaitoje esančią informaciją už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2024 m. balandžio 22 d., iš kurios matyti, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikoje laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. dirbo rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“, komunalinėje žemės ūkio unitarinėje įmonėje „E.-A. B.“ ir rajoninėje unitarinėje žemės ūkio įmonėje valstybiniame ūkyje „(duomenys neskelbtini)“. Šioje informacijoje jokių duomenų apie jo darbą Baltarusijos Respublikos banke „(duomenys neskelbtini)“ nėra.
Nors atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsikirsdami į šias pareiškėjo naujai nurodytas aplinkybes ir pateiktus duomenis pažymėjo, kad ir toks darbas kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kad sąmoningas tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas taip pat yra pagrindas atsisakyti išduoti leidimą, tačiau šios aplinkybės skundžiamame sprendime, kuris yra individualus administracinis aktas, nėra išanalizuotos, aptartos ir visiškai nevertintos. Nei Rašte Nr. 18-3381, nei skundžiamame sprendime nevertinta aplinkybė, kad pareiškėjas teikė netikslią (ar ne visą) informaciją apie jo buvusias darbovietes, todėl nevertinta ir grėsmė valstybės saugumui atsižvelgiant į Darbo ir socialinės apsaugos ministerijos Gardino srities valdyba Varanavo rajono sektoriaus pažymoje esančią informaciją. Kaip minėta, sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas, atsižvelgiant į konkretaus užsieniečio individualią situaciją, grėsmės vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, turi būti aišku, dėl kokių konkrečių priežasčių (darbo „(duomenys neskelbtini)“, valstybiniuose ūkiuose ar dėl tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo) priimtas sprendimas atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog ginčijamo individualaus administracinio sprendimo priėmimo motyvų nurodymas teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumui. Priešingai, vertinant būtų pažeistos pareiškėjo teisės į gynybą. Individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo sistemos subjekto neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti, kas neretai sąlygoja nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo sistemos subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023, 2024 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-134-789/2024 ir šiose nutartyse nurodyta teismų praktika).
Aptartame kontekste teismas pažymi, kad visų aukščiau aptartų teisiškai reikšmingų aspektų visiškai nevertinus administracinės procedūros metu, tokia analizė negali būti atliekama bylą nagrinėjant teisme, nes nagrinėjamos bylos aplinkybės reikštų viešojo administravimo veiksmus, kurie nėra priskiriami administracinių teismų kompetencijai.
Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo 2024 m. sausio 3 d. prašymas aukščiau nurodytų, naujai pateiktų, įrodymų aspektu iš esmės neišnagrinėtas, nemotyvuotas, taigi, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, neatitinka viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo principų. Dėl šių priežasčių jis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Nustačius, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neveikė taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo subjektas, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, dėl ko remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu jo priimtas sprendimas naikintinas, pareiškėjo skundas tenkintinas, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir priimti įstatymo reikalavimus atitinkantį administracinį aktą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su skundžiamu sprendimu ir dėl to, kad atsakovas netinkamai įvertino jo šeiminius ryšius Lietuvoje su čia gyvenančiu senelio broliu ir jo šeima. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį, šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai (vaikaičiai, vaikai, tėvai, seneliai ir t. t.), kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo nurodoma šoninės linijos giminystė (senelio brolis ir jo šeima) nepatenka į nurodytą šeimos nario sąvoką, todėl kaip nepagrįstus teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad atsakovas netinkamai įvertino jo šeiminius ryšius Lietuvoje.
Kiti pareiškėjo skunde nurodyti argumentai (dėl baigtų mokslų, galimo darbo), atsižvelgus į tai, kad skundžiamas sprendimas yra naikintinas ir klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti, nėra reikšmingi, jie bus įvertinti priimant administracinį sprendimą naujai nustatytų aplinkybių kontekste.
III. Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
Taigi, pareiškėjas skundu prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24SD7820 ir pareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgus į tai, kad atsakovo priimtas skundžiamas sprendimas naikintinas, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą, spręstina, kad pareiškėjo skundas tenkinamas visiškai.
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą bei 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį. Visas šias išlaidas patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai (išankstinės sąskaitos už teisines paslaugas ir sąskaitos išrašai su atliktais mokėjimais).
Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2024 m. balandžio 24 d. (2024 m. II ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2023 m. IV ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 2 110,3 Eur.
Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2,5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5 275,75 Eur (2 110,3 Eur x 2,5). Atsižvelgiant į Rekomendacijų nuostatas, pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytos užmokesčio už aptariamas paslaugas sumos, todėl teismas neturi pagrindo jų mažinti. Patirtos išlaidos yra pagrįstos, protingos, realiai patirtos, todėl priteistinos iš atsakovės.
Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl priteistinos iš atsakovės (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjas turi teisę į 1 222,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (1 200 Eur + 22,50 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 24SD7820, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo V. P. (V. P.) prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.
Priteisti pareiškėjui V. P. (V. P.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 222,50 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dvidešimt du eurus 50 centų) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.