Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas, veikdamas Klaipėdos apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. J. ieškinį atsakovui M. J. dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo pilnamečiui vaikui priteisimo, trečiasis asmuo L. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

3. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pilnamečiam vaikui priteistas išlaikymas iki jis mokėsi pagal vidurinio ugdymo programą, t. y. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d., teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų išreikalavimo

4. Atsakovas (apeliantas) prašo išreikalauti iš AB „Swedbank“, „Citadele banka“ Lietuvos filialo, Luminor Bank AS Lietuvos skyriaus, AB „NEO Finance“ ir UAB „Paysera LT“ duomenis apie jo sąskaitose esančias pinigines lėšas, arba išduoti jo atstovui leidimą tokius duomenis iš nurodytų bankų ir kredito įstaigų gauti.

5. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

6. Apeliacinės instancijos teismas atsisako išreikalauti apelianto nurodytus duomenis iš nurodytų bankų ir kredito įstaigų apie apelianto sąskaitose esančias pinigines lėšas, kadangi tokie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tokių įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme neatitinka proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų, o jų priėmimas ir vertinimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto prašomi išreikalauti nauji įrodymai, net ir pasitvirtinus jo nurodomai aplinkybei, kad šiose sąskaitose apeliantas jokių piniginių lėšų neturi, nei patvirtintų, nei paneigtų jo siekiamą įrodyti aplinkybę – atsakovo negalėjimą teikti pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio paramą ieškovei. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų šiam ginčui išspręsti bei reikšmingoms faktinėms aplinkybėms nustatyti, todėl ir šiuo aspektu nėra pagrindo CPK 314 straipsnyje nustatytos išimties taikymui, todėl atsisakytina išreikalauti apelianto nurodomus duomenis.

Dėl paramos pilnamečiam vaikui priteisimo

7. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti jai išlaikymą CK 192¹ straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė yra pilnametė, mokosi pagal pagrindinio ugdymo programą gimnazijoje, taigi, negalinti savimi pasirūpinti, todėl ji turi būti remiama ir priteisė iš atsakovo 190 Eur išlaikymą periodinėmis išmokomis iki kol ieškovė mokėsi pagal vidurinio ugdymo programą, t. y. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d.

8. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus apie ieškovės galimybes mokslo metais ar vasaros laikotarpiu pasirūpinti reikalingomis lėšomis, taip pat apie atsakovo galimybę teikti paramą ieškovei, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.

9. Pagal CK 3.192¹ straipsnio 1 dalį, tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Kasacinėje praktikoje sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiams besimokantiems asmenims akcentuojama, kad esminės CK 3.192¹ straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos yra paramos pilnamečiui vaikui būtinumas ir tėvų galimybė teikti paramą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-664-916/2015; 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-229-421/2020), t. y. priteisiant išlaikymą (paramą) besimokančiam pilnamečiam vaikui turi būti įvertinta vaiko turtinė padėtis bei jo poreikiai, taip pat turi būti atsižvelgiama į jo tėvų turtinę padėtį bei galimybes teikti pilnamečiam vaikui reikalingo dydžio paramą, o taip pat teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

10. Byloje nustatyta, kad ieškovė (duomenys neskelbtini) tapo pilnamete, tačiau ieškinio padavimo metu buvo moksleivė, mokėsi (duomenys neskelbtini) paskutinėje klasėje pagal vidurinio išsilavinimo programą, todėl konstatuota, kad ieškovei reikalinga parama. Ieškovė iš valstybės gauna 152,90 Eur išmoką, tačiau šios išmokos nepakanka būtinųjų poreikių tenkinimui. Nors ieškovės paskaičiavimu jos būtinųjų poreikių tenkinimui kas mėnesį reikalinga apie 800 Eur sumą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės poreikiams tenkinti yra reikalinga apie 530 Eur dydžio suma. Taigi, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs ir tai, kad ieškovei pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo 6 straipsnio 1 dalį kiekvieną mėnesį mokama 152,90 Eur dydžio išmoka vaikui, sprendė, kad šiais pinigais ieškovė gali apmokėti dalį savo poreikių, o likusią dalį turi skirti tėvai (kiekvienas po 190 Eur (530 Eur – 150 Eur (vaiko išmoka)) / 2).

11. Apeliantas ieškovės poreikių dydžio neginčija, tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino atsakovo galimybes teikti paramą ieškovei: nuo 2023 m. lapkričio mėnesio apeliantas yra suimtas, neturi ir negauna jokių pajamų, jokio nekilnojamojo turto ir santaupų neturi, transporto priemonei (duomenys neskelbtini) generalinės prokuratūros nutarimu nustatytas visiškas nuosavybės teisės apribojimas, tuo atveju, jeigu apeliantas bus pripažintas kaltu pagal pareikštą įtarimą, ši transporto priemonė bus konfiskuota, be to, apeliantas turi du nepilnamečius vaikus, prie kurių išlaikymo turi prisidėti, yra skolingas trims kredito įstaigoms 21 337,56 Eur sumą. Visi šie apelianto argumentai buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo galimybės teikti paramą ieškovei, tinkamai įvertino atsakovo turtinę padėtį.

12. Apeliantui argumentuojant, kad jis turi dar du nepilnamečius vaikus, kuriems taip pat turi teikti išlaikymą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei iš atsakovo teiktino paramos dydį, įvertino. Pažymėtina, kad kitų išlaikytinių turėjimas nesudaro teisinio pagrindo padaryti išvadą, jog parama ieškovei neturėtų būti teikiama. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apsisprendimas turėti vaikų lemia įsipareigojimų juos išlaikyti iki pilnametystės atsiradimą (CK 3.30, 3.192 straipsniai). Tėvai privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį, savo pasirengimą pasirūpinti vaikais, kadangi priešingu atveju, tėvams, neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaikus, sudarant būtinas sąlygas vaikams vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Nustačius, jog pilnamečiui vaikui parama yra reikalinga, ši nuostata taikytina ir nagrinėjamoje byloje.

13. Tai, kad atsakovas turi finansinių įsipareigojimų kredito įstaigoms, taip pat nereiškia, kad jo turtinė padėtis neleidžia teikti paramos ieškovei. Aplinkybė, jog atsakovas 2022 m. – 2023 m. turėjo galimybę pasiimti apie 20 000 Eur paskolas, už kurias, be kita ko, pirko automobilį, naudojo lošimams, investavo į kriptovaliutas, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, įrodo jo buvusią pakankamai gerą ir stabilią turtinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, kad iki 2023 m. lapkričio 22 d. atsakovas dirbo ir gavo vidutines pajamas (apie 1500 Eur/mėn. atskaičius mokesčius), tačiau nuo 2023 m. lapkričio mėnesio iki šiol yra suimtas, jo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad dėl atsakovui taikomos kardomosios priemonės suėmimo, jo galimybės gauti pajamas apribotos, tačiau teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo mažinti atsakovo pareigos išlaikyti vaiką apimties. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas galimai dėl savo neteisėtų veiksmų ir pasirinkto gyvenimo būdo pateko į tokią situaciją, todėl trečiajam asmeniui (ieškovės motinai) negali perkelti vaiko išlaikymo naštos. Akcentuotina ir tai, kad atsakovas nuo to laiko, kai ieškovė sulaukė pilnametystės (nuo (duomenys neskelbtini)) iki mokėsi pagal vidurinio ugdymo programą (iki 2024 m. rugpjūčio 31 d.) visiškai neprisidėjo prie vaiko būtinųjų poreikių tenkinimo, t. y. nusišalino nuo šios pareigos, kas prieštarauja protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo galimybes teikti ieškovei paramą, todėl vaikui reikalingo išlaikymo dydį sumažino valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatė tėvų teiktino išlaikymo dalis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista paramos suma ieškovei iš esmės nepablogins paramą teikiančio atsakovo turtinės padėties, juo labiau, kad pilnametei ieškovei išlaikymas priteistas trumpam laikotarpiui, t. y. nuo pilnametystės iki mokyklos baigimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 190,00 Eur būtinos paramos, atsižvelgė į jo turtinę padėtį ir galimybes prisidėti prie dukters materialinio išlaikymo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatyto dydžio parama ieškovės poreikių ir jos tėvo materialinės padėties proporcingumo principo nepažeidžia, o mažinti priteistinos paramos dydį, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir paramos priteisimo sąlygų pusiausvyrą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

14. Apeliantas tvirtina, kad ieškovė turėjo galimybes mokslo metais ar vasaros atostogų laikotarpiu pinigines lėšas, reikalingas savo poreikiams tenkinti, užsidirbti, tačiau neišnaudojo visų protingų galimybių pasirūpinti reikalingomis lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu atsakovo argumentu taip pat nesutinka. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog mokykloje besimokančiam asmeniui yra ypač sudėtinga suderinti mokslą su darbu, be to, akivaizdu, jog asmeniui reikalingas ir poilsis. Kiekvienas jaunuolis turi pagrįstą interesą siekti išsilavinimo ir turi teisę susikoncentruoti į mokslus, o ne į darbą, todėl pats užsidirbti pinigų savo poreikiams tenkinti neturi realios galimybės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2007 m. birželio 7 d. nutarime pateikė skirtingą pareigos teikti išlaikymą pilnamečiams vaikams, besimokantiems vidurinėse mokyklose, ir pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, vertinimą. Nutarime pažymėta, kad, atsižvelgiant į tai, jog Lietuvoje vidurinis išsilavinimas paprastai įgyjamas moksleiviui jau tapus pilnamečiui (18 metų), akivaizdu, kad tėvai turi pareigą materialiai išlaikyti vaiką tol, kol baigsis laikas, per kurį moksleivis, sąžiningai ir pažangiai mokydamasis, gali įgyti vidurinį išsilavinimą, taip pat tokį vidurinį išsilavinimą, kuris gali būti teikiamas kartu su profesiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad mokinio teisinio statuso specifiškumas lemia, kad jis, nors ir būdamas darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, lankyti pamokas, skirti laiko namų darbams atlikti ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, be kurio asmuo negalėtų siekti aukštesnio išsilavinimo, todėl CK 3.194 straipsnio 3 dalyje (šiuo metu galiojantis CK 3.192¹ straipsnis) įtvirtintu reguliavimu įstatymo leidėjo siekiama padėti moksleiviui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo, o tėvai privalo taip pat padėti jam šią teisę įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009). Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė turi (turėjo) teisę į tėvų finansinę paramą, o atsakovas turi pareigą padėti ieškovei įgyvendinti jai teisę įgyti vidurinį išsilavinimą.

Dėl bylos procesinės baigties

15. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ištyrė ir įvertino įrodymus nepažeisdamas įrodinėjimo taisyklių, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

16. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo ar valstybės už apeliantui suteiktą antrinę teisinę pagalbą patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.