Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. J. ir E. L. (E. L.) gynėjo advokato Romualdo Vitkaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

- K. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį 250 MGL (9 415 eurų) dydžio bauda;

- E. L. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 250 MGL (9 415 eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, savo ir E. L. naudai tiesiogiai pareikalavo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir tiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio, t.y.:

K. J., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - Vilniaus AVPK) Patrulių rinktinės (toliau - PR) 2-os kuopos 1-ojo būrio vyriausiuoju patruliu, kartu su Vilniaus AVPK PR 2-os kuopos 2-ojo būrio vyresniuoju patruliu E.L. tarnybiniu automobiliu „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patruliuodamas po priskirtą teritoriją Vilniaus mieste ir vykdydamas policijos pareigūno funkcijas, būdamas iš anksto susitaręs su E. L. ir veikdamas su juo bendrininkų grupe, 2014-06-30 apie 15.55 val. Vilniuje, Vandentiekio gatvėje, maždaug 155 m atstumu nuo G. V. gatvės, sustabdė G. F. vairavusį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už G. F. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galimai padarytų administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), 128 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti) ir 134 straipsnyje (Naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimas) savo ir E. L. naudai tiesiogiai pareikalavo iš G. F. duoti 300 litų dydžio kyšį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, K. J. kartu su E. L. prieš tai minėtu tarnybiniu automobiliu 2014-06-30 apie 16.40 val. atvyko į Vandentiekio gatvę, maždaug 120 m atstumu nuo G. V. gatvės, Vilniuje, kur vėl susitikus su G. F., K. J. iš pastarojo paėmė 100 litų, t.y. tiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio.

E. L. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje, savo ir K. J. naudai netiesiogiai pareikalavo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir netiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio, t.y.:

E. L., būdamas valstybės tarnautoju, dirbdamas Vilniaus AVPK 2-os kuopos 2-ojo būrio vyresniuoju patruliu, kartu su Vilniaus AVPK PR 2-os kuopos 1-ojo būrio vyriausiuoju patruliu K. J. tarnybiniu automobiliu „VW Jetta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patruliuodamas po priskirtą teritoriją Vilniaus mieste ir vykdydamas policijos pareigūno funkcijas, būdamas iš anksto susitaręs su K. J. ir veikdamas su juo bendrininkų grupe, 2014-06-30 apie 15.55 val. Vilniuje, Vandentiekio gatvėje, maždaug 155 m atstumu nuo G. V. gatvės, sustabdė G. F., vairavusį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t.y. už G. F. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn dėl pastarojo galimai padarytų administracinių teisės pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos ATPK 126 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems), 128 straipsnyje (Transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti) ir 134 straipsnyje (Naudojimosi saugos diržais, taip pat motociklininko šalmais tvarkos pažeidimas), K. J. ir savo naudai netiesiogiai, t.y. K. J. išsakytu reikalavimu, pareikalavo iš G. F. duoti 300 litų dydžio kyšį. Tęsdamas nusikalstamą veiką, E. L. kartu su K. J. prieš tai minėtu tarnybiniu automobiliu 2014-06-30 apie 16.40 val. atvyko į Vandentiekio gatvę, maždaug 120 m atstumu nuo G. V. gatvės, Vilniuje, kur vėl susitiko su G. F., ir K. J. iš pastarojo paėmė 100 litų, tokiu būdu jis netiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų K. J. ir E. L. gynėjas ir nuteistieji prašė gynėjo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų K. J. ir E. L. gynėjo advokato R.Vitkaus apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nuteistųjų gynėjas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu prašo jį panaikinti ir bylą K. J. ir E. L. nutraukti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą dėl apskųsto nuosprendžio išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ją nutraukia vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu arba 326 straipsnio 2 dalimi t.y. nustačius BPK 327 straipsnio 1 punkte arba 2 punkte numatytus pagrindus. Apeliantas tokių bylos nutraukimo pagrindų apeliaciniame skunde nenurodė. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neobjektyviai įvertino bylos įrodymus, apkaltinamąjį nuosprendį grindė nepatikimais liudytojo G. F. parodymais ir prielaidomis, byloje nesurinkta įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų nuteistųjų kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Apeliacinio skundo teiginiai ir išdėstyti motyvai rodo, jog apeliantas, nesutikdamas su nuteistųjų apkaltinamuoju nuosprendžiu, prašo jį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-242/2014; 2K-273/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl nuteistųjų K. J. ir E. L. kaltumo ir motyvus, kuriais vadovaujantis teismas atmeta kaltinamųjų parodymus apie byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pakanka patikimų įrodymų, patvirtinančių K. J. ir E.lukaševičiui pateiktus kaltinimus dėl kyšininkavimo (BK 225 straipsnio 2 dalis) yra pagrįsta byloje BPK nustatyta tvarka surinktų, teisme ištirtų ir teismo patikimais pripažintų įrodymų visuma.

Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan., ir ši formalios sudėties nusikalstama veika baigta nuo pareiškimo momento (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-207/2013, 2K-369/2013, 2K-566/2014 ir 2K-7-414-303/2015).

Skundžiamu teismo nuosprendžiu Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato Patrulių rinktinės 2-os kuopos 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis K. J. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe, savo ir E. L. naudai tiesiogiai pareikalavo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir tiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio; Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato Patrulių rinktinės 2-os kuopos 2-ojo būrio vyresnysis patrulis E. L. nuteistas pagal BK 225 straipsnio 2 dalį už tai, kad iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe, savo ir K. J. naudai netiesiogiai pareikalavo duoti kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus ir netiesiogiai priėmė dalį reikalauto kyšio.

Apeliantas skunde teigia, kad policijos pareigūnai K. J. ir E. L. jokia forma kyšio iš liudytojo G. F. nereikalavo ir jo negavo, nuteistųjų kaltė dėl kyšininkavimo grindžiama tik liudytojo G. F. parodymais, kurie yra nepatikimi.

Tokie apelianto teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Priešingai nei teigia apeliantas, K. J. ir E. L. kaltumas dėl kyšininkavimo grindžiamas ne tik liudytojo G. F. parodymais, tačiau iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymais (abu nuteistieji patvirtino įvykio dieną įvykio vietoje bendravę su G. F. du kartus), liudytojų A. J. (ji patvirtino, jog G. F. prašė 300 Lt, ji davė 100 Lt vieną kupiūrą, G. F. mobiliuoju telefonu ją nufotografavo), E. J., S. R. (jie patvirtino, jog G. F. pranešė apie policijos pareigūnų reikalaujamą kyšį ir liudytojai dalyvavo sulaikant nuteistuosius), K. K. (jis patvirtino, jog G. F. jam skambino ir sakė, kad pažeidė taisykles ir turi problemų su Kelių policijos pareigūnais) parodymais, rašytiniais įrodymais ir daiktiniais įrodymais ( G. F. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, asmenų parodymo atpažinti protokolais, G. F. mobilaus ryšio telefono „Nokia“ apžiūros protokolu, pareigūnų naudoto automobilio „VW Jetta“ vaizdo kameros duomenų apžiūros protokolu, Bendrojo pagalbos centro informacijos duomenimis, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyresniojo tyrėjo tarnybiniu pranešimu, K. J. asmens kratos protokolu ir kratos metu paimtos užrašų knygelės „Notebook“ apžiūros protokolu bei duomenimis apie įrašą „K. K., G. F.“). Šie įrodymai nuosekliai išdėstyti, išsamiai išanalizuoti ir įvertinti skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.

Apeliantas iš paminėtų nuteistųjų kaltumą patvirtinančių įrodymų visumos iš esmės ginčija tik vieno įrodymo patikimumą, t.y. liudytojo G. F. parodymus. Apeliantas teigia, kad šio liudytojo parodymai negali būti pripažinti patikimu nuteistųjų kaltumo įrodymu, nes jie yra nelogiški, nenuoseklūs, prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir duoti ne laisva valia.

Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti.

Visų pirma, apeliantas visiškai nepagrįstai aplinkybę, kad liudytojas G. F. buvo atvesdintas pas ikiteisminio tyrimo pareigūnę apklausai, vertina spaudimu duoti parodymus ir dėl to liudytojo parodymus vertina duotus ne laisva valia. Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas G. F. nuo 2014-06-30 iki 2015-04-01 buvo kviečiamas pas tyrėją, apklausiamas ir davė parodymus iš esmės apie tas pačias įvykio aplinkybes net aštuonis kartus (t.1, b.l. 13-14; 18-19; 22-24; 25-26; 27-28; 29-30; 32-34; 43-47) ir į paskutiniąją apklausą jis buvo atvesdintas, tačiau parodymus davė laisva valia ir protokole savo parodymus patvirtino parašu. Jokio poveikio šioje apklausoje liudytojui duoti kitokius, nei ankstesnėse apklausose, parodymus nenustatyta. Pripažintina, jog pirmos instancijos teismas pagrįstai, vertindamas liudytojo G. F. viso proceso metu duotus parodymus, nuosprendyje nurodė, jog liudytojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme iš esmės nesiskiria ir juose nėra prieštaravimų, kurie leistų pripažinti liudytojo G. F. parodymus nepatikimu K. J. ir E. L. kaltės įrodymu. Liudytojas G. F. viso proceso metu esmines įvykio aplinkybes aiškino vienodai. Jis nuosekliai tvirtino, kad vairavo automobilį neblaivus, neturėdamas vairuotojo pažymėjimo ir neprisisegęs diržo; pareigūnams priėjus ir aiškinant griežtą atsakomybę už jo padarytus pažeidimus, jis pasiūlė pareigūnams pinigų už tai, kad jie nerašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo ir pareigūnai sutiko, paprašė 300 Lt , ir jį paleido atnešti pinigų; iš sugyventinės A. J. paėmęs 100 Lt kupiūrą, paskambino į bendrąjį pagalbos centrą ir Vilniaus Vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto tarnybą, šios tarnybos pareigūnams patarus, 100 Lt kupiūrą nufotografavo mobiliuoju telefonu ir nunešė bei perdavė ją jį sulaikiusiems policijos pareigūnams sutartoje vietoje.

Teisėjų kolegija su tokiu apelianto vertinimu nesutinka ir pažymi, kad prieštaravimai laikytini esminiais tais atvejais, kai jie teismui kliudo padaryti pagrįstas išvadas dėl byloje nustatinėjamų aplinkybių. Tokia situacija nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta.

Pirmos instancijos teismas nuosprendyje aptarė tam tikrus liudytojo G. F. parodymuose neatitikimus ir padarė išvadą, jog neatitikimai liudytojo parodymuose aiškinami tuo, kad įvykio metu liudytojas buvo neblaivus, pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus buvo apklausiamas ne tik iš karto po įvykio, bet ir vėliau, skirtingu laiku ir tai galėjo turėti objektyvios įtakos tiksliam įvykio aplinkybių atkūrimui (nupasakojimui). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta bylos medžiaga, o apelianto skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepaneigia. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas G. F. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo bei pirmos instancijos teismo posėdžio metu ir paaiškino, kad kai kurių aplinkybių nepamena dėl praėjusio ilgo laiko tarpo bei dėl anksčiau patirtų sužalojimų ir dėl to sutrikusios sveikatos.

Apeliaciniame skunde vertinant liudytojo G. F. parodymus daug dėmesio skiriama jo asmenybę neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms. Sutiktina, kad byloje yra duomenų apie liudytojo nevienkartinį nubaudimą administracine tvarka, jo alkoholio vartojimą ir tai jį charakterizuoja neigiamai, tačiau šios aplinkybės nėra lemiamos vertinant liudytojo parodymus kaip nuteistųjų kaltumo įrodymus nagrinėjamoje byloje.

Apeliantas, akcentuodamas, jog pas nuteistuosius pinigai nebuvo rasti, apeliaciniame skunde aptaria liudytojų E. J. ir S. R. parodymus apie tai, kad sulaikant K. J. ir E. L., jie buvo sutrikę ir K. J. kažką intensyviai kramtė, todėl neradus G. F. pareigūnams perduoto 100 Lt kupiūros banknoto, liudytojai pamanė, jog K. J. galėjo banknotą sukramtyti ir nuryti. Tokius parodymus apeliantas vertina kaip liudytojų išsakytą prielaidą, ir tai sutampa su pirmos instancijos teismo šių liudytojų parodymų įvertinimu.

Apeliantas skunde taip pat pažymi, kad teismas be pagrindo nuosprendyje rėmėsi Vilniaus apskrities VPK Vidaus tyrimų skyriaus tarnybinio patikrinimo išvada, kuri buvo padaryta remiantis tik gauta iš Vilniaus apskrities VPK Imuniteto skyriaus ikiteisminio tyrimo medžiaga, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-12-02 sprendimu pripažinta, jog šioje išvadoje be pagrindo konstatuota, kad policijos pareigūnai K. J. ir E. L. pažeidė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011-07-19 įsakymu Nr.5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 28 p. reikalavimus, nes G. F. vairuojamas automobilis policijos pareigūnų nebuvo stabdomas, o jų bendravimas gatvėje su G. F. neįpareigojo informuoti policijos budėtojo. Tai nurodęs, apeliantas daro deklaratyvią išvadą, kad „jei pareigūnai nestabdė G. F. vairuojamo automobilio ir net nepastebėjo pažeidimų, tuomet nebuvo pagrindo nei reikalauti nei imti kyšio“.

Iš byloje pateikto Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas ištyrė tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktus teiginius tiek, kiek tai buvo būtina nagrinėjant K. J. ir E. L. skundus dėl nuobaudų už tarnybinį pažeidimą panaikinimo. Tuo tarpu skundžiamąjį nuosprendį pirmos instancijos teismas priėmė išnagrinėjęs bylos medžiagą dėl K. J. ir E. L. pareikštų kaltinimų pagal BK 225 straipsnio 2 dalį. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nors nuosprendyje ir nurodyta minėto tarnybinio patikrinimo išvada, tačiau ji savaime nei patvirtina, nei paneigia nuteistųjų kaltumo pagal pareikštus kaltinimus, todėl jos nurodymas nebuvo lemiamas teismui padarant išvadas, kurios yra pagrįstos kitais nuosprendyje išanalizuotais nuteistųjų kaltės įrodymais.

Teisėjų kolegija apelianto nurodytų BPK 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Nuteistiesiems baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir bausmės paskirtos laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamas Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų K. J. ir E. L. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.